Vilniaus miesto savivaldybės taryba paskelbė griausianti rašytojo Petro Cvirkos paminklą, pastatytą 1959 m. Skulptorius – Juozas Mikėnas, moderniosios skulptūros pradininkas Lietuvoje. Mat Petras Cvirka – kolaborantas. Ir Juozas Mikėnas, matyt, vadintinas kolaborantu, nes sukūrė Vilniaus valdžios nuo Žaliojo tilto jau nukeltą skulptūrinę grupę „Besimokantis jaunimas“. Matyt, sulauksime ir reikalavimų nukelti J. Mikėno skulptūrą „Pirmosios kregždės“ prie Nacionalinės dailės galerijos. Tų, kurie surinko 1000 parašų dėl P. Cvirkos paminklo nukėlimo, nuomonei, matyt, nesvarbu, kad šiam paminklui būdingas monumentalumas, proporcijų harmonija, kompaktiškas siluetas, vidinė rimtis ir darna su aplinka – vėlyvųjų J. Mikėno skulptūrų bruožai. Matyt, tai nedera su „šiuolaikiniu“ požiūriu į „sovietmetį“, kurio metu, matyt, niekas nieko nedarė, visi tik kolaboravo. Tikiuosi, šis vajus pradėtas ne dėl kokio nors „modernaus“ pastato statybos šioje aikštėje.
Įdomu, kiek iš šių 1000 galimai pasirašiusiųjų skaitė P. Cvirkos romanus? Kodėl jie mano, kad mirusiųjų mūsų klasikų likimus jie spręs vieni patys? Šis valdžios žingsnis – jau ne pirmas. 2017 m. iš Vilniaus miesto savivaldybės komisijos 17 narių už šio paminklo nukėlimą balsavo tik 8, t.y. mažuma, o į ekspertus įtraukti poetas Tomas Venclova ir literatūrologas Mindaugas Kvietkauskas net nežinojo apie tai.
Paminklas Petrui Cvirkai – talentingam rašytojui ar kolaborantui? Kol kas prie paminklo įrašo apie kolaboravimą nėra. Tad kol kas tai yra paminklas rašytojui, kuris mirė, netikėtai pakliuvęs į ligoninę ir nesulaukęs joje pagalbos 1947 metais, būdamas vos 38-erių. Po Rašytojų sąjungoje surengto gegužės pirmosios vakarėlio jis staiga pasijuto blogai ir apie pusę pirmos nakties išsiruošė į ligoninę Rožių alėjoje. Budintis gydytojas jo nebeišleido – nakčiai paliko palatoje. Gavęs vaistų, rašytojas užmigo ir jau nebepabudo. Paryčiais medikai tik konstatavo jo mirtį. Paminklo autorius J. Mikėnas galėjo neatsitiktinai parinkti P. Cvirkos paminklui šią vietą, pro kurią rašytojas, eidamas iš Rašytojų sąjungos pastato į Rožių alėją, turėjo kopti į kalną kaip tik toje vietoje, kur ir dabar dar stovi jam pastatytas paminklas.
Rašytojų sąjunga paskelbė šį savo nesutikimą dėl šio paminklo nugriovimo ir pagrindimą – už savo susižavėjimą Tarybų Sąjunga P. Cvirka sumokėjo gyvybe. Tai buvo laikas, kai imta rimtai susidoroti su režimo nuostatų neatitinkančiais intelektualais. Sprendžiant iš romano „Upė negrįžta“ rankraščio, P. Cvirka buvo kaip tik vienas iš tų, kuriuos reikėjo pašalinti. Visų P. Cvirką pažinojusių amžininkų liudijimuose yra pastebėjimai, kad jis buvo labiau emocingas negu racionalus. Rašytojo Gasparo Aleksos surinkta archyvinė medžiaga patvirtina, kad ir Rašytojų sąjungos pirmininko pareigos Petrui Cvirkai buvo ne nomenklatūrinis karjeros laiptas, o priverstinis, nekenčiamas darbas. Tokia šiandieninė Rašytojų sąjungos nuomonė.
Kodėl šiems ideologiniams griovimams pasirenkami žymiausi ir talentingiausi „sovietmečio“ ir „nesovietmečio“ lietuvių rašytojai, poetai? Petras Cvirka – ne pirmasis, iš tų 20-ies, kurie 1940 m. vyko į Maskvą Lietuvos Liaudies Seimo vardu prašyti priimti Lietuvą į TSRS. Intensyviai puolama ir garsioji mūsų poetė Salomėja Nėris. Susipažinkime su visu šiuo dvidešimtuku: J. Paleckis, M. Gedvilas, L. Adomauskas, M. Mickis, A. Venclova, L. Gira, V. Vitkauskas, M. Šumauskas, K. Didžiulis, P. Cvirka, S. Nėris, K. Petrauskas, P. Zibertas. S. Vaineikienė, I. Meskupas-Adomas, V. Ditkevičius, P. Petrauskas, J. Demskis, M. Kutraitė ir B. Abdulskaitė.
Tad „kovotojams su sovietine ideologija ir jos paminklais“ noriu pateikti keletą klausimų:
1. Kodėl nekovojate su pirmuoju priverstinės tarybų valdžios Lietuvoje Prezidentu ir šios delegacijos vadovu Justu Paleckiu, jo sūnumi Justu Vincu Paleckiu, dirbusiu TSRS ambasadoje Berlyne ir 1990 m. vasario 24 d. išrinktu XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatu, po šio parlamento balsavimo už Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės Aktą 1990 m. kovo 11 d. tapusiu Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataru? Beje, tos pačios Aukščiausiosios Tarybos deputatas Klemas Inta pasakojo jo tėvukų prisiminimus apie gausius Lietuvos žmonių susitikimus su Prezidentu J. Paleckiu ir šių žmonių nuoširdžiai jam reikštą pagarbą.
2. Kodėl Lietuvos žmonės 1940 m. gerbė okupantų kolaborantus? Tremtys tuo metu dar nebuvo pradėtos. Ar nėra jokios ir Lietuvos valdžios kaltės dėl to? 1934 – 1938 m. vykę valstiečių protestai baigėsi net 19-os maištavusiųjų sušaudymu, daugelio kitų nuteisimu.
3. Kodėl nekovojate su rašytojo Antano Venclovos atminimu ir Venclovų namais – memorialu Vilniuje? Juk taip „kolaborantiškai“ A. Venclova rašė, pavyzdžiui eilėraštį TĖVIŠKĖ: „Mano tėviškė - mėlyno Nemuno vingis, Gintariniai krantai ir sena Palanga. Supa vilnį ramiai drungnas vėjas aptingęs, Smėly plakas pavargusi marių banga.“ Ir t.t. – „kolaborantas“, „kolaborantas“...
A. Venclova buvo ne tik Tarybų Lietuvos pirmosios Vyriausybės švietimo komisaras, bet ir – Tarybų Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas (po P. Cvirkos mirties), Lietuvos TSR himno autorius. Jei ne Antanas Venclova, jo sūnus Tomas Venclova dėl savo veiklos, matyt, būtų atsidūręs kalėjime. Bet tarybų valdžia leido T. Venclovai su šeima išvykti iš TSRS į Vakarus. 1956 m. TSKP XX suvažiavimui pasmerkus J. Stalino kultą, T. Venclova ir kiti studentai Vėlinių naktį KGB buvo pastebėti Rasų kapinėse. Už tai komjaunimas nubaudė T. Venclovą griežtu papeikimu ir įrašymu į asmens bylą. 1957–1958 m. T. Venclova akademinėse atostogose užmezgė kontaktus su maskviečiais ir ten studijavusiais lietuviais V. Čepaičiu, A. Štromu, P. Morkumi, 1961–1965 m. gyveno Maskvoje, vėliau - Leningrade, 1975 m. įstojo į Lietuvos Helsinkio grupę ir komunistų partijos Centro Komitetui parašė „Atvirą laišką", prašydamas leisti jam išvykti su šeima gyventi į užsienį.
Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė valstybės vardu apdovanojo Tomą Venclovą.
Šiuo aspektu drįsiu palyginti Petrą Cvirką su Prezidentu Antanu Smetona, kuriam paminklą pastatyti Vilniuje ir jo palaikus perkelti iš JAV 2015 m. pasiūlė Prezidentė D. Grybauskaitė.
Kaip P. Cvirka pateko į TSRS įtaką? Studijuodamas VDU Humanitarinių mokslų fakultete, jis buvo studentų literatų būrelio „Ekspres“ narys. Tai buvo prie vyraujančių politinių srovių nepritapusių jaunų literatų sambūris. 1929 m. būrelio pirmininku tapo P. Cvirkos bičiulis A. Venclova, kuris pasiūlė būreliui leisti naujos krypties, arba „trečiojo kelio“, literatūrinį žurnalą. P. Cvirka ėmėsi organizacinio darbo, ir 1930-aisiais pasirodė pirmasis žurnalo „Trečias frontas“ numeris. „Trečias frontas“ buvo maištingų kairiųjų, nonkonformistų leidinys, kokių tuometinėje Europoje buvo gausu. Nuo ketvirtojo numerio, į kolektyvą įsitraukus komunistui Valiui Drazdauskui, žurnalas „Trečias frontas“ keitė pakraipą. Iš žurnalo pasišalino ar buvo išmesti Kazys Jakubėnas, Kazys Kiela, Juozas Tysliava, Vytautas Montvila, Jonas Biliūnas, Kazys Boruta, įstojo Salomėja Nėris ir Valius Drazdauskas. 1930 m. po Valstybės saugumo departamento surašytos pažymos apie trečiafrontininkus spalyje „Trečias frontas“ buvo uždarytas.
1932 m. vasarą viename iš pogrindinės LKP pranešimų apie P. Cvirką atsiliepta taip: „Keistas tipas. Jis blaškosi. Tai eina išvien su mūsų priešais, tai neva į kairę suka. Su juo reikia daugiau atsargumo ir gerai ištirt jo manevrą. Ar netur[i] jis kokių nors sumetimų savo pasukime į ,kair[ę]‘?“ Tuometis LKP vadovas Zigmas Angarietis, komunistiniame laikraštyje „Balsas“ išvadinęs P. Cvirką politine prostitute, visus komunistus ragino nutraukti santykius su šiuo, pasak jo, „žvalgybos agentu“. Šis Z. Angariečio požiūris užfiksuotas ir jau senokai P. Cvirką sekusio VSD raporte, parengtame 1933 m. lapkričio 18 d. Jame rašyta, jog P. Cvirka „aktyviai komunistų partijoj neveikia. Prieš kelis mėnesius jis buvo įtariamas kaipo provokatorius. Su pažįstamais partijos nariais jis turi pasikalbėjimus apie partijos nuveiktus darbus ir net duoda silpniesiems nurodymus tame darbe. Pats į aktyvų partijos darbą neina“.
Nei saugumas, nei Lietuvos valdžia jokių priemonių prieš P. Cvirką nesiėmė. 1935 m. pasirodžius P. Cvirkos romanui „Žemė maitintoja“, o 1936 m. – apsakymų rinkiniui „Kasdienės istorijos“, Švietimo ministerija jam skyrė 1500 Lt kelionei į Prancūziją. Tuometė Lietuvos spauda džiūgavo, kad minėtą P. Cvirkos romaną pastebėjo ir Maskva –TSRS rašytojų sąjunga už jį lietuvių rašytojui skyrė 25 tūkst. rublių premiją. Po šio romano išleidimo rusų kalba P. Cvirka buvo pakviestas pailsėti rašytojų kūrybos namuose Jaltoje, keliavo po Krymą, lankėsi Sevastopolyje, Odesoje ir Kijeve.
Palyginkime šį P. Cvirkos nuslydimą į TSRS įtaką su kitų Lietuvos istorinių asmenybių patekimu į tos pačios TSRS įtaką, visų pirma, su Prezidentės D. Grybauskaitės pasiūlyto įamžinti Prezidento Antano Smetonos ir jo bendražygių, 1926 m. gruodžio 17 d. perėmusių valdžią Lietuvoje perversmo būdu. Š.m. rugpjūčio 10 d., minint Prezidento A. Smetonos 145-ąsias gimimo metines, jo tėviškėje Užulėnio kaime Ukmergės rajone bus atidengtas šiam Prezidentui ukmergiškių statomas paminklas. Už ukmergiškių surinktas bei rėmėjų suaukotas ir Ukmergės savivaldybės skirtas lėšas Prezidento A. Smetonos paminklą sukūrė skulptorius Antanas Žukauskas.
P. Cvirkos ir A. Smetonos palyginimą pradėkime nuo to, kad TSRS ambasada Kaune finansavo tautininkų spaudą. Vilniaus universiteto istorikas prof. Zenonas Butkus 1995 m. „Kultūros baruose“ paskelbė straipsnį apie tautininkų lyderių Antano Smetonos, Augustino Voldemaro ir Vinco Krėvės-Mickevičiaus ryšius su TSRS ambasada Kaune 1922-1926 m. Faktai pagrįsti Maskvos archyvuose rasta istorine medžiaga. Ši istorinė aukščiausio rango Lietuvos politikų trijulė gaudavo iš TSRS ambasados finansinę paramą savo spaudai mainais į propaguojamą antilenkiškumą ir protarybinę orientaciją. Šios TSRS subsidijos buvo skiriamos savaitiniams „Tautos vairo“ ir „Lietuvio“ numeriams. Anot Z. Butkaus surinktos archyvinės medžiagos, TSRS atstovai ryšius su tautininkais užmezgė detaliai išanalizavę Lietuvos politinį spektrą. TSRS vertinimu, krikščionys demokratai buvo pavojingiausi Tarybų Sąjungai, nes orientavosi į Vakarus ir anksčiau ar vėliau būtų susitarę su Lenkija. Valstiečiai liaudininkai ir kiti centristai, jų nuomone, blaškėsi tarp protarybinės ir vakarietiškos orientacijos, tuo tarpu tautininkai buvo ryžtingai nusprendę suartėti su Tarybų Sąjunga, tad juos ir imta remti. „Tautos vairą" ir „Lietuvį" tarybiniai diplomatai laikė už trumpo pavadžio, kas savaitę duodami po 50 JAV dolerių kiekvienam numeriui. Patikdavo numeris – duodavo, nepatikdavo – neduodavo. Tiek A. Smetona, tiek A. Voldemaras savo straipsnius derindavo su TSRS pasiuntinybe, iš jos gaudavo ir reikiamos literatūros. 1926 m. spalio 1 d. A. Smetona pažadėjo TSRS pasiuntinybės pirmajam sekretoriui Davidui Skalovui (jis buvo ir TSRS agentūros Lietuvoje vadovas) artimiausiame „Lietuvio" numeryje sukritikuoti krikščionis demokratus už tai, kad jie priešinosi ką tik M. Sleževičiaus Maskvoje pasirašytos sutarties ratifikavimui Lietuvos Seime. Buvo sutarta tą priešinimąsi traktuoti kaip prolenkišką ar net Lenkijos inspiruotą krikščionių demokratų akciją. Taip po trejų metų nuo pirminio straipsnio paskelbimo rašė Z. Butkus.
Nesu istorikas ir be įrodymų neteigsiu, kad tautininkų A. Smetonos, A. Voldemaro ir V. Krėvės-Mickevičiaus veiksmai organizuojant ir įvykdant 1926 m. gruodžio 17 d. perversmą (nuverčiant teisėtai išrinktą Lietuvos Prezidentą Kazį Grinių jo 60-mečio minėjimo dieną ir netrukus paleidžiant Lietuvos Seimą) buvo TSRS įtakoti. Tačiau negalima sutikti su vienpusiškais Lietuvos istorijos vertinimais, spekuliuojant vienais faktais ir nutylint kitus. Neįmanoma likti objektyviam ir nevienpusiškam, iš vienos pusės, skelbiant Petrą Cvirką tik kolaborantu ir nevertinant jo, kaip talentingo lietuvių literatūros klasiko, bei kitų jo veiklos aplinkybių, iš kitos pusės, nevertinant tų pačių „sovietų“ įtakos bei suteiktų finansų tautininkams – būsimam Lietuvos Prezidentui A. Smetonai ir būsimam Ministrui Pirmininkui A. Voldemarui, taip pat ir Lietuvos šaulių sąjungos vadovui Vincui Mickevičiui-Krėvei. Pastarasis, beje, organizavo ir vadovavo Klaipėdos sukilimui bei šio krašto prijungimui prie Lietuvos, tikėjo, kad derybos su TSRS gali padėti Lietuvai atgauti Vilniaus kraštą. Akivaizdu, kad norint V. Mickevičių-Krėvę galima išaukštinti, norint galima ir pasmerkti. Tik svarbu tarpusavyje dėl to nediskutuoti.
Viską apie „sovietmetį“ žinanti buvusi Prezidento Valdo Adamkaus patarėja ir buvusi švietimo viceministrė Nerija Putinaitė apie Petrą Cvirką teigia, kad „jeigu jis būtų ilgiau gyvenęs, tai mes jį minėtume kaip vieną iš labiausiai kolaboravusių ir labiausiai intelektualinį lauką pertvarkiusių žmonių“. Ši filosofė, „pamiršusi“ savo „sovietinę“ praeitį, pasirodo besanti ir pranašautoja. Tačiau ir tai nesuteikia jai teisės juodinti a.a. Petrą Cvirką, a.a. Salomėją Nėrį, matant joje tik besąlygišką kolaborantę, taip pat ir mūsų Atgimimo poetą Justiną Marcinkevičių vadinant jį tarybiniu propogandistu. Neduokdie, dar tauta būtų išrinkusi jį Respublikos Prezidentu...
Pabandykime šiek tiek atverti 1990 m. kovo 11 d. atkurtos nepriklausomos Lietuvos valdžios veidmainiškumą ir jos siekį vienpusiškai kalbėti apie jų taip vadinamą „sovietmetį“.
Deja, aiškėja, kad nelabai ištrūkome iš Maskvos įtakos ir šiais laikais.
Taip jau sutapo, kad 2015 m. pradžioje, kada Prezidentė D. Grybauskaitė paskelbė, kad reikia statyti paminklą Prezidentui A. Smetonai, aš, kaip Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, kreipiausi į Rusijos Federacijos Užsienio reikalų ministeriją ir ambasadą Lietuvoje, prašydamas pateikti informaciją, kokiose pareigose nuo kada iki kada 1991 m. TSRS ambasadoje Vašingtone JAV dirbo būsima Lietuvos Prezidentė D. Grybauskaitė. Tais 1991 metais, Lietuvai kruvinais apsisprendimo metais, būdama TSRS išsiųsta į Džordžtauno universiteto vadovaujančių darbuotojų kursus D. Grybauskaitė kreipėsi į Lietuvos ambasadą Vašingtone, siūlydamasi į darbą. Mūsų ambasadorius a.a. Stasys Lozoraitis pasitikrino informaciją apie šią personą JAV Valstybės departamente ir sužinojo, kad D. Grybauskaitė tuo pat metu dirbo TSRS ambasadoje Vašingtone.
St. Lozoraitis D. Grybauskaitės paslaugų atsisakė.
Gautas Rusijos Federacijos URM ir ambasados Lietuvoje atsakymas nustebino – atsisakė pateikti man prašomą informaciją, motyvuojant tuo, kad Rusijos Federacijos federaliniai įstatymai draudžia ją pateikti be Dalios Grybauskaitės sutikimo, o be to, ši informacija tebėra Rusijos Federacijos valstybės paslaptis.
Tai, mano kuklia nuomone, ko gero rimtesnė situacija, lyginant ją su tuo, kad būsimas Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona ėmė tautininkams ir jų leidiniams lėšas iš TSRS ambasados Kaune. Priminsiu, kad Dalia Grybauskaitė po 1990 m. kovo 11 d. mūsų paskelbto Nepriklausomybės atkūrimo tęsė darbą viename iš kolaborantų ir perversmininkų, ruošusių karinį perversmą Lietuvoje 1991 m. sausyje, štabe – TSKP CK Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje.
2009 m. iš nežinios nuleistą Dalią Grybauskaitę mums pasiūlė Vytautas Landsbergis, paskutinis Tarybų Lietuvos aukščiausias valdžios atstovas – XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas. Išrinkome jį į šias pareigas 1990 m. kovo 11 d.
Vytauto Šustausko ir Žilvino Razmino liudijimais, Vytautas Landsbergis per Andrių Tučkų už 1000 JAV dolerių užsakė skulptoriaus Broniaus Vyšniausko paminklo Kryžkalnio motina (8 m aukščio bronzinė skulptūra, vaizduojanti lietuvę moterį, laikančią ąžuolo šakelę) susprogdinimą 1990 m. spalio 5 d. Šiuo metu ši skulptūra – Grūto parke. Nykus sugriauto Kryžkalnio memorialo vaizdas ir mėgėjiški bandymai nors kažką ten sukurti mus persekioja iki šiol. Signatarė Nijolė Oželytė Kryžkalnio Motinos susprogdinimą pavadino labai žemu įvykiu ir nurodė, kad taip elgiasi Rusija. O kaip N. Oželytė vertina šios provokacijos užsakovus? Priminsiu, kad N. Oželytė siūlė Vilniaus Lukiškių aikštėje statyti paminklą Vytautui Landsbergiui, šiam dar gyvam esant. Negirdėjau ir neskaičiau, kaip Kryžkalnio motinos susprogdinimo vandalizmo aktą vertina Vytautas Landsbergis ir jo ištikimas patarnautojas Andrius Tučkus. Ir jų atsiprašymų negirdėjau, neskaičiau.
Su šeima lankiausi Grūto parke, kuriame surinktos „sovietmečio“ skulptūros, prieš jo atidarymą. Netikėtai pamatėme Sukilėlių kalnelio paminklą iš Šiaulių. Grūto parko vadovas Viliumas Malinauskas paaiškino, kad šis paminklas iš Šiaulių atkeliavo irgi kaip „sovietmečio“ reliktas. Neįtikinau V. Malinausko negrąžinti šio paminklo atsipeikėjusiems mano gimtųjų Šiaulių miestiečiams. Atkalbinėjau jį, nes geresnės iliustracijos ura-patriotizmo absurdui neteko matyti. Šis paminklas 1863 m. sukilėliams, nuo 1863 m. birželio 14 d. iki 1864 m. kovo 6 d. nužudytiems jų egzekucijos vietoje, buvo atidengtas 1935 m. gegužės 30 d. Atmetus TSRS ambasados Kaune finansavimą tautininkų vadams, tuo metu „sovietmečiu“ Lietuvoje lyg ir nekvepėjo. Ir Ribentro-Molotovo slaptieji protokolai dar nebuvo pasirašyti...
Lietuvos Rusijos imperijos kariuomenė Sukilėlių kalnelyje Šiauliuose įvykdė septynias egzekucijas vienuolikai dalgininkų kuopos sukilėlių juos sušaudant ar pakariant (Pauliną Bagdonavičių, Kazimierą Braziulį, Aleksandrą Kobilinskį, Andrejų Kuprijenką, Aleksandrą Kučauskį, Bronislovą Kvietkauską, Joną Morkį, Jurgį Pranaitį, Mečislovą Scipijoną, Konstantiną Sungailą, Albiną Verbliugevičių). Žmonės šią vietą ir praminė Sukilėlių kalneliu. Žmonių pastatytą kryžių caro valdininkai (ne „sovietai“) nuvertė. Žuvusiųjų už tautos laisvę kraujo auka kalnelį apgaubė legendomis, padavimais, šiurpiomis istorijomis. Spaudos draudimo laikais knygnešiai nuo žandarų čia slėpė lietuviškas knygas.
V. Malinauskas šį paminklą 1863 m. sukilėliams grąžino Šiauliams. Šiuos faktus žinau kaip šiaulietis. Būdamas vienuoliktoku, 1973 m. dalyvavau Lietuvos televizijos viktorinoje, kurioje rungėmės su panevėžiečiais dėl savo miesto istorijos žinojimo.
Sukilėlių kalnelyje Šiauliuose palaidoti ir 1915-1917 m., 1941–1944 m. žuvę vokiečių kariai. Prieškalnėje, arčiau Vilniaus gatvės, palaidoti Pirmajame pasauliniame kare žuvę vokiečių kareiviai. Vokiečių karių kapų globos tarnybos duomenimis, greta galėjo būti palaidoti ir žuvę rusų kariai. Pokario metais okupacinės karinės valdžios įsakymu vokiečių karių kapinės buvo sunaikintos, per jų vidurį nutiestas takas iki sukilėlių paminklo.
Ar Lietuva nori išsiskirti ir unikalumu, griaunant ir karių kapus?
Gal sulauksime ir pasiūlymo nugriauti Vilniaus krašto okupacijai vadovavusio Juzefo Pilsudskio (beje, žemaičio) paminklą prie Rasų kapinių Vilniuje? Beje, J. Pilsudskis vadovavo taip pat 1926 m. Lenkijoje įvykusiam perversmui, po kurio tapo šios šalies diktatoriumi.
Provokatorių netrūksta. 2013 m. gruodžio 21 d. šeši Lenkijos piliečiai sniegą nuo J. Pilsudskio paminklo Vilniuje nuvalė lietuviška trispalve. Lietuvos lenkų sąjunga atsiprašė, o Lenkijos valdžia? Norėtųsi, kad Lietuvos ir Vilniaus valdžia daugiau dėmesio skirtų Rasų kapinių sutvarkymui. Yra ko pasimokyti iš Lenkijos valdžios, kuriai Rasų kapinės svarbesnės nei Lietuvos valdžiai.
Kodėl atkūrę nepriklausomą Lietuvą ir deklaruodami taip vadinamas europines vertybes mes nusiritome į šį barbarizmo lygį? Kodėl mums, lyg Čingizo Aitmatovo romano „Ilga kaip šimtmečiai diena“ mankurtams, trinama ir klastojama istorinė atmintis? Matyt, kad nieko neišmoktume ir kad atprastume mąstyti. Ar kad už mus mąstytų ir spręstų kiti? Turbūt taip.
Dažnas mums vadovaujantis politikas, propaguojantis tokio pobūdžio barbarizmą, iš esmės yra marginalas, t.y. toks, kurio nuomonei pritaria mažuma. Esu įsitikinęs, kad dauguma Lietuvos žmonių giliai šidyje nepritaria šiems marginalams, besivadinantiems „elitu“. Tačiau retas mūsų istorikas išdrįsta apie tai kalbėti ar rašyti. Visuotinė baimė, ypač įsitvirtinusi per paskutiniuosius 10 metų, mūsų tylėjimas leidžia šiems marginalams marginalais vadinti tuos, kurie išdrįsta sakyti tiesą, analizuoti, lyginti, vertinti. Todėl, visų pirma, būtina žinoti istorinius faktus, o ne tik tuos, kuriuos mums pateikia mūsų naująją valdžią aptarnaujantys propogandininkai. Skelbti reikia visus aktus, o ne tik pasirinktinius pagal einamąją politinę konjunktūrą.
Kodėl Lietuvoje ir Vilniuje tiek mažai istorinių paminklų, ir tie patys griaunami? Ir darome tai ne prasčiau už barbarus bolševikus ar fašistus. Kodėl paminklas Vilniuje trims broliams Vileišiams pastatytas už šių istorinių asmenybių giminių, bet ne už valstybės lėšas? Artimųjų neturinčiai Rūtai Gajauskaitei antkapinio paminklo Antakalnio kapinėse iki šiol nėra.
Neatsakius bent į šiuos klausimus ir nesigilinant į tai, kas vyksta, Petras Cvirka, Salomėja Nėris skelbiami tik kolaborantais. Ir net Justinas Marcinkevičius - tik „tarybinis propogandistas“, anot N. Putinaitės. Įžeidinėti šias Anapilin iškeliavusias mūsų istorines asmenybes savo tylėjimu leidžia net Prezidentai – Valdas Adamkus ir Dalia Grybauskaitė. Ir Vytautas Landsbergis. Kodėl? Manau, tai retorinis klausimas.
Pažiūrėkime, kas vyksta aplink mus. Sausio 13-osios byloje teisiami kariškiai, bet nuo atsakomybės patyliukais atleidžiami 1990 – 1991 metų kolaborantai. Šis tylomis vykdomas procesas prasidėjo, Lietuvos Prezidente tapus Daliai Grybauskaitei. 2014 m. lapkričio 3 d. Generalinė prokuratūra be motyvų nutraukė ikiteisminį tyrimą Sausio 13 osios byloje ir dalyje dėl Vilniaus aukštosios partinės mokyklos užėmimo bei Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto studentų ir dėstytojų išmetimo jėga iš šių pastatų. Šis institutas byloje buvo pripažintas nukentėjusiuoju ir civiliniu ieškovu, o jo atstovu – tuometinis instituto rektorius signataras Liudvikas Saulius Razma. Ką tik su juo atsisveikinome. A.a. L. S. Razma dar 2000 metais parodė savo asmeninį pavyzdį mums visiems – kelią ne į susipriešinimo eskalavimą, bet į susitaikymą: „Šiandien, Nepriklausomos Lietuvos atkūrimo 10-mečio proga, santarvės vardan skelbiu asmeninę amnestiją KGB agentui „Domui“, teikusiam apie mane informaciją savo šeimininkams“.
Tačiau visai ta nė motais nuolatiniams mūsų kiršintojams V. Landsbergiui, jo parankiniams, D.Grybauskaitei, Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojams.
Tikiuosi, kad po naujo Respublikos Prezidento išrinkimo baigsis ši nuolatinė demagogiška Lietuvos piliečių skaldymo ir supriešinimo veikla. Todėl prašau palikti ramybėje Petro Cvirkos paminklą. Vilniaus miesto valdžią kviečiu pamąstyti apie Lietuvos žmonių susitaikymo memorialo konkursą. Tokiame memoriale, kurio lankomumas būtų ženkliai didesnis nei Grūto parko, senos ir naujos skulptūros apibendrintų sudėtingą ir nevienareikšmišką Lietuvos tarybinį laikotarpį, nepriklausomybės praradimą ir jos atkūrimą, mūsų sunkų vadavimąsi iš šios praeities. Be nutylėjimų ir pagrąžinimų, be vienpusiškumų. Šiame memoriale vietos turėtų atsirasti paminklams aukščiau paminėtiems ir nepaminėtiems Lietuvos istorijos veikėjams, visų pirma, kontraversiškiems. Tokio memorialo svarba Lietuvos žmonių susitaikymui ir žiūrėjimui į ateitį būtų labai didelė.
Neturime teisės apsimesti, kad nesuprantame, kas įvyko su Kryžkalnio motina, ir tylėti. Todėl šio paminklo grąžinimas į Kryžkalnį yra būtina Lietuvos žmonių susitaikymo ir atleidimo vieni kitiems sąlyga. Atleiskime už šią provokaciją ir Vytautui Landsbergiui bei jo Andriui Tučkui po jų viešo atsiprašymo ir paminklo atstatymo.
Šiaulių 1863 m. Sukilėlių kalnelyje ir Grūto parke turi atsirasti paaiškinimai mums ir ateities kartoms apie mūsų „patriotų“ „kovos su sovietmečiu“ suvokimą.
Tiems, kurie skeptiškai ar su greita šypsena perskaitys šias mintis, siūlau pamąstyti ir apie kitą, mažesnį, tačiau ryškų mūsų visuomenės supratimo ir brendimo pavyzdį – Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo 10-mečiui Joniškyje pastatyto paminklo atstatymo peripetijas. 1928 m. lapkričio 18 d. šio paminklo atidengime dalyvavo Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona. Projekto autorius - rusų kilmės Peterburge gimęs architektas Vladimiras Dubeneckis, gyvenęs ir dirbęs Lietuvoje, o reikšmingiausi darbai daugiausiai yra Kaune.
Po Antrojo pasaulinio karo šioje aikštėje buvo palaidoti Tarybinės armijos kariai, pastatyta skulptūra – bronzinis karys, priklupęs prie vėliavos (skulptorius A. Penkovas). Tarybiniais metais kurį laiką stovėjo drauge abu - ir karys, ir Nepriklausomybės paminklas, tik pastarasis buvo jau be Lietuvos atributikos. 1961 m. Nepriklausomybės paminklas buvo nugriautas.
1989 m. šis paminklas mūsų Nepriklausomybei buvo atstatytas už Joniškio gyventojų aukas toks, koks stovėjo ir tarpukaryje. Ir vėl kurį laiką stovėjo abu paminklai. Tačiau prasidėjo diskusijos, ką daryti su čia palaidotais kariais. Kurį laiką patriotais save vadinančiųjų iniciatyvas stabdė pagarba žuvusiems kariams. Tačiau galop buvo nutarta karių palaikus perkelti į miesto liuteronų (!) kapines. Vargu, ar nors vienas žuvęs Tarybinės armijos karys buvo liuteronas.
1990 m. šios aikštės nuotraukoje matosi ir atstatytas Nepriklausomybės atkūrimo 10-mečio paminėjimui skirtas paminklas, ir šalia, prieš šį mūsų Nepriklausomybės paminklą, priklaupusio Tarybinės armijos kario paminklas. Argi tai nebuvo dėmesio vertas prasmingas simbolis, ne tik atspindintis sudėtingą mūsų istoriją, bet ir Lietuvą okupavusios kariuomenės kario, priklaupusio prieš paminklą mūsų Nepriklausomybei, gal būt atsiprašymas, kad neišėjo iš Lietuvos?
Jei šios mintys priimtinos diskusijai, palikime ramybėje Petro Cvirkos paminklą Vilniuje. Nebijokime paaiškinti ateities kartoms, o ir mums patiems šios žinios praverstų, koks tai buvo sudėtingas ir nevienareikšmiškas laikotarpis. Tik tiesa mus išlaisvins.
Lietuvos žmonių susitaikymo memorialas tikriausiai netilptų Petro Cvirkos aikštėje. Tačiau jis labai prasmingai galėtų būti įkurtas vietoje niekaip nepastatomo naujojo stadiono Vilniuje. Vis tiek taip vadinamas „akropolis“ jau atėmė vietą iš galimo tarptautinio lygio stadiono.
„Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško asociacijos „Global Gaze Network“ sutikimo, kurį galima gauti adresu [email protected]