Art-partizanai

Anksčiau nuo Naujųjų laikų garlaivio mėtė Puškiną, dabar rengia „tarakonų teismą“ ir cerkvėje meldžiasi už Putino išvarymą. Protesto menas – tai visuomet „antausis masiniam skoniui“. Jis klesti masinio socialinio ir politinio nepasitenkinimo epochose.

1912 metais Maskvoje buvo paskelbtas kubofuturistų manifestas. Kokių siaubų jie ten prirašė! Traukia į 282 straipsnį, ne mažiau. Štai, pavyzdžiui:

„Skaitantiems mūsų Nauja, Pirma, Netikėta.
Tik mes – mūsų laikmečio veidas. Laiko ragas gaudžia mumis žodžio mene.
Praeitis ankšta. Akademija ir Puškinas nesuprantamesni už hieroglifus. Išmesti Puškiną, Dostojevskį, Tolstojų ir kt., ir kt. iš Naujųjų laikų garlaivio.
Kas nepamirš savo pirmosios meilės, nepažins paskutiniosios“.

Šitą išmestą Puškiną jiems vėliau primindavo gerus septyniasdešimt metų. Dar ir dabar retsykiais primena. Kas tai buvo, jei ne protesto menas? Burliukas, Majakovskis, Kručenichas, Chlebnikovas – štai chuliganų ir piktžodžiautojų, pasirašiusių manifestą, vardai. Įsidėmėkime juos, nes vėliau protesto menas taps vis labiau ir labiau anoniminis. Menininkams bus vis sunkiau „stovėti ant žodžio luito, švilpiant nepasitenkinimo jūrai“, kaip buvo parašyta „Antausyje visuomeniniam skoniui“.

Tavo vardas nežinomas

Gerald Holton, Jim Fizpatrick, Jerzy Janiszewsky – beveik niekam šie vardai nesako beveik nieko. Tačiau kiekvienas mūsų puikiausiai žino jų kūrinius, milijonus kartų pakartotus plakatuose, ant marškinėlių ir transparantų. Anonimiškumas, nesavanaudiškumas, aistringumas – tai būtina ir nepakeičiama art-protesto atributika. Ką gauna dailininkas vietoje šlovės ir pinigų, šio įprasto ir geidžiamo menininko karjeros atlygio? O, tas bevardis autorius gauna daug daugiau: pasaulinę savo kūrinių šlovę, begalinį (ir nekontroliuojamą) jų reprodukavimą ir permąstymą. Ar galvojo G. Holton, kad jo „taikos kryžius“, labiau žinomas kaip „pacific‘as“ (sukurtas 1958 m.), bus braižomas Pamaskvės elektrinių traukinių tambūruose, mėlynais tušinukais piešiamas ant sovietinių hipių džinsų kišenių? Ar galėjo įsivaizduoti J. Fizpatrick, kad jo sukurtas kontrastinis Če Gevaros portretas (1968 m.) žvelgs nuo Niujorko virtuvių ir Paryžiaus kavinių sienų? Ar žinojo J. Janiszewsky, kad jo skaisčiai raudonas, plataus mosto ir kupinas laisvės lenkų „Solidarumo“ logotipas, nupaišytas 1980-iais, nuves paskui save minias, pagriebusias plazdančias vėliavas, dygstančias iš raidės N?

Laikui bėgant 60–80-ųjų protesto meno prasmė buvo tūkstančius kartų permąstoma, kartais ironiškai ir net šiek tiek įžeidžiančiai: Če Gevara buvo perdarytas į Če Burašką, o dabar net „Svetos iš Ivanovo miesto“ portretas nupieštas visai tokiu pačiu stiliumi. Pacific‘as tvirtai įsikūrė suvenyruose: „gėlių vaikai“ iš pradžių ūgtelėjo, po to mikliai suburžuazėjo, o dabar jau ir paseno. „Taikos kryžius“ apaugo netikrais deimantais, blizgučiais, beveik visiškai prarado prasmę. Tačiau protesto menas nesensta, jis naudoja senus simbolius, kurdamas naujas prasmes.

Šie trys vardai - vieni iš nedaugelio mums žinomų protesto meno vardų. Dažniausiai protestuojantys dailininkai kaip įmanydami stengiasi išsaugoti anonimiškumą (taip pat ir dėl savo saugumo). Jei ne teismo procesas prieš Tolokonikovą, Aliochiną ir Samucevič, mes niekuomet nebūtume sužinoję jų vardų, nebūtume pamatę jų veidų. Grupei Pussy Riot, kaip ir jų pirmtakei Guerilla Girls, asmeninis populiarumas yra niekas, palyginus su galimybe daryti įtaką maksimaliai didelei auditorijai. Feministinė grupė Guerilla Girls susikūrė tolimais 1985-iais Amerikoje, ją sudarė radikaliai nusiteikusios menininkės. Visose savo akcijose jos dėvėjo juodas gorilų kaukes, slepiančias veidus. Jos sakė: „Mes tęsiame pasakų herojų, pasislėpusių už kaukių, tradiciją – Robino Hudo, Batman'o, Nuostabiosios moters (Wonder Woman). Norėtųsi, kad dėmesys būtų kreipiamas ne į mus, o į tas problemas, kurias keliame". Tuo laikotarpiu (80-ųjų vidurys ir pabaiga) jos aršiai kovojo už didesnį moterų dailininkių skaičių parodų salėse, už aktyvesnį spalvotųjų dalyvavimą meno gyvenime. Reikia pasakyti, kad su skandalingąja grupe stengėsi nesipykti ir į jų nuomonę dažnai atsižvelgdavo privilegijuotieji visuomenės sluoksniai...

Šiuolaikiniai art-partizanai

Jų veikloje vis mažiau meno, ir vis daugiau kito dėmens - partizanai. Neveltui žodis guerilla (partizaninis karas) naudojamas apibrėžti tokiam naujam (ir visiškai nekaltam) gatvės meno žanrui, kaip guerilla knitting (partizaninis mezgimas). Tie kovotojai, apsiginklavę siūlais ir virbalais, apmezga spalvotais siūlais viską, kas papuola po ranka: metalines krantinių tvoreles, stulpus ir net... tanką! Štai jis, aptemptas rausvu skylėtu apklotu, kaip koks bobutės televizorius po nėriniuota staltiesėle, visiškai praradęs savo buvusį karingumą ir grėsmingumą. Partizaniniai mezgėjai lengvai keičia įprastą prasmę, priversdami atsitiktinį stebėtoją visiškai pasimesti: kas tai – ginklas ar žaislas?

Rusijoje ypatingas vaidmuo tenka plačiųjų masių, gavusių į rankas photoshop'ą, liaudiška kūryba. Demotyvatoriai – štai tikrasis dabarties demokratinis menas. Paveikslėlis arba fotografija plačiame juodame rėmelyje su lakonišku užrašu – atrodytų, nieko nėra paprasčiau. Šis žanras leidžia ir sužibėti sąmoju, ir nubraukti socialinio liūdesio ašarą. Nuo jaunimui skirto VKontakte iki respektabilaus Facebook – visur purslais putoja demotyvatorių kūryba, šiuolaikiška sienlaikraščių karikatūrų analogija. Ofisų proletariatas čia galanda savo sąmojį prieš išeidamas į gatvę su plakatais.

Rusiško protesto meno savitumas – jo verbalinė išraiška. Jo pagrindą visų pirma sudaro žodis. Kiek memų (memas – kultūrinis informacijos vienetas, plintantis bendruomenėje, - vert. past.) gimė pastarųjų mitingų metu, visų ir neišvardinsi! Čia ir „Žiurkėnas ištiesė pečius“ (nusikankinsi, bandydamas paaiškinti užsieniečiui, o tėvynainis supratingai nusijuoks) ir „Jūs mūsų net neįsivaizduojate“. Absurdas, kuris būtų nudžiuginęs futuristus: „Aš nebalsavau už šiuos šunsnukius, aš balsavau už kitus šunsnukius“. Žodžiu, pastarojo mūsų dešimtmečio art-protesto semiotika laukia savo mąslaus tyrinėtojo.

Iššūkis skoniui

Visa vizualioji protesto kultūra remiasi įžeidinėjimu, žemuoju humoru, kartais chamiškumu. Todėl ypač juokingai atrodo įsižeidusios valdžios stenėjimas, neįstengiant įžvelgti prieš valdžią nukreiptuose plakatuose ir graffiti nei harmonijos, nei paties meno, kaip jie yra įpratę jį įsivaizduoti. Rusiška protesto kultūra, kadaise diktavusi toną (futuristai), dabar atsilieka nuo Vakarų pasaulio (net galima pasakyti, kiek – apytikriai ketvirčiu amžiaus) ir vejasi, darydama didelius ir ne visada grabius šuolius. Tai ypač akivaizdu posovietinėje erdvėje – pavyzdžiui, Ukrainoje. Kreščiatike gali pamatyti visą Ukrainos art-protesto pasiekimų parodą: čia ir instaliacija su balandžiu, uždarytu narvelyje (už grotų sėdinčios Julijos Timošenko metafora), ir Janukovičiaus portretai, sukurti interneto fotomontažų stiliumi. Kiek atokiau - lakoniški ir šiek tiek naivūs kompartijos plakatai, raginantys rinktis gerbūvį ir klestėjimą. Komunistai renkasi griežtą tipografiją ir daugybę šauktukų, o Timošenko šalininkai blaškosi tarp meninio dizaino ir tikrai liaudiškų (primityvistinių) instaliacijų.

Bet kodėl protesto menas taip chamiškai elgiasi su visuomene? O todėl, kad visuomenė (bet kuriuo atveju didžioji jos dalis) geriausiai supranta riksmą, šaižų kertančio bizūno pliaukštelėjimą. Iš vienos pusės – valstybė, išrėkianti nesibaigiančius draudimus, iš kitos – artprotesto riksmas, beribis „galima“. Viskas galima. Visų švenčiausia turi būti išjuokta, pervadinta, apversta nuo kojų ant galvos: Anglijos karalienė, dailininko Banksy paversta bezdžione, to paties kūrėjo „Napalmas“, kuriame Mickey Mouse ir McDonald'o klounas veda už rankų napalmu nudegintą Vietnamo vaiką iš chrestomtinės nuotraukos tuo pačiu pavadinimu. Tai pačiai paradigmai priklauso ir rusų grupė „Vojna“, ir Avdejaus Ter-Oganiano abstrakcijos su tokiais parašais, kaip „Šis kūrinys viešai užgaulioja švenčiausiąjį patriarchą Aleksejų II“, ir Olegas Mavromatis, 2000-iais nukryžiavęs save Bersenevskaja kraninėje. Jo rankos buvo prikaltos tikrų tikriausiomis vinimis, dėl ko moralės sargėtojams buvo ypač skaudu. (Būdinga, kad jiems dažniausiai skauda tada, kai skauda ne jiems. Tokia organizmo savybė).

Tačiau jei valstybė remiasi pinigų ir administracinio aparato galia, tai menininkų maištas – tik narsumu, aistra ir negalėjimu toliau kentėti. Kas ką? Susirėmimas, vykstantis jau ne vieną dešimtmetį, tęsiasi.

Vertė Alicija Žukauskaitė

Šaltinis: The New Times