Karo Rusijai neskelbsime. Ši byla - Vilniaus berniukų reikalas

Tai – Mykolo Romerio universiteto Tarptautinės ir ES teisės instituto profesoriaus Justino Žilinsko straipsnyje „E. Kusaitė: kombatantė, arba skelbsime karą Rusijai?“ 2013 metų balandžio 23 dieną išdėstytų kai kurių minčių apie tarptautinę humanitarinę teisę komentaras.

Aš, nemažai rašęs apie Eglės Kusaitės bylą, taip pat ir delfi.lt, kaip ir prof. J. Žilinskas, bandydamas susidaryti nuomonę apie bylą, daug kur galiu remtis tik prielaidomis (byla buvo uždara). Bet galiu kalbėti apie kaltintojo išdėstyto kaltinimo teroro aktu esmę, kuri prof. J. Žilinskui nuosprendžio priėmimo išvakarėse pasidarė įdomi tarptautinės teisės požiūriu. Pati E. Kusaitė ir jos advokatas kaltinimą įvykdžius teroro aktą neigia.

„Prokuratūros pozicijos pagrindas yra tai, kad E. Kusaitė norėjo, įtraukė bendrininkus, sudarė grupę ir siekė dalyvauti Rusijos-Čečėnijos kare „Emirat Kavkaz“ grupuotės sudėtyje ir susisprogdinti karinėje bazėje. Pabrėžiu – karinėje bazėje. Kitaip tariant, E. Kusaitė, pagal prokuratūros poziciją, siekė dalyvauti Rusijos- Čečėnijos konflikte. Kito sprendimo čia būti negali – tai išplaukia iš kaltinimo“, – savo baigiamojoje kalboje sakė E. Kusaitės gynėjas advokatas Kęstutis Stungys.

Tai – valstybės kaltinimo esmė.

Vienas iš advokato argumentų, kodėl E. Kusaitė negali būti teisiama už terorizmą, yra tai, kad hipotetiškai įsijungusi į pasipriešinimo judėjimo gretas ji pagal tarptautinę teisę įgytų kombatantės statusą, o kombatantų kariniai veiksmai negali būti vertinami kaip teroristiniai.

Pirmasis Čečėnijos karas su Rusija baigėsi taikos sutartimi, tad tai, ką dabar turime, yra pačios Rusijos de facto pripažinto lygiateisio subjekto karo su ja tęsinys, nors Rusija tai, aišku, neigia. Tad laikantis tokio požiūrio E. Kusaitė būtų kombatantė.

Prof. J. Žilinskas abejoja, ar karą Šiaurės Kaukaze pastaruoju metu galima laikyti karu:

Vis dėlto, realistiškai vertinant dabartinę situaciją, susiklosčiusią Čečėnijoje, vargu ar ją galėtume pavadinti Rusijos-Čečėnijos karu stricto sensu (t. y. siaurąja prasme). Dabartinė situacija, kai čečėnų sukilėliai, įskaitant ir grupuotę „Emirat Kavkaz“, kovoja su Rusijos federalinėmis pajėgomis ir jų vietiniais kolaborantais, tikrai neprilygsta nei Pirmajam, nei Antrajam Čečėnijos karams.

Nežinau, kokia situacija šią akimirką, bet E. Kusaitės apkaltinimo metu buvo kitaip.

JAV pulkininkas Robertas Schaeferis daugelio metų (nuo 2000 m.) dalyvavimo Gruzijos ir Šiaurės Kaukazo reikaluose patyrimą išdėstė knygoje „Sukilimas Čečėnijoje ir Šiaurės Kaukaze. Nuo gazavato iki džihado“ (The Insurgency in Chechnya and the North Caucasus: From Gazavat to Jihad by Robert W. Schaefer), išleistoje 2011 metais.

Priminsiu, kad E. Kusaitė buvo suimta, neva užkardant jos susisprogdinimą, 2009 metais.

Pristatydamas knygą JAV pulkininkas sakė: „Priežastis, dėl kurios parašiau šią knygą, ta, kad norėjau parodyti, jog mes turime reikalą su pilnakrauju sukilimu ir tas sukilimas yra vėlyviausias pasireiškimas to karo, kuris tęsiasi Kaukaze jau 300 metų. Didžioji dauguma sukilėlių vykdomų atakų nukreiptos prieš teisėsaugos struktūrų darbuotojus ir kariškius. Pagal tarptautinę karinę teisę visi jie – kombatantai ir vertinami kaip legalūs taikiniai.“

Savo knygoje R. Schaeferis pateikia ginkluotų susidūrimų intensyvumo ir aukų skaičiaus konflikte Šiaurės Kaukaze ir karuose Afganistane bei Irake palyginamąją analizę. Pulkininko duomenimis, 2008 metais Kaukazo sukilėliai įvykdė daugiau nei 400 atakų prieš federalinius padalinius ir apie 750 atakų 2009 metais. Užmuštų ir sužeistų Rusijos karininkų ir kareivių skaičius vien tik per 2009 metus pasiekė 960.

Palyginkime - Irake ir Afganistane per tą patį laikotarpį žuvo 307 JAV kareiviai ir karininkai. Per atskirus mėnesius užmuštų Rusijos karių ir kitų ginkluotų pareigūnų skaičius Šiaurės Kaukaze viršijo visos koalicijos kareivių, žuvusių pačiais karščiausiais karo Irake ir Afganistane periodais, skaičių. „Be to, mes kalbame apie teritoriją, kuri yra penkis kartus mažesnė negu Irako ir Afganistano teritorija, su gerokai mažesniu gyventojų skaičiumi. Jeigu jau lygintume procentinius rodiklius, tai pamatytume, kad Kaukaze nuostolių lygis gerokai didesnis“, – sakė R. Schaeferis.

Neseniai Šiaurės Kaukazo pasipriešinimo judėjimas apibendrino Kremliaus viešai skelbtus duomenis apie karo intensyvumą: per 11 praėjusių metų mėnesių buvo nukauti 363 kovotojai, o Kremlius neteko 209 karių, 387 buvo sužeisti. Pasipriešinimo judėjimo dalyvių duomenimis, 2012 metais jie įvykdė 566 operacijas, jų metu nukovė 473 priešo kareivius, sužeidė 798, o patys neteko 163 kovotojų.

Tai ką gi tuomet laikyti karu?

Bet klausimai, kombatantė E. Kusaitė ar ne, labai intensyvus karas, ar ne, nėra esminiai.

Esminis klausimas – ar karinės bazės susprogdinimas ginkluoto konflikto regione yra „teroro aktas sprogdinant“ pagal tarptautinės teisės aktus.

Štai prof. J. Žilinskas rašo:

Bet preziumuokime, advokato požiūriu, tinkamiausią E. Kusaitės pozicijos įvertinimą, kad konfliktas – tarptautinis, kad ši mergina – kombatantė, kuri ruošiasi susiprogdinti priešo karinėje bazėje. Kaip tarptautinė karo teisė vertintų tokį veiksmą? Be abejo, niekas neuždraus kariui aukoti savo gyvybę tikslo labui – jis gali ir susisprogdinti. Tačiau yra tam tikros taisyklės, kaip tai galima ir kaip – negalima daryti. Jeigu toks karys pasielgs būtent taip, kaip elgiasi vadinamosios „juodosios našlės“, t. y. persirengus, užsimaskavus civiliu patenkama į priešo teritoriją ir ten susisprogdinama, tai bus ne teisėtas karo veiksmas, o karo nusikaltimas.

Byloje net pats klausimas, ar apsirengusi kovotojų maskuojančiais kariniais drabužiais, atskiriančiais ją nuo federalinių pajėgų, ar užsimaskavusi civile E. Kusaitė neva turėjo susisprogdinti, nebuvo keliamas.

Betgi autorius pripažįsta, kad jei tarptautiniame ginkluotame konflikte karinė bazė būtų susprogdinta persirengus, tai būtų "karo nusikaltimas“. Ne teroro aktas sprogdinant.

Bet ir netarptautinio ginkluoto konflikto, kurio taisykles taip pat nustato tarptautinė humanitarinė teisė, atveju karinių objektų sprogdinimas niekur netraktuojamas kaip teroro aktas sprogdinant.

Autorius rašo:

Ir štai – kombatantė Lietuvoje. Kokios Lietuvos pareigos? Tai priklauso nuo to, kokios pozicijos Lietuva laikosi preziumuojamame Čečėnijos-Rusijos konflikte. Pozicijos gali būti dvi: Lietuva dalyvauja tarptautiniame ginkluotame konflikte (kitaip tariant – kariauja su Rusija) arba Lietuva nedalyvauja ginkluotame konflikte (lieka neutrali). Pirmas atvejis gal ir kaitina vaizduotę, bet, manau, jis nelabai pageidautinas. Taigi, lieka antras atvejis – Lietuva neutrali. Kokios jos pareigos, savo teritorijoje aptikus kitos šalies kombatantą? Ogi griežtos: neleisti jam dalyvauti ginkluotame konflikte iki pat konflikto pabaigos. Kitaip tariant, net ir jeigu pripažintume Kusaitę kombatante, į Čečėniją jos išleisti negalėtume, privalėtume ją čia sulaikyti. Nes kitaip tai būtų, viena, tarptautinės teisės pažeidimas, antra, teisėtas casus belli (pretekstas karui) Rusijai.

Jei rimtai, tai jokių ypatingų Lietuvos pareigų ir pozicijų minimoje byloje, mano nuomone, nėra. Lietuvos vyriausybė nesikėsino nei į Rusijos suverenitetą, nei į teritorinį vientisumą. Lietuvoje pabuvojo ir buvusių čečėnų kombatantų invalidų, pasklidusių po Europos Sąjungos šalis, ir niekas jų internuoti ar išduoti Rusijai nesiruošia. Rusija to net ir neprašo. Rusija Lietuvai dėl E. Kusaitės jokių teisinių pretenzijų taip pat nėra pareiškusi (ekstradicijos ar reikalavimo surengti teismą Lietuvoje). Teismas – tai Vilniaus berniukų iniciatyva.

Suprantu, daug kam iki šiol labai sunku suvokti, kad yra tokia Lietuvos piliečio teisė, nepažeidžiant Žmogaus teisių ir laisvių konvencijų, judėti savo rizika, neatsiklausus vyriausybės, visose pasaulio šalyse, ir net dalyvauti kariniame konflikte pagal savo įsitikinimus, jei jie neprieštarauja JTO įstatams. O tautų apsisprendimo teisė kol kas JTO įstatuose tebegalioja. Ir už tai jis, toks pilietis, savo Tėvynėje negali būti persekiojamas. Pakliuvęs į nelaisvę konflikto šalyje atsakytų pagal jos įstatymus.

Karo Rusijai Lietuvos vyriausybė neskelbė ir tikrai neskelbs. Tik nelaikykime bendrapiliečio prokurorų nuosavybe.

Ir dar pastebėjimas dėl Seimo narių registruotos įstatymo pataisos. Autorius rašo:

Blogiau, kai advokato poziciją jos neišsiaiškinę pasigauna Seimo nariai ir ja pasiremdami bando taisyti įstatymus, kaip kad nutiko ir šiuo atveju. Seimo nariai Aurelija Stancikienė ir Rytas Kupčinskas siūlo keisti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 250 straipsnį, jį pildydami tokia formuluote: „Šis straipsnis nereglamentuoja karių, karinių bazių ir kitų karinių objektų susprogdinimo arba kitokio jų sunaikinimo ginkluotųjų pajėgų veiklos ginkluotame konflikte metu taip, kaip tai nurodyta 1997 metų Jungtinių Tautų tarptautinėje konvencijoje dėl kovos su teroristų vykdomais sprogdinimais <...>

Gi Konvencija 19 straipsnio 2 dalyje šią išimtį formuluoja kitaip, būtent iš tarptautinės teisės perspektyvos: „Ši Konvencija nereglamentuoja nei ginkluotųjų pajėgų veiklos ginkluoto konflikto metu, kaip šios sąvokos yra suprantamos pagal tarptautinę humanitarinę teisę, kurią reglamentuoja ta teisė, nei veiklos, kurią valstybės karinės pajėgos vykdo eidamos savo oficialias pareigas, tiek, kiek jas reglamentuoja kitos tarptautinės teisės normos.“ Esmė šiame formulavime – speciali nuoroda „pagal tarptautinę humanitarinę teisę“, t. y. tuomet ginkluotos kovos veiksmų, būdų ir metodų, taip pat ir teroristinių, vertinimas ir kvalifikavimas perkeliamas į tarptautinės humanitarinės / karo teisės veikimo sferą. Tai tikrai netrukdo vertinti, ar ginkluotos kovos veiksmas savo esme nebuvo teroristinis, t. y. – tarptautinės karo teisės pažeidimas.

Tai ir puiku. Tegul kaltintojas paneigia gynėjo argumentus ir įrodo, kad nuoroda BK 250 straipsnyje į Konvenciją E. Kusaitei, neva turėjusiai tapti kombatante ir susprogdinti priešo karinę bazę, netaikytina. Kai Konvencijoje pabrėžiama, kad teroro aktas sprogdinant susijęs tik su civiliais ir civiliniais objektais. Kai tarptautinėje humanitarinėje teisėje, kurią nurodo Konvencija, taip pat ir Tarptautinio baudžiamojo teismo statute, apie karinių objektų sprogdinimo bet kokio ginkluoto konflikto metu prilyginimą teroro aktui nėra net užuominos. O Konvencija, kurioje būtent ir atskiriamas teroro aktas sprogdinant civilius ir civilinius objektus nuo ginkluoto pasipriešinimo veiksmų sprogdinant karinius objektus, pagal LR tarptautinių sutarčių įstatymą yra viršesnė už LR BK 250 straipsnį.

Pabrėšiu, kad Seimo nariai pateikė BK 250 straipsnio pataisą dėl ratifikuotos tarptautinės konvencijos normos perkėlimo į nacionalinę teisę būtent tada, kai prokuroras perskaitė baigiamąją kalbą, kurioje ignoravo Konvenciją. Prokuroras tiesiog pareiškė, kad bet koks suicidinis sprogdinimas yra teroro aktas savaime!

Straipsnio autorius dr. Kastytis Stalioraitis – buvęs ilgametis užsienio informacijos analitikas Seime.