Grąžinti nereikia, palikti

Signatarė Nijolė Oželytė (kairėje) pedofilijos ir žudymų istorijos metu nestovėjo po medžiu, kaip ir profesorius Vytautas Landsbergis, aktyviai reiškė savo pilietinę poziciją, lankėsi Garliavoje, kovojo už teisingumą, buvo įkvepiantis pavyzdys daugeliui Lietuvos žmonių. Nuotr. facebook.com

Stebiu per internetą tą taip vadinamą rezonansinę „Garliavos bylą“ jau koks dešimtmetis. Manau, kad esu nešališkas, nes niekada prie jokių aplinkybių nežinojau, nepažinojau ir nepažįstu Venckų ir Kedžių šeimų ir nė vieno bylos dalyvio, nedalyvavau tuose įvykiuose niekaip. Dar kitaip tą bylą galima būtų pavadinti Deimantės Kedytės brutalaus pagrobimo byla. Kas matė video užfiksavusius tą nepavykusį grobimą 2012-03-23 ir tą pavykusį pagrobimą 2012-05-17 tai su manimi turėtų sutikti, kad tai yra Deimantės Kedytės brutalaus pagrobimo byla. Kiti vadina tai pedofilijos byla, dar kiti vadina „byla žudike“. Daug vardų, o esmė viena. Ar grobiant buvo laikomasi kokių nors įstatymų, gal teismo nutarties? O juk teismo nutartyje buvo aiškiai nurodyta nenaudoti jėgos, net LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė kalbėjo, kad reikia ištirti, ar prieš vaiką nebuvo naudota prievarta. Gal nematė kas darėsi? Dar labiau, aiškėja, kad buvo skubiai vykdoma neįsiteisėjusi teismo nutartis. Taigi skubiai grobiant buvo aiškiai panaudota perteklinė jėga, darytas cheminis poveikis, o tai reiškia, kad nebuvo vykdoma teismo net neįsiteisėjusi nutartis, o buvo Lietuvos valdžios vykdomas mažametės nuskriaustos, nukentėjusios mergaitės pagrobimas . Dar labiau įdomu yra tai, kad taip vadinamas dar neįsiteisėjęs teismo sprendimas niekaip neįpareigojo N. Venckienės perduoti D. Kedytę kažkam. Tai Vaikų teisių specialistų pareiga. Mane sudomino „Draugo“ redaktorės Virginijos Petrauskienės 2018-07-21 publikacija laikraštyje „Draugas“ tema: „Gražinti nereikia palikti. Kur padėti tašką?“ [1]. Tikrai užintrigavo, nes suprantu taip, kad „Draugas“ turi būti draugiškas tiesai. Kitaip draugiškai neturėtų būti. Turime būti pasišventę tiesai.

Laikas suprasti, kad Neringos Venckienės taip vadinami „nusikaltimai“ yra pačiu glaudžiausiu būdu, neatskiriamai yra susiję su nukentėjusios Deimantės Kedytės likimu ir turi būti sprendžiami kartu, vienoje byloje, nes N.Venckienė, kaip Kauno apygardos teisėja, padaryta nusikaltėle tik dėl to, kad didvyriškai gynė Deimantę nuo tų, prieš kuriuos Deimantė Kedytė liudijo ir kurie ją pagrobė ir prapuldė. Kartu reikia pastebėti, kad niekas jokių kaltinimų apygardos teismo teisėjai N.Venckienei niekada nepateikė dėl jos darbo apygardos teisme. Tai kaip gera apygardos teisėja gali tapti nusikaltėle atlikdama įstatymiškai jai suteiktą pareigą globoti D. Kedytę? Dar labiau, N.Venckienė daroma nusikaltėle dėl Lietuvos valdžios neveikimo, kai daugybę kartų teisiškai buvo kreipiamasi į teisėsaugos ir teisėsaugos institucijas ir Lietuvos valdžia nereagavo. Dar labiau, N. Venckienė daroma nusikaltėle dėl Lietuvos valdžios nusikalstamo veikimo, neatliekant tyrimo tinkamai ir laiku.

Joks teismas negali išspręsti šios bylos teisingai, jeigu neišsiaiškins ar Deimantė Kedytė gyva, sveika, taip pat gražiai auga kaip ir senelių Kedžių namuose. Šį klausimą „Ar gyva Deimantė“ Lietuvos žmonės prie LR Prezidentūros jau klausia 75 kartus, kas mėnesį 6 metus. O Lietuvos valdžia NEŽINO, nesako? Ar Deimantės kapelio reiks ieškoti taip pat ilgai, kaip ir okupantų kgbistų nukankinto ir sušaudyto partizano Adolfo Ramanausko – Vanago? Taip klausimą keliu todėl, kad interneto erdvėse suradau priešingos N. Venckienės pusei antrinius įrodymus, kad jau nebėra D.Kedytės [2]. Ar jau laikas pradėti ieškoti jos kapelio?

Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad Virginija Petrauskienė suformulavo temos pavadinimą taip gerai, kad skaitytojas suprastų, kad teisėje, teisiniuose sprendimuose, įstatymuose yra labai svarbu ne tik žodžiai, bet ir kablelio ar taško vieta sakinyje, nes tai keičia iš esmės sakinio ar sprendimo esmę. Tai teisėje yra seniai žinoma. V.Petrauskienė paaiškina: „Grąžinti. Nereikia palikti”. Arba: ,,Grąžinti nereikia. Palikti“.Čia apie Neringą Venckienę. Beveik neabejoju, kad kiekvienas mintyse tarp šių trijų žodžių jau esame pasidėję tašką. Tačiau galutinį padės paskutinė JAV teismų instancija. Arba Gyvenimas. Arba Dievas.”

Atsiminkime, supraskime ir vadovaukimės nuostata, kad teisės dokumente, įstatymuose, Konstitucijoje negalima laisvai pakeisti ne tik žodžio, jo prasmės, bet negalima pakeisti nei taško ar kablelio vietos. Negalima todėl, kad tai keičia teisės dokumento prasmę, o teisės dokumentas gali būti keičiamas tik įstatymo nustatyta tvarka, t.y. tik teisėtai.

Į tai atkreipiau dėmesį todėl, kad nereikia kalbėti izoliuotai ne tik apie N.Venckienę, D.Kedytę, o reikia kalbėti ir apie teisingumo padėti Lietuvoje aplamai. Tai tik tada galėsime suprasti kokioje terpėje tie klausimai yra nagrinėjami, galėsime priimti teisingą, teisėtą sprendimą apie N.Venckienės ekstradiciją. Čia juk ne vien žmogaus gyvybės klausimas, tačiau ir teisingumo klausimas.

Kaip svarbų pavyzdį lietuvių tautai paimkime labai ilgai besitęsiantį dviejų pilietybių klausimą. Šis klausimas yra labai gerai įtvirtintas Lietuvos valstybės aukščiausiame įstatyme, LR Konstitucijos 12-am straipsnyje. Šį klausimą studijavau ir pamačiau, kad LR Konstitucinio Teismo teisėjai iškraipė LR Konstitucijos 12-am straipsnyje panaudoto žodžio „atskirai“ prasmę, kuri yra įtvirtinta Lietuvių kalbos žodynuose dar kalbininko Jono Jablonskio. LR KT teisėjai tą prasmę „atskirai“ pavertė į „retai“ ir „išimtinai“, nors visi šie trys žodžiai yra skirtingi. Tuo tarpu žodžio „atskirai“ reikšmė aiškinant ir panaudojant antonimą trumpai yra tokia: atskirai yra tai, kas nėra kartu. Taigi žodis „atskirai“ yra nei čia „retai“, nei čia „išimtinai“. Tuo būdu LR KT teisėjai be jokio referendumo pakeitė LR Konstitucijoje įtvirtintą prasmę, t.y aiškindami LR Konstituciją padarė nusikaltimą, kuris yra teisės principų sulaužymas: negalima įstatymuose neteisėtai pakeisti ne tik taško ar kablelio vietos, tačiau ir žodžių prasmės. Dar labiau, aiškindami LR Konstitucijos 12-o straipsnio 2-ą dalį, teisės sakinį pradėjo skaityti nuo vidurio, pamiršdami jo pradžią. Vėl taip iškreipdami Konstitucijos 12-o straipsnio prasmę. Šito viso yra gerokai per mažai suprasti, kas yra LR Konstitucinis Teismas. Taigi LR KT aiškindami klausimą dėl dviejų pilietybių ir konstruodami „konstitucines dvasias“ visiškai pamiršta ir LR Konstitucijos 12o- straipsnio 1-mą dalį „Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir….“ Kadangi niekas teisiškai negali būti viršesnis už LR Konstituciją, tai Konstitucijoje įtvirtintos teisės niekas ir negali atimti, o atiminėja. Kaip viešas pavyzdys, tai iš krepšininko Žydrūno Ilgausko teisėtai gimimu įgyta Lietuvos pilietybė yra atimta, kai jis teisėtai įgijo JAV pilietybę. Tai yra buvo atimta tai, kas teisėtai įgyta. Konstitucijoje įtvirtinta teisė privalo būti įtvirtinta ir Pilietybės įstatyme, tačiau to nepadaryta ir nesiruošiama daryti. Dar labiau yra kalti dar ir todėl, kad būdami gerai informuoti tiek LR KT, tiek Seimas, tiek Prezidentė Dalia Grybauskaitė, kaip prisiekę Konstitucijai, Konstitucijos visai nė nesiruošia vykdyti. Apie tai galima detaliau pastudijuoti straipsnyje [3] pilnumoje ir į gylį nuorodose.

Atrodytų, o koks gi čia tas ryšis tarp N. Venckienės ekstradicijos ir dviejų pilietybių? Ryšis yra tame, kad ekstradiciją ruošiamasi vykdyti į neteisinę valstybę, kurioje nei LR KT, nei Seimai, nei prezidentai nesiruošia vykdyti LR Konstitucijos.

Jeigu kalbėsime tik apie Neringą Venckienę, tai gali atsitikti taip, kad taip ir liksime nesupratę TIESOS. Pagrindinė visų įvykių ašis sukosi apie Deimantę Kedytę, kuri liudijo prieš savo mamą Laimutę Stankūnaitę. D. Kedytės liudijimai ekspertų oficialiai yra patvirtinti kaip tikri, nustatyta, kad mergaitė nefantazuoja. Kas netiki dokumentais, privalėtų patikėsi savo nuosavomis akimis ir ausimis, kad Deimantė Kedytė visomis savo sielos ir fizinėmis jėgomis kovojo už tai, kad nepatekti atgal į savo mamos L.Stankūnaitės rankas. O juk D. Kedytė yra pati autentiškiausia nuskriausta liudytoja pati sau. Mes nematėme to, ką liudyjo Deimantė, bet mes matėme tai, kaip priešinosi Deimantė, kad nepatektų į savo mamos rankas, prieš kurią liudyjo. O juk tai aiškiai žmogui pasako kurioje pusėje yra TIESA. O juk jei kalbėsime tik apie N.Venckienę, tai niekada ir neišgirsime širdį veriančio nukentėjusios D.Kedytės pagalbos šauksmo Lietuvai. Lietuvos valdžia šio D.Kedytės šauksmo neišgirdo ir nebegirdi. Tai ką jie iš viso gali girdėti ir suprasti tai ką mato? Tai ar į tokią šalį reikia išsiųsti N. Venckienę?

O visgi žmonės su širdimi tą pagalbos šauksmą taip išgirdo ir savo išgalėmis ir teisėtomis priemonėmis stojo ginti D. Kedytę. Juos „tampė“ po teismus, kol galų gale LR Aukščiausias Teismas po 6 metų tyčiojimosi teismuose nustatė..... tie žmonės yra nekalti. O kas atsakys už tų žmonių žeminimus?

Nenuvertinkime, kad svarbus asmuo, mūsų pasaulyje žinoma Lietuvos disidentė, Lietuvos patriotė, savo realia kova už Lietuvos laisvę pasirodžiusi kaip teisingumo gynėja sesė Nijolė Felicija Sadūnaitė, kuri yra apdovanota 2017 metų Lietuvos Laisvės premija, iš aukščiausios Lietuvos valstybėje tribūnos Seime, taip pat nuosekliai gynė Deimantę Kedytę ir klausė „Ar gyva Deimantė“. Būtinai pasiskaitykite tą kalbą [4]. Gal ką nors daugiau išgirsite, suprasite apie teisingumo būklę Lietuvoje. Tai gal padės apsispręsti ir dėl N.Venckienės ekstradicijos? Tačiau net šio garbingo ir pagerbto žmogaus prašymo, išsakyto LR Seimo tribūnoje, Lietuvos valdžia neišgirdo. Lietuvos valdžia taip pat neišgirdo ir LR piliečių to pačio klausimo „Ar gyva Deimantė“ visą laiką kartojamo kas mėnesį 17-ą dieną prie LR Prezidentūros jau 75 kartus. Tai gal Lietuva ir neturi jokios valdžios, jei per 6 metus 75 kartus jų paklausus jie vis negirdi, nemato, nesupranta? Į kokią valstybę ruošiamasi išsiųsti N.Venckienę?

Nepamirškime, kad Neringa Venckienė buvo Kauno apygardos teismo teisėja, kuriai jokių priekaištų dėl jos kaip teisėjo darbo, niekada neteko girdėti. Ir tai, kas man įstrigo, tai kas buvo matoma ir girdima grobimo metu, kad N. Venckienė teisinėmis priemonėmis siekia apginti D.Kedytę, savo brolio mergaitę, reikalauja laikytis įstatymų, kai jau Deimantės tėvelis buvo brutaliai nužudytas. Ar už teisinių priemonių panaudojimą Lietuva ruošiasi bausti N. Venckienę? Ar 2012-05-17 dienos grobikai elgėsi teisiškai nusukdami video kameras ir neleisdami užfiksuoti įvykių? O tai reiškia Lietuvos valdžia, pasiųsdama 240 policininkų, kurie nusuko video kameras, pažeidė LR Konstituciją, teisę į gynybą. Jei neturi objektyvių įrodymų tai kaip apsiginsi? O tai reiškia, kad Lietuvos valdžia siekė, kad nebūtų tų įrodymų, kad negalėtum gintis ir apsiginti. Kaip galvojate, ar turi teisę LR pilietis konstitucinę teisę gintis? Neturi galimybių, jeigu jam neleidžia objektyviai fiksuoti įvykius, nusukant video kameras. Net LR Seimui generalinis prokuroras D.Valys pateikė tik 12 sek. video medžiagą. O ar suprantate, kad nusikaltimo aplinkybių eliminavimas, atmetimas taip pat yra NUSIKALTIMAS, kurį atliko ir atlieka Generalinė prokuratūra, LR Seimas, teismai. Tai koks tas teisingumas Lietuvoje, kad LR Seimas matydamas aiškiai vykdomą nusikaltimą atmetant įvykių aplinkybes, nepadarė nieko ir nusprendė likti šio nusikaltimo bendrininkais. Aplinkybių atmetimas gali padaryti nusikaltėlį teisiu, o teisųjį nusikaltėliu. Atsiminkime straipsnio pradžioje taisyklę, kad negalima pakeisti žodžių, pakeisti kablelio vietos, o taip pat negalima pakeisti aplinkybių kai kurias jų eliminuojant, nes tuomet negalima nustatyti nei tiesos, nei surasti teisingumą.

Visą dešimtmetį stebėdamas šiuos įvykius internetu vis laiką tą ir mačiau, kad Lietuvos valdžia teismai tą ir daro.... atmeta įvykių aplinkybes, jų nevertina ir daro neteisingus sprendimus. Todėl pasitikėti Lietuvos teisingumo sistema, tai reiškia būti labai labai naiviu arba angažuotu. Bendrų frazių čia tikrai neužtenka. Imkime, kas ir vieną iš daugelio, tačiau svarbų teisingumo sunaikinimo teisme epizodų taip vadinamoje pedofilijos byloje, kuriai teisėjavo teisėjas Andrius Cininas. Pagrindinė nukentėjusioji Deimantė Kedytė nebuvo apklausta. Dar labiau, teisėjas Andrius Cininas yra pasakęs, kad mergaitės „atmintis ištrinta“. O tai reiškia, kad kažkas tą atimintį ištrynė? Kažkas pakeitė žmogų. O tai reiškia padarytas NUSIKALTIMAS. O teisėjas A. Cininas, turėdamas pareigą pranešti apie tokį nusikaltimą, to nepadarė. Taip pats padarė nusikaltimą. Tai kur čia tą teisingumą Lietuvoje surasti, jeigu jų nėra teismų sistemoje? Teisingumo nėra valdžioje, spauda propaganda užsiiminėja.

Pasiklausykite ką sako Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarė Nijolė Oželytė [5]: „Teisingumo nėra. Tai yra teisėtvarkos, teisėsaugos savivalė nuo pat šitos valstybės susikūrimo pradžios. Todėl aš sėdžiu čia. Mes esam neteisinėj valstybėj.“ Tai į tokią valstybę norima išsiųsti N.Venckienę?

Taigi skaitome tame 2018-07-21 straipsnyje (2018-07-21-DRAUGAS.pdf) įvairias nuomones. Ar iš tikro taip ir yra. Trys asmenys aiškiai pasisako už ekstradiciją, o dar vienas asmuo yra suinteresuotas, nes yra „N. Venckienės paramos grupės, esančios „Facebook“, administratorių.“ Taigi nustatant teisingumą atmestinas, kaip suinteresuotoji pusė. Tai ar iš tikro „Draugas“ taip ir nesurado nieko lygiai atsverti nuomones už ir prieš ekstradiciją? Tai ar taip vadinasi „Draugo“ teisingumas ar kryptinga propaganda?

Apie nuomones. Nuomonės gali būti svarios, jei paremtos faktais. Svaresnė nuomonė remiasi daugiau faktų. O nuomonė be fakto, tai jau propaganda. Nuomonė apie kažką be fakto labai menkai vertintina. Dar labiau, tokia nuomonė, kuri be fakto, turėtų būti vertinama neigiamai, kaip nepagrįsta faktais. Taigi šiuo požiūriu ir pabandykime suprasti 2018-07-21 straipsnyje[1] „Gražinti nereikia palikti. Kur padėti tašką?“ išsakytas nuomones.

Imkime pil. Mindaugo Bielsko nuomonę: „Man atrodo, kad N. Venckienės pareiga yra kalbėtis su Lietuvos teisėsauga, sąžiningai atsakyti į užduotus klausimus ir pasakyti tiesą, kokią ji žino.“

Visiškai teisinga nuostata, tačiau turi tą trūkumą, kad būtent N. Venckienė, kaip žinia buvusi Kauno apygardos teisėja, visą laiką su daugybe dokumentų tą tiesą Lietuvos teisėsaugai kalbėjo ir skelbė viešai, visą laiką kiek galėjo. Būtent Lietuvos valdžia, teisėsaugos ir teisėtvarkos institucijos dažniausiai į faktus nekreipė jokio dėmesio ir siekė paminti teisingumą. Jeigu N.Venckienė būtų įvertinusi situaciją, kad Lietuvoje galima surasti teisingumą, tai tikrai taip ir būtų padariusi. Konkrečiai.... visi matome 2012-05-17 video, kai advokatas G.Černiauskas net įsiręžęs kartu su L.Stankūnaitę jėga neša D.Kedytę, o teismas nusprendžia, kad nenešė ir nelietė.

Taigi pil. Mindaugas Bielskis tiesiog nežino faktų ir susiformuoja nuomonę be faktų ir klaidina skaitytojus. Pil. M. Bielskis taip pat išsako nuomonę: „Man labai rūpi, kaip bus išspręsta ši byla. Ypač po to, kai Nijolė Sadūnaitė, reikšdama savo nuomonę, valstybinę Lietuvos džiaugsmo šventę pavertė į labai nemalonų įvykį. Manau, kad Lietuvos visuomenė ir jos teisinės institucijos yra pakankamai subrendusios, todėl tiesa šioje byloje kada nors išaiškės.“

Dėl N. F. Sadunaitės 2018-01-13 kalbos Seime [4], tai manyčiau, kad tai tikrai kiekvienam padoriam žmogui yra šventė, nes iš Lietuvos aukščiausios tribūnos pagaliau nuskambėjo TIESOS žodis. Dėl to džiaukimės. O gailėkimės dėl to, kad tas tiesos žodis Lietuvos valdžios NEBUVO išgirstas. Nėra aišku, ar pil. M.Bielskis turėjo kokią nors bylą Lietuvoje ir gali džiaugtis, kad teisingumas nugalėjo? Jei tokių bylų neturėjo, reiškia nuomonė yra be pagrindo.

Pil. M. Bielskis sako: „Šioje rimtoje ir sudėtingoje byloje yra keturi mirę ar nužudyti žmonės.“ Tai kaip galima formuoti savo nuomonę jeigu nežinome ar tie keturi yra mirę ar nužudyti? Teisingumo požiūriu tai nepaprastai didelis atstumas tarp mirusio ir nužudyto. O ar pil. M. Bielskis galėtų atsakyti į N.F.Sadūnaitės klausimą: „Ar dar gyva Deimantė?“ Pagal antrinius faktus, kurie yra paskelbti priešingos N.Venckienei pusės, Deimantės jau nebėra [2]. Tikėkimės geriausio, kad pil. M.Bielskis turi svarius įrodymus ar faktus pagrįsti savo nuomonę. Kitaip nuomonė gali turėti kitą pavadinimą – propaganda.

Pil. M. Bielskis išsakydamas tokią nuomonę: „Manau, kad Lietuvos teisėsauga yra pajėgi teisingai išnarplioti šią bylą, kaip išnarpliojo ir daug iki šiol buvusių sudėtingų bylų (pavyzdžiui, net ir ankstyvaisiais atkurtos nepriklausomos valstybės metais – žurnalisto Vito Lingio nužudymą).“ Visgi nutyli, kitus nepalankius Lietuvos teisėsaugai atvejus. JAV teisėsauga neišdavė Lietuvai Šarūno Paberalio, arba Suomijos teisėsauga neišdavė Lietuvai Gatajevų [6]. Nėra tinkamas būdas surasti teisingumą žvelgiant į aplinkybes vienpusiškai. Ar pil. M. Bielskis gali prisiimti atsakomybę už savo nuomonę? Ar gali užgarantuoti, kad liudytoja Deimantė Kedytė yra sveika, linksma, mokosi ir yra saugi? Jeigu turi tokius duomenis, tai gal ir galima būtų su tokia nuomone sutikti. Tačiau tokios informacijos nėra.

Paanalizuokime šališko, nes yra „vienas iš N. Venckienės paramos grupės“, piliečio Dainiaus Stapučio nuomonę [1], kuris yra „prieš šios moters ekstradiciją.“

Pil. Dainius Staputis taip teigia: „Deja, tik demokratinės visuomenės yra pajėgios apsaugoti aukas ir nuteisti kaltuosius. Labai dažnai sistema bando atakuoti aukas, apkaltindama jas melagingais parodymais. Kova už Neringos laisvę yra kova už žmogaus teisių ir žodžio laisvę. Lietuvoje niekada nebuvo įgyvendintas liustracijos įstatymas, todėl žmonės, susiję su KGB, CŽV, Mossadu čia užima aukštus postus. Lietuva yra užvaldyta korumpuotų politikų, teisėjų ir oligarchų. Sąžiningas N. Venckienės teismas Lietuvoje nėra galimas. N. Venckienės atvejis nėra unikalus. Pedofilijos, seksualinės prievartos atvejų užtektinai yra visur. Deja, Lietuva yra unikali tuo, kad ne tik neapgynė pedofilijos aukų, bet jas net sugebėjo apkaltinti. Tai nusikaltėlių gynimo taktika – apkaltinti auką melu.“

Matau, kad pil. Dainius Staputis savo paaiškinimuose panaudoja „demokratinės visuomenės“ sąvoką, kaip svarbią, kuri aplamai yra sudėtinga. Ir tikrai svarbią, nes Lietuvos Respublika yra tokia demokratine, teisine valstybe pasiskelbusi, turi savo Konstituciją ir todėl turi pareigą ją vykdyti. Tačiau nevykdo. O tai reiškia, nėra demokratinė teisinė valstybė ir nėra demokratinės visuomenės. Trumpai paaiškinsiu.

LR Konstitucijos 55 str. įsakmiai, privalomai reikalauja, kad LR Seimas būtų renkamas pagal LYGIĄ rinkimų teisę. O ar galėtų būti kitaip? Tikriausiai sveiku protu galvojant, ne. Tikrai negali būti nelygios rinkimų teisės demokratinėje visuomenėje. Tačiau yra Lietuvoje. Vieni renkami vienmandatėse apygardose, kiti renkami daugiamandatėje apygardose. Tai yra vieni renkami vienaip, o kiti renkami kitaip. Vienaip negali būti lygu kitaip. Tačiau tai dar ne viskas. Treti renkami ir vienaip ir kitaip, tai yra trečiaip, į tą patį Seimą per tuos pačius rinkimus. Taigi vienaip, negali būti lygu kitaip ir trečiaip. Kur čia konstitucinis lygios rinkimų teisės principas? Valstybėjė prapuolė visų lygybės prieš įstatymą konstitucinis principas. Kas kaltas? Ir taip turime visiškai iškreiptą konstitucinį lygios rinkimų teisės principą. Taigi turime tris skirtingus kandidatavimo į Seimą būdus. Patys privilegijuočiausi yra tie, kurie renkami ir vienmandatėje ir daugiamandatėje. Todėl susidaro visą pasaulį galinčios prajuokinti situacijos, kai tas pats kandidatas į Seimą, jau tik ką išrinktas į Seimą daugiamandatėje dar kartą po dviejų savaičių vėl skuba į tuos pačius rinkimus į tą patį Seimą, kad būtų išrinktas dar kartą tam, kad neišrinkti asmenys pakliūtų į Seimą. Ar kas nors pasaulyje kada nors girdėjo tokias nesąmones? Tokios nesąmonės yra pradėtos įgyvendinti nuo 1992-10-25 pirmų Seimo rinkimų, kai 1992-07-09 LR AT signatarai priėmė, o LR AT pirmininkas Vytautas Landsbergis pasirašė LR Seimo rinkimų įstatymą. Kažkaip labai naudinga „alkūnėmis“ prasisitumdyti į Seimą. Apie tai yra informuota visa Lietuvos valdžia, partijos dar gerokai prieš 2016-10-09 septintus Seimo rinkimus. Nebuvo pajudintas net mažiausias „pirštelis“, kad šią antikonstitucinę tvarką panaikinti, todėl Lietuvoje yra antikonstitucinė valdžia, neteisėta, nelegitmi valdžia. Turi būti „vienas rinkėjas – vienas balsas“. Tai išaiškino kaip privalomą dalyką LR Konstitucinis Teismas tris kartus, nurodė, kad tai yra ypač privaloma. Tačiau LR Seimui, Prezidentei tokie LR Konstitucinio Teismo išaiškinimai negalioja. Net ir pačiam LR KT jo pačio išaiškinimai negalioja, nes LR KT nutarime jie apie savo išaiškinimą „pamiršo“ [9]. Teisė Lietuvoje NEGALIOJA. Apie kokią teisinę demokratinę valstybę galima kalbėti, kai jos valdžia yra antikonstitucinė, piktybiškai antikonstitucinė, sąmoningai antikonstitucinė. Apie tai galima detaliau pastudijuoti šiuose straipsniuose [7,8,9]. Tai ar reikia N.Venckienę išsiųsti į antidemokratinę, antiteisinę valstybę ieškoti teisingumo, kurioje viską užgrobę antikonstitucininkai?

Panagrinėkime šią pil. Albin Hoffman nuomone: „N. Venckienė yra daug prisidirbusi. Juk pabėgimą iš Lietuvos ji planavo dar prieš panaikinant jos, kaip Seimo narės neliečiamumą. O ir turtą savo vyrui perrašė, ir JAV vizą gavo ne per naktį. Manau, kad N. Venckienė puikiai žinojo, kaip yra nusikaltusi Lietuvos įstatymams ir kuo yra kaltinama. Todėl ir bėgo.“

Būtų labai gražu žinoti iš pil. Albin Hoffman konkrečiai ką tokio „N. Venckienė yra daug prisidirbusi.“

Taip, kaip buvusi apygardos teisėja N. Venckienė, ką ir stebėjau visą laiką per internetą, siekė teisinėmis priemonėmis padėti Deimantės Kedytės tėvui Drąsiui Kedžiui apginti savo dukrą nuo motinos įtakos prieš kurią toji dukra liudijo. N. Venckienė, kai Drąsius Kedys buvo brutaliai nužudytas (tą rodo ne tik nuotraukos, be ir neleido nepriklausomam ekspertui dalyvauti mirties priežasties nustatyme), tai ji savo pačios išgalėmis didvyriškai gynė savo brolio dukrą nuo skriaudos. O D. Kedytė dėl patirtos prievartos savo mamos namuose, ir ant galo visa savo siela būdama grobiama prašėsi Lietuvos pagalbos, tiesiog ne savo balsu rėkė, taip bijojo, taip nenorėjo pas savo motiną sugrįžti. Tai tik be širdies žmogiškos būtybės išplėšė iš saugiu namų ir pradangino, kas yra tarptautinės konvencijos pažeidimas [4] : „1. Niekas neturi tapti priverstinio dingimo auka. 2. Jokios išimtinės aplinkybės, net, jei tai būtų karo padėtis, ar karo grėsmė, vidaus politinis nestabilumas, ar bet kokia kitokia nepaprastoji padėtis, negali pateisinti priverstinio dingimo.“

O ar iš tikro N. Venckienė prisidirbo? Teko skaityti, kad po vieno teismo sprendimo, kuris N. Venckienės nuomone buvo labai neteisingas, tai ji teismo koridoriuje apie tokį sprendimą ar net teisėjus, nelabai gražiai išsireiškė, kažkas išgirdo ir tą N. Venckienės nuomonę išviešino ir išplatino. Gal galėjo N. Venckienė būti ir atsargesnė? O ar už nuomonę galima teisti? Ar turėti nuomonę yra nusikaltimas? Ir dar vieną taip vadinamą „nusikaltimą“ teko skaityti. Pasirodo, kad savo privataus kompiuterio katalogą, kur talpindavo failus apie Laimutę Stankūnaitę, buvo galimai nekultūringai pavadinus. Tai, kai konfiskavo tą kompiuterį teisėsauga, tai ir atsleidė to katalogo vardo nekorektišką pavadinimą. Ar ir už tai turi būti baudžiama N. Venckienė, kad savo privačiame kompiuteryje kažkam netinkamai pavadino katalogą? O apie tai buvo spaudoje kalbama, kad net atmintyje išliko. Tai ar teisėtai buvo atskleista ikiteisminio tyrimo medžiaga, kai dar jokios bylos nebuvo?

Nežinau, kaip N.Venckienės advokatai gina ją, nežinau, kaip tie JAV įstatymai sutvarkyti, tačiau jeigu net du JAV kongresmenai mato tame klausime didelių problemų ir siekia tas problemas išspręsti JAV Kongrese, tai gal tų problemų iš tikro yra. Gal tas problemas ir reikia pirmiausiai išspręsti ir tik po to spręsti N. Venckienės ekstradicijos klausimą. Būtų naudinga ir JAV demokratinei teisinei sistemai. Teisėja Virginija M. Kendall savo 35 puslapių 2018-07-12 Memorandumo jau pirmame puslapyje teigia: „Venckiene‘s Petition and Motion raise seriuos issues concerning the United States‘ extradition process and propriety of her native country‘s political and judicial systems.“ Galima sutikti, tai neeilinis atvejis, nėra paprasta byla. Lietuvos politinė ir teisinė sistema sutiko rimtą pasipriešinimą. Apie tai labai trumpai paaiškinau faktais čia aukščiau.

Nežinau kaip vertinti pil. Albin Hoffman tokį paniekinamą etikečių klijavimą „Violetinių“ komentaruose...“. O kokios spalvos yra pil. Albin Hoffman komentaras?

Pil. Albin Hoffman komentarą „Manau, kad N. Venckienė puikiai žinojo, kaip yra nusikaltusi Lietuvos įstatymams ir kuo yra kaltinama. Todėl ir bėgo“ galima suprasti ir kitaip. Kas jau kas, o jau apygardos teismo teisėja N. Venckienė gali turėti gerokai tikresnį supratimą apie Lietuvos teismų sistemą, teisėsaugą ir teisėtvarką, turėjo savo praktinį patyrimą nesėkmingai teisiškai ginant dukterėčią D. Kedytę, matydama šioje „byloje žudikėje“ nužudytų žmonių skaičių, tame tarpe matydama nužudytą savo brolį Drąsių Kedį, žinodama, kad ir į ją jau buvo pasikėsinta, suprasdama, kad Lietuvoje teisingumo nesuras, PRIVALĖJO imtis savo gyvybės apsisaugojimo. Net Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas apie ją yra labai neigiamai viešai atsiliepęs, kaip apie politinės ir teisinės sistemos „pūlinį“. O tai reiškia, kad Lietuvoje N.Venckienė teisingumo surasti negali visiškai. Ir teisingai padarė išvadą pabandyti surasti teisingumą JAV. Gal pavyks?

Mano supratimu N.Venckienė privalo gintis neatsiejamai nuo jos buvusios globotinės Deimantės Kedytės likimo. Reikia pasiekti, kad JAV teismui būtų žinomas D. Kedytės likimas su faktiniais įrodymais. Kad D.Kedytę atpažintų N. Venckienė, jos tėvai L. ir V. Kedžiai ir sesuo N. F. Sadūnaitė. Bus labai aišku, ar Lietuvos valdžia D. Kedytę pradangino ar sunaikino [2].

Gal nereiks 50 metų laukti kur ant Deimantės kapelio padėti gėlių, paminklėlį pastatyti už jos kančias. Niekada nereikia pamiršti, kad tuo laiku Seimo pirmininke buvo konservatorė Irena Degutienė, Ministru pirmininku buvo konservatorius Andrius Kubilius, LR prezidente buvo Vytauto Landsbergio remiama Dalia Grybauskaitė, o Lietuvos generaliniu policijos komisaru buvo dabartinis Ministras pirmininkas Saulius Skvernelis.

Pil. Albin Hoffman teigia: „N. Venckienės likimas yra nuspręstas, Valstybės Sekretoriui pasirašius jos išdavimo Lietuvai orderį.“

Ar taip jau pil. Albin Hoffman nusprendė už JAV Apeliacinį teismą? Ar taip jau viskas aišku, kai problemas mato du JAV kongresmenai, kai tas problemas mato ir teisėja Virginija M. Kendall. Tik tos problemos yra ne šios teisėjos, o JAV Kongreso kompetencijoje.

Labai įdomi pil. Arvydo Reneckio pozicija: „Ši pedofilijos istorija, su kuria susijusi N. Venckienė, verčia abejoti ir teisėtvarka, ką jau čia bekalbėti apie teisėsaugą. Per daug neatsakytų klausimų. Belieka vadovautis savo jausmu. Man visa tai atrodo nesuderinama su laisvos visuomenės sąvoka. Toje istorijoje – per daug lavonų...“

Formuojant savo nuomonę reikia remtis faktais, o ne jausmais. O lavonai yra tie faktai, kurie privalo būti tai priežastimi, dėl ko ekstradicija privalo būti sustabdyta.

Tikrai kaip taip galima daryti išvadas, kai abejoji ir teisėtvarka ir teisėsauga ir istorijoje per daug lavonų ir po to daryti tokias be jokios abejonės išvadas: „Be jokios abejonės, N. Venckienę reikia grąžinti Lietuvai. Galiu pasakyti tik tiek: neabejoju, kad Lietuvos žmonės bus apsaugoti nuo Venckienės užmačių, o ji bus apsaugota nuo mūsų.“

Tai kokios tos Venckienės užmačios? Mačiau N.Venckienės pasiaukojimą, didvyriškumą teisinėmis priemonėmis apginti savo brolio nuskriaustą mergaitę nuo tų, prieš kuriuos liudijo, prieš tuos kur buvo skriaudžiama. Prarado gerą apygardos teisėjos darbą, už kurio laikėsi visomis išgalėmis iki paskutiniųjų, prarado šeimą, privalėjo trauktis, nes būtų toje sistemoje „sutraiškyta“.

N.Venckienė turi teisę ginti savo gyvybę būdama nekalta. Tai ir belieka paklausti pil. Arvydo Reneckio, kokios N.Venckienės užmačios tamstą taip išgąsdino, kad nė neabejoji, kad reikia ją išsiųsti ten, kur tamstą „verčia abejoti ir teisėtvarka, ką jau čia bekalbėti apie teisėsaugą“ ir kur „per daug lavonų“?

Pil. A. Renecki, o kaip galvoji ar Deimantė irgi patenka tarp tų „per daug lavonų“? Ar ką nors apie Deimantę žinai? Gal dar vieno lavono reikia? Tokiose bylose liudininkai nepaliekami. Nepamirškime, Neringos Venckienės sūnus taip pat negali sugrįžti, nes yra Deimantės Kedytės laimingos vaikystės pas senelius Kedžius liudininkas. Beveik visa ko liudininkas.

Pavyko prakalbinti Švietimo ir Mokslo ministerijos klerką ir sužinoti jo nuomonę Neringos Venckienės atžvilgiu [10]. Ten jau grynos isterijos.

Papildomų aplinkybių galite apie tuos įvykius Lietuvoje ir Garliavoje galite sužinoti [11] straipsnyje.

Apie teisėsaugos ir teisėtvarkos būklę Lietuvoje papildomai gali jums liudyti straipsniai [12,13,14]. Apie tai, kad net dabar kai kurie politikai persigandę, kad kai kas nori Lietuvos komunistų partiją pavadinti nusikalstam organizacija, kai jau toji LKP berods 19 –to suvažiavimo dokumentuose yra pati prisipažinusi dėl savo daugybės nusikaltimų Lietuvai. Daugiau negu labai keista yra Vytauto ir Gabrieliaus Landsbergių pozicija [15].

Išvados: Mano per internetą sužinotų aplinkybių visumoje apibendrintai Virginijos Petrauskienės sakinyje „„Gražinti nereikia palikti. Kur padėti tašką?“ kablelį tvirtai padedu taip:

Gražinti nereikia, palikti.

Gal ir naiviai tikiuosi, kad „Draugas“ atspausdins šią nuomonę, kaip atspausdino tris nuomones už N.Venckienės ekstradiciją. Demokratinėje visuomenėje turi būti garantuojama teisė išsakyti priešingą nuomonę. Ar taip ir atsitiks?

Avis prieš vilką yra kalta todėl, kad vilkas nori ją suėsti.

Literatūros nuorodos:

1. Virginijos Petrauskienės 2018-07-21 publikacija laikraštyje „Draugas“ tema: „Gražinti nereikia palikti. Kur padėti tašką?“ (2018-07-21-DRAUGAS.pdf)

2. 2018-03-26 straipsnis „Seimo smarvėms“.

3. 2017-08-28 straipsnis „Dvi pilietybės – ne konstitucinė problema“.

4. 2018-01-18 straipsnis „Visa N.Sadūnaitės kalba“.

5. 2018-08-15 paskelbtame video „Teisingumo nėra nuo pat šios valstybės susikūrimo pradžios • 2012“ signatarė Nijolė Oželytė, kuriame sėdi kartu su Neringa Venckiene, be kita ko sako: „Teisingumo nėra. Tai yra teisėtvarkos, teisėsaugos savivalė nuo pat šitos valstybės susikūrimo pradžios. Todėl aš sėdžiu čia. Mes esam neteisinėj valstybėj.“

6. 2011-07-06 straipsnis „Dėl Šarūno Paberaliaus neprašauta“.

7. 2016-09-11 straipsnis „ULTIMATUMAS Seimui dėl LR teisinių pagrindų griovimo“.

8. 2017-03-11 straipsnis „OKUPUOTA NEPRIKLAUSOMYBĖ“.

9. 2017-08-10 straipsnis „KONSTITUCINIO TEISMO ŠARLATANAI (III dalis)“.

10. 2018-04-09 straipsnis „Švietimo ir mokslo min-ISTERIJA“.

11. 2018-06-29 straipsnis „Deimante, ar esi gyva?“.

12. 2014-11-07 publikuotas video „Lietuvos valdžia ir jos struktūra. Antielitas. Pranas Valickas“.

13. 2017-07-20 publikuotas video „A.Drižius 18 teisėjų pridavė į teismą. 2017 07 20“.

14. 2013-04-08 straipsnis „Prokuratūra: už kėdę, kurios rinkos vertė 59 litai, valstybinėms įmonėms leidžiama mokėti 535 litus“.

15. 2018-08-02 straipsnis: „G. Landsbergis nepritaria siūlymui LKP pripažinti nusikalstama: tai skaldo visuomenę“.

P. S.



Susiję:

Konservatorių psichiatras kirto disidentei N. Sadūnaitei: ji aiškiai meluoja