Nepaverskite Ukrainos kita Sirija ar Libija(19)

Kai Rusija įsiveržė į Ukrainą, Vakarų pasauliui tai buvo takoskyros momentas – akimirka, sukėlusi istorijos, neatidėliotinos skubos ir egzistencinės kovos jausmą. Iš esmės tai buvo XX amžiaus šmėklos, bandančios perbraižyti Europos sienas ir iš naujo nuleisti geležinę uždangą, sugrįžimas. Visi šie emociniai veiksniai Ukrainos kovai su Rusija suteikė tam tikro romantiškumo miražą, kuriam pasidavė Vakarų pasaulis.

Politinis atsakas buvo modeliuojamas žvelgiant iš šios skubos ir romantizmo perspektyvos. Buvo išsiųsti ginklai, jauni vyrai iš toli keliavo į Ukrainos frontą, o 41 milijoną gyventojų turinčios šalies militarizacija buvo sveikinama.

Buvo kuriami planai paspartinti šios šalies prisijungimą prie Europos Sąjungos. Ir šios pastangos tik nuolat stiprinamos.

Šį mėnesį JAV siunčia bepiločius orlaivius, sraigtasparnius ir haubicas, kad sustiprintų Donbaso gynybą, o kitos sąjungininkės vykdo priešlėktuvinių raketų paleidimo įrenginių, artilerijos ir galbūt net naikintuvų tiekimą.

Tai klaikiai panašu į tuos laikus, kai liaudies revoliucijos prieš buvusį Libijos lyderį Muamarą al Kadafį (Muammar al Qaddafi) ir Sirijos prezidentą Bašarą al Asadą (Bashar al Assad) tapo smurtinėmis, o geromis paskatomis vedamai revoliucionierių rėmimo politikai trūko deramo kruopštumo ir planavimo. Dabar Vakarų vykdomos politikos Ukrainoje pasekmės – kaip ir Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje – gali būti tokios, kad Vakarai sėja ateinančių 10 metų krizės sėklą dėl nesugebėjimo kruopščiai planuoti šiandien.

Dar prieš tai, kai Rusija peržengė Rubikoną, Vakarai siuntė Ukrainai tai, ko reikėjo, kad turėti vilties pasipriešinti artėjančiam kataklizmui. Buvo siunčiama pažangioji ginkluotė, tokia kaip legendinės prieštankinės raketos „Javelin“ ir priešlėktuvinės raketos „Stinger“, šaulių ginklai ir amunicija, šarvuoti automobiliai, pažangūs radijo imtuvai ir viskas, ko reikia šiuolaikiniam karui.

Ginklų gabenimo į Ukrainą mastas ir greitis, ko gero, bus didžiausias šiuolaikinėje istorijoje.

Vakarai stengėsi suteikti ukrainiečiams tai, ko jiems reikėjo norint neutralizuoti Rusijos technologinius pranašumus (karo pradiniame etape, kai buvo tikimasi, kad Rusijos armija bus kompetentingesnė, nei įrodė esanti). Ši logika atnaujinama Ukrainai stengiantis atremti Rusijos planą B: masinę invaziją į Ukrainos Donbaso regioną.

Kai kurie Rusijos pasisekimai rodo, kad Maskva mokosi iš nesėkmingo vasario mėnesio blickrigo, o ištisų dalinių pasidavimas Mariupolyje rodo, kad Ukrainos ištekliai senka. Taigi, parama didėja tiek kiekybės, tiek kokybės prasme, nes JAV vyriausybė ir jos sąjungininkai ruošiasi tiekti Ukrainai sunkiuosius ginklus.

Tačiau Vakarai į karą Ukrainoje siunčia ne tik savo ginklus; jie taip pat siunčia savo piliečius. Nors šitas siuntimas skiriasi nuo valstybės sankcionuoto ginklų perdavimo – nes asmenys dažniausiai priima asmeninius sprendimus kovoti ir privačiai finansuoja savo keliones – Vakarų valstybės mažai ką daro, kad sustabdytų ar atgrasytų savo piliečius vykti kariauti į Ukrainą.

Daugybė jaunų vyrų, keliaujančių į užsienį kovoti už teisingą tikslą, iš savo vyriausybių girdinčių tik menkus pareiškimus, kad numalšintų jų entuziazmą – dar vienas nerimą keliantis vaizdas, primenantis pirmąsias Libijos ir Sirijos revoliucijos dienas.

Iki kovo 6 dienos apie 20 000 užsienio kovotojų jau keliavo į Ukrainą. Tai yra nemažas kovotojų skaičius, turint omenyje, kad daugiau nei 10 metų trunkantis konfliktas Sirijoje pritraukė į šią šalį apie 40 000 žmonių.

Ir, kaip parodė Sirija ir Libija, ateityje tai gali sukelti didelių teisinių ir su saugumu susijusių galvos skausmų. Daugelis šių kovotojų yra įkvėpti nacionalistinių pasakojimų; kai kurie netgi yra dešinieji ekstremistai, nors Rusijos propaganda jų skaičių ir perdėjo.

Ideologiškai įkvėpti įvairaus plauko kovotojai turi polinkį radikalizuotis, o karas – tai patirtis, ardanti jį patiriančiųjų sveiką protą ir moralę. Bus sunku atsekti šių buvusių kovotojų, grįžtančių – galimas daiktas, su ginklais – į Europą ir JAV, plitimą.

Dešiniųjų ekstremistų sugrįžimas gali sukelti dar didesnę krizę, nes jie naudojasi savo konfliktų patirtimi mokydami, verbuodami ir planuodami naujuosius smurtautojus. Tai apsunkins ir taip įtampą patiriančias valstybių sveikatos ir saugumo tarnybas, kurioms reikės reaguoti į šį reiškinį.

Be to, tai yra problema, kuri nuolat blogės, kuo ilgiau tęsis karas, o Ukrainos visuomenė taps vis labiau ginkluota ir militarizuota. Todėl Europa kartu su Ukraina turėtų planuoti padėti Zelenskio administracijai valdyti karo politiką ir užkirsti kelią ilgalaikiam jos socialinio ir politinio gyvenimo militarizavimui tokiu būdu, kuris užtikrintų, kad net jei Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas negalės laimėti mūšio lauke, jam galėtų pavykti sunaikinti bet kokią liberalios ir demokratinės Ukrainos viltį.

Nors politinis atsakas į invaziją į Ukrainą yra suprantamas, dabar atidaryta Pandoros skrynia su pasekmėmis, kurių numatyti neįmanoma. Tai reiškia, kad šiandieniniai Vakarų veiksmai gali perduoti į ekstremistų rankas geriausius Europos ir JAV ginklus, sukelti naują vidaus terorizmo bangą arba padėti įkurti radikaliai militarizuotą valstybę pačioje Rytų Europos širdyje.

Šaltinis: foreignpolicy.com