Latviai pradeda ir... laimi?

Šį rudenį Latvijos Gerovės ministerija vaikų darželių auklėtiniams išleido ugdomąsias knygeles „Diena, kai Karlis buvo Karlina“ bei „Diena, kai Rūta buvo Richardas“. Projektą finansavo Šiaurės šalių ministrų taryba, skirdama 6430 latų (maždaug 30 864 litų). Ta pati taryba rėmė ir kito metodinio leidinio „Vaikų darželiai, kuriuose yra vietos Pepėms princams ir piratams princesėms“ vertimą bei leidybą. Pastarasis skirtas ikimokyklinio ugdymo įstaigų darbuotojų ir tėvų „auklėjimui“.

Apie jau išleistas knygeles aštriai pasisakė Latvijos darželinukų tėvų bendruomenės, auklėtojos, gydytojai. Tačiau patys latviai yra įsitikinę, kad daugiausiai spręsdami šią problemą nuveikė... lietuviai! Taip sakė Latvijos Respublikos Seimo deputatė Ingūna Rybena (Inguna Rībena), sutikusi duoti interviu portalui ekspertai.eu. Latvijos žmonės įsitikinę, kad lietuviai aštriomis diskusijomis ir kritišku požiūriu pasiekė bent jau to, kad knygelės nebuvo išleistos. Žinoma, malonu, kai giria, tačiau mums svarbiausia – tikri faktai. Mes, deja, nepasiekėme tokios brandos, kad daugiau nei pusšimtis nevyriausybinių organizacijų imtų protestuoti prieš  šį projektą. Drįstame teigti, jog yra atvirkščiai – Lietuvos žmonės žavisi Latvijoje vykstančia kova su tokiais „lyčių lygybės“ burtažodžiu pridengtais reiškiniais. Bet ypatingos pagarbos verti ir valstybės valdyme dalyvaujantys asmenys, išsakantys savo nuomonę ir priverčiantys Seimą spręsti manipuliavimo vaikais problemas. Drąsūs žmonės.

Ingūna Rybena – architektė, 4 vaikų mama, buvusi Latvijos kultūros ministrė. Dabar ji yra Seimo Švietimo, kultūros ir mokslo komisijos narė. Ši Seimo narė aštriai sukritikavo partijos „Vienybė“ („Vienotība“) narę, Gerovės ministrę Ilzę Vinkelę. I. Rybena yra pasisakiusi žiniasklaidoje: „jei žmonės mane į Seimą išrinko kaip partijos „Vienybė“ atstovę, gerbdama rinkėjus laikau pareiga jiems viešai išsakyti savo abejones. Mano galva, šis atvejis gali tapti nauju posūkiu partijos ir jos rinkėjų santykiuose, o taip pat atskleidžia partijos atsitraukimą nuo deklaruotų politinių principų“.

Erika Drungytė kalbina LR Seimo narę Ingūną Rybeną.

E. D. Gerbiama Ingūna, Jūsų pasisakymai Latvijos Seimo tribūnoje plačiai aptariami žiniasklaidoje. Jūsų tekstą apie skandinaviškus ugdymo vadovėlius darželinukams komentuoja šimtai skaitytojų. Dauguma jų reiškia pagarbą Jums ir labai negatyviai pasisako apie ponios I. Vinkelės liberalizmo politiką.

I. R. Man labai nemalonu, kad partijos, kuriai aš priklausau, ir kuria pasitikėjo tiek daug rinkėjų, nariai keičia politines nuostatas tokiais protu nesuvokiamais projektų įgyvendinimais bei nuomonės brukimu. Piliečiai yra kviečiami būti aktyviais, dalyvauti valstybės gyvenime, bet kai jie pareiškia savo nuostatas – iš jų tyčiojamasi. Prikišamas viduramžiškas mąstymas, aiškinama apie mūsų atsilikimą. Tokiu būdu griaunamas pasitikėjimas valdančiąja politine jėga. Taigi, griaunamas ir Latvijos stabilumas.

Aš nemanau, kad minimos knygos yra skirtos lyčių lygybės klausimams. Tai lyties pasirinkimo klausimas. Apie tokią dviprasmybę jau pasisakė dr. Andrejus Mūrniekas. Rinkėjai pasitikėjo partija, kuriai priklausau ir aš, ir ministrė I. Vinkelė. Tačiau aš norėčiau, kad ministrė atsakytų rinkėjams, ar šiuo projektu ji tyčia apgaudinėjo savo rinkėjus, ar padarė klaidą? Taip pat būtų gerai, jei premjeras paaiškintų, kodėl visuomeninių organizacijų protestą jis pavadino „audra stiklinėje“? Įdomu, ar jam Latvija yra tokia nereikšminga? Ar ministras pirmininkas prisiims atsakomybę už eksperimentus su savo tauta? Ir Gerovės ministerijos ministrė, ir premjeras turėtų atsiminti, prieš tyčiodamiesi iš žmonių, kad demokratinės valstybės valdžios atstovų pareiga yra ne slopinti ir cenzūruoti piliečių nuomonę, o jiems atstovauti ir tarnauti. Pasakysiu dar daugiau – kai yra brukamos liberalizmo „vertybės“, nesutampančios su pamatinėmis mūsų tautos vertybėmis, rinkėjai nusigręžia ir ima simpatizuoti Rytams bei antidemokratinei santvarkai. Juk sunku mylėti valstybę, kai ji tampa negerbtina.

E. D. Esate 4 vaikų mama, užaugote inteligentų šeimoje, Jus visą laiką supo kultūros ir meno žmonės. Tačiau dabar Jūs išsakote nuomonę, kuri galėtų būti laikoma senamadiška...

I. R.  Aš esu sveikas žmogus, ir tikrai suprantu, ką reiškia lyčių lygybė. Latvijoje niekas negali pasakyti, kad čia diskriminuojami žmonės dėl lyties. Pati tiek daug gyvenime pasiekiau kaip tik todėl, kad mane šaukė tikruoju vardu ir man nereikėjo gyventi neegzistuojančių problemų įtampoje. Su tėčiu galėjome dirbti įvairiausius darbus – argi todėl, kad įkalčiau vinį ar pagaląsčiau peilį, reiktų mane pavadinti Ingumi? Argi tam, kad suvoktume, jog šis projektas neturi nieko bendra su lyčių lygybe, reikėtų mūsų buvusią prezidentę moterį pavadinti kokiu vyro vardu ir išleisti knygelę „Aštuoneri metai, kai Vaira buvo Vairis“?

Pakartosiu tai, ką esu daug kartų sakiusi – Latvijoje nėra tos problemos, kurią mėginama deklaruoti ir apšaukti mūsų žmones homofobais. Tai greičiau provokacija, kurią skatina tuo suinteresuotos organizacijos. Ir jeigu mūsų žmonės nenori, kad jiems būtų brukami geltonosios spaudos lygio vaizdai bei tekstai, tai nereiškia, kad jie yra homofobai. Tegu tie intymūs reikalai lieka už miegamųjų kambarių durų. O kasdienybė yra tokia, koks yra realus gyvenimas. Jame pakanka vietos visokioms nuomonėms. Tačiau nereikia specialiai provokuoti, o paskui tuo prisidengus prievartauti mūsų tautos vertybinį identitetą.

Jei kalbėsime apie šias knygas, skirtas mūsų darželinukams, išeitų, kad Latvija imasi spręsti Danijos problemas. Tiek moterų valdžios institucijose, kiek buvo ir yra Latvijoje, Danai nėra turėję. Iki šiol jokia moteris ten nebuvo prezidentė. Tai kodėl mes savo vaikus turėtume paversti skandinavų eksperimento dalyviais? Jei danai turi kokių nors problemų dėl lyčių lygybės, tegu tas problemas sprendžia savo šalyje. O mūsų sveikus ir normalius vaikus tegu palieka ramybėje.

E. D. Kodėl Latvijoje susidarėte nuomonę, jog lietuviai yra gerokai pasistūmėję sprendžiant šią problemą? Mes visada manėme atvirkščiai. O dabar, kai inicijavote Seime lyčių lygybės programos sustabdymą, mes tiesiog žavimės Jūsų drąsa, Jūsų vertybine pozicija ir realiais darbais.

I. R. Latvijos žiniasklaidoje mums nuolat primenama, kad lietuviai labai aktyviai diskutuoja šiuo klausimu. Minimi įvairūs autoritetingų specialistų vardai, tėvų bendruomenės. Tačiau, jei taip nėra, gali būti, kad mūsų žurnalistai, remdamiesi įvairiais pavyzdžiais, tiesiog nori padrąsinti. Mes tikrai turėtume kalbėti apie tai, kad savo žemėje šeimininkai esame mes. Lietuva buvo sukūrusi nepriklausomą valstybę viduramžiais, latviams visą laiką savo valią primetinėjo vokiečiai, lenkai, švedai ir rusai. Ar ne taip dabar su mumis elgiasi danai?

Tačiau mūsų ministrai labai klysta, jei mano, kad bet koks Vakarų blizgutis gali mus suvilioti. Žmonės nėra tokie kvaili, kad naiviai patikėtų, jog liberalizmo „vertybės“ yra vertesnės už mūsų tautos tradicijas ir moralę.

Spalio 23 dieną Švietimo, kultūros ir mokslo komisija, kurioje aš dirbu, vienbalsiai nutarė kreiptis į ministrą pirmininką, prašydama sustabdyti Ministrų kabineto nutarimą dėl „Lyčių lygybės plano įgyvendinimo 2012–2014 metais“ ir atiduoti pakartotiniam ekspertų vertinimui. Komisija rekomenduoja sustabdyti metodinės medžiagos „Diena, kai Karlis buvo Karlina“ ir „Diena, kai Rūta buvo Richardas“ naudojimą ikimokyklinėse įstaigose. Šios komisijos narė profesorė Janina Kursytė-Pakulė išsakė nuomonę, jog Latvijoje svarbesnės socialinės nelygybės problemos, o knygelės netinkamos dar ir todėl, kad jose daug žodžių, nebūdingų latvių bendrinei kalbai, jų turinys neatspindi Latvijos kultūros tradicijų.

E. D. Nuoširdžiai dėkoju už pokalbį ir linkiu, kad Jūsų drąsa įkvėptų ir Lietuvos politikus mąstyti iš tiesų valstybiškai bei dirbti tautos labui.