LR Pirmosios Vyriausybės santykiai su LR Aukščiausiąja Taryba (II ir III d.)

1990–1991 m. Lietuvos premjerė Kazimiera Prunckienė.

II. Pirmosios Vyriausybės konfrontacijos su LR Aukščiausiąja Taryba genezė.

1. Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės santykiai.

Visų trijų knygų apie PV turinio studija parodė, kad pradinis nuomonių skirtumas įvairiais nepriklausomos valstybės kūrimo taktikos ir strategijos reikalais, šalies ekonomikos ir ūkio reformavimo nuostatų skirtumai, 50 metų praktika grindžiamas neigiamas požiūris ir nepasitikėjimas okupacinės komunistinės ideologijos gretose buvusių ir esamų, net atsiskyrusios nuo TSKP, Lietuvos KP gretose esančių asmenų atžvilgiu, nuo pat Kovo 11-osios brėžė tam tikrą distanciją, formavo abipusę kontenpliaciją (susitelkimą, susitarimą), ugdė įtampą ir takoskyrą. Ryškiausi šių bruožų aukščiausio lygio du poliai buvo LR AT (daugiausia Sąjūdžio žmonės) ir PV (dauguma LKP lyderiai).

Tokia startinė, išeities pozicija ir abiejų institucijų vadovų asmenybių intelektinis, emocinis, vertybinis ir moralinis turinys lėmė nesutarimų atsiradimą, peraugusį į nepasitikėjimo formavimąsi ir santykių blogėjimą. Susidariusi konfrontaciją, pasibaigė PV Ministrės pirmininkės atsistatydinimu ir PV griūtimi. PV vadovų priešpriešos su parlamentu konfrontacinė išraiška pasireiškė dviem lygiais: K. Prunskienės bei V. Lansbergio takoskyra požiūrių nepriklausomybės įtvirtinimo strategijoje ir taktikoje ir PV vadovų bei atskirų ministrų konkurencija LR AT deputatų nuostatų šalies politikos ekonomikos ir Lietuvos ūkio reformų turinio, krypties ir siekiamų rezultatų atžvilgiu. Visa tai tuometinės žiniasklaidos bei trijų analizuojamų PV knygų turinyje riebiais (neteisingais ir neobjektyviais) verbalinės išraiškos būdais pavaizduota pirmųjų Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo metų, sunkiausių 9 mėnesių politinės veiklos iškreipta panorama, neatitinka buvusių realijų, tikrovės. Pateikiamos nuorodos toliau yra iš 2020m. knygos apie PV puslapių.

1.1. LR AT pirmininkas, vadovaudamasis čia aukščiau nustatytomis Laikinojo pagrindinio įstatymo ir Vyriausybės įstatymo normomis, teisėtai ir pagrįstai, remdamasis LR AT Prezidiumo ir deputatų daugumos valine išraiška – politinis ir geopolitinis nepriklausomos valstybės įtvirtinimas tarptautiniu mastu ir nuoseklios, bekompromisinės dėl to derybos su TSRS, nepalaikė K. Prunskienės ir visos PV vadovybės pozicijos taktinių nuostatų: 1) siekti mažiau nei de facto valstybės pripažinimo, paliekant galioti tik nepriklausomybės deklaraciją; 2) prioritetą teikti ekonomikai, kurios pagrindu modeliuoti valstybės atkūrimą; 3) svarbiausias principas – aktyvios derybos su TSRS ir kompromisai, psl.195-196.

Lojali Parlamentui vyriausybė, veikianti teisėtais įstatyminiais pagrindais, paklūsta Tautos įgaliotų (atkurti Lietuvos nepriklausomą valstybę) atstovų deputatų daugumos valiai arba atsistatydina. Mūsų PV toliau toleravo destrukciją, net dar labiau ją išplėsdama į šalies ekonomikos ir ūkio reformų plotmę. Konstatuotina, kad LR AT deputatų valia buvo išreikšta Lietuvos gyventojų daugumos valios pagrindu, kurią dar kartą 1991-02-09 patvirtino daugiau kaip 2/3 gyventojų per visuotinę apklausą – plebiscitą. 1991-02-11 konstitucinis įstatymas Nr.I-1051 dėl Lietuvos valstybės.

1.2. LR AT Prezidiumas ir jos pirmininkas, vadovaudamiesi deputatų daugumos nuostatų turiniu, pagrįstai nepripažino iki 1990m. Kovo 11-os K. Prunskienės rengtos Lietuvos ekonominio savarankiškumo TSRS sudėtyje politinės platformos. LR AT politinė nuostata – Nepriklausomos valstybės ekonominės reformos programos atitinkamų įstatymų projektų pagrindu – valstybės turto privatizacijos, ekonomikos funkcionavimo privačios nuosavybės pagrindu, naujų įmonių veiklos teisinio statuso reglamentavimas, rinkos ekonomikos įstatyminių pagrindų būtinumas. Tačiau PV atlikti ekonomikos ir ūkio reformavimo įstatyminį projektavimą delsė. PV, nepripažįstančios įstatyminės subordinacijos – Vyriausybės įstatyme nustatytų funkcijų ir pareigų nevykdymas ir skubiai būtinų šalies ekonomikos bei ūkio reformos įstatymų parengimo vilkinimas buvo dangstomas propagandinėmis žeminančio lygio sentencijomis apie: PV pasistumdymus su AT, psl. 52; ministrų jausmą per TSRS blokadą tarsi AT deputatai jiems laužytų rankas, psl.150; rietenos, psl. 25, 226, 250; takoskyrą tarp K. Prunskienės ir AT, psl. 226, 261, 268; K. Prunskienės laukiantį politinį ešafotą, psl.52; konkurencija tarp K. Prunskienės, PV ir AT deputatų, psl. 226; ministrai, deputatų domėjimąsi vyriausybės veikla, vertino kaip kišimąsi į jų reikalus, ministrus tai erzino, psl.209, 250.

Konstatuojami net nesutarimai pačioje PV- dalis ministrų (Sąjūdžio) nepalaikė PV vadovų konfrontacinės pozicijos su AT (A. Saudargas, V. Knašys, V. Antanaitis), psl. 240. PV vadovai ir ministrai, žinantys tik TSRS komunistinės ideologijos demagogiško, fasadinio, paradinio parlamentarizmo grimasas, neturintys ralių teisinių žinių pagrindų, negirdėję ir nematė nepriklausomų demokratinių valstybių parlamentų laisvo politinio darbo, visapusiškų išsamių svarstomų dalykų diskusijų ir gilios analizės, piktinosi LR AT deputatų nuosekliu domėjimusi svarbiausių dalykų esme, pvz.: 1) buvo nepatenkinti diskusijomis dėl Vyriausybės įstatymų projekto turinio, dėl esamo per didelio išpūsto ministerijų skaičiaus ir jų aparato sudėties. Tai buvo įvardijama kaip deputatų supročio neturėjimas apie ministerijų darbą, nesuvokimas Vyriausybės „vidinių ryšių“, psl. 52; 2) rašoma apie „grumtynes“ dėl Įmonių įstatymo projekto svarstymo ir užtrukusio priėmimo. Aprašoma melaginga informacija apie tariamai skubamą „išparceliuoti“ visą valstybės turtą. Tai įvardijama kaip PV pasistumdymas su AT, psl.52. Dėstoma apie lietuviškąją reformą aukštyn kojomis apvertusią verslo supratimą, apie LR AT įstatymus atvėrusius „Pandoros skrynią“, apie už paskolas iš bankų nupirktas ir subankrotintas įmones, apie politikų užkaistą „prichvatizacijos puodą“, psl. 251 ir t.t.

Visa tai nieko bendro neturi su įmonių rūšių ir jų veiklos pagrindus reglamentuojančių Įmonių įstatymų. Tai jau I-ojo, LDDP ir vėlesnių Seimų veiklos laiko periodų problematika. Kam visa tai pridedama prie PV veiklos, kurios ji nevykdė ir negalėjo vykdyti (?!). Kodėl taip piktavališkai ir nepagrįstai puolama niekinti LR AT (?!). Tarytum ji pati nutraukusi savo veiklą ir organizavusi priešlaikinius pirmojo Seimo rinkimus toliau vykdė/įgyvendino 1993-1995m. ir vėlesniais laikotarpiais galiojusiais įstatymais. Absurdiškas melas, šmeižto pagrindu.

2. Politinių sprendimų įteisinimo problematika

Visas 2020m. knygos apie PV scenarijus pagrįstas per tris knygas esančių tuščiagarbiškų PV vadovų tuščiažodžiavimų tiražavimu. Nutylima, kad PV veiklos periode, jos iniciatyva priimtų LR AT įstatymų daugumą sudarė tik valstybinio valdymo bei administravimo ir kontrolės (15) bei mokesčių (6) įstatymai. Jos pateiktų tik keliolikos ekonomikos ir ūkio reformavimo srities įstatymų projektų pagrindu priimti 7 įstatymai. LR AT 1990m. spalio mėn. 6-20d. periode, visapusiškai analizuodama ir vertindama PV pateiktą Vyriausybės programos projektą ir esminę jo dalį – Ekonomikos reformos programą, kaip jau čia anksčiau rašyta – atmetė³⁴. Per visas tris PV veiklos aprašymo knygas sąmoningai slepiamas ir nutylimas esminis LR AT politinis sprendimas dėl ekonomikos ar ūkio reformų krypties bei turinio – nuosavybės tęstinumo ir privatizacijos. PV šį parlamento sprendimą – Lietuvos ekonomikos ir ūkio reformavimo politinį, ekonominį ir teisinį pagrindą, bandė ignoruoti, iškreipti. Todėl LR AT 1990-11-15 plenariniame posėdyje priimtas nutarimas dėl trijų pagrindinių nuostatų:

- Neginčijamai pripažinti Lietuvos valstybės ir jos piliečių nuosavybės teisių tęstinumą;

- Nustatyti, kad Lietuvos piliečiai turi teisę susigrąžinti įstatymo apibrėžtose ribose ir tvarka išlikusi, jam priklausantį nekilnojamąjį turtą natūra, o neesant galimybės jo grąžinti – teisė gauti kompensaciją.

- Pripažinti Lietuvos piliečiams teisę neatlygintinai gauti naujai sukurto valstybės turto, skiriamo privatizuoti dalį³⁵.

PV vadovų vystoma ir palaikoma destrukcinė veikla, santykiuose su LR AT, modeliavosi ant suvokimo, kad tuo metu realiai esanti įtempta padėtis su okupacinės valdžios vadovybe bei jos didelė ir galinga karinė galia Lietuvoje, neleidžia Parlamentui imtis efektyvių priemonių vyriausybinei opozicijai eliminuoti. Todėl PV ne tik konfrontavo su LR AT, bet ir net ignoravo, nevykdė jos priimtų sprendimų. Keltas pavyzdžių:

1) LR AT 1990-09-25 nutarimu Nr.I-605 nustatė Valstybinių įmonių įstatymo įsigaliojimo tvarką, psl. 286. Ši tvarka įpareigojo Vyriausybę atlikti būtinus įstatymo realizavimo veiksmus. Tačiau PV nustatytu laiku nesudarė valstybinių įmonių (toliau VĮ) valdymo organų, neperregistravo pačių VĮ, nepateikė valstybinio turto privatizacijos (denacionalizacijos) programos, valstybinių akcinių įmonių sąrašų ir būtinų įstatymų projektų. PV turėdama: 17 ministerijų (kiekvienoje ne po vieną šimtą specialistų), iš LTSR paveldėtą Vyriausybės kanceliariją su 138 darbuotojų, jos ilgamečių vadovu A. Mikuliu, dar 12 įvairių veiklos sričių departamentų ir tris tarnybas – teisinosi, kad nespėja, kad labai daug veiklos, kad turi „tarnauti“, atsakinėti į „nesibaigiančius“ deputatų paklausimus, psl. 287.

2) LR AT 1990-07-30 nutarimu Nr.I-437 nustatė paramos besisteigiančioms profesinėms sąjungoms ir buvusių tarybinių valstybinių profsąjungų turto valdymo tvarką. PV įpareigota panaudoti esamą jų turtą, kurio vertė buvo virš 190mln rublių, PV sudarė tam komisiją ir paliko likimo valiai. Rezultatas – turtas ištampytas ir prarastas. PV teisinosi nespėjusi, pritrūkusi laiko, psl. 249. LR AT 1990-03-13 nutarimu visų Lietuvoje esančių Tarybų Sąjungos pavaldumo įmonių statusą ir turtą paskelbė nuosavybės teise priklausantį Lietuvos Respublikai. 1990-05-08 priimtu Įmonių įstatymu reglamentavus visų šalies įmonių rūšis ir jų statusą, 1990-09-25 priimtu Valstybinių įmonių įstatymu, užbaigtas VĮ (viešosios nuosavybės subjektų) veiklos teisinio reguliavimo sutvarkymas.

3) PV taip daug ir gerai dirbo (!!) reformuodama Lietuvos ūkį, kad turėtas 360 laivų prekybinis ir žvejybinis bei refrežeratorių ir tanklaivių laivynas buvo sunaikintas. Dauguma jų parduoti metalo laužo kaina. Prie šios nusikalstomos veiklos vėliau prisidėjo ir LDDP vadovaujamas pirmasis Seimas su savo vyriausybe. Lietuva prarado jūrinės valstybės statusą. Tai jau nusikaltimas. PV pasiteisinimas, tas pats – nespėjo, psl. 254-257. Teisingumo vardan, būtina konstatuoti, kad ir vėlesni Seimai, konservatorių ir kiti, pratesė Lietuvos strateginių ir LR AT bei jos Vyriausybių sprendimais nustatytų, neprivatizuotinų įmonių išparceliavimo užsienio kapitalui, veiklą. Kol iki šiolei beveik nieko nebeliko.

4) Tinkamai pasirengti valstybinio turto dalies, skiriamos privatizacijai, taip pat nespėjo. LR AT dalinai ir dėl to buvo priverstas atmesti PV programą. Tinkamai pasirengti būtinai kainų reformai (liberalizacijai), kartu su privalomai būtinu kompensavimo mechanizmu – nesugebėjo. LR AT 1990-12-29 n. Nr.I-907³⁶ ir 1991-01-08 n. Nr.I-917³⁷. Visuomenės nepasitenkinimas, nepriklausomybės priešininkų rusakalbių gyventojų protesto mitingai ir dar tuometinių – sąžiningumo bei padorumo dimensijų poveikis (šiais laikais jau neveikia!!?), suformavo Ministrės pirmininkės K. Prunskienės ir dalies PV kabineto narių atsistatydinimą.

III. LR AT deputatų diskreditacija 2020m. knygoje apie Pirmąją Vyriausybę.

Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymo signatarų, LR AT deputatų – Valstybės atkūrimo politinių, ekonominių ir teisinių pagrindų kūrėjų diskreditacija, šmeižimas, žeminimas, niekinimas per visą praėjusį 30 metų laikotarpį žiniasklaidos, politinių partijų ir net valstybės institucijų lygių vyko pastoviai, įvairiais periodais, su skirtingu dažniu ir impulsyvumu. Suaktyvėjimai atsiranda Valstybės atkūrimo švenčių minėjimų datų periodais. Diskreditacijai pasirinkti būdai ir priemonės – įvairūs, priklausomai nuo vykdytojų intelektualinių/asmeninių savybių. Knygose apie PV dažniausiai naudojami būdai: šmeižimas, žeminimas ir niekinimas. Paskutinėje trečioje PV veiklos aprašymo knygoje tai pasiekė apogėjų ir peržengė visas moralės bei padorumo ribas. Nuo pat knygos pradžios per visą jos turinį iki pat pabaigos raudona gija eina šių trijų nurodytų pagrindinių ir kitų diskreditacijos priemonių paradas. Štai temoje „Nenušauto žvėries dalybos“, nepagrįstai - Sąjūdžio deputatų aktyvaus ir energingo bendravimo veiklos būdas vaizduojamas taip: „laisvę pajutę deputatai nepaisė jokių taisyklių... tvyrojo susiskaldymas, nebuvo aiškumo dėl AT vadovybės“, psl.31. Temoje „Svarbiausi paskyrimai“ paniekinamai teigiama, kad „prasidėjo politikos naujokų varžybos dėl valdžios“, psl. 43. Ši ištarmė toliau papildoma išvada apie ėmusias ryškėti dvi visuomenes (kas tai ?). Kita ištarmė „...laisvės apsvaiginti, dažnai kategoriški, valdžios skonį pajutę deputatai“. Jų atžvilgių duodamas kryptingas pamokymas „pastariesiems visko reikėjo mokytis, pirmiausia...“, psl. 43. Nuo pat Parlamento ir Vyriausybės vadovaujančios sudėties formavimo, LR deputatai primityviai ir demagogiškai paskirstomi į dešiniuosius ir kairiuosius. Per visą knygą kairieji laikomi geručiais, nuosekliai nutylint LKP/LDDP vykdomą destrukcinę veiklą, o dešinieji (taip vadinamas Sąjūdžio „arbatos klubas“) – gausiai ir nuosekliai įvardijami kenkėjais, išsišokėliais, nemokšomis ir t.t. Faktiškai LR AT – Lietuvos Parlamente buvo ir veikė ne tik kairiosios politinės (komunistų/socialdemokratų), ne tik dešiniosios (tautininkų, konservatyvią ideologiją palaikančios), bet ir centristinių, nuosaikiųjų ir liberaliųjų pažiūrų besiformuojančios politinių jėgų frakcijos. Akademiniuose mokslo sluoksniuose šių laikų istorijos lyginamuoju metodu atliekamuose tyrinėjimuose pripažįstama, kad LR AT – Sąjūdžio daugumos deputatų sudėtyje buvo tuo meto šviesuomenės, intelektualios visuomenės profesionalių specialistų, inteligentijos, kultūros, meno ir net disidentų dauguma. Arti 50 mokslo daktarų, kurių tarpe: 14 ekonomikos, 5 žemės ūkio, 7 fizikos/matematikos, 3 filosofijos, biologijos, medicinos, gamtosaugos ir kitų šakų mokslo daktarai, tarp jų ir 6 teisės mokslų daktarai. Visi apgynę disertacijas sovietinės okupacijos periode TSRS teritorijoje. Visų jų mokslinės žinios tiko ir tinka atkurtai Lietuvai iki šiolei. Tik pagal 2020m. knygos apie PV autorę, E. Grakausko „sovietinės žinios“ netiko, psl.253. Netiko Lietuvos valstybės atkūrimo politiniams – teisiniams darbams, pagal 2008m. ir 2020m. PV knygų autorius ir kitų deputatų parlamento visuma bei jų tarpe esantys 13 žinomų kultūros ir meno visuomenės atstovai, 7 disidentai ir politiniai kaliniai³⁸. Apie parlamente esančių LKP/LDDP (mažumos) deputatų veiklą pagarbiai nutylima. Sąjūdžio daugumos neigiamas vertinimas pradedamas ir aritmetinės progresijos mastu auginamas per visą paskutinės 2020m. knygos apie PV turinį. Net tolesnis visas LR AT vykdytas valstybingumo atkūrimo periodas perkeliamas ir kažkodėl tai aprašomas PV veiklos laikotarpyje.

Iš visoje R. Sakalauskaitės PV knygoje, esamų Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo politinių ir teisinių pagrindų kūrėjų – LR AT deputatų – signatarų diskreditacijos būdų pateikiu pagrindinių trijų : šmeižimo, žeminimo ir niekinimo, keletą pavyzdžių:

1) Aprašant LR AT vadovybės ir kandidatų į LR ministrus kabineto formavimą, teigiama, kad „prasidėjo politiko naujokų varžybos dėl valdžios“, psl.43. Tarytum LKP nariai „valdę“ 50 okupacijos metų buvo politikai su stažu. Jie buvo ne realūs politikai, o Maskvos komunistinio rėžimo tarnai Lietuvos okupacinės administracijos nuostatų vykdytojai ir tai buvo visa jų „politinė veikla“. Jokių faktinių duomenų, kad pirmojo po okupacijos lietuvių Tautos laisvai išrinkto Parlamento, LR AT- Sąjūdžio deputatai varžėsi dėl valdžios postų neteko matyti, nėra ir oficialiai užfiksuota.

2) Aprašant LR AT – Valstybės kūrimo pradžios veiklą, teigiama, kad dauguma „karštakošių“ deputatų kauniečių nepaisė autoritetų ir dažnai nesirinko žodžių, psl. 94. Pereinama ir prie visos eilės konkrečių deputatų asmenybių ir tikrai nepaisant elementaraus etiškumo bei nepasirenkant žodžių, pvz. signataras dr. G. Vagnorius paženklinamas taip „... nepatyrimas, siauras profesinis akiratis, į avantiūrizmą linkusi ciniška natūra“, psl. 99. Tokios sentencijos nebereikalauja papildomo komentavimo. Jos visko pasako apie jas rašančių autorių padorumo amplitudę, kito žmogaus asmenybės nepagarbos nuostatas. Vienintelė šiuo atveju galima pastaba, tai tik dėl autoritetų nepripažinimo. Kadangi konkretūs Parlamento deputatų „nepaisomi“ (nepripažįstami) autoritetai nenurodomi, tai matomai turimi omenyje PV vadovai ar ministrai. Kaip nurodoma internete, tokiai patyrusiai ir žinomai žurnalistei turėtų būti žinoma, kad Sąjūdžio nariai okupacinio rėžimo autoritetų, nepripažino, o tarpusavyje visi vertinosi kaip lygūs ir vienodi Lietuvos valstybę atkuriančio Sąjūdžio nariai. Tik vėliau PV knygose ir visoje viešojoje erdvėje įkalta LR AT Sąjūdžio parlamento neigimo arba totalios amnezijos nuostata,už ikoną išsikėlus V.Landsbergį, lygtai jis vienas be parlamento politinės valios sprendimų, ką nors reiškė ir galėjo padaryti Lietuvos laisvės kovoje.

3) LR AT deputatai kaltinami įstatymų leidybos nesuvokimu, svarbių įstatymų (pvz. Energetikos) nepriėmimu, psl.212 ir priešingai – teigiant, kad „deputatų skuba griovė Valstybės teisinį pagrindą, lėmė teisinį balaganą, psl.134. Čia jau net prieštaraujama pačios knygos turinyje skelbiamai informacijai apie dar prieš išrinkimą busimų deputatų dalyvavimą naujų įstatymų rengimo grupėse. Tuometiniuose mokslinių tyrimų institutuose: Ekonomikos institute, grupė prie K. Antanavičiaus, Kvalifikacijos kėlimo institute, grupės prie K. Prunskienės, prie E. Vilko ir prie atkurtos ŽŪM. Kaip šios veiklos dalyvis, atsakingai galiu patvirtinti, kad prie rengiamų nepriklausomos valstybės atkūrimo pagrindų įstatyminių normų kūrybos nuo 1998m. buvo dirbama to neafišuojant, aukojant visą savo laiką, laisvą nuo oficialaus darbo. Nemaža dalis Vilniaus ir Kauno sąjūdiečių, mokslininkų ir specialistų, kurie buvo išrinkti į Parlamentą, šį pasiaukojantį darbą tęsė toliau jau viešai ir atvirai su dvigubą energija, aukodami ir būtiną poilsio laiką. Kiekvienoje grupėje buvo ir dirbo ne vienas, o daugelis Lietuvos teisininkų. Tik bėda (pagal R. Sakalauskaitę), kad „atkurtai Lietuvai, jų sovietinės žinios, netiko“. Dėl deputatų vykdomo valstybės pagrindų griovimo, tai absurdiškas kaltinimas. Nesamos valstybės – LTSR, nesamų teisinių pagrindų nėra kaip griauti. Sovietinės okupacinės administracijos teisinius pagrindus reikėjo griauti, nedelsiant ir skubiai, nes tai ir buvo esamo chaoso, kurio tolesnę egzistenciją reikėjo nutraukti. Tai padaryta priėmus nepriklausomos Lietuvos valstybės politinius, ekonominius ir teisinius veiklos įstatymus. Kas ir buvo LR AT padaryta per nepilnus trejus metus, užbaigiant valstybės pagrindų kūrimą Tautos referendumui pateikus LR Konstituciją.

4) Nepateikiant jokių konkrečių faktinių duomenų teigiama, kad PV veiklos periode LR AT priimti įstatymai atvėrė Pandoros skrynią, kad leido pasiglemžti įmonių valdymą ir jas sunaikinti, kad privatizacijos „puodą“ užkaitė politikai (suprask parlamentarai), kad tokių įstatymų autoriams nereikėjo nei intelekto, nei patyrimo, psl. 251. Faktinė padėtis (įstatyminės teisinės normos), rodo priešingai. Dar PV veiklos periodu, 1990m. antroje pusėje priimti Ūkinių bendrijų, Akcinių bendrovių, Valstybinių įmonių įstatymai iš karto negalėjo būti taikomi. Tai galėjo prasidėti tik priėmus ir įsigaliojus Valstybės turto pirminio privatizavimo įstatymui (priimtas tik 1991-02-28). Tik pagal LR AT 1991-03-14 nutarimu Nr.I-1147 nustatytą tvarką. Tik Vyriausybei priėmus reikiamus nutarimus bei suformavus būtinas privatizacijos valstybines institucijas ir visoms, atitinkamoms valstybės bei Vyriausybės institucijoms atitinkamai pasiruošus. Faktiškai šis procesas galėjo būti pradėtas ir realiai prasidėjo nuo 1992m. PV savo veiklą, kaip žinome, atsistatydinus Ministrei pirmininkei, nutraukė 1991-01-11. Todėl visiškai nepagrįstai trečiosios Vyriausybės veiklos periodo ir pirmojo Seimo bei jo Vyriausybės veiklos rezultatai priskiriami PV darbų periodui. Tai šių Vyriausybių Pandoros skrynia ir privatizacijos puodas.

5) Teigiama, kad LR AT deputatai jautėsi pranašesni už ministrus, norėjo komanduoti, reikalavo atsiskaityti. Kritikavo kone kiekvieną PV sprendimą, psl.209. Atsakyti į tokius kaltinimus – nelogiška ir beprasmiška. Parlamentarų teisė žinoti vykdomosios valdžios veiklos rezultatus bei teisių ir pareigų vykdymą, išverčiama į neteisėtą kišimąsi į PV veiklą. Bandoma revizuoti (paneigti) esminė teisė LR AT ir jos deputatams: gauti išsamią ir teisingą informaciją PV veiklos temomis, vykdyti Valstybės aukščiausios juridinės galios institucijos funkcijas, LR Laikinojo pagrindinio įstatymo ir Vyriausybės įstatymo teisnių normų pagrindu.

6) Dar du ryškiausi LR AT deputatų diskreditacijos pavyzdžiai:

- Vieno iš PV ministro vardu teigiama, kad nuo TSRS blokados Lietuvai, periodo per žaliųjų piketus buvo demonstruojama Lietuvoje esama, išsigimusios demokratijos forma – ochlokratija (aukščiausias valdžios pareigas eina prastuomenė), psl. 157.

- Sovietinės imperijos ekonominės sistemos griūtis priskiriama „skaudžiai naujo gyvenimo realybei“, kurią jautė visi ir čia pat priduriama „verslesni AT deputatai savaitgaliais važiuodavo į Lenkijos turgų prekiauti. Taip uždirbti pinigai leido prasimaitinti ir atidėti juodai dienai“, psl.244.

Šie du iš knygoje esančių masės pavyzdžių atskleidžia visą Lietuvos atgimimo organizatorės ir vykdytojos – LR AT diskreditacijos tikslą ir esmę. 50 metų valdžiusi komunistinė nomenklatūra jautėsi pažeminta, įžeista ir paniekinta tuo, kad pakilusi Tauta į valdžią rinko savo atstovus, prastuomene. Su tuo susitaikyti buvo sunku. Atsisakyti šalies turto valdymo – tiesiog neįmanoma, neleistina (?!). Todėl būtina susigrąžinti politinę „prastuomenės“ užimtą valdžią ir vienas iš efektyviausių būdų – jos diskreditacija visomis įmanomomis priemonėmis. Nesvarbu, kad toji LR AT esanti prastuomenė yra mokslo, kultūros, inteligentijos atstovai. Svarbu nuosekliai, metodiškai, nepaliaujamai visų diskreditacijos keturių etapų pagrindu siekti rezultato – nušalinimo iš teigiamos veiklos ir politikos lauko. Tam labai tinka čia, nurodytoje knygoje pateiktas parlamento deputatų, turgaus prekeivių, tuo metu paniekinamai vadinamų „spekuliantų“ įvaizdis. Deputatai, tuo metu retai atsirandančiais laisvais savaitgaliais, važiuodavo į savo rinkimines apygardas susitikimams su savo rinkėjais, aiškindavo naujų lietuviškų gyvenimo taisyklių esmę ir svarbą, parodydavo totaliai vykdamos dezinformacijos žalą ir pasekmes, gindavo nuo dar esamos tarybinės administracijos nuolatinai pažeidinėjamas žmonių teises. Cinizmo ir niekšiškumo ir amoralumo viršūnė, Tautos Sąjūdžio deputatai – spekuliantai, prastuomenė. Didžiulės komunistinės ideologijos propagandos presingas ir viražas – 1992m. pabaigoje davė rezultatą. Sąjūdžio žmonės pasitraukė. Grįžo LKP/LDDP valdžia su jos opozicijoje likusia nedidele dalimi į partijas susibūrusių kolegų.

Sąjūdžio Parlamento deputatų diskreditacijai nesibodėta pasitelkti visas po ranka (ar akiratyje) pasitaikiusias priemones. Šioje trečioje PV knygoje, kaip vienas iš populiariausių naudingos destrukcijos pavyzdys yra jos skleidėjų naudojamas vienas iš komunistinės valdžios Lietuvoje adeptų – TSKP LKP ideologijos palaikytojas, išvažiavęs į užsienį, geras rašytojas J. Baltušis. Knygoje pradedant 40 psl. iki pabaigos patalpinta virš 20-ies jo plunksnai priklausančių tikrovę iškraipančių infocitatų. Daugiau gilintis į Sąjūdžio, Lietuvos valstybės atkūrimo Parlamento ir jo deputatų diskreditacijos kloaką neleidžia turimas teisinis statusas ir jau nešiuolaikinio pasaulio, bet mūsų išpažįstamos pagrindinės trys žmonijos pamatinės demencijos, kurios buvo, yra ir išliks mūsų – atgimimo laikų pagrindinėmis asmenybės principinėmis veikimo nuostatomis (moralė, sąžinė, padorumas).

Štai ir pakaks, nors tai tik maža dalelė to per net tris knygas, jau 30 m. propaganduojamos istorinės tiesos iškraipymo, netiesos tiražavimo, melo. Liko tik viena tema, kurios profesinė priedermė amžinai neleidžia palikti be dėmesio. Tai Lietuvos kaimą, žemės ūkio – Agrarinės reformos reikalai.

Susiję:

LR Pirmosios Vyriausybės santykiai su LR Aukščiausiąja Taryba (I d.)