Viešas kreipimasis į Gitaną Nausėdą ir Seimą
I dalis. Atsisakykite istorijos perrašymo
1988 m. birželio 3 d. sausakimšoje Lietuvos TSR Mokslų akademijos Didžiojoje salėje ištariau tai, dėl ko formaliai į LTSR Konstitucijos keitimų pristatymą iš tikrųjų buvo susirinkę nuo diskusijų įkaitę renginio dalyviai – estų pavyzdžiu rinkti liaudies fronto iniciatyvinę grupę. Pasiūliau tai, nes suvokiau, kad po vieną mus patvarkys. Deja, šiandien to mes nesuvokiame. Pasiūliau tai pavadinti sąjūdžiu, jei bijoma žodžio „frontas“, ir į Iniciatyvinę grupę pakviečiau Justiną Marcinkevičių, kurio iki tol asmeniškai nepažinojau. Poetas atsistojo ir ramiai ištarė: „Nežinau. Na, bet jei siūloma, tai, matyt, reikia sutikti.“ Ir susirinkusieji pritarė. Lūžis įvyko. Ne tik dėl troškusių laisvės Lietuvai, bet ir dėl J. Marcinkevičiaus apsisprendimo. Nes tai buvo Žmogus, kurį Lietuvos žmonės turėjo širdyse, verkė „Mindaugo“, „Katedros“, „Mažvydo“ spektakliuose, kuriuose skausmingai apmąstomas Lietuvos valstybės sudarymas ir suvienijimas, tautos gimtosios kalbos išsaugojimo būtinybė. Taip gimė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis (LPS), per šį Lietuvos Atgimimo laikotarpį sutelkęs Tautą apsisprendimui atkurti nepriklausomą valstybę. Anot Marijos Alseikaitės-Gimbutienės, Atgimimas – tai mūsų kultūrinis ir etnologinis raktinis žodis Tautos išlikimui, mūsų gyvasties cikliškumui nusakyti.
Tauta su Sąjūdžiu tai įgyvendino ir laisvę iškovojo taikiu būdu. Sąjūdžio gimimas, Tautos pakilimas ir susitelkimo išraiškos viršūnė – nepakartojamas 1989 m. rugpjūčio 23 d. Baltijos kelias – atvedė mus į istorinius Dvyliktojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos rinkimus 1990 m. vasario 24 d. Šis taikus kelias grįstas skaudžių ginkluotos kovos patirčių ir tuometinės tikrovės suvokimu. Mes elgėmės taip, kaip mums tuomet atrodė būtina, suprantama ir atsakinga. Tauta mumis patikėjo ir suteikė mums mandatą atkurti valstybės nepriklausomybę, pakloti naujus jos pamatus. Esame atsakingi už tai, ką ir kaip padarėme. Atkūrusi nepriklausomybę, Lietuvos valstybė susidūrė su kitais išbandymais ir patirtimis, už kuriuos atsakingi jau kiti išrinkti Tautos atstovai.
Antrajam po 388 metų (1988 m. gegužės mėn.) paskirtam Romos katalikų bažnyčios kardinolui Lietuvoje Vincentui Sladkevičiui po 1991 m. sausio 13 d. buvo patikėtas saugoti 1990 m. kovo 11 d. Aktas „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“, tačiau Lietuvos valstybė sugebėjo jį apšmeižti bendradarbiavimu su KGB ir mirusiojo neatsiprašyti.
Nauja mūsų karta taip pat gilinasi į Atgimimo istoriją, ieško atsakymų į klausimus. 2020 m. Vilniaus universitete filologijos mokslų daktaro disertaciją „Kolektyvinė atmintis XX a. pabaigos tautinio atgimimo laikotarpio lietuvių ir latvių literatūrinėje spaudoje“ apgynusi Viktorija Jonkutė: „Atgimimo metu „grįžtamoji atmintis“, „grįžtamieji ryšiai“, savotiškas dabarties dialogas su praeitimi suteikė galią ar bent galimybę atsigręžti į praėjusį laiką – nutolusį, nebepasiekiamą, bet vis dėto turintį sąlytį su dabartimi, kuriantį erdvės ir laiko jungtis bei pasikartojimus.“ Ji rėmėsi ir mūsų kartos filosofu, Atgimimo dalyviu Arvydu Šliogeriu, kuris 1990 metais sugrįžimo tendenciją įvardijo kaip skiriamąjį XX a. pabaigos Atgimimo bruožą: „Pakartotinai atgimstanti tauta visų pirma atsigręžia į praeitį, nusisuka nuo dabarties ir tik akies krašteliu žvelgia į ateitį. <...> Neatgaivinus praeities, nesusigrąžinus pirmųjų atgimimų, neįmanoma atgimti dar sykį. Praeities sugrįžimas ar jos susigrąžinimas suriša nutrūkusią laikų grandinę ir atkuria vientisą istorinę savimonę.*1
1989 m. vasario 15 d. LPS Seimo nariai, Kaune priėmę LPS Seimo Deklaraciją dėl Lietuvos nepriklausomybės siekio, tą patį vakarą prie atstatyto Laisvės paminklo prisiekė Lietuvai: „Mes, Sąjūdžio Seimo deputatai, Lietuvos nepriklausomybės dieną atėję prie Laisvės paminklo, sakome: Tebūnie Lietuva tokia, kokios norės jos žmonės. Mūsų tikslas – laisva Lietuva. Mūsų likimas – Lietuva. Tepadeda mums Dievas ir viso pasaulio geros valios žmonės.“ Kiek kartų mūsų nauji politikai išdavė šią Sąjūdžio priesaiką Lietuvai?
Primityvus ir tiesmukas netolimos mūsų Tautos Atgimimo istorijos perrašymas, esant gyviems jos kūrėjams ir dalyviams, rodo naujos „integracijos“ skubą ir beatodairiškumą – tikslas tariamai pateisina priemones. Abejojantieji ar mąstantieji gąsdinami terorizmu ir tais pačiais rusais, kurie mus drąsiai gynė ir 1990 m. kovą, ir 1991 m. sausio 13 d. įvykių metu. Veidmainystė be ribų. LPS Seimo Tarybos narys poetas Marcelijus Martinaitis 1991 metais rašė: „Kada nors bus rašoma Atgimimo istorija, tik ar kas žinos ir supras, kas buvo tie Sąjūdžio pirmeiviai, apkalbėti „agentais“, „parsidavėliais“, kas galėjo taip išjudinti Lietuvos žmones iš įšalo? Kažkada galvodavom, kad užtenka nutildyti apie 100 inteligentų, ir komunistų partija galėtų švęsti pergalę. Gal pusė tų žmonių, pirmosios kartos sąjūdininkų, jau vienaip ar kitaip apkalbėta. Diegiama mintis, jog buvo bloga, įtartina Sąjūdžio pradžia, gal net paties saugumo įsteigta, nes viskas prasidėjo, kai AŠ ar MES kur nors užkopėme ant pakylos. Lietuva neturės savo didžių laikotarpių, kai istorija vis bus perrašoma pagal kieno nors asmeninius įgeidžius. Tikriausiai nebus galima skelbti visų Pirmojo Sąjūdžio nuotraukų arba teks ne vieną veidą užtušuoti, kaip dabar daroma dar tik žodžiais. Panašiai darydavo sovietai – užtušuodavo grupinėse nuotraukose žuvusius kosmonautus, Sibire savo pačių nupiltus bendražygius. Ar ir vėl neturėsime istorinių ištakų, vaizduodami Europos elgetas?“*2
Ši pranašystė tampa šiurpia tikrove. Esminė taisyklė, renkantis praeities atskaitos taškus – Frydricho Nyčės (Friedrich Nietzsche) nuomonė, kad svarbiausia yra susikurti herojišką grupės įvaizdį ir jį sureikšminti mitiniais priešo vaizdiniais. Psichologiškai ypatingas vaidmuo tenka gebėjimui prisiminti trauminius įvykius, kurių akivaizdoje „savaime užsidaro suvokties vartai“. Profesorės iš Vokietijos Aleidos Asman (Aleida Assman) pastabos ir apie prisiminimus kaipo įteisinimo šaltinį: „Istorija, kurios moko vadovėliai ir kuriai skiriami atminimo renginiai, tiesą sakant, primena kolektyvinę tautos biografiją, kuri – kaip ir atskiro žmogaus gyvenimas – kaskart pasakojama vis kitaip, ypač pasibaigus krizei ar politinių permainų laikmečiui. Istorija, kurią prisimename, sustiprina mūsų pačių susikurtą ne tik individo, bet ir grupės įvaizdį. Todėl mūsų prisiminimai grindžiami ne tuo, kas iš tikrųjų įvyko, o tuo, ką vėliau galėsim ar norėsim papasakoti. Ką prisimename iš praeities, o ko ne, priklauso nuo to, kas ir kokiam tikslui naudojasi istorija.“
Šiandien vieni save skelbia tikrais Lietuvos patriotais, kiti, nepritariantys jiems bet kuriuo klausimu, skelbiami Tautos priešais ir Kremliaus agentais. Retas nori matyti istorinius įvykius platesniame kontekste ir visapusiškai. Mat aukos reikalauja bent simbolinio faktų pripažinimo ir materialinės kompensacijos. M. Martinaitis*3 dar 1991 metais paminėjo, kad tuometinė Lietuvos vadovybė atsakinga už visuomenės skaidymą, „priešų“ gamybą: „Tarsi pradėta lenktyniauti, kas užvaldys žmonių baimę, kurią mums įvarė sovietai. Yra pavojus, kad nepriklausomybė, eidama toliau tuo keliu, gali išsigimti į persekiojimo politiką... Rodos, niekada dar nėra tiek Lietuvoje buvę „Maskvos agentų“ kaip dabar, tik ar ta Maskva nebankrutuotų, tokią gausybę jų prisipirkdama? (perrašydamas šiuos tekstus pagalvojau, ar ne patys agentai per „šventąsias karves“ skleidė gandą, kad visa Lietuva apipainiota agentūriniu tinklu, pradedant Sąjūdžiu ir baigiant dabartine AT. Tai puikus šėtono pramanas išprovokuoti, kad užsiimtų vienas kito įtarinėjimu, nes tikroji agentūra tada gali veikti be jokių kliūčių. Ar taip nėra ir dabar, kai „išmetami“ sąrašai, ir tokiu būdu užsimaskuoja tikroji Maskvos agentūra).<...> Pirmoji Sąjūdžio linija jau beveik išguldyta. Išliko tik tie, kurie išsižadėjo jo moralinės laikysenos kodekso.“ 1992 metais jis perspėjo, kad „Į Nepriklausomybę reikia žiūrėti rimčiau ir skaudžiau – ji neturėtų tapti vienos šeimos ar šeimos draugų nuosavybe.“
1995 metų M. Martinaičio mintis reikėtų įamžinti Seime Kovo 11-osios salėje: „Save vadinantys patriotais labai džiūgauja, jeigu kas pradeda tvirtinti, jog 50 metų Lietuvoje nebuvo nei kultūros, nei mokyklos. Juk to siekė sovietiniai okupantai, kaip caro valdžia XIX a. <...> Ir bolševikai kalė į galvas, kad ir Nepriklausomoje Lietuvoje nieko nebuvo ir negalėjo būti. Panašiai apie bolševikmetį sako kai kurie „patriotai“, visą tą laiką pratupėję krūmuose ir išlindę, kai pavojus praėjo. Savo didžiausiu nuopelnu jie laiko tai, kad „tada nieko nedarė“, kol staiga iššoko kaip bezdamas iš butelio, kuris pusę amžiaus buvo užkimštas. <...> Jei jų klausytume, tai niekada nesuprastume, kokiomis pastangomis ir aukomis saugotas kultūros tęstinumas, kiek tai kainavo pavieniams žmonėms!.. Kad nors dešimtadaliu daugiau tada būtų buvę drąsių žmonių, kurie savo narsumą rodo dabar, beviltiškai pavėlavę... Šitaip elgdamiesi mes niekada neturėsime savo tikros istorijos, nes ištisi jos tarpsniai perleidžiami svetimiems... Kelių pastarųjų dešimtmečių Lietuvos istorija perleidžiama okupantams, vaizduojant, jog visose srityse buvo tik jų viršus, o lietuviai – tik jų vergai ir pakalikai, išskyrus keletą, kuriuos neseniai ištiko patriotizmas. Kaip dar labiau galima apšmeižti savo tautą?“
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto atliktas Sąjūdžio ištakų ir neįtikėtinai spartaus jo virsmo masiniu judėjimu tyrimas patvirtino, kad ištakų ir priežasčių reikia ieškoti gilinantis į lietuvių istorines tradicijas, miesto gyventojų identitetą ir iš to kilusių socialinių judėjimų tinklaveiką.*4 Tyrimo metodai leido, pavyzdžiui, nustatyti 40–60 procentų tikslumu potencialius tuometinės opozicijos lyderius, visų pirma, LPS Iniciatyvinės grupės išrinkimo organizatorius (5 iš 8) ir pačios LPS Iniciatyvinės grupės narius (14 iš 36). Istoriniuose šaltiniuose minimas 35-kių LPS Iniciatyvinės grupės narių skaičius nėra tikslus. Buvo išrinkti 36 nariai, tačiau Meilės Lukšienės prašymu pirmajame LPS iniciatyvinės grupės posėdyje jos dukra Ingė Lukšaitė, kaip antras išrinktas jų šeimos narys, buvo atleista nuo šios veiklos. Tuo tarpu TSRS VSK (rus. KGB) atspėjo tik 4 LPS Iniciatyvinės grupės narius.*5 Vilniaus universiteto tyrėjų nuomone, šis skirtumas galėjo atsirasti dėl to, kad VSK nepakankamai įvertino socialinius reiškinius. Sąjūdžio ir jo pirmeivio Lietuvos žaliųjų judėjimo – 1988 metais suteikusio Sąjūdžiui sparnus, kad išeitų iš mokslininkų ir filosofų diskusijų uždarose salėse (1987–1988 metais suaktyvėjo viešųjų diskusijų klubų, priklausiusių LKF ar „Žinijos“ draugijai, pvz.: 1969 metais įsteigto Vytauto Kazlausko vadovaujamo diskusijų klubo „Gaublys“, 1987–1988 metais veikusio filosofinių diskusijų klubo „Kultūra ir istorija“ veikla*6) į plačiąją visuomenę – spartus iškilimas negalėjo būti be priežasčių. Tuo labiau kad tai vyko totalitarinės priespaudos visuomenėje, nors ir laisvėjančioje, bet turinčioje karčios 50 metų gyvenimo nelaisvėje patirties.
Šio tyrimo iniciatorė Ainė Ramonaitė „stebisi, kad daugeliui to meto įvykių liudininkų Sąjūdžio susikūrimas atrodo it spontaniškai susiklosčiusi atsitiktinumų virtinė. Bet tai buvo ne likimo dovana, o geros strategijos ir puikaus organizavimo vaisius. Sąjūdis neatsirado tuščioje vietoje – jį subrandino bažnytinis, etnokultūrinis judėjimas, mokslininkų, menininkų, akademinės bendruomenės diskusijų klubai, maištingos jaunimo dvasios kupinas paminklosauginis ir žaliųjų judėjimas“. „Galima sakyti – revoliucinė situacija ima spausti iš akmens medų“, – taip to meto revoliucinę pokyčių nuotaiką apibūdino filosofas Arvydas Juozaitis. Brandesnio amžiaus autoritetai daug diskutavo, bet konkrečius veiksmus vis atidėdavo. Tada iniciatyvą perėmė 25–33 metų jaunimas. „Alvydas Medalinskas, Zigmas Vaišvila, Artūras Skučas – žinojom, kad jie buvo svarbūs Sąjūdžio gimimo procese, nors atrodė, kad galutinius sprendimus nulėmė vyresnieji. Iš tikrųjų būtent jaunimas, matydamas, kad vyresnieji nesiryžta, o gal jiems trūksta ir organizacinių gebėjimų, ėmė viską organizuoti patys“, – tyrimo išvadas pateikia A. Ramonaitė.“*7
LPS gimė 1988 m. birželio 3 d. renginyje, paskelbtame kaip Valstybinės komisijos Lietuvos TSR Konstitucijos pataisoms rengti veiklos gairių pristatymas. Tokia buvo formali priežastis, kurią ekspromtu pasiūliau MA vyriausiajam moksliniam sekretoriui, akademikui Eduardui Vilkui (nepainiokime akademiko su Dalia Grybauskaite, kuri savo biografijoje melagingai savinasi šias a. a. Eduardo Vilko pareigas), kad gautų salę renginiui. Jo metu Estijos pavyzdžiu tikėtasi sutelkti įvairias aktyvias visuomenės jėgas. Komisijos nariai buvo E. Vilkas, MA narys korespondentas Juozas Bulavas, akademikas Antanas Buračas, Arvydas Juozaitis, Romas Pakalnis, akademikas Raimundas Leonas Rajeckas, kiti žinomi asmenys. Komisija rengė Lietuvos TSR Konstitucijos pataisas, kad būtų atsiliepta į Perestroikos šūkius ir atitiktų jos dvasią. Esminis klausimas buvo, ar pats M. Gorbačiovas ir jo vadovaujama TSKP, aplinkybių priversti paskelbti pasauliui šį reiškinį, suprato, kas tai yra ir ką jie padarė tai paskelbdami? Demokratija ar nepriklausomybė negali būti vien tik skelbiamos! Valdžios apsisprendimas dėl Perestroikos šūkio nebuvo lengvas. Buvome liudininkai ir to, kad Vakarams labiau rūpėjo ne okupuotų Baltijos šalių išsivadavimas, bet didžioji geopolitika ir pragmatiški nusistovėję ekonominiai santykiai su TSRS.
*1Jonkutė Viktorija. Kolektyvinė atmintis XX a. pabaigos tautinio atgimimo laikotarpio lietuvių ir latvių literatūrinėje. Filologijos mokslų daktaro disertacija, p. 22; interneto nuoroda: https://doi.org?/10.15388/vu.thesis.76; https://orcid.org/0000-0003-0242-175X.
*2Martinaitis Marcelijus. Tylintys tekstai (užrašai iš raudonojo sąsiuvinio), 1971–2001. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006.
*3Martinaitis Marcelijus. Tylintys tekstai (užrašai iš raudonojo sąsiuvinio), 1971–2001. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006.
*4Sąjūdžio ištakų beieškant: nepaklusniųjų tinklaveikos galia. Vilnius, Baltos lankos, 2011, p. 419–419.
*5Anušauskas Arvydas. Kelias į nepriklausomybę: Lietuvos Sąjūdis 1988–1991, Okupacinės valdžios požiūris į Sąjūdį. Kaunas, Šviesa, 2010.
*6Sąjūdžio ištakų beieškant: nepaklusniųjų tinklaveikos galia. Vilnius, Baltos lankos, 2011, p. 183–184.
*7Interneto nuoroda: Kas iš tikrųjų sukūrė Sąjūdį
II dalis. Ar jums priimtinas viešas kvietimas žudyti?
Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio sukūrimą tiesiogiai paskatino*1 1988 m. balandžio 13 d. Tartu valstybinio universiteto ekonomistų dėl ekonominio Estijos TSR savarankiškumo idėjos sukurtas Estijos Liaudies Frontas. Estijoje tai įvyko Lietuvoje neįsivaizduojamu būdu – žinia apie Eestimaa Rahvarinne įsteigimą buvo paskelbta tiesioginiame televizijos eteryje ir dienraštyje „Postimaa“ (est. „Pašto šalis“). 1988 m. gegužės 27 d., penktadienį, Lietuvos Mokslų Akademijos institutuose pasklido žinia, kad MA Didžiojoje salėje kažkas vyks. Po darbo su bendradarbiais nuskubėjome ten. Renginiui pirmininkavo MA mokslinis sekretorius akademikas E. Vilkas. Renginyje dalyvavo ir tuo metu viešai jau žinoma profesorė K. Prunskienė. Lietuvos žemės ūkio ekonomikos institute, kurio direktoriaus pavaduotoja ji dirbo, tuo metu vyko žemės ūkio ekonomikos mokslininkų renginys. Profesorė pristatė svečią – vieną ELF steigėjų ekonomistą Ivarą Raigą (Ivar Raig), nors Vilniuje viešėjo ir renginyje turėjo dalyvauti ir kitas ELF iniciatorius – akademikas Michailas Bronšteinas (Michail Bronstein). I. Raigas papasakojo apie ELF įsteigimą, ragino susirinkusius tą patį daryti ir Lietuvoje. E. Vilkas susirinkusiųjų užsidegimą ir diskusijas stabdė. Po renginio salėje pasilikome apie 30 dalyvių ir tęsėme diskusijas. Nutarėme pabandyti tai padaryti. Buvo išrinkti trys atstovai, kad jie susitartų su MA vadovybe dėl salės tokiam renginiui, – Jaunųjų ekonomistų klubo pirmininku prisistatęs Alvydas Medalinskas (vėliau sužinojome, kad jis buvo K. Prunskienės aspirantas), paminklosaugos klubo „Talka“ pirmininkas Gintaras Songaila ir MA ekologijos klubo „Žemyna“ pirmininko pavaduotojas Zigmas Vaišvila.
Pirmadienį mus tris pasikvietė MA viceprezidento akademiko Vytauto Statulevičiaus bendradarbis Saulius Lapienis ir palydėjo iki E. Vilko kabineto. E. Vilkas prieštaravo, iškvailino estus dėl jų iniciatyvos, nesileisdamas į kalbas dėl Lietuvos liaudies fronto steigimo. Žinodamas, kas vyksta Mokslų akademijoje (buvo MA Fizikos instituto jaunųjų mokslininkų tarybos pirmininkas), E. Vilkui savotiškai paantrinau: „Teisingai, kvailiai tie estai. Pabandykime padaryti lietuviškai.“ Ir pasiūlė: „Jūs esate valdžios su MA sudarytos komisijos Lietuvos TSR Konstitucijos pataisoms ruošti narys. Surenkite šios komisijos susitikimą su visuomene – po 10 minučių idėjų pristatymui ekonomikos, teisės, ekologijos ir kt. temomis. Bus susirinkusiųjų klausimai, komisijos narių atsakymai – ir diskusijoje rasime lietuvišką kelią.“ Netikėtai E. Vilkas sutiko. Sutarėme, kad renginys vyks 1988 m. birželio 3 d., penktadienį, 17 valandą, ir išskubėjome į S. Lapienio kabinetą. Jis atspausdino renginio skelbimą, padaugino MA žibaliniu dauginimo aparatu „Era“. Išsidalijome ir iškabinome jį visur, kur tik spėjome – mokslo institutuose, kūrybinėse organizacijose, aukštosiose mokyklose ir kt. Kito būdo pranešti apie renginį nebuvo. Be abejo, kvietėme ir žodžiu.
Po kelių dienų man skambina S. Lapienis: „Zigmai, skubiai pas Vilką!“ Į MA atskubėjęs koridoriuje sutikau E. Vilką. Šis pasakė, kad renginį reikia atšaukti. Paklausiau: „Kodėl?“ E. Vilkas tylomis ranka parodė ta kryptimi, kur tuometiniame Lenino (dabar – Gedimino) prospekte buvo Lietuvos TSR VSK (KGB) rūmai. Bandžiau aiškinti, kad prastai atrodys Mokslų akademija. Neįtikinau. Tuomet E. Vilko paklausiau: „O kaip ir kokiu būdu paskelbti atšaukimą?“ E. Vilkas pažiūrėjo į mane tyliu žvilgsniu ir nuėjo į savo kabinetą. Taip paaiškėjo, kad renginys įvyks. Istorinis ačiū šiam Žmogui. 2008 metais, rengiantis LPS 20-mečio minėjimui, akademikas E. Vilkas man patikslino ankstesnį jo paaiškinimą – nurodymą atšaukti renginį jis buvo gavęs iš LKP CK sekretoriaus Liongino Šepečio.
1988 m. gegužės 31 d., „Žemynos“ ekologijos klubui svarstant Vilniaus miesto generalinį planą, MA jaunimas spaudėme į renginį atėjusį R. Ozolą apsispręsti dėl Lietuvos liaudies fronto steigimo. Tačiau R. Ozolas dar dvejojo, manė, kad reikia palaukti rudens.
1988 m. birželio 2 d., ketvirtadienį, MA Mokslininkų rūmuose Verkiuose, įvyko šio MA padalinio planinis renginys-diskusija „Ar įveiksime biurokratiją?“. Susirinko apie 200 aktyvių žmonių. K. Prunskienė, R. Ozolas, J. Minkevičius, R. Pakalnis, jaunimas... Diskusija sausakimšoje salėje artėjo prie atomazgos. Įsiterpiau ir aš, pasiūlęs tai daryti kitą dieną MA Didžiojoje salėje jau sušauktame renginyje, nes ten, tikėtina, susirinks dar daugiau žmonių. Susirinkusieji sutiko.
1988 m. birželio 3 d. ryte man į darbą netikėtai ir, matyt, neatsitiktinai paskambino iš „Komjaunimo tiesos“ redakcijos. Pasakė, kad vyr. redaktorius Gedvydas Vainauskas apsisprendė dėl ilgai vilkinto mano straipsnio spausdinimo pakvietė po pietų atvykti pokalbiui į Spaudos rūmus (juose iki 1991 metų sausio mėnesio įvykių buvo šio laikraščio redakcija). Šiam dienraščiui buvau pateikęs didelį savo straipsnį apie Černobylio AE avariją ir jos pasekmes Lietuvoje, Ignalinos AE. Prasidėjo ilga diskusija su paskirta redaktore dėl kiekvieno sakinio ir net žodžio. Pirmoji straipsnio dalis buvo paskelbta 1988 m. birželio 9 d.*2 Straipsnį redaguojant, negailestingai bėgo laikas. Galų gale ištrūkęs ir valandą pavėlavęs – apie 18 valandą – atskubėjau į sausakimšą MA Didžiąją salę, kurioje buvo per 500 žmonių. Atmosfera buvo labai įkaitusi. Emocingai pakalbėjo Auksė Aukštikalnienė – salė ūžte suūžė. Tarė žodį kitas kalbėtojas – vėl tas pats. Renginiui vadovavęs E. Vilkas vis ragino skirstytis. Susirinkusieji jo neklausė.
Broviausi iki scenos. Pro kairiąją salės pusę nepavyko. Galop prasiveržiau salės viduriu iki scenoje buvusios tribūnos ir ten stovėjusių A. Medalinsko, architekto Artūro Skučo (Marcelijaus Martinaičio žento) ir paklausė jų: „Kas čia vyksta?“ Šie atsakė: „Pats matai.“ Paprašiau, kad leistų ir man pakalbėti. Netrukus į tribūną pakvietė mane. Jaudinausi. Atrodė, kad kalbėjau trumpai, tačiau po daugelio metų, perskaitęs šios kalbos stenogramą, supratau, kad ilgokai vinguriavau, kol ištariau maždaug taip: „Visi suprantame, ko susirinkome. Jei baugina liaudies fronto sąvoka, tai vadinkime lietuviškai – kokiu nors sąjūdžiu.“ Prieš tai, rodos, A. Skučas jau buvo pasiūlęs sąjūdžio sąvoką. Kaip pirmąjį Sąjūdžio kandidatą pasiūliau Justiną Marcinkevičių. Sutiko! Ir tuomet pratrūkta siūlyti kandidatus ir dėl jų balsuoti. A. Skučas popieriaus lape rašė išrinktųjų vardus ir pavardes. Dėl kiekvieno pasiūlyto buvo balsuojama. Dviejų balsavimu susirinkusieji neišrinko – Auksės Aukštikalnienės ir, nebeatsimenu kokios gamyklos darbininko, kuris, beje, pasiūlė mane į Sąjūdžio Iniciatyvinę grupę. Po to ką tik išrinktos LPS Iniciatyvinės grupės nariai, buvę salėje, susirinkome MA Mažojoje Prezidiumo salėje.
Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės nariais buvo išrinkti: 1. Regimantas Adomaitis. 2. Vytautas Bubnys. 3. Juozas Bulavas. 4. Antanas Buračas. 5. Algimantas Čekuolis. 6. Virgilijus Juozas Čepaitis. 7. Vaclovas Daunoras. 8. Sigitas Geda. 9. Bronislovas Genzelis. 10. Arvydas Juozaitis. 11. Julius Juzeliūnas. 12. Algirdas Kaušpėdas. 13. Česlovas Kudaba. 14. Bronislovas Kuzmickas. 15. Vytautas Landsbergis. 16. Bronius Leonavičius. 17. Ingė Lukšaitė. 18. Meilė Lukšienė. 19. Alvydas Medalinskas. 20. Alfonsas Maldonis. 21. Justinas Marcinkevičius. 22. Jokūbas Minkevičius. 23. Algimantas Nasvytis. 24. Romualdas Ozolas. 25. Romas Pakalnis. 26. Saulius Pečiulis. 27. Vytautas Petkevičius. 28. Kazimiera Prunskienė. 29. Vytautas Radžvilas. 30. Raimundas Leonas Rajeckas. 31. Artūras Skučas. 32. Gintaras Songaila. 33. Arvydas Šaltenis. 34. Vitas Tomkus. 35. Zigmas Vaišvila. 36. Arūnas Žebriūnas. Gyvų šiandien liko 14. Dvyliktojo šaukimo LTSR AT deputatais buvo išrinkti ir 1990 m. kovo 11 d. už Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimą balsavo 8 buvę LPS Iniciatyvinės grupės nariai: V. J. Čepaitis, B. Genzelis, B. Kuzmickas, V. Landsbergis, J. Minkevičius, R. Ozolas, K. Prunskienė ir Z. Vaišvila.
Susirinkime gyvi likusieji š. m. birželio 3 dieną Gedimino pr. 1 Vilniuje, pamatykime vienas kitą.
Visų pirma MA jaunimo aktyvumas lėmė tai, kad Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis gimė 1988 m. birželio 3 d. Latvijos Tautos Frontas buvo pradėtas steigti 1988 m. birželio 23 d. Po renginio mane ir žmoną Reginą, išvykusius VAZ-2103 automobiliu susitikti su dukromis, buvusiomis Jonavos rajone, autostradoje Vilnius–Kaunas jau lydėjo juoda „Volga“ GAZ-24 su dviem vyriškiais. Artėjant prie Žiežmarių automobilio greitį sulėtinau ii nepadoriai mažo. Iš paskos važiavusieji suprato, kad juos pastebėjau, todėl Žiežmariuose aplenkė mus ir išsuko iš autostrados.
Įsimintini V. Landsbergio, kurio išrinkimas Dvyliktojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Pirmininku reiškė rinkėjams Sąjūdžio įsipareigoto kelio į Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą pasirinkimą, žodžiai dėl Kovo 11-osios akto ir Tautos sprendimo 1991 m. vasario 9 d. plebiscite svarbos: „<...> per 90 % Lietuvos plebiscite dalyvavusiųjų pareiškė – tebūnie Lietuva nepriklausoma valstybė! Ir tų žodžių, kuriuos ištarė beveik visa Lietuva, niekas nebegalės atšaukti, pakeisti, paneigti. Jokia partija, jokia kariuomenė, joks prezidentas ar caras, net viso pasaulio gelbėjimo arba priežiūros komitetas, net šita mūsų Aukščiausioji Taryba, sakykim, kokiomis nors dujomis apsvaiginta ir sušaudyti prigrasinta, negalėtų priimti nutarimo, kuris teisėtai pakeistų visos tautos, vienintelio šios žemės suvereno, sprendimą. Visų Lietuvos žmonių nutarimas, kad Lietuva turi būti nepriklausoma, yra aukščiausias ir galutinis, nebent jie patys rytoj balsuotų priešingai, o to jau gal nesitikėtų nė velionis Molotovas. Tai kertinis akmuo, kuris šiandien jau padėtas į konstitucinius Lietuvos Respublikos pamatus. Ant jo toliau statysim teisinę valstybę su žmonių rinkta valdžia, kuri pati yra pavaldi įstatymui.“*3
1990 m. kovo 10 d. buvo ir Justino Marcinkevičiaus 60-mečio diena. Jis buvo drauge su mumis.
Šioje žemėje Nepriklausoma Lietuva nerado vietos gyvam jauniausiam jos Atgimimo signatarui, sąjūdiečiui Gintarui Ramonui, palikusiam mus 1997 metais savo sprendimu su veriančiu širdį skausmu dėl visapusiškai nepelnytos patyčios iš jo: „<...> praėjęs laikas, lyginant su tuo, kas buvo galvota ir kas yra, dažnai į neviltį spaudžia ir verčia paklausti savęs: ar tas žingsnis tikrai buvo reikalingas, ar reikėjo deginti ir ardyti tai, kas buvo? Galų gale, ar reikėjo taip aktyviai dalyvauti? Nes kas esi dabar? Niekas. Ir dėl visko, kas negerai, kaltas. Neišmintingai patikėjęs, kad viskas bus kitaip, geriau.“ Tačiau Gintaras spėjo mums visiems pasakyti ir tai: „Sąjūdis nieko negali pažadėti – išskyrus laisvę! Nes Sąjūdis esi TU pats!“; „Giliau suvokiau Lietuvos valstybės atkūrimo būtinumą – tai vienintelė sąlyga išlikti tautai... Tragiškiausia, kad šito mes nepastebime.“*4
Mes neapgynėme ir leidome pakurstytai miniai badyti plakatuose akis didžiam mūsų gamtos ir kultūros Žmogui, signatarui, profesoriui Česlovui Kudabai, palikusiam mus dar 1993 metais.*5
Neišgirdome ir per anksti mus palikusios jautrios kolegės signatarės Birutės Nedzinskienės principingų reikalavimų reglamentuoti Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Komisijos KGB veiklai tirti darbą ir nenaudoti jos medžiagos politikoje, taip pat domėjimosi, kur dingo šios komisijos medžiaga, buvusi Aukščiausiojoje Taryboje. Dėl šių klausimų 1991 metais pradėtos viena po kitos Valstybės saugumo departamento reorganizacijos, siekiant politinės įtakos šiai tarnybai. Savo neveikimu Birutę Nedzinskienę mes privertėme, prieš mus paliekant, kreiptis į Lietuvos valdžią keturiais viešais laiškais – testamentu Lietuvai, kuri šio signatarės testamento taip ir nevykdo.*6 Nebūsime laisvi, jei leisimės valdomi buvusios TSRS specialiųjų tarnybų informacija, kuri visa mums, tikriausiai, niekada nebus prieinama. Dalis jos mums buvo palikta sąmoningai, atrinkus tai, ką palikti, ir net paredagavus. Visų pirma, tai informacija apie mūsų inteligentiją ir išeiviją. Ir tikra, ir netikra. Dalį mums paliktos informacijos Seimas įslaptino, dalis naudojama politinėje veikloje, nors jos panaudojimą turėtų kontroliuoti valstybės institucijos, bet ne anonimiški politikai, kaip tai nutiko su kardinolo Vincento Sladkevičiaus, Donato Banionio ir Sauliaus Sondeckio apšmeižimu slapta bendradarbiavus su TSRS VSK (KGB). Ir tai padarė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras! Mano inicijuoto Seimo tyrimo metu buvusi šios įstaigos vadovė Teresė Birutė Burauskaitė prisipažino, kad tai padaryta politikų nurodymu. Tačiau šie politikai vis dar neįvardyti. Taip elgdamiesi nebūsime laisvi, nes lengva mumis manipuliuoti, mus kiršinti, supriešinti, valdyti.
Praradome Sąjūdžio dvasią, mūsų tvirtumą ir susitelkimą. Sąjūdžio metais, Sausio 13-ąją sakydavome – tik nereikia mūsų gąsdinti! O šiandien? „Jei laisvė iš viso ką nors reiškia, tai ji reiškia teisę žmonėms pasakyti, ko jie nenori girdėti“ (Džordžas Orvelas, George Orwell, „1984-ieji“).
Sulaukėme meto, kada Lietuvos šaulių sąjungos vadas papulkininkis Linas Idzelis viešame pokalbyje su Algiu Ramanausku atvirai aiškina, kaip reikia į Rojų išsiųsti signatarą Zigmą Vaišvilą (nusipirkti šovinių ir šautuvą, sulaukti reikiamos dienos), o šaulys „Svaras“ Gabrielius Liaudanskas Kasčiūnas TV pokalbyje su Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininku Laurynu Kasčiūnu aiškinasi, ar tikrai koviniai šauliai žino, kad jie turės žudyti nelojalius piliečius. Kam nelojalius? Ar šitiems išsigimėliams?
Gitanai Nausėda, Respublikos Prezidento vardu viešai be argumentų paskelbęs, kad advokatas Ryšardas Burda yra penkta kolona Lietuvoje, nes Sausio 13-osios byloje vykdė savo profesinę pareigą ginti kaltinamuosius – Rusijos piliečius, Jūs privalote nedelsiant viešai atsiprašyti šio advokato.
Gitanai Nausėda, Jūs privalote atsiprašyti ir manęs, kuris buvau Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisijos pirmininku, kuriam teko ne tik pagrindinis tų dienų valstybės gynybos koordinavimo krūvis, bet ir 1991 m. sausio 13-osios naktį buvo patikėtos Lietuvos Ministro Pirmininko pavaduotojo bei Lietuvos laikinosios gynybos vadovybės nario pareigos.
Šitiems išsigimėliams Jūs leidžiate viešai aptarinėti mano ir kitų asmenų nužudymą.
Ar Jūs pagalvojate, kaip turi jaustis mano žmona, dukros? Ir Jūs turite dvi dukras.
Jūs nedelsiant ir be jokių „patarimų“ privalote iš Gabrieliaus Liaudansko atimti Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės šiam provokatoriui suteiktą valstybės apdovanojimą Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalį ir kreiptis į Generalinę prokuratūrą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo dėl Lino Idzelio, Algio Ramanausko, Gabrieliaus Liaudansko ir Lauryno Kasčiūno atvirai vykdomų kurstymų žudyti nežinia kam nelojalius Lietuvos žmones. Kam jie turi būti lojalūs – gal Tėvynės sąjungai, kurią Seimas pripažino palaikančia ryšius su organizacijomis, turinčiomis teroristinės veiklos požymių?
Laukiu Jūsų apsisprendimo iki 2025 m. birželio 3 dienos, Lietuvos pilieti Gitanai Nausėda.
*1Vaišvila Zigmas. Birželio 3-iosios Sąjūdis – Tautos susitelkimas. 2020-06-03
*2Vaišvila Zigmas. Ką mes žinome apie Ignalinos atominę elektrinę. Komjaunimo tiesa, 1988-06-09, Nr. 110, p. 1–3.
*3Landsbergis Vytautas. Sunki laisvė. 1991 m. ruduo–1992 m. ruduo. Statom valstybę. I knyga. Vilnius, Vaga, 2000, p. 30 ir 31.
*4Montvilaitė-Staniulienė Regina. Gintas Ramonas. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai. Vilnius, Valstybės žinios, Seimo leidykla, 2003, p. 108.
*5Ilgūnas Gediminas. Česlovas Kudaba. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai. Vilnius, Valstybės žinios, Seimo leidykla, 2003.
*6Čepaitis Virgilijus Juozas, Kačinskas Virgilijus, Kuzmickas Bronislovas, Milčius Leonas, Vaišvila Zigmas, Valionytė Birutė. Birutė Nedzinskienė. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai. Vilnius, Valstybės žinios, Seimo leidykla, 2015.
Association „Global Gaze Network“
IBAN: CH9409000000161276571
BIC: POFICHBEXXX
(banko pavedimo mokestis toks pat, kaip darant pavedimą ir Lietuvoje)
Adresas: Brandschenkenstrasse 53
Miestas: Zürich
Pašto kodas: 8002
