Iš kur tokia žvėriška neapykanta Rusijai?

Iš kur tokia žvėriška neapykanta Rusijai? Neapykanta, kuri suvienija antilietuviško Lietuvos režimo etatinius garbintojus ir jo viešus kritikus. Neminėsiu jų vardų, televizijų ir laikraščių pavadinimų – jie gerai žinomi.

Iš kur tokia žvėriška neapykanta Rusijai? Neapykanta, kuri vėl prikėlė - bent jau man – tai, kas vyko 2014 metais. Draugų (šį kartą, laimei, kol kas tik „feisbukinių“) praradimus, kažkokį sunkiai nusakomą šleikštulį ir pasibjaurėjimą viskuo, kas braunasi į tavo vidų per akis ir ausis iš viešosios erdvės.

Neapykanta, kurios akivaizdoje jautiesi bejėgis. Nes esi priverstas rinktis vieną iš dviejų. Ir tas pasirinkimas silpnina, nes žinai, kad daug tų, kurie renkasi priešingą pusę, yra geri žmonės. Bet esi priverstas rinktis, nes jei nesirinktum, būtum niekas. Esi priverstas rinktis, nes rinktis verčia sąžinė.

Iš kur tokia žvėriška neapykanta Rusijai?

Ji – iš Apokalipsės žvėries (Apr 13). Ji – iš pirmojo revoliucionieriaus, metusio iššūkį Kūrėjui. Ji – iš ilgos revoliucijų virtinės, kurios viena grandžių yra Maidano revoliucija.

Žvelgiant klasikiniu politologiniu žvilgsniu, 2014 metų Maidano perversmas nebuvo jokia revoliucija – kapitalistinis Ukrainos oligarchatas kaip buvo, taip ir liko kapitalistiniu Ukrainos oligarchatu. Tačiau Maidano perversmininkai labai mėgsta savo akciją vadinti „revoliucija“. Ir tam tikra prasme jie yra teisūs.

Maidano perversmas buvo revoliucija ta prasme, kad prieš Ukrainos istoriją, visuomenę ir valstybę buvo įvykdyta revoliucinė prievarta. Ukrainos istorija yra simpatijos ir antipatijos Rusijai simbiozė. Ukrainos visuomenė susideda iš provakarietiško ir prorusiško segmentų. Ukrainos valstybė buvo - ir vis dar yra - teritoriškai padalinta tarp šių segmentų.

Maidano perversmas buvo revoliucija revoliucinės prievartos prieš prorusišką Ukrainos sandą prasme. Todėl visai suprantama, kad kilo kontrrevoliucija.
Ji pasireiškė Krymo aneksijoje ir Donbaso sukilime. Dabar – karo veiksmuose visoje Ukrainoje.

Rusijos vykdoma (kiek sąmoningai – labai svarbus, bet šio trumpo teksto apimtį viršijantis klausimas) kontrrevoliucija prieš tris dešimtmečius JAV vykdomą globalią neoliberalią revoliuciją.

Tradicijos kontrrevoliucija prieš anti-tradicijos revoliuciją.

Ir šį kartą Vakarų revoliucionieriai su visais savo patriarchais ir grybais Lietuvoje jaučia, kad Ukrainoje kontrrevoliucija gali pasiekti pergalę. Jie žvėriškai bijo. Ir žvėriškai nekenčia Rusijos.   

Žvėriška neapykanta Rusijai nėra banali rusofobija. Tiesa, dauguma Lietuvos ir kitų juokingų valstybinių darinių (pavyzdžiui, Lenkijos) rusofobų yra banalios liberalios žiniasklaidos vykdomos „smegenų plovimo“ procedūros ir savo pačių gyvuliškų instinktų aukos. Tačiau jie dalyvauja anaiptol ne banalioje kovoje.
Gabrielius Landsbergis yra teisus sakydamas, kad šiomis dienomis vyksta istoriniai įvykiai.

Nors nesu visai tikras, ar jis žino, kad kovoja šėtono – pirmojo revoliucionieriaus – pusėje. Nesu tikras ir dėl to, ar visi tie, kurie naikina Lietuvą, prisidengdami „vertybine politika“, supranta, kad tarnauja Liuciferiui.

Trys dešimtmečiai neoliberalizmo labai nusmukdė postsovietinės erdvės intelektualinį ir dvasinį potencialą. Nenuostabu, kad nedaug kas gali bent jau apgraibomis suvokti procesų, į kuriuos esame įtraukti, esmę. Tiek Lietuvoje, tiek Ukrainoje, tiek Rusijoje.

Todėl ir revoliucijos ir kontrrevoliucijos kova Ukrainoje yra tokia negraži, neskani ir dvokianti.

„Alach akbar!“ – „Dievas didis!“ – šaukdavo Rusijos raketų bombarduojami teroristai Sirijoje.

„Eik nachui!“, - tokiomis pačiomis aplinkybėmis šaukiama Ukrainoje.

„Eik nachui!“, - savo inerneto puslapyje rašo Lietuvos Respublikos Seimas.

Viešpatie! Kur mes?

Anot vieno ukrainiečių politologo, baisiausia yra ne tai, kad esi šiknoje.

Baisiausia – tai, kad esi šiknoje, ir nežinai, kad esi šiknoje. Jis turėjo omenyje Ukrainą.

Aš žinau, kur yra Lietuva. Lietuva yra šiknoje. Bet ir šiknoje išlieka pareiga rinktis. Aš renkuosi kontrrevoliuciją.