Kaip mums elgtis? II dalis „Klausimai Ukrainos valdžiai. Dėl suokalbių su Rusija“

Jau pradedame suvokti, kad gyvename geopolitinio lūžio laikotarpiu. Kaip mums elgtis? Kaip tarpusavyje susikalbėti? Pirmojoje straipsnio dalyje aptarėme „daugybinės“ pilietybės įgyvendinimą Lietuvoje ir Ukrainoje, Ukrainos žmonių pasmerkimą žūčiai arba bėgimui iš tėvynės. Suvedžiota ir naikinama Ukraina neišliks, jei nebus skubaus sprendimo. Tačiau Ukrainai rašomas scenarijus, jos pasidalinimas neskelbiami, o jos kariai siunčiami žūčiai, nesuteikiant jiems priemonių ir lėšų ginti šią valstybę. Ukrainos valdžia prašo paramos. Suprantama. Tačiau, ar galima pasitikėti Ukrainos valdžia?

Rusijos ambasadorius Vašingtone Anatolijus Antonovas paskelbė, kad JAV Vyriausybė nesutiko su neskelbiamais Rusijos siūlymais dėl Ukrainos. NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas paskelbė, kad reikia ruoštis ilgamečiam karui su Rusija. Jungtinė Karalystė paskelbė, kad į dešiniakrantę (nuo Dniepro upės) Ukrainą reikia siųsti NATO karių korpusą, ruošti Rusijos blokadą Baltijos jūroje, likviduoti Rusijos karinę bazę Padniestrėje, į karinius veiksmus įtraukti Moldovą. Prancūzijos Prezidentas Emanuelis Makronas pasiūlė Prancūzijos branduolinį ginklą (290 vnt. branduolinių galvučių) dislokuoti kitose Europos šalyse, tačiau netikėtai atšaukė savo vizitą į Kijevą. Savo vidines problemas sprendžianti JAV spaudžia Vokietiją Ukrainai skirti 20 mlrd. eurų ir ginkluotės, o pati sakosi užsiimsianti Kinija. Europos Sąjunga nutarė per 4 metus Ukrainai skirti 50 mlrd. eurų, t.y. po 1 mlrd. eurų per mėnesį. Nykstamai mažai kariaujančiai Ukrainai. Lenkijos Vyriausybė pasipriešino JAV spaudimui atiduoti Ukrainai paskutinius lenkiškos modifikacijos tarybinius tankus T-72M (apie 100 vnt.), nes jie būtini pačiai Lenkijai. Ir atsisakė teikti JAV informaciją apie juos – Lenkijos valstybės paslaptis. Pietų Korėja nepasidavė JAV spaudimui siųsti ginkluotę į Ukrainą, nes bijo Rusijos Šiaurės Korėjai galimai perduodamos ginkluotės. Tą patį daryti atsisakė ir Brazilija, Argentina, Kolumbija, Meksika ir Peru.

Ukrainos padėtis tampa kritiška. VFR finansų ministras Linderis dėl Vokietijos finansinės padėties pagrąsino atsistatydinimu, tuo sugriaunant koalicinę Vyriausybę. Lenkijos rytuose pradėjus 90 tūkst. karių NATO pratybas, karo išsiplėtimo ne tik Europoje eskalacija pavojingai didėja. Kaista JAV santykiai su Kinija, Iranu, kitomis arabų šalimis. Kinija, Rusija ir Iranas pradėjo bendrus karinius manevrus... JAV daug svarbesniu tampa AUKUS karinis aljansas nei NATO. Donaldas Trampas apie tai jau kalba atvirai.

Kaip šioje sumaištyje neprarasti sveiko proto?

Neįmanoma nesuprasti, kad NATO karas su Rusija išprovokuos branduolinį didžiausios šio ginklo turėtojos Rusijos (5889 vnt. branduolinių galvučių, JAV – 5244 vnt.) atsaką. Todėl bet kurios valstybės, kad ir mažos, sveiko proto žodis svarbus. Europoje tai bando daryti Vengrija, tiesa, pati ką tik užsienio reikalų ministro Peterio Szijjarto lūpomis pareiškusi, kad Ukrainos griūties atveju Vengrija prisijungtų savo istorines Užkarpatės žemes. Ten gyvenantys vengrai senai turi Vengrijos pasus. Rumunija užuominomis kalba apie Ukrainos Bukovinos ir Moldovos prisijungimą. Todėl ne tik Vengrija, Slovakija, Rumunija ir Lenkija, bet ir mažosios NATO valstybės–narės Baltijos valstybės, pageidautina, ne viena, o drauge diskutuotų su didžiaisiais NATO partneriais, koks scenarijus ruošiamas ar jau įgyvendinamas Rytų Europai. Kad būtų paneigtas bent jau „Stratfor“ (neoficialios CŽV) buvusio valdybos pirmininko Džordžo Friedmano paatviravimas, kad nė viena tauta neturi teisės galvoti galinti dešimtmečius gyventi be karo, kad Rytų Europoje reikia išprovokuoti karo veiksmus nuo Baltijos iki Juodosios jūros, nes negalima leisti Vokietijos technologijoms ir finansams susijungti su Rusijos pigiais gamtos ištekliais ir pigia kvalifikuota darbo jėga. Kariniuose veiksmuose nedalyvaujant JAV kariams, nes jų visam pasauliui nepakaks.

Tačiau nesuprasti, kokios bus branduolinio karo pasekmės, negali tik tas, kas to nenori ar nėra laisvas. Po Takerio Karlsono interviu su Rusijos Prezidentu Vladimiru Putinu reikia ne diskutuoti apie Rytų Europos istorijos nežinančiam vidutiniam amerikiečiui šios istorijos perpasakojimo tikslumą (mes niekada neturėsime tokio dydžio auditorijos, kokią turi T. Karlsonas, kuriam padeda Elonas Maskas), bet kalbėti apie šių dienų esmę – išgirsti JAV Vyriausybės atsakymą, norima ar nenorima taikos? Panašu, kad norima. Ne tik Ukrainoje. Nes artėja JAV Prezidento rinkimai. Šiandien yra tokia padėtis, o kokia ji bus po JAV Prezidento rinkimų? Panašu, kad ir Vakarai, ir Rytai nėra pasiruošę ilgamečiam karui, kuris naudingas tik kariniam pramoniniam kompleksui, visų pirma, JAV. Ir koks tokio ilgamečio, geografiškai sparčiai besiplečiančio karo tikslas, kas anksčiau ar vėliau baigsis branduoliniu karu? Vakarai neįvertino Rusijos pajėgumo, Rusijos ir Kinijos suartėjimo, Rusijos ir OPEK+ šalių bendrų tikslų, BRIKS plėtimosi.

Ukrainos prezidentas V. Zelenskis Kijeve subūrė naują „aukšto rango“ darbo grupę dėl šios šalies saugumo ir euroatlantinės integracijos. Joje – ir D. Grybauskaitė, pareiškusi, kad „mes turime nugalėti priešą mūšio lauke. Todėl kad šis priešas yra grėsmė visam pasauliui, ne tik Ukrainai, ne tik mums“.

Popiežius Jonas Paulius II, 1993 m. lankydamas Lietuvą, pavadino mus valstybe-simboliu, kuris ragino derybų keliu ieškoti išeities iš visų kitų žemyną draskančių konfliktų, teikiant pirmumą teisės, taikos ir žmogiškojo orumo vertybėms: „Didžiųjų valstybių interesai niekada neturi priversti mažos valstybės tapti svetimos galios satelitu...“ Šis Popiežius ragino tautų atmintyje išlaikyti neigiamus praeities diplomatinių sąjungų rezultatus, o siekiant tautų susitaikymo, visuomenių pažangos bei teisingesnių tarptautinių santykių, nuolatinį raginimą nepamiršti žmogiškojo matmens bei prigimtinės teisės pirmumo: „Geopolitika, ekonominiai ir finansiniai mainai, kultūrų dialogas be žmogiškojo matmens būtų ribojami vien interesų logikos, kuri niekada nebuvo nutolusi nuo jėgos logikos“.

Mes, maža valstybė ir jos piliečiai, Atgimimo metais pasinaudoję geopolitine situacija, sukūrėme stebuklą – taikiai atkūrėme nepriklausomą valstybę. Ir mums nereikėjo nei teorinių spalvotųjų revoliucijų aprašymų, nei Indijos tautinio išsivadavimo judėjimo lyderio, nesmurtinio pasipriešinimo politinės taktikos pradininko Mohando Gandžio patirties. Žinojome mūsų partizaninio karo patirtį ir partizanų vadų paskutinį priesaką Lietuvos žmonėms – privalote fiziškai išlikti, bet ne kautis iki paskutinio lietuvio. Ne taip, kaip norėjo pokario emisaras Lietuvoje iš Maskvos Michailas Suslovas: „Lietuva išliks, tik be lietuvių“. Todėl sveiku protu ir nuojauta veikėme taikiai. Todėl Lietuvos žmonės ir patikėjo Sąjūdžiu. Ir Sausio 13-ąją apsigynėme taika ir viešumu. Bet tuo ir baigėsi mūsų gražios svajonės apie gyvenimą laisvoje Lietuvoje.

Ar galėjome net pagalvoti, kad Prezidente mums bus primesta Rusijos Federacijos valstybės paslaptis Dalia Grybauskaitė? Kad ji Lietuvos vardu atsisakys JAV Prezidento Barako Obamos kvietimu vykti į iškilmes dėl 2010 m. balandžio 8 d. Prahoje JAV ir Rusijos Federacijos naujos Strateginės ginkluotės mažinimo sutarties (START) pasirašymo? Sutarties, kuria šios šalys, kiekviena turėjusi apie 12000 vnt. branduolinių galvučių, įsipareigojo per septynerius metus apie tris kartus sumažinti savo strateginę puolamąją ginkluotę! Ir bent pusiau sumažino.

Po TSRS iširimo JAV ir Rusija drauge prispaudė Baltarusiją, Kazachstaną ir Ukrainą jų branduolinę ginkluotę perduoti Rusijai. Kodėl tapę nepriklausomais, mes pradėjome demonstruoti savo „svarbą“, bedieviškai pasiuntę velniop net Kiniją? Eks-prezidentė D. Grybauskaitė, prakalbusi, kad jai gėda žiūrėti, jog Vakarai nekariauja su Rusija (anot jos, „Putinas turi būti sustabdytas ir sutraiškytas Ukrainos teritorijoje, nes Europa yra per maža konvenciniam karui...“), veikia kaip dviguba agentė. Ne tik dėl to, kad ši jos „logika“ yra nelogiška (jai didelė Europa per maža šiam karui, o mažesnė Ukraina tinka karui!), bet ir dėl to, kad ji provokuoja karą, kurio bent kol kas NATO vengia. Ar būdami maža NATO nare ir toliau vienasmeniškai šokdinsime visą NATO?!

Ir tokia veikėja 10 metų buvo mūsų Prezidente!

Taigi, didžiuojamės, kad remiame Ukrainą. Kiek ir kaip? Mums skelbiama tik propagandinė informacijos dalis. Tik iš JAV Kongreso ataskaitos, bet ne iš Lietuvos valdžios sužinome, kad Ukrainai Lietuva skyrė santykinai daugiausia iš visų NATO šalių – 1,82% Bendrojo vidaus produkto (BVP). Beatodairiškai didinamas ir Lietuvos karinis biudžetas: 2,5-3,5% BVP. Pagal oficialią Lietuvos Vyriausybės statistiką Ukrainai skirti 1,82% mūsų BVP reiškia, jog kiekvienas mūsų kiekvieną mėnesį Ukrainai iš Lietuvos biudžeto skyrėme po 458,54 Eur, t.y. 37,07% vidutinio neto uždarbio, kuris 2023 metais Lietuvoje buvo 1237 Eur. Aukojame dar ir Jonui Ohmanui, Andriui Tapinui, kitiems panašiems veikėjams, kuriuos prokuratūra turėtų papurtyti. 2023-12-13 d. duomenimis, atvirai iš mūsų LRT eteryje besityčiojantis J. Ohmanas iš mūsų išviliojo jau 51.231.300 eurų (video šia tema A, B, C).

Pagrindinės Ukrainos dabartinės valdžios problemos - korupcijos mastas karo apimtoje šalyje ir gegužės mėnesį besibaigianti Prezidento Vladimiro Zelenskio kadencija, t.y. nežinia dėl jų asmeninio likimo. Todėl ir kariuomenės vadovybė pakeista į V. Zelenskiui besąlygiškai lojalią. Karo metu! O jei teks pasirašyti paliaubas su Rusija, tai pasirašys naujas Ukrainos kariuomenės vadas. Rusas, kurio tėvai – Rusijoje... Šlykšti valdžios išsaugojimo bet kokiomis priemonėmis konjunktūra.

Duomenys apie korupciją slepiami. Jų reikalauja ir JAV Kongresas, sustabdęs paramą Ukrainai. Išraiškinga ir JAV dabartinės Vyriausybės tyla dėl pernai lapkrityje Kijeve nužudyto JAV Vyriausybės vyriausiojo auditoriaus, turėjusio aiškintis Ukrainai JAV skirtų finansų ir ginkluotės panaudojimą, dingimą. Tačiau JAV Vyriausybei iki JAV Prezidento rinkimų būtina bent kažkaip sustabdyti karinius veiksmus Ukrainoje. Ne tik Lietuvos valdžia ir piliečiai, bet ir visa Europa ir JAV respublikonai, nori ir privalo kuo skubiau gauti išsamius Ukrainos valdžios atsakymus ne tik dėl korupcijos, labdaros vogimo vagonais ir ešelonais, atsakingų asmenų nužudymų ir viso to netyrimo, bet ir dėl neskelbiamų Ukrainos ir Rusijos valdžių sandorių ar suokalbių prieš Ukrainos valstybę ir jos žmones. Kad suvoktume, kas iš tikrųjų vyksta Ukrainoje, keletas svarbių klausimų Ukrainos valdžiai, kad galėtume pasitikėti ja:

1. Kodėl nenuteisti Maidano perversmo organizatoriai?

2. Kodėl po Maidano perversmo Ukrainos Aukščiausioji Taryba (Rada) ratifikavo ES ir Ukrainos Asociacijos sutartį, už kuklią 60 mln. Eur sumą atverdama Ukrainos sienas ES prekėms, neišsprendus Ukrainos santykių su Nepriklausomų Valstybių Sąjungos šalimis, su kuriomis Ukraina buvo sutarusi dėl bemuičio prekių judėjimo tarp šių šalių? Ukraina, Rusija, Armėnija, Baltarusija ir Moldova, 1994 m. susitarusios dėl laisvosios prekybos zonos, 2013 m. jau buvo ratifikavusios šią sutartį.

Rusija tuo metu buvo sutikusi Ukrainai suteikti 15 mlrd. USD finansinio gelbėjimo paketą ir sumažinti Ukrainai parduodamų gamtinių dujų kainą, o Prezidentas Viktoras Janukovičius buvo pasirašęs sutartį su Kinija dėl didelių Kinijos investicijų į Krymą.

3. Kodėl 2014 m. po Maidano perversmo Ukrainos Nacionalinio saugumo ir gynybos taryba, svarstydama Krymo klausimą, nusprendė jo neginti, o ten buvusiai Ukrainos kariuomenei (beveik 30 tūkst. karių) įsakė viską palikti ir išeiti iš Krymo? Šio posėdžio garso įrašą išslaptino ir youtube paskelbė vėliau Ukrainos Prezidentu tapęs Petro Porošenko, nedalyvavęs Krymo atidavimo posėdyje, nors buvo aktyvus Maidano perversmo dalyvis. Ką apie tokią Ukrainos valdžią, be skupulų išdavusią valstybę (tuometinis laikinas Ukrainos Prezidentas – Aleksandras Turčinovas), turėjo manyti Ukrainos kariuomenė?

4. Kodėl 2014 m. Ukrainos Prezidentas P. Porošenko, Prancūzija, Vokietija ir Lenkija pasirašė Minsko susitarimus ne su Rusija, bet su pasiskelbusiomis Donecko ir Lugansko Liaudies Respublikomis, tokiu būdu faktiškai jas legimitizuojant?

5. Kodėl 2014 m. rudenį Ukrainos Prezidentas P. Porošenko, vykdydamas Minsko susitarimus, po susitikimo su Rusijos Prezidentu Vladimiru Putinu sušaukė Prezidento P. Porošenkos paleistą, t.y. jau neteisėtą Ukrainos Aukščiausiąją Tarybą ir pateikė jai priimti V. Putino jam perduotą Ukrainos įstatymo projektą dėl Donecko ir Lugansko sričių specialaus statuso Ukrainoje, kodėl pasirašė šį Ukrainos neteisėtos Aukščiausiosios Tarybos priimtą įstatymą? Kodėl Ukrainos Prezidentas P. Porošenko nevykdė šio Ukrainos įstatymo ir neorganizavo savivaldos rinkimų Donecko ir Lugansko srityse, po ko Ukraina būtų atgavusi šiose srityse Ukrainos – Rusijos sienos kontrolę, šių sričių mokesčiai vėl būtų mokami Ukrainos biudžetui? Iki Maidano perversmo Donecko srities mokami mokesčiai sudarė apie 40% Ukrainos biudžeto.

6. Kodėl Ukrainos Prezidentas V. Zelenskis pasirašė 2021-03-24 įsaką dėl Krymo ir Donbaso dalies susigrąžinimo, kurio įgyvendinimas prasidėjo nuo Donbaso šturmo 2022 m. vasario viduryje, o 2022-01-01 d. Ukrainos gynybos ministerija išleido knygą „Karas su Rusija“? 2023-09-14 d. tai patvirtino buvęs Šveicarijos žvalgybos tarnybos pulkininkas, NATO programų Ukrainoje dalyvis ir JTO taikos operacijų vadovas Jacques Baud (www.youtube.com/watch?v=vWuJVj01IBQ), taip pat ir Minsko susitarimų vykdymą kontroliavę ESBO stebėtojai, ESBO internetiniame puslapyje paskelbę apie suintensyvėjusius Ukrainos kariuomenės artilerijos šaudymus į Donecką savaitė prieš 2022-02-24 d. prasidėjusią Rusijos karinę intervenciją į Ukrainą.

7. Kodėl 2022 m. kovo pabaigoje Ukraina nepasirašė su Rusija V. Zelenskio Rusijai pasiūlytos taikos sutarties, parafuotos Stambule, su kuria Rusija sutiko – Rusija išeitų iš tų žemių, kurias užėmė, ir pasiliktų dvi teritorijas mainais į Ukrainos neutralumą ir nedalyvavimą NATO (Jacques Baud informacija)?

8. Ar Vakarų šalių tikslas yra tai, kad Ukraina atsiimtų Rusijos okupuotas žemes, ar kad būtų susilpninta Rusija (Jacques Baud informacija - tik Rusijos susilpninimas, bet ne Ukrainos žemių atsiėmimas)?

9. Kodėl prieš 2024-02-24 d. Ukraina išminavo minų laukus prie Krymo prieigų, ko pasekoje Rusijos kariuomenė beveik be mūšių užėmė beveik visą Chersono sritį ir didžiąją Zaporožės srities dalį? Ar šis išminavimas darytas dėl to, kad 2022-03-08 d. Ukrainos kariuomenė planavo pulti ir Krymą (Jacques Baud informacija), ar kad įsileisti Rusijos kariuomenę? Ar dėl šio Krymo prieeigų išminavimo Ukrainos teisėsaugos iškeltoje baudžiamojoje byloje kam nors pareikšti įtarimai ir dėl ko, ar kas nors sulaikytas? Gal Ukrainos Prezidentas V. Zelenskis apie tai nieko nežinojo?..

10. Kodėl 2023-02-01 d. Ukrainos Prezidentas V. Zelenskis paskelbė apie Ukrainos išstojimą iš Budapešto susitarimo dėl Ukrainos saugumo?

11. Kodėl Ukraina nenutraukia Rusijos dujų tranzito į Europą ir gauna Rusijos atlygį už tai?

12. Kodėl Ukrainoje valstybė persekioja pravoslavišką cerkvę, naikina kultūros paminklus, Kijeve uždarė kijeviečio rašytojo Michailo Bulgakovo muziejų?

13. Kodėl nebaigti tirti Odesos kultūros rūmų padegimo žudynės, žurnalisto ir rašytojo Olesios Buzinos nužudymas, kitų žurnalistų nužudymai?

14. Ar Ukrainos valdžia pateikė JAV Vyriausybei informaciją pagal 2022 m. liepos mėn. JAV Kongreso narės respublikonės Viktorijos Spartz kreipimąsi į JAV Prezidentą Joe Baideną, prašant JAV Kongresui uždarame posėdyje pateikti duomenis apie Ukrainos Prezidento V. Zelenskio administracijos vadovo Andrejaus Jermako patikimumo dėl santykių su Rusijos specialiosiomis tarnybomis patikrinimo (due diligence) rezultatus (www.youtube.com/watch?v=sw3VtUF7Z7U)? A. Jermakas prieš paskyrimą Prezidento V. Zelenskio administracijos vadovu buvo V. Janukovičiaus Regionų partijos Ukrainos Aukščiausios Tarybos (Rados) deputato patarėju.

15. 2022 m. sausio viduryje („Wall Street Journal“ informacija) JAV CŽV vadovas Williams J. Burns perdavė Ukrainos Prezidentui V. Zelenskiui detalius duomenis apie Rusijos Fedracijos planą, kad Rusija puls Kijevą per Baltarusiją (Černobylį) ir kad Rusijos desantininkai atskris į Hostomelio aerouostą prie Kijevo. Kodėl žinant tai, buvo išformuotas pulkas prie Hostomelio aerouosto? Kodėl nauju Ukrainos kariuomenės vadu paskirtas Aleksandras Syrskij, kuris faktiškai leido Rusijos armijai prieiti iki Kijevo?

16. Pagal „Reuters“ informaciją prieš 2022-02-24 d. Rusijos Prezidento V. Putino administracijos vadovo pavaduotojas Dmitrij Kozak pranešė, kad su Ukrainos Prezidento V. Zelenskio komanda (Andrejumi Jermaku) sutarta dėl V. Putino reikalavimų, kad Ukraina bus neutrali ir nestos į NATO, kad 7 dienos prieš 2022-02-24 d. V. Zelenskis Ukrainos Aukščiausiajai Tarybai (Radai) pasiūlė balsuoti dėl to nuotoliniu būdu, vykdant Minsko susitarimus. Kodėl šis susitarimas nebuvo įvykdytas?

17. Kodėl V. Zelenskio valdymo metu Ukrainos armija buvo sumažinta 40%, pradėjo vėluoti atlyginimai, armijos nesukomplektavimas pasiekė 50%, buvo sustabdyta „Neptūno“ raketų gamyba, mažinama priešlėktuvinė gynyba?

18. Kodėl, žinant apie Rusijos kariuomenės įrengtas ešelonuotas gynybos linijas pietinėje Ukrainos dalyje ir neturint reikiamos ginkluotės, 2023 metų vasarą Ukrainos kariuomenė vykdė jai pražūtingą kontrpuolimą, kodėl Ukrainą remiančių Vakarų šalių nebuvo klausta, koks scenarijus paruoštas Ukrainai, kam buvo reikalingas šis beprasmis piarinis kruvinas puolimas?

19. Kodėl šiuo metu, Ukrainai trūkstant lėšų ir ginkluotės, beatodairiškai vykdoma neparuoštų žmonių mobilizacija ir jie siunčiami į frontą? Kodėl vėlgi neklausiama Vakarų šalių, koks scenarijus įgyvendinamas Ukrainai?

20. Kodėl tokiu atsakingu metu be paaiškinimų pakeistas Ukrainos kariuomenės vadas?

21. Kodėl Ukraina neišduoda Lietuvai Ukrainoje nuo mūsų teisėsaugos besislapstančių Sausio 13-osios bylos įtariamųjų, visų pirma, TSRS vidaus kariuomenės 42-os divizijos Vilniuje buvusio vado generolo Aleksandro Žitnikovo, kurio įsakymu jo pavaldiniai mus talžė ne tik Maironio gatvės spaustuvėje Vilniuje?

Šis paskutinis klausimas yra labai svarbus. Dar 2015 metais išsiskyrė ES ir Lietuvos Prezidentės D. Grybauskaitės požiūris į pagrindinį klausimą, ar kariauti Ukrainoje? 2015 m. kovo 21 d. Ukraina Lietuvos Prezidentei Kijeve įteikė Ukrainos „Metų žmogaus“ apdovanojimą „už nuoseklų ir aktyvų Ukrainos europinio pasirinkimo palaikymą“. Jei „europiniu pasirinkimu“ vadinamas Ukrainos ir prorusiškų oligarchų ar jų statytinių susodinimas į pagrindines Ukrainos valdžios pareigas ir oligarchų nuosavų kariuomenių bei jų tarpusavio karų įteisinimas bei apmokėjimas iš Ukrainos biudžeto, Krymo atidavimas Rusijai ir karo eskalavimas, tai ponia D. Grybauskaitė yra tinkamas Ukrainos valdžios pasirinkimas paskelbti ją Ukrainos „Metų žmogumi“. Tinkanti ji ir Rusijos valdžiai, kuri Kremliaus propagandinės interneto svetainės www.regnum.ru straipsniuose 2009 metais prieš Lietuvos Prezidento rinkimus mus ragino pasirinkti vienintelę tinkamą kandidatę – eurokomisarę Dalią Grybauskaitę.

Po šio apdovanojimo Kijeve įvykusioje Lietuvos ir Ukrainos Prezidentų spaudos konferencijoje neišgirdome jų pareiškimo, kad Ukraina išduoda Lietuvai šioje šalyje nuo mūsų teisėsaugos besislapstančius Sausio 13-osios bylos įtariamuosius, visų pirma, buvusį TSRS vidaus kariuomenės 42-os divizijos Vilniuje vadą generolą A. Žitnikovą.

Prezidentei D. Grybauskaitei apie šią problemą buvo pranešta. Prezidentei D. Grybauskaitei vadovaujant Lietuvai, atsakomybės išvengė net 15 Lietuvos kolaborantų, kurių pavardes atskleisti Lietuvos Generalinė prokuratūra atsisakė. Kodėl kasmet vasario 16 d. mes klausomės iš Signatarų namų balkono kalbančio Vytauto Landsbergio ir jo mums įsūdytos Dalios Grybauskaitės?

Valdžia, paniekinusi Tautą, visų pirma, pasmerkia save. Dievas tai akivaizdžiai pritaikė ir Ukrainos valdžiai, ir Lietuvos valdžiai, kurios apsimeta, kad gina „europines vertybes“. Bet kaip sakė Viljamas Šekspyras, „Šėtonas gali cituoti Šventąjį Raštą savais tikslais“.

Tad laukiame Ukrainos valdžios ir Dalios Grybauskaitės atsakymų į šiuos ir daugelį kitų klausimų, Vytauto Landsbergio paaiškinimo, kodėl Lietuvos „dalia“ jis parinko Dalią Grybauskaitę?

Ir Lietuvos Prezidentais norinčių tapti paaiškinimų laukiame dėl šios veidmainystės.

Mums reikia apsispręsti, kaip elgtis, žinoti, kaip balsuoti Prezidento rinkimuose.

Susiję:

Kaip mums elgtis? I dalis „Daugybinė pilietybė Lietuvoje ir Ukrainoje. Kodėl?“