Vienintelis priklausomas tinklalapis Lietuvoje
Kai žmogus ima gyventi vien prisiminimais, gali įtarti jo senatvę – kartais skaidrią ir šviesią, o kartais niūrų neįgalumą su šlepetėmis ir basonu prie lovos, keiksnojant neteisingai surėdytą pasaulį, aplinkinių dėmesio stoką, neva užsitarnautą neįvertinimą, vienatvę, į kurią vieni gali žvelgti kaip į malonę ir dovaną, kiti – kaip į iliuzijų žlugimą ir pralaimėjimą. Gal panašiai yra ir su valstybėmis, išgyvenančiomis istorinius pakilimų, vilčių ir pasitikėjimo savo galiomis tarpsnius, paskui – skausmingus nusivylimus, idėjų, kūrybingumo stoką ir rezignaciją.
Į tokių pasvarstymų erčią stumteli Sąjūdžio jubiliejaus metinių paminėjimai, susitikimai su žmonėmis provincijos kultūros namų ir bibliotekų pustuštėse salėse, dabar jau pusamžiais ar senukais, puoselėjusiais šviesias ateities viltis ir iliuzijas. Vieni Sąjūdį suvokė ir tebesuvokia (vienetai) kaip dvasinę tautos būseną, kiti – kaip visuomenės kuriamą kitokią, savą valstybės struktūrą, įtraukiančią ir atveriančią tautos galias bendrai raiškai ir garbingos valstybės kūrybai.
Valstybės, kurioje frazeologizmas „valstybė – tai mes“, nebūtų nei pagyrūniškas persūdymas, nei turinio neturintis tuščias barškalas lauko gale kurmiams baidyti.
Lemtingame istorinės tėkmės vingyje buvo pasielgta teisingai, išmintingai ir drąsiai. Tauta suteikė pasitikėjimą ir galias Sąjūdžiui perimti valdžią iš komunistinės nomenklatūros ir įgyvendinti godotiną misiją – paskelbti Nepriklausomybę, tačiau keletą dalykų neapdairiai pražiūrėjo, kaip neilgai trukus tie įgaliotieji tapo partija (vėliau – partijų rinkiniu), skelbusia gal ir simpatiškesnius lozungus už revanšo siekiančią buvusiųjų monadą, kuri pasinaudojo ekonominiais sunkumais bei įgimta žmonių silpnybe šilčiau ir sočiau gyventi.
Taip laikinai nustumtieji visu ruimu sugrįžo į tas pačias minkštas valstybės institucijų kėdes „rūpintis paprastu žmogumi“. Sąjūdis (būsimi konservatoriai), neadekvačiai manę, kad „atėjo valdyti Lietuvą šimtui metų“, padarė gausybę klaidų, pradedant nuo neįvykdytos liustracijos, neperėmus komunistų, profsąjungų ir priedangos organizacijų valdyto turto, nesuteikus ekonominių galių naujai ateinančiai Sąjūdžio filosofiją išpažinusių idealistų generacijai, o lemtingiausia klaida buvo metamorfozė – Sąjūdžio (kaip jau anksčiau minėtos tautos dvasinės būsenos) virsmas į tokią pat horizontaliame politinio veikimo lauke besigrumiančią nomenklatūrinę sisteminę partiją.
Trumpumo dėlei vadinsiu juos bendriniu žodžiu „konservatoriai“, kuriems dabar vadovauja ir filosofiją kuria Andrius Kubilius su aplink jį susibūrusia grupele pataikūnų, kurių lozunguose dar išlikęs žodis „Lietuva“, o potekstėje – išlikimas valdžioje, ne tiek jau svarbu, pozicijoje ar opozicijoje.
Diena ir naktis, jei imtume lyginti pirmojo Sąjūdžio suvažiavimo dokumentus ir deklaracijas su tekstais ir veiksmais, kuriuos dabar matome ir girdime iš konservatorių „Potiomkino“. Prieš keletą dienų ELTA išplatino (perpasakojo) partijos vadovo A. Kubiliaus dabarties tikrovę analizuojantį programinį tekstą. Nepasakyčiau, kad pasitikiu Eltos agentūros perpasakojimų precizika, bet A. Kubiliaus mintis ir diskursą atpažįstu. Gal kai kas šį pranešimą pražiūrėjo ar deramai neįsigilino į jo prasmę, tad priminsiu, kad galėtų, radę laisvą valandėlę, perskaityti ir permanyti, ko šiame tekste yra perteklius ir ko stinga, o aš savo ruožtu punktyru pamėginsiu pateikti vieną kitą pastebėjimą.
Taigi, minėtas pranešimo tekstas: A. Kubilius: Rusija agresyvėja
Vilnius, rugsėjo 23 d. (ELTA).
Seimo opozicijos lyderis Andrius Kubilius pataria vyriausybei, kaip elgtis agresyvėjančios Rusijos akivaizdoje. „ Matome agresyvėjančią Rusijos elgseną.
Turime pastebėti ne tik ekonominį karą pasienyje, bet ir agresyviai nekonstruktyvią „ Gazprom “ laikyseną. Matome sparčiai didėjančią elektros kainą „ Elektros biržoje “ , kur iki šiol dominavo prekyba rusiška importuojama elektra.
Ši buvo pigi tol, kol mus reikėjo „ gundyti “ atsisakyti Visagino atominės elektrinės (VAE) projekto, o kai tik ši valdžia ėmė rodyti, kad ji jau sugundyta marinuoti šį projektą, taip rusiškos elektros kaina ėmė didėti ir dabar biržoje yra apytikriai 6 centais didesnė nei praėjusiais metais šiuo metu “ , – pirmadienį spaudos konferencijoje sakė politikas.
Pasak jo, Rusijos agresyvėjimą turime matyti ne tik Lietuvos atžvilgiu. „ Prekybiniai karai su Moldova ir Ukraina, ta pačia Gruzija, represiniai karai su opozicija pačioje Rusijoje, didžiuliai puolamieji kariniai manevrai Baltijos šalių pašonėje yra tik vis dažniau pasirodantys atskiri epizodai, kurie, sudėlioti į vientisą paveikslą, niekam neturi palikti kokių nors iliuzijų.
Bent jau mūsų regione ir Lietuvoje ligšiolinių iliuzijų neturėtų likti, nepaisant visų deklaracijų apie santykių „ perkrovimus “ , Rusija agresyvėja, ir tai yra ilgalaikė tendencija “ , – teigė A. Kubilius.
Ekspremjeras, remdamasis savo patirtimi, rekomenduoja vyriausybei principingai atsisakyti iliuzijų, kad kokie nors santykių perkrovimai gali kaip nors pakeisti situaciją.
„ Pastarasis prekybinis karas su Lietuva aiškiai parodė, kad Rusijai visai nesvarbu, kas yra Lietuvos valdžioje – ar dešinieji, atvirai kalbantys apie Rusijos grėsmes, ar kairieji, tikrieji rusofobai, bijantys atvirai kalbėti apie santykių su Rusija realias problemas ir mėgstantys žadėti, kad jie pataisys santykius su Rusija. Rusija, priešindamasi Rytų kaimynystės sėkmei, siekia savo geopolitinių tikslų, grubiai grasindama prekybiniais ir tikrais militaristiniais karais.
Valdžios bandymas ir toliau viešai puoselėti iliuzijas apie būsimus gerus santykius yra savo žmonių apgaudinėjimas, kuris brangiai kainuoja mūsų verslui, energetiniam kiekvieno iš mūsų saugumui, o ateityje gali sukelti dar didesnių problemų, jeigu nenustosime žmonių maitinti naiviomis iliuzijomis “ , – mano konservatorių lyderis.
Jo nuomone, socialdemokratams reikia atsikratyti vidinės nuostatos, kuri jų neapleidžia net ir beveik metus būnant valdžioje, kad oponavimas konservatoriams yra svarbiau nei valstybės reikalų sprendimas.
„ Todėl socialdemokratai, didžiąją savo laiko dalį skirdami aiškinimui, kad jie viską daro geriau, nei darė konservatoriai, save įvaro į kampą, ypač ten, kur reikia tik principingai tęsti. Pavyzdžiui, derybose su „ Gazprom “ socialdemokratų noras bet kokia kaina įrodyti, kad jie gali geriau susitarti su „ Gazprom “ , leidžia „ Gazprom “ įžūliai reikalauti iš Lietuvos visai nepriimtinų nuolaidų “ , – sakė politikas.
Jo teigimu, tiek atsispyrimas prekybiniam karui, tiek derybos su „ Gazprom “ ar saugus apsirūpinimas elektra, lygiai kaip terminalo ar naujos atominės statybos, yra nacionalinės svarbos projektai, kurių sėkmingam realizavimui reikia kiek galima platesnio sutarimo.
„ O tam būtina sąlyga, kad esantieji valdžioje gebėtų tinkamai pasidalyti jų turima informacija ir savo planais tiek su prezidente, tiek su Seimu ir jame veikiančiomis politinėmis partijomis. Tačiau šiandieninė valdžia elgiasi priešingai, ir net prezidentė turėjo garsiai pareikalauti, kad jai būtų pateikta informacija.
Mes bandome informaciją apie derybas su „ Gazprom “ gauti Seime, bandome prisikvieti energetikos ministrą į frakcijos posėdį, kuris vyktų uždaro posėdžio režimu. Tačiau viskas veltui – antra savaitė beldžiamės, ir viskas veltui.
Lyg Lietuva nustojo būti parlamentine demokratija “ , – sakė A. Kubilius.
Jis apgailestavo, kad, užuot agresyvėjančiai Rusijai demonstravę vieningą lietuvišką frontą, turime aiškintis tarpusavyje, ar valdžia neišduos esminių Lietuvos interesų.
Lietuvai pirmininkaujant Europos Sąjungos Tarybai, A. Kubiliaus nuomone, turime unikalią galimybę sutelkti visos ES pastangas tam, kad ES lygmeniu būtų pradėti kurti reikalingi politiniai ir teisiniai instrumentai, kurie įtikintų Rusiją kitą kartą nesiimti tokio pobūdžio veiksmų prieš kurią nors ES šalį.
„ Iki šiol negirdime, ar to bus imtasi. Gerai, kad premjeras lankosi Vatikane ar stebi krepšininkų kovas Slovėnijoje, bet kas nuveikta kitose pagrindinėse ES sostinėse, siekiant mūsų situacijos supratimo, nieko nežinome. Greičiausiai todėl, kad nieko ir nenuveikta. O tai reiškia, kad, pasibaigus šiam prekybinio karo etapui, Lietuvai belieka laukti kito, žinant, kad jam atėjus nei mes, nei ES ir vėl nebūsime pasiruošę “ , – prognozavo A. Kubilius.
Pirmoji pastaba . Viskas, kas pasakyta konservatorių lyderio, yra tarytum teisinga – agresyvi Rusijos politika Lietuvos atžvilgiu yra stipri konservatorių korta, kurią visados savo rankoje turėjo Vytautas Landsbergis, geriausiai Lietuvoje išmanydamas šį geopolitikos klausimą.
Ji tampa stipriu koziriu, kai Lietuvos vidaus politikos lauke pristingama naujų idėjų. Tuomet kaip grėsmę Lietuvos saugumui galima cituoti ir Vladimiro Žirinovskio kliedesius.
Paprasto lietuvio patrioto sąmonę, žinant istorinę mūsų valstybės ir santykių su Rusiją patirtį bei atmintį, ataidinčią iš kolektyvinės pasąmonės.
Antroji pastaba . A. Kubiliaus mintys, išsakytos spaudos konferencijoje, beveik unisonu atkartoja prezidentės metinio pranešimo mintis. Nebeprisimenu, kuris politinis komentatorius (gal V. Laučius), komentuodamas prezidentės metinį pranešimą, pasakė, kad jam susidaro toks įspūdis, jog jį rašė kažkas iš konservatorių ideologų. Prezidentės ir konservatorių diskursas šiandien yra visiškai nebesiskiriantis, tad nenuostabu, kad konservatoriai ir nebeieško kito kandidato būsimiems prezidento rinkimams.
Trečioji pastaba . A. Kubilius pavartoja frazę: „Bent jau mūsų regione ir Lietuvoje...“ , kur tas regionas (Baltijos šalys, Ukraina ir Moldova) suvokiamas vos ne kaip „Severno Zapadnij kraj“, nebeakcentuojant, kad Baltijos šalys yra NATO, ES ir Šengeno zonos valstybės, turinčios visai kitas saugumo garantijas nei okupacijos ofenzyvą patyrusi Gruzija.
A. Kubilius tarytum pamiršta geopolitinę tikrovę, kad mūsų geopolitinė tapatybė dabar yra visai kita nei Ukrainos ir Moldovos, ir kažkodėl nei jis, nei prezidentė nededa pastangų glaudžiau sieti save su Vyšegrado valstybėmis, turinčiomis bendrą istorinę patirtį ir bendrus ekonominio bei politinio saugumo interesus.
Gerinti santykius su Lenkija, Čekija, Slovakija ir Vengrija būtų kur kas prasmingesnis veikimas už mandagius reveransus, kreivus pažadus ir gundymus Rytų frontuose.
Ketvirtoji pastaba . Jau esame patyrę vežėjų blokadą iš Rusijos pusės ties siena su Latvija.
Tuomet pakako prezidentei ryžto paskambinti telefonu Vladimirui Putinui, ir sunkiasvorės fūros srautu nekliudomai pajudėjo į Rytus. Tikėtina, kad taip arba panašiai nutiks ir dabar, nelygu kaip apsispręs Rusija būsimos Lietuvos prezidentės klausimu – suteikti jai papildomų reitinginių taškų rinkimams ar ne.
Retorinės žiežirbos gali būti tik to politinio užkulisinio scenarijaus dedamoji dalis.
Penktoji pastaba . Prezidentės, taip pat ir konservatorių išdavystės, arogancija, cinizmas ir akivaizdūs pralaimėjimai teismuose (turiu galvoje V. Gailiaus ir V. Giržado laimėtas bylas), matant korupcijos ir nusikalstamumo mastą valstybėje, ties visiško žlugimo riba pakibusias jėgos struktūras: VSD, Vidaus reikalų ministeriją ir prokuratūrą, paskatino satelitus (prezidentę ir konservatorius) traukti iš kaladės Rusijos grėsmės kortą, matant, kad valdančioji koalicija rankoje neturi visiškai nieko.
O žvelgiant iš istorinės Sąjūdžio skleistų idėjų perspektyvos iškyla tik toks vaizdinys, kaip šis mano rašinėlis ir pavadintas. Beje, nebematyti ir tos mielaširdingos slaugės, kuri ligonį ant kito šono apverstų ir basoną pakeistų. Kartą nuo savęs pavaręs nebeprisišauksi.
Komentarai (38)
gerb. Jakimavičiusdaužykit ir toliau vienintelę partiją , kuriai dar rūpi Lietuva, ne kaip Rusijos satelitė. Dabar gi valdo paties mylimiausi. Turėtum džiuagtis. Bet ne, reikia pribaigti, kad vien raudonai švytėtų Lietuva. Brazausko nekeikėt, kadangi su Rusija draugas. O štai V. Landsbergį ir Grybauskaitę reikia kalti prie sienos. Negražu čia su basonais. Gali pačiam anksčiau prireikti.
nekviečia nusilenkti matuškai ir kaip iki 1993 metų žiūrėti į Putino burną kokie žodžiai iš jos išskris? Keista, negi Jakimavičius tikrai nemato grėsmių ir kaltina prof. Vytautą Landsbergį tas grėsmes matant? Jei jau iki šiol iškentėjom maskolišką dujų kainą, tai gal geriau dar pakentėti pusmetį ir turėti SGDT, nei nusilenkti maskoliams, kaip kviečia autorius. Sąjūdis paminėtas labai teisingai, bet ir vėl iš Jakimavičiaus varpinės jis tik šiaudinių skrybėlių. O tai jau be jokių abejonių labai keistas, siauras ir labai naudingas (tik ne Lietuvai) požiūris. Kad Kubilius sutripė Sąjūdžio idėjas ir persimetė į antijąjūdininkų stovyklą, akivaizdu ir labai pavojinga. Jei artimiausiu metu Kubiliaus nenušalins nuo patijos vadovavimo, nebelik kam atstovauti dešiniųjų pažiūrų atstovams.
Man ypač patinka "išmintingųjų" moterėlių dešimtukas prie Kubiliaus...
Apie str.... labai primena pono Sakalo kalbas iš aukštos tribunos, ko reikėtu Lietuvai ,.. tik va logikos tame tai aiškiai pritrukstama .. o gal tai ne tiek logikos problema kiek nesugebėjimas nulypti nuo savo pačiu susikurtų politinių stereotipų?? ,.. be kurių musėt pusė musų politologu, bei šiems prijaučiančių žurnalistų, galimai galėtu pasijusti nuogi, biedni ir verti nagrinėti tik tokias temas kaip.. "kodėl karvė neduoda pieno".. gink dieve nesakau, kad tai mažiau aktuali problema kaimui,. nei kokios tai Prezidentės naktynio basono turinio nagrinėjimas .. bet juk šiandieninių politikių aktualijų narpliojimas per 2000 metu pasenusia politinę prizme irgi butu klaida.. nes politinė situacija Lietuvoje aiškia pasikeitusi, pastumiant jos pusiausvyros centrą link Prezidentūros .. dialogas valdžios struktūrose turį butį ir geriau jei jis bus suprantamas visiems aiškia kalba,.. viena dėl ko nesų tikras, kad tikrai yra svarbu žinoti , tai kam gi atstovauja Gribauskaitė,.. nes galiausiai matyt tektų gryžti prie senos pasakos apie dalybas „ kas Lemanui o kas Danieliui „ .. O Lietuvai ? ar bent norėtusi tuo tikėtį,.. tai gal vizgi laikas butu pasidėti į šalį senus Vytauto L. akinius ir į viską pažvelgti .. realaus pragmatiko akimis, nesisukiojant per petį, o ką kiti gi pasakis . ?? ... čia ir būtų Butkevičiaus kaip politiko išukis,... Soc. demai partija kuri taip ir nesugebėjo išsiauginti sau naujų veidų ,.. o be jų esi tik senas mielas Opelis .. su tarškančia rankine pavara ir tepalus ryjančių varyklių... kiek mes su juo dar važiuosime laikas parodys ... kuo čia dėtas Sajudis ? apie myrūsį pas gerai kalbama arba nieko .. kol kas tyla .. be tų kelių su šiaudinėmis kepurėmis ..
Sąjūdis Lietuvoje,Latvijoje,Estijoje liaudies frontai buvo nuleisti iš mylimos Maskvos,pagal didžio vado lenino priesaką kaip partijai bus sunku du žingsnius atgal,o paskui vieną žingsnį pirmyn. Manau kad atidžiai atrinkti režisieriai ir aktoriai puikiai išsprende užduotį,tik centras sušlubavo norejosi geriau bet...........ir jeigu centras būtų stiprūs užduotis ypač pas mus 100% virš plano.
Nei durni nei piktybiški tie Kubilius su Lansbergiu tik dabar jų tikslas maximaliai pabloginti gyvenimą Lietuvoje, kad laimėti būsimus rinkimus. Gaila, kad jiems ir Prezidentė turovoja, matyti ieškodama atramos tai pat rinkimams, jei neprasmuks į Eurovaldžią. O tos abi "tradicinės" partijos tėra tik dvi tskp dalys, kurių ideologija viena : daugiau valdžios ir pinigų, nežiūrint į nieką.
netikusią kandidatę - TSKPistę - ne kas kitas, o būtent konservatorių lyderiai - Kubilius ir Landsbergis - atvedė į prezidento postą. Tai suprasite paskaitę A.Bačiulio straipsnį žurnale "Veidas" 2008.03.03. Surinkite gūgleje: "Prezidento rinkimai: D.Grybauskaitė prieš V.Adamkų" ir rasite. Tik skaitykite atidžiai.
Straipsnis kvailas, nes pats autorius nesupranta, ką jis nori pasakyti, bet "komentarų" lygis - tai iš viso debilizmo viršūnė
kodel,nors visose ministerijose ir kitokiose kontorose pilna buvusiu aukstu komunisteliu,komsomolo veikeju ir ideologinio fronto darbuotoju, ,,ekspertai,, su savo nupiepusiais autoriais,kaip suo isalusi suda,pastoviai grauzia Lansbergi,Grybauskaite ir Kubiliu? Kas duoda tokius nurodymus?
Čia vienas komentatorius cituoja Rusijos atstovą JTO Vitalijų Čiurkiną, pavadinusį M. Saakašvilio kalbą „rusofobiško pobūdžio kliedesių rinkiniu“, pridurdamas, kad Gruzijos prezidento psichikos būklę turėtų vertinti profesionalai... Pasakykit, ar daug skiriasi p. Jakimavičiaus mintys, išsakytos šiame straipsnyje, vertinant LR Prezidentės, konservatorių Rusijos politiką nuo Čiurkinom agresyvių kalbų? Ar skiriasi, iš esmės, straipsnio autoriaus ir Rusijos politikų, ideologų mintys, kai yra vertinami, V. Landsbergio pasisakymai? Ogi nesiskiria... Jakimavičius, kaip koks Rusijos ambasados "genelis" kalena tą pačią melodiją: Lietuvos dešinieji, V. Landsbergis, Prezidentė - rusofobai, traukiantys iš kaldės Rusijos grėsmės kortą, norėdami nukreipti visuomenės dėmesį nuo nesėkmių vidaus politikoje. Teisybės dėlei, reikia pasakyti, kad iki Rusijos politikų lygio autorius nenusirito - nedrįso nei prezidentės, V. Landsbergio psichikos ligoniais apšaukti... pasitenkino pacitavęs Laučiaus užgaulias replikas. Na ką, naujam propagandinio karo prieš Lietuvą ir antiprezidentinės kampanijos etapui, Kremliaus technologai pasirinko "naujus veidus". Sveikinam ir Ekspertus, su priėmimu į "elitinį" propagandos klubą...
Viena dėtis geru vakarams,kita daryti ar nedaryti darbus Lietuvoje.Gražūs žodžiai ."Juos pažinsite iš vaisų"...Kodėl taip norima sutrypti N.Venckienę?
Rusijos atstovas JTO Vitalijus Čiurkinas pavadino M. Saakašvilio kalbą „rusofobiško pobūdžio kliedesių rinkiniu“, pridurdamas, kad Gruzijos prezidento psichikos būklę turėtų vertinti profesionalai. LRT. lt skelbia prezidento M. Saakašvilio kalbos ištraukas: „Rytų Europos šalys, siekiančios prisijungti prie vieningos laisvų ir demokratinių tautų europinės šeimos, nuolat patiria spaudimą ir grasinimus Armėnija – įsprausta į kampą, Moldova patiria blokadą, Ukraina – puolama, Azerbaidžanas susiduria su ypatingu spaudimu, o Gruzija – okupuota... Kodėl? Nes Senoji imperija stengiasi atkurti savo senąsias sienas. Ir žodis „sienos“ šiuo atveju net nėra tinkamas, nes imperija – Rusijos imperija, Sovietų Sąjunga, Rusijos Federacija ar Eurazijos Sąjunga – niekad neturėjo sienų: turėjo tik paribius. Šiandien kalbu jums tų paribių vardu. Kitaip nei dauguma valstybių, Rusijos Federacija nėra suinteresuota, kad ją suptų stabilios valstybės. Kremlius siekia, kad kaimyninėse šalyse nuolat būtų suirutės. Jis atmeta pačią mintį apie stiprias Gruzijos, Ukrainos, Moldovos vyriausybės, net jei tos vyriausybės stengiasi būti geranoriškos Kremliaus interesų atžvilgiu. Kaip manote – ar Vladimiras Putinas tikrai nori, kad, tarkime, Armėnija galutinai įveiktų Azerbaidžaną? Ne. Nes tai padarytų Armėniją pernelyg stiprią ir nepriklausomą. Manote, Maskva siekia, kad Baku nugalėtų Jerevaną? Akivaizdu, kad irgi – ne. Šiandienė Azerbaidžano modernizacija yra Rusijos valdžiai kaip nakties košmaras. Gal manote, kad Oranžinės revoliucijos pralaimėjimas per rinkimus Ukrainoje paskatino Rusiją švelniau elgtis su šia šalimi? Atvirkščiai. Viktoro Janukovičiaus vyriausybė yra be perstojo puolama, prieš Ukrainą pradėtas prekybinis karas prieš Vilniaus viršūnių susitikimą lapkritį, ir Rusijos oficialūs pareigūnai jau atvirai kalba apie Ukrainos padalijimą. Manote, po to, kai Tbilisyje pasikeitė valdžia, Kremlius yra pasirengęs aptarti Abchazijos ir Pietų Osetijos okupacijos panaikinimą? Nieko panašaus. Rusijos kariuomenė ir toliau aneksuoja Gruzijos teritoriją. Vakar okupantai vėl varė Gruzijos piliečių iš jų, jų tėvų ir senelių namų ir kaimų. Vidury baltos dienos, visiškai nebaudžiami. Gruzijos sėkmingų reformų patirtis ir veiksnios valstybės sukūrimas buvo traktuojami kaip virusas, kuriuo gali apsikrėsti visa posovietinė erdvė ir kurį reikia sunaikinti bet kokia kaina. Štai kodėl Gruzijos tautai nuo 2006 m. teko iškęsti embargą, užpuolimą, karą ir okupaciją. Pastangos nustumti atgal visą NATO ir ES pažangą, pasiektą mūsų regione – pažangą, grįsta žmonių valia –vis didėja. Šių pastangų vardas – Eurazijos Sąjunga. Eurazijos Sąjunga kuriama kaip alternatyva ES ir yra prezidento Vladimiro Putino vaizduojama kaip svarbiausias jo prezidentavimo projektas. Kadangi europinė ir euroatlantinė integracija atima daugybę laiko ir reikalauja labai didelių pastangų; kadangi pasitaiko momentų, kai gali imti galvoti besivaikąs miražo; kadangi grėsmės – tokios rimtos, spaudimas – toks tiesmukas, o pažadai – tokie tolimi, dalis žmonių mūsų regione gali nebeatlaikyti nuovargio ir galiausiai paklausti savęs: o kodėl gi ne?.. Vis dėlto Rytų Europos tautų apsisprendimas yra toks akivaizdus, kad Kremliaus strategai (jie save vadina politikos technologais) nusprendė neigti tiesą ir skleisti savo melą Ukrainoje, Gruzijoje, Moldovoje ir daugelyje kitų šalių. Jų ruporai – sąmonina ir nesąmoninga penktoji kolona minėtose šalyse – tapatina Europos Sąjungą su šeimos vertybių griovimu, nacionalinių tradicijų nykimu ir gėjų bei lesbiečių propagavimu. Kada ir kaip būtų keista, savo valstybių sostinėse mes girdime tą pačią bjaurią muziką, kuri pirmiausiai sugrojama Maskvoje – kad mūsų tradicijos žlunga dėl Vakarų įtakos, kad krikščioniškas šventes pakeis gėjų pasididžiavimo įvykiai, o bažnyčias išstums daugiakultūriniai disneilendai, ir kad visa tai kelia grėsmę stačiatikiams. Ir galiausiai – štai ir sulaukėme – girdime kalbant, kad ir mes, ir mūsų buvę šeimininkai turime daug bendra – gerbiame padorumą ir tradicijas. Nejau esame tokie naivūs, kad tikėsime šiomis melagystėmis, dėl kurių iš mūsų grobia suverenumą? Kai klausomės rusų imperialistų atliekamos veidmainiškos dainelės apie stačiatikių brolybę, ar neturėtume įsiklausyti į nužudytojo Kijevo patriarcho Kipriano balsą arba prisiminti Gruzijos patriarchą Ambrosijų Chelają, kuris buvo kankinamas ištisas dienas ir savaites vien už tai, kad kreipėsi į Ženevos konferencijos dalyvius dėl Rusijos įsiveržimo į jo valstybę? Ar jau tiek apkurtome, kad negirdime nužudytų šventikų balso? Nejau esame tiek neišprusę, kad nebepamename tų, kurie perdažė mūsų cerkves ir nutrynė mūsų šventus paveikslus? Ir nejau esame tokie akli, kad nematome, kaip mūsų cerkvės griaunamos okupuotose teritorijose? Turime žinoti savo istoriją. Ji mus moko, kad tolerancija mūsų regione yra suvereniteto pagrindas. Tuo metu Eurazijos Sąjunga statoma ant kitokių pamatų. Ją valdo senosios KGB struktūros, jos tikslas – senosios imperijos atkūrimas. Tačiau po kelerių metų Vladimiras Putinas apleis Kremlių iš išnyks iš Rusijos politikos. Rusai ji pamirš kaip praėjusių laikų – imperijos, korupcijos ir priespaudos laikų – vaiduoklį.“
Gerbiamasis Pirmininke, Ponai ir ponios, po dvejų metų baigsis Tūkstantmečio vystymosi tikslų įgyvendinimo terminas. Jau šiandien turime įvertinti tai, ką pavyko pasiekti, ir nubrėžti gaires tolesniam darbui. Vystymasis - globalus uždavinys, ir kiekvieno mūsų indėlis, patirtis bei išmoktos pamokos yra svarbios. Dalydamiesi patirtimi, mes sudarome sąlygas mokytis vieniems iš kitų, ne vien tik iš savo klaidų. Šiandieniniame pasaulyje visos šalys turi teisę, nepažeisdamos kitų teisių ir garantuodamos žmogaus teises ir laisves, rinktis tą kelią, kuris geriausiai atitinka jų patirtį, kultūrą ir poreikius. Tarptautinės bendruomenės uždavinys - prisidėti prie tokio pasirinkimo, kuris remiasi atsakomybės ir įgalinimo principais, tinkamo įgyvendinimo. Vystymasis neturi būti primetamas, vystymasis turi būti skatinamas. Ir tai nėra vien tik vystymosi klausimas. Tai yra bendras laisvo pasirinkimo, demokratijos ir pamatinių žmogaus teisių klausimas. Tai - raktas į Tūkstantmečio vystymosi tikslų ir Vystymosi darbotvarkės po 2015 metų įgyvendinimo sėkmę. Nors gyvename XXI amžiuje, vis dar atsiranda norinčiųjų primesti vieną ar kitą raidos kelią, taikant ekonominį, energetinį ar kibernetinį spaudimą, teikiant iškreiptą informaciją ar grasinant. Sutinku, kad visuotinai sutartos sankcijos yra ženklas tiems, kas vietoj darbo vietų kuria ginklus. Kas pamina žmogaus teises ir kas valstybės išteklius naudoja individualiems, o ne visuomenės interesams tenkinti. Tačiau ekonominio, energetinio ar informacinio spaudimo priemonių naudojimas savo galiai demonstruoti ir įtakos zonoms įtvirtinti yra nepateisinamas. XXI amžius turi būti solidarumo, lygybės ir tvaraus vystymosi amžius. Tai neturi būti galios demonstravimo, nulinės sumos ir buferinių zonų kūrimo amžius. Tie laikai jau baigėsi. Ir bet kokie bandymai sugrąžinti į tuos laikus vertintini tik kaip kliūtis šiandieninio pasaulio raidai. Deja, bet galios žaidimų vis dar pasitaiko. Norėčiau pasidalyti su Jumis savo šalies ir savo regiono patirtimi. Baltijos šalys per pastaruosius du dešimtmečius stipriai transformavosi. Sunkios ir skausmingos ekonominės, politinės ir visuomeninės reformos leido užsitikrinti ekonominį augimą, visuomenės gerovę ir politinį stabilumą. Prieš du dešimtmečius su tarptautinės bendruomenės pagalba, patarimais ir patirtimi savo valstybingumą atkūrusios mūsų šalys šiandien jau pačios yra donorės. Jos turi sukaupusios milžinišką patirtį, kuria gali pasidalyti su visais, išgyvenančiais panašią transformaciją. Vidinis pasiryžimas ir bendras sutarimas yra svarbu. Tačiau palanki išorinė aplinka, tarptautinės bendruomenės parama taip pat būtina. Ypač nedidelėms šalims, priklausomoms nuo prekybos, transporto ar energetinių ryšių su didesniais žaidėjais. Po dviejų mėnesių Vilniuje kelios Rytų Europos šalys planuoja įtvirtinti savo pasiryžimą užbaigti skausmingas, bet būtinas reformas, kurios reikalingos jų ekonominiam augimui, politiniam stabilumui ir visuomenės darnai užtikrinti. Tos šalys ilgus metus sunkiai siekė vidinio sutarimo dėl reformų, jų krypties ir masto. Jos mokėsi iš savo klaidų, mobilizavo vidinius išteklius kurdamos savo ateitį. Jos pasirinko kurti modernią XXI amžiaus valstybę - atvirą, skaidrią, siekiančią konstruktyvaus bendradarbiavimo, o ne dominavimo. Šioms valstybėms nebuvo lengva apsispręsti dėl raidos kelio. Tačiau jų pasirinkimas būtų buvęs daug lengvesnis, jei visi, kurie galėjo prisidėti prie jų laisvo pasirinkimo sustiprinimo, būtų darę tai gera valia ir skatindami. Tačiau jos susidūrė su prekybos apribojimais, prekėms taikomais draudimais, manipuliavimu energetinių išteklių kainomis, spaudimu ir atviru žeminimu informacinėje erdvėje. Ir Rytų Europos valstybės tokios ne vienintelės. Net Lietuva, kuri šiandien pirmininkauja ES Tarybai ir jau yra sėkmingai įtvirtinusi savo pasirinkimą, patiria nemažesnį spaudimą. Kliūtys pasienyje žmonėms keliauti, nemotyvuoti trukdymai gabenti krovinius, „pieno karas" - tik keli šios minutės pavyzdžiai. O juk labai sunku rinktis, kai už savo laisvą pasirinkimą sulauki ne palaikymo ir patarimų, o grasinimų pakelti dujų kainas arba sustabdyti prekybą. Esant tokiam spaudimui, sunku vykdyti reformas, kurios įgalina visuomenės narius ir atveria jiems galimybes dalyvauti valstybės kūrime. Vystymosi darbotvarkė po 2015 metų turi numatyti instrumentus įgalinti visus vystymosi siekiančiuosius daryti tai laisva valia ir atsižvelgiant į savo poreikius. Čia nebeturi likti vietos prievartiniams pasirinkimams, grasinimams ir jėgos demonstravimui. Tarptautinė bendruomenė, ypač Jungtinės Tautos, turėtų paremti tokį apsisprendimą.
komunistinė nomenklatūra visiems politikams primetė savo žaidimo taisykles ir konservatoriai, patys to nesuprasdami, tapo tik niekingais komunistų chalujais. Tai tik klausimas - durnas ar/ir piktybiškas tas Landsbergis?
Na, prof. Vyt. Landsbergis pirmiausia yra didis geopolitikos meistras, politikos orkestras, geras lošikas geopolitikos interesų lauke, ko šiaip jau eiliniai lietviai nelabai ir gali suprasti, ir turėti pakankamai tikrų žinių, suvokti realią padėtį, juk ne mes vieni patys atkūrėme savo valstybę, o mums labai stipriai padėjo, tiesa? Be jų paramos mes neturėtume savos valstybės vardu Lietuva. Taip pat buvo ir 1917-1920 metais. Vieni ir tada negalėjome atsikurti. Reikėjo ginklų ir kitokios rimtos paramos - reikėjo Carinės Rusijos kapituliacijos kare ir Brest-Litovsko taikos, kaip dabar Sovietinės Rusijos savidestrukcijos Šaltajame kare. Žinoma, mus ir Vokietiją labai nuskriaudė Versalis. Versalio ir jo numylėtinės Lenkijos dėka netekome didelės etninės lietuvių teritorijos ir buvome labai žiauriai pažeminti ir išduoti prancūzų ir anglų - atkovojome tik 55tūkst. kv. kilometrų savos teritorijos. Tik nereikia čia Anglijai daryti išimtį dėl mūsų nelaimių ir žiaurių praradimų, kad ji kažkiek ir padėjo mums, bet rezultatas labai liūdnas - 55. 000kv. km teritorija ir Kauno Lietuva. Dėl sveikinimo Hitlerinei Vokietijai, karo laike imančiai Lietuvos kontrolę į savo rankas, patarčiau rimčiau susipažinti su to meto Tarptaunine teise, konvecijomis ir atsakyti sau į klausimą, kada ir prie kokių aplinkybių ir priežasčių pagal to meto Tarptautinę teisę buvo galima teisėtai skelbti preventyvinį karą? Nesusipažinus su to meto Tarptautine teise diskusija darytųsi nerimta. Kiek žinau, kad Vokietija, skelbdama karą savo šaliai ir pasauliui viešai paaiškino, net per radiją ir, berods, televiziją, kodėl ji taip daro? Buvo net spaudos konferencija tuo klausimu sušaukta užsienio ambasadoriams ir žurnalistams ir logiškai paaiškinta, kodėl būtinai reikėjo užkirsti kelią Stalino Rusijos suplanuotam, paruoštam naikinamajam karui su Vokietija, su Europa? Vokietija vos spėjo diena viena, kita ar dviem savaitėmis aplenkti Stalino Rusiją. Tą jau žino ir nekurie pradinukai, bet gaila, kad šito nesuvokia VU docentai ir toliau plauna smegenis nebrandžiam mūsų jaunimui. O kad laimėti karo Vokietija neturi resursų ir galimybių - tą suprato ir Kauno Lietuva, todėl atitinkamai, kartais ir labai klaidingai ir per daug bailokai elgėsi. Taigi Hitleris, pirmas pradėdamas ir viešai paskelbdamas preventyvinį karą pagal to meto Tarptautinę teisę , vos spėjo aplenkti Vakarų liberalų numylėtą dėdę Džo(Staliną). Tą žinojo mūsų kaimo šviesūs senoliai, paprasti, sąmoningi valstiečiai, ūkininkai, o dabar jau ir docentai bei akademikai susižinojo ir yra moksliškai įrodyta šita Rusijai nepalanki tiesa, dėl kurios ateityje turės problemų ne tik ji, bet ir jos sąjungininkai.
Na taip, bet nemažai tremtinių ir politkalinių visgi įsigijo aukštąjį išsilavinimą, nežinojai? Sakalas net dirbo, patys žinote kur ir kuo, o juk politkalinys, taip sakant, buvęs, tiesa? Skriaudė Sakaliukas lietuvius studentus ir labai bijodavo ruskelių studentų, paskaitose sėdinčių su kaklaraiščiais, nes jiems aukštasis išsilavinimas būdavo viskas, o lietuviukams dar reikėdavo ir į šokius vaikščioti, ir su merginomis uliavoti, anglis vakarais iš vagonų krauti, jei trūkdavo pinigėlių ir tėvai būdavo kuklūs, nepasiturintys, todėl nelabai išeidavo pavyzdingai studijuoti, bet anuometinėse darbovietiese vidutiniokai buvo vertinami labiau už pavyzdukus, už mokslo pirmūnus, nes cecho viršininkai ir gamyklų direktoriai žinodavo, kas ko vertas ir ką sugeba, o zubrylos nebūdavo labai jau vertinamos. Taip kad ne visiems tremtiniams ir politkaliniams buvo užkirstas kelias studijuoti aukštojoje mokykloje - tik tam tikriems, kurie neįgydavo KGB pasitikėjimo, tai ir trečios eilės pusbroliams ir puskėms visi keliai būdavo uždaryti. Uždrausta net grįžti į Lietuvą. Nekurių tremtinių ir politkalinių vaikai dar ir labai aršiais komjaunuoliais, naglais komjaunimo aktyvistais ir Matuškos mylėtojais tapdavo kaip mūsų Raselė ir pan. Ne vienas tremtinys ir politkalinys dar būdavo ir KGB užverbuojamas ir įdarbinamas "ura" patriotais, kad naivius lietuvaičius sumedžiotų, įduotų, įskųstų KGB. ir tokių superinių patriotų, draskančių akis padoriems lietuviams, būta nemažai Konservatorių partijoje, nežinojote? O jau apie transformuotą Bolševikų partiją ir jos CK - tai yra socialdimokratus ir liberalus nėr ko ir šnekėt. Į užsienį išvažiuodavo ne vien prof. V. Landsbergis. Ir prof. V. landsbergis nedėstė jokio Marksizmo-Leninizmo ar Trockizmo-Stalinizmo, o kiek žinau, susirgus TSKP dėsytojui seminare užėmė studentus, ko atsisakyti negalėjo, jei norėjo dirbti dėstytoju. Taip kad nereikia lialiakintis čia ir nebrandžius runkelius ar paikus studentus medžioti. Aš irgi lankiau TSKP seminarus ir laikiau TSKP egzaminą ir vos ant trejetuko susikrapščiau. Labai jau piktas idejinis dėstytojas buvo, kuris vėliau apsikarstęs "Sąjūdžio" atributika ir Trispalvių ženkliukais po Vilniaus centrą šmirinėjo, buvęs agentėlis dideliu patriotu dėjosi esąs. Tai ką, aš dabar jau lietuvių tautos didžiausias priešas, nes lankiau TSKP seminarus ir laikiau egzaminą, ania? Tai kur man dėtis? Belieka tik vieną kitą komentarą parašyti, ar taip?
Tu man patinki, rasai kulturingai, bet kaip atsakytum i klausima, kaip sunus to, kuris telegrama sveikino Hitleri izengus i Vilniu, gavo profesoriaus varda, vazinejo i JAV lankyti to savo tevo, kai temtinio vaikas budavo neprileidziamas isvis prie aukstojo mokslo, o Bulgarija buvo didziausias uzsienis, bet kuriam saziningam pilieciui.
Tai kodėl V.Landzbergis tyli ir gina Ambalo paskirtą D.Grybauskaitę(delfi straipsnis).
Bet jis dėstė marksizmą.
nagrinėja klano sudėtį.Klano,kuris terorizuoja Lietuvą.
Hitleris sakė:"Socialdemokratija, tai ne partija, ne politika ir ne filosofija. Socialdemokratija tai - mistika."
nieko kito nebelieka kaip suvokti, jog Lietuva yra valdoma vieno klano, pasidalinusio pozicijomis ir opozicijomis, taip sukuriančio iliuziją, kad kažkas iš tiesų vyksta. nevyksta niekas, tik avių bandos administravimas. kuo greičiau tai suvoksime, tuo greičiau išsivaduosime. suvokimas yra raktas.
visos valdžioje buvusios ir esamos partijos save pilnai diskreditavo. Kuo ilgiau užsibūna valdžiuoje, tuo labiau klimpsta į korupcijos liūną, tuo destruktyvesnės ir bailesnės darosi, nes negarbingi poelgiai, aferos ir nusikaltimai nepraeina be pėdsakų sąžinėje, kokia surambėjusi ji bebūtų. Valstybė joms neberūpi. Visko pagrindas - dvaro intrigos ir "savų" rato stiprinimas. Kokia partija kokį triušį ištraukia iš skrybelės - neesminis dalykas. Tai tik dūmų užuolaida skirta lengvatikiams
Baikite čia tą demagogiją pagaliau vienąkart - nustokite varyti melo propagandą. Veršiais mus pavadino šviesios atminties ministras p. Romualdas Sikorskis, o ne p. Landsbergis ir jis buvo teisus, jūsų žiniai. Landsbergis gauti "Dėdulės" agentūrinio slapyvardžio jokių būdu negalėjo, nes ten dirbo ne kvailiai. O ir pats Landsbergis anuomet buvo jaunas ir greitas meno kultūros darbuotojas, pianistas ir muzikologas - čiurlionistas, tad visa tai suklijuoti į "Dėdulės" slapyvardį niekaip neišeina. Jaunas pianistas ir "Dėdulė" gautųsi tik nesąmonė ir KGB diskreditacija, o to būt negalėjo, nes už tokius darbus būtum gyvas į krosnį patekęs. Bepigu jums čia už grašius darkytis, gerbiami nekurie komentatoriai, manantys ir toliau taip galėsią runkelius už nosies vedžioti - kvailinti, zombinti, kaip kokie VU docentai, ir budulinti. Manau, kad neišdegs jums šitas fintas.
mums. NATO ir Rusija suruošė bendras pratybas, lėktuvai kyla ir leidžiasi Lenkijoj, mes iš visų pusių apsupti (Baltarusija, Rusija, Lenkija).Kas mus apgins, jeigu NATO rengia pratybas kartu su Rusija?
Atsikvošėkite, vienas žmogus niekada nieko nevaldo - vienas nevaldo jokios valstybės. Antrosios(sovietinės) Rusijos imperijos ir Stalinas, Vakarų liberalų numylėtasis dėdė Džo, vienas irgi nevaldė. Stalinistų Vilniuje ir Klaipėdoje kiek tik nori - gana daug, nors vežimu vežk į turgų. Landsbergis valdžioje buvo kažkur pustrečių metų, o 1996 metais, po sėkmingų rinkimų į LR Seimą, partija buvo Vagnorkos, Oželytės, Andrikienės, Žiemelio ir kitų gražuolių ir gudragalvių suskaldyta į tris dalis, į tris partijas, tad apie jokią Landsbergio vienvaldystę ir kalbos būt negali. Nereikia pamiršti, kad p. D. Grybauskaitę Europos Sąjungos komisare paskyrė LK(bolševikų)P CK Pirmasis sekretorius AMBalas, o ne Landsbergis. Reiktų suprasti ir tai, kad dabartiniai kubiloidai(Žečpospolitos gerbėjai ir mėgėjai) ir Landsbergis nieko bendro nebeturi. Visi jo buvę premjerai, pradedant Abišala ir baigiant Kubiliumi, gavę valdžią nuėjo į priešingą pusę - tarnauti LDDP-istų interesams, kitaip tariant - transformuotų bolševikų interesams, CK interesams ir jo bufetui bei autoparkui ar autoūkiui, vadinkite kaip norite. Dar nereiktų pamiršti ir LDDP-istų karalienės Degutienės Konservatorių partijoje, jos skaldytojiškos veiklos. Negi manote, kad čia aplink vieni runkeliai, tikintys, kad dėl visų nesėkmių kaltas tik vienas žmogus - valstybės atkūrėjas, o jau visi kiti tik geručiai - cacos lialios ar lialkos? Keista, kad jau pradedate šlovinti nedesovietizuotus, nederusifikuotus ir neliustruotus teisėjus ir jų kietą organizaciją, manyčiau, kad dar ir slaptą organizaciją, besiremiančia Sovietijos fundamentais, pagrindais - The Fundamentals of Soviet Law įdirbiu ir inercija bei mirtinomis priesaikomis Matuškai.
Lietuvoje skalūninių dujų/naftos žvalgyba jau atlikta - 2013.09.24 11:48 ... youtube.com/watch?v=ZR7t8pHGuIY
būtent jei viduje, t.y. Lietuvoje, klestėtų teisingumas, pagarba, orumas, sąžiningumas ... o dabar pasakys rinkimai artėja
Jūs teisus de fakto. Pampersiniams pritrūko dėmesio. Suprato,kad jiems pareina "žopa". "Dėdulė" irgi nervingas ant "veršių" tautos,matyt iššuto kiaušai...
o kuo skiriasi dešinė ir kairė? opozicija ir pozicija? spektaklis masėms? liekam valdžioje tik keičiamės vietmis? nematau jokio skirtumo. kur jūs jį matote? manau, kad jeigu būtų bent menkiausias esminis skirtumas tarp šių dviejų jėgų, gyventume kitokioje Lietuvoje. o faktas tas, kad Lietuva yra valdoma vieno klano, pasidalinusio pozicijomis ir opozicijomis, taip sukuriančio iliuziją, kad kažkas iš tiesų vyksta. nevyksta niekas, tik avių bandos administravimas.
Sunaikinkime paskutinę dešinę partiją, kuri dar deda pastangas, kad išliktų Lietuva,tai "budėm gavarit po čeloviečeski"
įdomus pastebėjimas: "Sąjūdis (būsimi konservatoriai), neadekvačiai manę, kad „atėjo valdyti Lietuvą šimtui metų“, padarė gausybę klaidų, pradedant nuo neįvykdytos liustracijos, neperėmus komunistų, profsąjungų ir priedangos organizacijų valdyto turto, nesuteikus ekonominių galių naujai ateinančiai Sąjūdžio filosofiją išpažinusių idealistų generacijai, o lemtingiausia klaida buvo metamorfozė – Sąjūdžio (kaip jau anksčiau minėtos tautos dvasinės būsenos) virsmas į tokią pat horizontaliame politinio veikimo lauke besigrumiančią nomenklatūrinę sisteminę partiją." čia, manau, reikėtų patikslinti, kad sąjūdis - tikrai NE TIK būsimieji konservatoriai, o tauta. "būsimieji konservatoriai" atsirado tam tikrame plano vykdymo etape. taip pat manau, kad "klaida" "nesuteikus ekonominių galių naujai ateinančiai Sąjūdžio filosofiją išpažinusių idealistų generacijai" buvo visai ne klaida, o Landsbergio plano vykdymas. žinoma, tarnaujant jau ne Lietuvai ir ginant ne Lietuvos interesus. kaip visgi skaudu suprasti, kad sąjūdis, kaip "tautos dvasios būsena" buvo veidmainiškai prichvatizuotas palikus tautą dusti...
bet vienam pagrindinių mūsų Sąjūdžio vedlių kovotojui Landsbergiui regis belieka tik basoną keisti...
labai geros pastabos, ypač penktoji. apie sąjūdį - atskira kalba.
socdemų ir kitų komunistų sąmoningumu,kad jie pradėjo balsuoti už V. Landzbergį D. Grybauskaitės asmenyje. Todėl taip nenatūraliai V. Landzbergis delfyje rašė:"Prezidentė daro"... Suprask,tai jis... Ir daug klaustukų kelia V. Landzbergio straipsniai Garliavos tema. Atrodo,iš pradžių viskas buvo teisingai parašyta,o ir prezidentė sakė sinchroniškai,kad Neringa vykdo įstatymus. Tačiau staiga žiaurus Garliavos sudorojimas,Landzbergis tyli ir laukia konservatpoių pergalės rinkimuose. Ar ne per daug šaltai ir nusikalstamai viskas apskaičiuojama. Ir ,deja,ne visai tiksliai.
D.Grybauskaite valdo V.Landzbergis.Būtų galima net pasišaipyti iš naujos poros.Bet kaip reikia pamažu morališkai ristis žemyn ir tokiam žmogui,kad niekaip nesuvaldyti savo noro valdyti,kad ir prisidengiant KGB agente.
viduje klestėtų teisingumas,pagarba,orumas,sąžiningumas,Rusija neagresyvėtų...Tiesiog,kas esi tą ir pritrauki....Konservatoriai tiesiog turėtų džiaugtis ,kad šalia Rusija,gąsdinimo kuria dėka ,jie šiek tiek dar gyvalioja...Nors po Garliavos uždaužymo,rusų jau nebijau.
Girdėjau, kad kuinai "Maskva" ir Gazpromas" jau neveža, nes baigia nudvėsti.