Makabriški marokusai. Žiniasklaida (tęsinys)

Tęsinys. Pradžia ČIA.

Tarp visų viešojoje erdvėje ir žiniasklaidoje aptarinėjamų bei eskaluojamų temų yra gausybė vienadienių, kurioms dirbtinai suteikiama daugiau reikšmės, nei jos vertos liežuvį aušinti, tačiau esama ir tokių, apie kurias tarytum vengiama šnekėti, nors jos vis išlenda tarytum yla iš maišo, ir nors tu ką. Štai ir minėtame „Lietuvos ryto” TV siužete Vytautui Bruveriui tarytum netyčia išsprūsta frazė apie „frontą, ryškiausiai nusidažiusį violetine spalva“ ir ponią Venckienę, dingusią Seimo narę, kuri, anot apžvalgininko: „Nedalyvaus tuose (Prezidento L. J.) rinkimuose, nes ji negalės dalyvauti tuose rinkimuose“. Iš kur apžvalgininkas žino, kad nedalyvaus, kas jai atėmė teisę dalyvauti? Be to, kyla klausimas, kaip čia taip Lietuvos žiniasklaidininkams atsitinka, kad gvildenant tarytum su violetine spalva ir ponia Venckiene nesusietas temas, norom nenorom ta tema prasikala tarytum žolė pro asfaltą.

Ketvirtadienio vakarą specialioje LTV laidoje, skirtoje Seime atliktai vadovybės rokiruotei įvyko tiesiog nedovanotinas žurnalistės Ritos Miliūtės akibrokštas, kai visai neaišku, kodėl ji gatvės žargonu prabilo apie kol kas dar Seimo narę Neringą Venckienę, pavadindama parlamentarę „nutrija“. Žurnalistų etikos komisija, LRT taryba ir visuomeninių laidų redakcija turėtų apsvarstyti, ar kartais ne per daug sau leidžia mūsų visuomeninės (klaninės) žiniasklaidos ruporai, nesuvokdami žurnalistinės etikos taisyklių ir žurnalisto funkcijų. Gal tokioms žurnalistėms ne visai ta vieta – visuomeninio transliuotojo tiesioginės politinės laidos. Ekspertai.eu portale jau buvo pasisakyta apie minėtą laidą, kuri galėtų pretenduoti į košmariškiausių visuomeninių  politinių laidų laurus, tad apie jos turinį, kompoziciją ir dramaturgiją nekalbėsiu ir nesikartosiu.

Kur kas įdomiau pasiaiškinti tiesiog chronišku tapusį simptomą – užsiciklinimą ties violetine spalva ir parlamentarės Neringos Venckienės tema: ar būtų kalbama apie Prezidentę, ar apie Seimą, ar apie Generalinio prokuroro Dariaus Valio likimą. Vakar LRT „Savaitės“ laidoje tarytum tarp kitko šia tema prabilo Nemira Pumprickaitė, šiandien Žinių radijo laidoje „Savaitės komentaras“ – Aurimas Perednis, kiek anksčiau visą laidą tame pačiame radijuje skyrė šio radijo bendradarbis Ridas Jasiulionis, prelegentu pasirinkęs violetinės spalvos fobija sergantį vieną iš „Karšto komentaro“ propagandistų – Vytauto Didžiojo universiteto profesorių, nesiliustravusį birbynininką Romualdą Apanavičių. O kiek dar laidų ir publikacijų spaudoje esu pražiopsojęs. Viena aišku, kad toks ypatingas žiniasklaidos dėmesys vienai dingusiai iš Lietuvos Seimo narei turi kažkokių giluminių nutylėtų poteksčių. Žmogaus tarytum nebėra, o problema liko, – galėtume paprieštarauti J. V. Stalino sentencijai. Prezidentas Valdas Adamkus yra pasakęs nekalbėsiąs N. Venckienės tema, nes, anot jo, Lietuvoje yra kur kas didesnių ir svarbesnių problemų. Apie Garliavos mergaitę panašiai yra pasisakiusi ir dabartinė mūsų prezidentė Dalia Grybauskaitė, esą, Lietuvoje yra svarbesnių problemų už kažkokią vieną mergaitę. Lygiai taip pat galima būtų numoti ranka į išprievartautą ir sudegintą automobilio bagažinėje Eveliną. „Bus tų mergaičių...“ Visi šie politikų, vaiko teisių specialistų ir žiniasklaidininkų diskursai rodo tik viena: kaip visi besistengtų šią temą užglaistyti ir ištrinti iš visuomenės atminties, ji vis viena tvyro kaip gyvas priekaištas.

Ne patys saldžiausi laikai ir nuotaikos šiandien ir mūsų kreivalangėje prokuratūroje. Buvęs nebuvęs tas kišeninis prokuroras D. Valys, nors žiniasklaida mėgina pūsti muilo burbulą vos ne iki tarpinstitucinio konflikto. Gauja pastatys kitą, panašų, karavanas keliaus toliau, bet gudresni suvokia, kad kažkokiu būdu Garliavos meškeres reikia suvynioti, ir visiems laikams. Sociologinės apklausos rodo, kad Drąsos kelio partijos populiarumas visuomenėje šiandien siekia vos vieną procentą. Sakytum, tai kodėl ši tema nenueina nuo avanscenos, kodėl tokiam nereikšmingam politiniam dariniui dėmesys šimteriopai didesnis nei kokiai nors Lenkų rinkimų akcijai, kurios reitingai kur kas aukštesni?

Į šį retorinį klausimą geriausiai galėtų atsakyti tie, kas už virvučių tampo ir valdo mūsų politinį elitą: Prezidentę, konservatorius ir kai kuriuos socdemus su A. Sysu priešaky, dedančius pastangas, kad iš nežinia kur dingusios parlamentarės būtų atimtas Seimo deputatės mandatas. Susidaro toks įspūdis, kad deputatės ekstradicijos problemos niekas ir neketina spręsti civilizuotu teisiniu būdu. Neteko girdėti, kad deputatei būtų į rankas įteiktas kvietimas prisistatyti į teismą (nesvarbu, kaip liudininkei ar kaltinamajai dėl A. Valio linksniuojamų šešių „nusikaltimų“). Gal mūsų teisėsaugai nepavyksta per pusę metų nustatyti „nusikaltėlės“ buvimo vietos, kurią žino, bet niekam nesako Valdas Vasiliauskas, gal deputatė labai gudriai mėto pėdas ir mausto mūsų teisėsaugą? Kodėl šio klausimo, užuot skleidusi propagandą, nepasiaiškina, neatlieka žurnalistinio tyrimo mūsų žiniasklaida? „Užsakovams“ to labiausiai nereikia, nes būtų labai negerai, jei Garliavos byla visa apimtimi patektų į JAV teisėsaugininkų dienotvarkę. Tuomet ir paaiškėtų, ar teisybę generolas Vitalijus Gailius kalba apie valstybės teisėsaugą užvaldžiusią nusikaltėlių gaują?..