Į neabejingą ir kilnų prezidentą Gitaną Nausėdą kreipėsi Vytautas ir Laimutė Kedžiai

Matydami naujojo prezidento Gitano Nausėdos neabejingumą nuskriaustiems žmonėms ir kilnų norą jiems padėti į šalies vadovą su pagalbos prašymu kreipėsi Laimutė ir Vytautas Kedžiai.

LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTUI JE GITANUI NAUSĖDAI

VIEŠAS KREIPIMASIS

Nuo Vytauto ir Laimutės Kedžių

Garliava, Teleičių kaimas, Klonio g.

2019-08-17

Gerb. Lietuvos Respublikos Prezidente,

matydami Jūsų neabejingumą nuskriaustiems žmonėms ir kilnų norą jiems padėti, mes, Vytautas ir Laimutė Kedžiai, kreipiamės į Jus su viešu prašymu, norėdami tik vieno – PADĖKITE.

Šiandien, 2019 metų rugpjūčio 17 dieną, sukaks 87-as mėnuo, kai mūsų gyvenimas sustojo ir pasisuko neįtikėtina linkme. Visą gyvenimą buvome ir esame dori, teisingi ir sąžiningi žmonės. Visą gyvenimą sunkiai dirbome, dora, teisingumas ir moralė nuolat buvo mūsų šeimos kertinis akmuo. Tačiau, nepaisant to, šiandien esame nuskriausti. Labai nuskriausti - ilgus metus mes buvome lėtai, kankinančiai ir sekinančiai persekiojami mūsų valstybės teisėsaugos institucijų, kol galų gale buvome paversti daug kartų teistais „nusikaltėliais“ už sunkiai protu suvokiamus„nusikaltimus“.

Buvome nuteisti tik todėl, kad kantriai ieškojome teisingumo ir stengėmės apsaugoti, apginti savo anūkę Deimantę Kedytę. Mūsų mylima anūkė 2012 m. gegužės 17 dieną buvo smurtu išplėšta iš savo gimtų namų ir, klykianti iš nevilties, atiduota motinai, kurią, kaip ir jos įtakingus draugus, pati mergaitė kaltino sunkiais nusikaltimais. Mūsų sūnus Drąsius – nužudytas. Mūsų dukra Neringa Venckienė, buvusi teisėja ir Seimo narė, kuria pasitikėjimą išreiškė šimtai tūkstančių piliečių, išrinkdami ją į Seimą, šiandien LR teisėsaugos prašymu yra kalinama svetimoje šalyje, nes iš savo Tėvynės buvo priversta bėgti dėl neadekvataus teisėsaugos institucijų persekiojimo bei iškilusio realaus pavojaus jai ir jos sūnui, mūsų anūkui. Praradome viską, ką turėjom brangiausio.

N.Venckienei, dar būnant Lietuvoje, ne vieną kartą buvo grasinama susidorojimu ir net realiai pasikėsinta į jos gyvybę, atsukant automobilio rato varžtus. Tačiau teisėsaugai tai pasirodė visai nereikšmingi faktai. Negana to, valstybės apsauga buvo paskirta ne žmogui, kuriam gresia realus pavojus, o dukrelės kaltinamai motinai. Dabar gi, praleidusi pusantrų metų Jungtinių Amerikos Valstijų kalėjime dėl Lietuvos prokuratūros kaltinimų, N.Venckienė grąžinama atgal į Tėvynę – ta dingstimi, kad ji savo teises galės apsiginti ir čia. Tačiau kaip apsiginti šalyje, kurioje teisėjai jau areštuojami net ne po vieną, o po kelis, kartu su jiems, kaip įtariama, kyšius nešusiais advokatais? O valstybės užtarimo, tiesos ir teisingumo ieškoję žmonės, buvo patys paversti nusikaltėliais – taip nutiko mūsų šeimos nariams ir tiems neabejingiems žmonėms, kurie mus palaikė. Tai baisus teisingumo pažeminimas – atgręžti įstatymo galią prieš tuos, kurie ieško teisybės, kurie neužsimerkia prieš kitą žmogų užklupusią bėdą, ir tuo pat metu palikti nenubaustas tikruosius kaltinininkus.

Per tuos septynerius metus, mes, daug skausmo ir vargo patyrę žmonės, labai nusivylėme Lietuvos teismais bei prokurorų veikla. Visose su mūsų anūkės likimu susijusiose bylose šmėžuoja tų pačių teisėjų, prokurorų, tyrėjų pavardės. Sutapimas? Esame tikri, kad ne. Mūsų valstybė vis dar gyvena „telefoninės teisės“ sąlygomis, o mes esame bejėgiai tam pasipriešinti. Juk Jūs turbūt suprantate, kad mes niekuomet nerašytume šio Kreipimosi, jei būtų bent mažytis pagrindas tam, kuo esame kaltinami – lygiai kaip mūsų dukra Neringa ir sūnus Drąsius niekuomet nebūtų rašę šimtų pareiškimų ir skundų į įvairias institucijas, jei patys būtų buvę nors kiek kalti. Jei žmogus yra įpratęs negerbti įstatymų, jis niekada nežengs teisiniu keliu, o problemas spręs kitokiais būdais. Mūsų šeimos nuoseklus siekis pasiekti teisingumą teisinėmis priemonėmis, neprivertė atsikvošėti teisėjų ir prokurorų, kurie nutarė, kad mūsų sūnus tyčia išsigalvojo pedofiliją ir dėl to dar ir nušovė du žmones. Ar įmanoma įsivaizduoti didesnį absurdą – kad žmogus griautų savo gyvenimą dėl paties tyčia prasimanytų dalykų? Atrodytų, sveiko proto žmogui tai net negalėtų ateiti į galvą, bet Lietuvoje šis absurdas jau yra pagrindinė ir teismų įteisinta versija.

Iki šiol liko daug neatsakytų klausimų. Kas atsakys į klausimą, kodėl pedofilijos faktas nebuvo tiesiogiai nagrinėjamas tam skirtame procese, kviečiantis visas suinteresuotas puses, jų liudytojus, ekspertus, o buvo gudragalviškai atmestas visiškai kitoje byloje, nagrinėjusioje pomirtinės garbės klausimą? Sako, kaltinamasis žuvo, todėl vaiko tvirkinimo byla buvo nutraukta. Tai kodėl ją vistiek nagrinėjo? Ir priėmė sprendimą, remdamiesi vien subjektyvia teisėjo A.C. nuomone apie vaizdajuostę ir neva „ištrintą“ mūsų anūkės atmintį? Mes, jos seneliai, už šito matome nesąžiningumą ir teisėsaugos manipuliavimą procesinėmis teisėmis. Tik be mūsų tai, deja, niekam nerūpi. Ir tai, deja, tik vienas iš daugelio nesusipratimų visoje mums, mūsų artimiesiems ir mus palaikusiems žmonėms mestų kaltinimų virtinėje.

Ir vis dėlto, nors ir apkaltinti, be kaltės nuteisti, nors ir viešai pažeminti visuomenės akyse, mes vis dar neprarandame paskutinės vilties kibirkštėlės, be kurios nebūtų įmanoma gyventi toliau. Mes vis dar tikime, kad sąžinė, moralė, teisingumas, gėris mūsų Tėvynėje nėra sunaikinti galutinai. Ir kad joje, tarp aukštų pareigūnų, yra ir sąžiningų bei teisingų žmonių, kurių pastangomis teisingumas anksčiau ar vėliau triumfuos.

Todėl, stengdamiesi neprarasti vilties ir giliai išgyvendami dėl savo dukters saugumo, Jūsų, kaip valstybės vadovo ir mūsų teisių garanto, prašome:

- Pasirūpinti, kad mūsų dukra Neringai Venckienei būtų visiškai užtikrintas jos saugumas tiek kelionės į Lietuvą, tiek ir buvimo Tėvynėje metu. Mes ir taip jau netekome tiek, kad galėtume ištverti dar ir antrojo vaiko netektį.

- Numanydami, koks pavojus mūsų dukros gyvybei gali kilti laisvės apribojimo vietose, ypač prašome Jūsų pasinaudoti savo galiomis tam, kad jai nebūtų taikoma kardomoji priemonė - sulaikymas. Manome, kad jos asmens dokumentų poėmis šiuo atveju būtų pakankamas žingsnis, užtikrinantis jos buvimą Lietuvoje ir bendradarbiavimą su šalies teisėsaugos institucijomis.

- Prašome garantuoti N. Venckienei jos konstitucinę teisę į bešališką ir teisingą teismą. Šito prašydami, mes nesiekiame jokių privilegijų – mes tik norime, kad mūsų dukra būtų teisiama pagal civilizuotam pasauliui būdingas taisykles, įtvirtintas Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje bei kituose tarptautinės teisės aktuose, kuriems yra pritarusi ir mūsų valstybė. Priminsime, kad ligi šiol Lietuvos teisėsaugos veiksmai tarptautinei teisei neretai prieštaravo (pvz., paskelbiant ją be teismo kalta, taikant jai dvigubus standartus, ir pan.). Tai mums ir kelia didžiulį susirūpinimą, kad viskas pasikartos ir vėl.

- Prašome Jus užtikrinti, kad, teisiant N. Venckienę, nebūtų manipuliuojama procesiniais veiksmais kurios nors iš proceso šalių naudai (kaip tai buvo daroma ligi šiol), kad nebūtų kviečiami tik vienai pusei parankūs liudytojai, nebūtų remiamasi tais iš jų, kurie vienose bylose apie tuos pačius įvykius liudijo viena, o kitose – jau ką kita, ir, kad nebūtų atliekami kiti su bešališko ir teisingo teismo principais nesuderinami veiksmai.

- Užtikrinti, kad mūsų dukrai N. Venckienei nebūtų primesti nauji kaltinimai, kurie nebuvo pateikti JAV ekstradicijos byloje. JAV teisėsauga atmetė daugybę Lietuvos pareigūnų N.Venckienei inkriminuotų kaltinimų: iš 32 Lietuvos prokurorų surašytų kaltinimų Jungtinių Valstijų prokurorai paliko vos 4. Tai liudija mūsų teisėsaugos nekompetenciją arba galimai pašalines įtakas, kurios ir lemia kaltinimų skaičiaus augimą. Net ir likę 4 kaltinimai taip pat yra abejotini, pavyzdžiui, vienas iš jų – pasipriešinimas policijos pareigūnui, tačiau su jį neva patvirtinančiu vaizdo įrašu visa apimtimi nebuvo leista susipažinti net Seimo nariams reikalaujant. Tai atskleidžia galimą dirbtinai kuriamų kaltinimų fabrikavimą.

- Prašome garantuoti, kad N. Venckienės teismo procesas (jei bus nuspręsta jį rengti) būtų viešas, atviras ir skaidrus ir kad jame galėtų dalyvauti visi to norintys. Taip pat prašome, kad visuomenė bei žiniasklaida galėtų stebėti teisėjų atrankos į šią bylą procesą.

- Ir paskutinis prašymas – labai norėtume su Jumis susitikti asmeniškai ir atsakyti į klausimus, kurie Jums galbūt iškils.

Dėkojame už Jūsų dėmesį, skirtą šiam raštui.

Pagarbiai,

Laimutė Kedienė
Vytautas Kedys

Ekspertai.eu primena, kad Garliavos šturmo didvyris, valstybės premjeras Saulius Skvernelis, nors ir turėdamas visą informaciją iki šios akimirkos taip ir neatsakė į disidentės Nijolės Sadūnaitės 2018  m. sausio 13 iš Seimo tribūnos užduotą klausimą-reikalavimą – pateikti visus įrodymus, kad Deimantė Kedytė yra gyva ir sveika (arba suluošinta), o jei mirusi ar nužudyta, kad būtų nurodyta jos kapo vieta (nors buvo klausiama į šį klausimą taip pat neatsakė ir kadenciją baigusi prezidentė Dalia Grybauskaitė bei Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis:



Keli susiję:

Nebūtų staigmena, jei Garliavos šturmo didvyris, premjeras Saulius Skvernelis kurtų savo partiją  

Finalinė D. Kedytės išlaisvinimo akimirka: S. Skvernelio vadovaujami policininkai nepastebėjo, kad rėkiantis vaikas per prievarta nešamas skausmingai užlaužtomis kojomis, o vaiką neša tie, kurie neturėjo teisės prisiliesti prie jo net pirštu.

Policijos vadovai ištesėjo savo pažadą pavaldiniams (unikalios Garliavos šturmo instruktažo akimirkos)

Vieni politikai gyrė N. Sadūnaitę ir jos pasakytą kalbą Seime, susijusią su pedofilijos ir žudymų istorija, kiti sumalė į miltus

Politikos lyderiai G. Landsbergis ir R. Karbauskis kol kas dar nepateikė atsakymų, kur yra vaikas ir kas jam nutiko  

Paviešinta: Deimantė Kedytė ir jos mama Laimutė Stankūnaitė sėkmingai integruotos kitoje šalyje   

Tik kokybiškos informacijos portalo žurnalistė: koks jūsų reikalas, ar ji gyva ar negyva

Istorinė Nijolės Sadūnaitės pasakyta kalba Seime sausio 13 dieną, bei jos replika prezidentei, pašnibždėjusiai į ausį   

LRT patvirtino: N. Sadūnaitės kalba Seime pataikė į skaudžiausią vietą pedomafijai

Portalas 15min.lt paskelbė, kas nužudė teisėją J. Furmanavičių ir nuo ko mirė A. Ūsas

Paulius Gritėnas​ metė akmenį į Vytauto Landsbergio ir jo šeimos daržą