Kaip niekada vieningi: didžioji konservatorių kova ir konvulsijos

Paskutiniu metu konservatorių „didžiosios kovos“ yra ypatingai ryškios, bet vis viena labiau primena konvulsijas, desperaciją, mirtininkams būdingą afekto būsenos išgyvenimą. Koks klausimas bebūtų aptariamas – energetikos, prezidentinių rinkimų, demokratijos vystymo, N. Venckienės apkaltos, L. Graužinienės pareigų, VSD pažymų, – juos visus beveik vienu metu apima karštinė. Seimo tribūnoje jie rausta, bąla, kelia toną, galimai grasina ir vis perspėja apie rusų puolimą.

Štai vakar ryte „Laisvosios bangos“ eteryje dėl parašų skaičiaus, norint surengti referendumą, diskutavo Andrius Mazuronis ir Arvydas Anušauskas. Abu parlamentarai, rengdamiesi balsuoti dėl Konstitucijos pakeitimų, išsakė savo nuomonę, kodėl reiktų ar nereiktų mažinti parašų skaičių nuo 300 000 iki 100 000. Mazuronio pasisakymas buvo labai aiškus ir tiesus: „Klausimas iš tiesų yra toks – mes bijom ar nebijom atsiklaust piliečių?“. Pirmiausia jis argumentavo tuo, kad referendumas ir yra tiesioginė demokratija, yra būtina leisti piliečiams kištis į valstybės valdymą svarbiais klausimais, o faktinis gyventojų skaičius ir reikalaujamas 300 000 parašų skaičius yra neadekvatūs. Paminėjo keletą valstybių, kuriose gyventojų yra kelis kartus daugiau, bet parašų reikia kelis kartus mažiau.

Kaip gi oponavo Arvydas Anušauskas? Jis kirto iš peties – „tai nėra ta sritis, kur reikia iš karto sumažinti iki šveicariško lygmenio, lyg Lietuvoje būtų Šveicarija, tokie jau absoliučiai susipratę piliečiai“. Ir apskritai, Anušausko manymu, nereikia visų svarbių klausimų leisti spręsti piliečiams, nes dažniausiai referendumu asmeninių tikslų siekia kokia nors nedidelė grupelė, kuri spekuliuoja savo nuomone ir ją primeta žmonėms. Taip pat jis kalbėjo, kad labai dažnai referendumu yra iškeliami tikslai, kurie yra priešingi Lietuvos eurointegracijos tikslams. Kalbėjo ir apie eurą – Anušausko nuomone „daugelis valstybių apsisprendė taip, kaip geriau gyventojams, nes tie dalykai referendumu nėra išsprendžiami“ (va čia tai minties vingis – gyventojams geriau taip, kaip jie negali pasisakyti referendumu!). Bet svarbiausia, anot Anušausko, „demokratijai yra būdinga, kad neturi būti vieningos nuomonės“: „Ir neturi būti vieningumo tokio išorinio, parodomojo, čia ne Šiaurės Korėja“.

Kas po to įvyko Seime? Vėl emocijos liejosi laisvai, tačiau konservatoriai ilgai buvo tąsomi traukulių – nereikia mažinti, jei mažinti, tai jokiu būdu ne iki 100 000. Andrius Kubilius: „Nestabilioj visuomenėj, visuomenėj, patiriančioj dar daug lūžių, visuomenėj, kurią labai stipriai įtakoja įvairios išorinės informacinės atakos ir „minkštosios galios“ ir taip toliau, naudoti tokį instrumentą kaip referendumas, neatsargiai ir neatsakingai, iš tiesų tai gali sukelti labai pavojingų pasekmių“. Bet ko gi jie visi taip bijo? Iš konservatorių pasisakymų darytina išvada: Lietuvos piliečiai nėra sąmoningi, juos įtakoja mažos grupelės, kurios gali piliečius suvienyti, o vieningumas yra nebūdingas demokratijai, todėl piliečių nuomonės reiškimas referendumu kelia grėsmę nacionaliniam valstybės saugumui bei eurointegraciniams siekiams.

Vakardienos Seimo posėdyje buvo sprendžiami ir kiti klausimai. Neringos Venckienės apkaltos reikalus nė neslėpdami savo pasipiktinimo ir apmaudo vėl aptarinėjo „didieji kovotojai už teisybę“. Šiame fronte ypatingas vieningumas tryško ir iš konservatorių, ir iš liberalų gretų. Kai pykčio perkreiptu veidu liberalas Eligijus Masiulis išdėstė savo poziciją, kad „Neringa Venckienė ne iš nekalto prasidėjimo tapo Seimo nare, ji dalyvavo 2012 metų Seimo rinkimuose ir dalis rinkėjų patikėjo jai savo balsą, kad ji atstovautų Seime tautos valiai ir interesams“, niekas nekėlė klausimo, ką apie savo išrinktąją mano patys rinkėjai. O „Drąsos kelio“ atstovams prašant taikyti ekstradiciją (teisės veiksmas, kuriuo vienoje valstybėje sulaikytas nusikaltimu įtariamas ar kaltinamas asmuo perduodamas kitai valstybei (paprastai tai, kurios teritorijoje buvo padarytas nusikaltimas), tarptautiniam teismui (pvz., TBT Hagoje), Remigijus Šimašius visiems geranoriškai paaiškino: „Mes neturime ant šitos žievės paslysti. (...)Jeigu Seimas priims bent kokią rezoliuciją pagal ekstradicijos konvencijas, bet kokia demokratinė valstybė tai vienareikšmiai ne tik galės, bet ir privalės sutraktuoti kaip politinį procesą, o tokiais atvejais ekstradicija yra tiesiog nepritaikoma“. Tai visgi čia politinis procesas, ar ne, gerbiamas Šimašiau?

Visiems šūkaujant, kad tai būtų kišimasis į teisėsaugos darbą, norint išsukti politikę nuo teisingumo, kyla vienintelis klausimas – kokio teisingumo? Kurio? Ar to, dėl kurio Seimas nubalsavo suvaržyti Venckienės teises, ar to, dėl kurio dabar dirbs atskiras komitetas, savaitę spęsiantis apkaltos Venckienei klausimą dėl posėdžių nelankymo? Kaip suprantame iš liberalų ir konservatorių, ekstradicijos šiukštu negalima taikyti, nes nėra jokių nusikaltimų, ir bet kokie veiksmai iš Lietuvos pusės bus vertinami kaip politinis procesas. To bijo visi – ir Seimas, ir prokuratūra. Bet kodėl generalinis prokuroras prieš pusę metų kreipėsi į Seimą dėl Venckienės laisvės suvaržymo, o Seimas davė tokį leidimą? Taškus ant i sudėliojo Petras Gražulis: „Esmė tame, gerbiamieji, kad jūs matot, kad truputėlį smirda. Kaltinimai tokie nerimti, kad jei prokuratūra paskelbs ekstradiciją, jai bus suteiktas politinis prieglobstis. Tada prasmirs visas Seimas.“

Viską vainikavo rankų nusiplovimo akcija, kai mėgindamas gudriai šypsotis ir vaidinti kažkokį humoristo vaidmenį, savo aiškų bejėgiškumą atskleidė konservatorius Kęstutis Masiulis: „Aš noriu apginti. Tegul ji gyvena Čikagoj, Toronte ar Vladivostoke. O „Drąsiaus kelias“ nutarė nurodinėti prokuratūrai, kad ją turi čia parvesdinti ir trūks plyš į teismą atiduoti. Nu negerai, vaikinai, ot negražiai jūs elgiatės su savo lydere. Nu negražu.“ Piliečių vieningumo ir referendumų žiauriai bijantis Arvydas Anušauskas pašaipiai mestelėjo: „Kalbėta daug apie baimę. Aš siūlau „Drąsos kelio“ partijai pakeisti pavadinimą. „Baimės kelio“ frakcija, aš manau, bus tinkamesnis, atitinkantis turinį ir visus veiksmus“.

Galiausiai tenka pripažinti, kad konservatoriai tikrai jaučia grėsmes. Didžiules, šluojančias jų sukurtą iliuzinį pasaulį. Dėl to yra būtina stiprinti apsaugines sienas, fortus, stabilumo garantus – prezidentės poziciją, generalinę prokuratūrą, teisėsaugos sistemą. Būtina prižiūrėti, kad Lietuvoje visuomenė atitiktų demokratijos principą – nebūtų vieninga. Kad nesubrendę, ne visiškai sąmoningi piliečiai nesikištų į valstybės gyvenimą (to negalima pasakyti apie rinkėjus, kai piliečiai tampa rinkėjais – jie yra susipratę ir sąmoningi). Būtina paisyti eurointegracijos interesų ir nepasiduoti atskirų mažų grupelių asmeninių interesų įtakai, kai jos manipuliuoja visais gyventojais, norėdamos įgyvendinti asmeninius tikslus, kuriuos jiems įperša nedemokratinės valstybės. Būtina daryti viską, kad gyventojams būtų geriau, bet tai turi spręsti Seimas ir Vyriausybė, o ne patys gyventojai. Ypač tai pasakytina apie euro įvedimą, energetinę nepriklausomybę. Ir dar labai svarbu visus mobilizuoti kovai prieš informacines atakas. Nes šalyje yra visai ne taip, kaip sako kai kurie piliečiai, kai kurios grupelės, kai kurios žiniasklaidos priemonės. Yra taip, kaip sako reitingai. O jie visada sako tiesą – vienintelė Lietuvos lyderė yra Dalia Grybauskaitė.