Nuo 1991 iki šiandien Vilniuje yra sunaikinta 15 kino teatrų - dauguma iš jų privatizuoti ir virto parduotuvėmis bei kitomis komercinėmis įstaigomis. Liaudyje šis procesas vadinamas tiesiog „prichvatizacija“ – įteisintu visuomenės turto grobstymu. Ypač skandalinga „Vilniaus“ kino teatro privatizavimo istorija, siejama su tuometiniu Vilniaus meru A. Zuoku. Apie tai daugiau galima rasti temoje "Kino teatras".
Praeitų metų liepos pradžioje Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra informavo, kad ikiteisminis tyrimas, neteisėtai privatizuojant UAB "Lietuvos kino teatras", likus keliems mėnesiams iki senaties termino, buvo nutrauktas. Apie atvirai nusikalstamą prokuratūros veiką šioje istorijoje rašėme publikacijoje "Nutrauktas ikiteisminis tyrimas dėl kino teatro "Lietuva" privatizavimo". Tačiau tuo viskas nesibaigė, veiksmas tęsiasi. Šiandien publikuojame tinklapio Pilotas.lt straipsnį šia tema.
Didžiausias šalies kino teatras „Lietuva” vėl grįžta į viešąją erdvę, tarsi patvirtindamas rezistencinį lietuviškos kultūros atsparumą ir užsigrūdinimą. Nors tebevyksta teismai, kuriuose bankrutuojanti nekilnojamojo turto vystymo bendrovė „Rojaus apartamentai” bando apkaltinti visuomeninio judėjimo „Už Lietuvą be kabučių” aktyvistus, sužlugdžius daugiabučio kvartalo projektą kino teatro vietoje ir prisiteisti milijoninę „kompensaciją”, paraleliai bandoma parduoti ir patį kino teatro „Lietuva” pastatą.
Deja, pirmasis aukcionas, kuriame, anot „Vilniaus dienos”, „Lietuvą” bandyta parduoti už beveik 19 mln. litų, pirkėjų nesudomino. Taigi, 40,5arų sklypą ir 1.100vietų kino teatro pastatą su didžiausiu šalyje kino ekranu bus bandoma parduoti, nuleidus kainą, kitame aukcione balandžio pabaigoje. Ar Kultūros ministerija ketina išnaudoti šią situaciją ir sugrąžinti didžiausią šalies kino teatrą į kultūrinę Vilniaus erdvę, kol kas nėra žinoma.
DIDŽIAUSIAS KINO TEATRAS PALAIDOTAS TYLOJE
„Lietuvos“ kino istorija, ilga ir pamokanti, - puikiai iliustruoja ir kultūros politiką valstybėje, ir verslo cinišką agresyvumą, ir desperatiškas visuomenės pastangas, ir teisinės valstybės fasado deformacijas.
Didžiausias Lietuvos kino teatras „Lietuva“ buvo ramiausiai privatizuotas (2002) ir už kuklius 2 mln.Lt pateko į rankas VP Market grupei. Šiame merkantiliškame veiksme nebuvo įžvelgta jokių grėsmių nei kino menui, nei nacionalinei kultūrai apskritai. Tyla Kultūros ministerijos bokštuose ir kino industrijos koridoriuose demonstravo stebėtiną abejingumą iš sostinės kultūros žemėlapio trinant tokį forpostą.
VP Market grupė po trijų privalomų „funkcijos nekeitimo metų“ be skrupulų uždarė „Lietuvos“ kino teatrą (nors šis nebuvo nuostolingas) ir parengė teritorijos išvystymo projektą (arch. A.Nasvytis ir G.Paslaitis), kuriame numatė, kad 1965 me tais statytas kino teatro pastatas bus nugriautas, o vietoje jo iškils 7.700 m² gyvenamasis kvartalas. Tiesa, kad kvartale būtų išlaikytas kinematografinis aromatas, buvo numatyta įrengti ir nedidelį dviejų salių (84 ir 200 vietų) kino teatriuką. Kvartalą ketinta vystyti tai kant pe ri met ri nio užsta ty mo prin cipą ir likviduojant prieš „Lietuvą“ esančią „nebūdingą Vilniui“ viešąją erdvę.
AKSOMINĖ KONVERSIJA VISUOMENĖS NEĮTIKINO
Deja, visuomenės tokia „aksominė konversija“ nesužavėjo ir 2005-ųjų pavasarį Vilniaus inteligentija išėjo į gatves. Šis itin retas reiškinys nustebino net pačius vilniečius aktyvumu (7.000 parašų po peticija) ir netruko transformuotis į menininkų Gedimino ir Nomedos Urbonų įsuktą Protesto laboratoriją bei judėjimą „Už Lietuvą be kabučių“. Pajutusi protestuotojų ryžtą ir atkaklumą, VP Market grupė nutarė trauktis iš „negatyvų investicinį foną“ įgaunančios visuomeninės seisminės zonos ir sėkmingai atsikratė problemišku objektu, perleisdama jį už ženkliai didesnę sumą nei pirko „Rojaus apartamentų“ motininei firmai „M2 Invest“.
„Rojaus apartamentai“ įklimpo „Lietuvos“ terene dar giliau ir nesugebėję nei nugriauti kino teatro pastato, nei iki krizės pastatyti daugiabučių kvartalo, atgręžė savo „investicinę energiją“ į protestuotojus. Pastarieji kaltinami, kad gindami viešąjį interesą kreipėsi į teismą dėl netinkamai suderinto komplekso detaliojo plano, o teismui sustabdžius detaliojo plano galiojimą, bendrovė „Rojaus apartamentai“ esą patyrė609.000 lt 11 cnt nuostolį, kurį nuo 2008-ųjų teismo keliu bando išieškoti iš keturių visuomenės atstovų.
TIESOS IEŠKOJIMAS BAUDŽIAMAS PAGAL ĮSTATYMĄ?
Absurdiškiausia šioje teisinėje retorikoje yra tai, kad „Rojaus apartamentai” neva patyrė nuostolius, nes buvo sustabdytas detaliojo plano galiojimas – taip nusprendė teismas. Tačiau ieškinys keliamas visuomenės aktyvistams, nes... jie kalti, kad į tą teismą kreipėsi.
Civilizuotoje valstybėje neįmanomas, atrodo, teiginys, kad kreiptis į teismą yra „neteisėtas veiksmas" Lietuvos teisėsaugai neatrodo keistas – ji jau treti metai randa savyje kūrybinio džiaugsmo, nardydama šio postulato erdvėje.
Taigi, „Lietuva” tampa ir esminio Lietuvos apsisprendimo riba: gyventi pagal feodalinį teisyną (feodalas visada teisus) ar oriai ir pilietiškai,- pagal Europoje seniai priimtą Orhuso konvenciją. Formaliai Lietuva yra seniausiai pasitvirtinusi šią, pagrindinę „pilietiškos Europos konstituciją”, todėl galėtų jos bent minimaliai ir laikytis, nes „kiekviena šalis konvencijos dalyvė užtikrina, kad asmenys, įgyvendinantys šioje konvencijoje numatytas savo pilietines teises, nebūtų baudžiami už savo veiklą, persekiojami ar kitais būdais varžomi".
O tuo tarpu, kovo 28-ąją, judėjimo „Už Lietuvą be kabučių” aktyvistai ir vėl turės malonumo išsirikiuoti ant Vyriausiojo administracinio teismo kilimo ir pasiaiškinti dėl viešojo intereso gynimo ir jo neigiamo poveikio privačiam verslui.
www.pilotas.lt
Didžiausias šalies kino teatras „Lietuva” vėl grįžta į viešąją erdvę, tarsi patvirtindamas rezistencinį lietuviškos kultūros atsparumą ir užsigrūdinimą. Nors tebevyksta teismai, kuriuose bankrutuojanti nekilnojamojo turto vystymo bendrovė „Rojaus apartamentai” bando apkaltinti visuomeninio judėjimo „Už Lietuvą be kabučių” aktyvistus, sužlugdžius daugiabučio kvartalo projektą kino teatro vietoje ir prisiteisti milijoninę „kompensaciją”, paraleliai bandoma parduoti ir patį kino teatro „Lietuva” pastatą.
Deja, pirmasis aukcionas, kuriame, anot „Vilniaus dienos”, „Lietuvą” bandyta parduoti už beveik 19 mln. litų, pirkėjų nesudomino. Taigi, 40,5arų sklypą ir 1.100vietų kino teatro pastatą su didžiausiu šalyje kino ekranu bus bandoma parduoti, nuleidus kainą, kitame aukcione balandžio pabaigoje. Ar Kultūros ministerija ketina išnaudoti šią situaciją ir sugrąžinti didžiausią šalies kino teatrą į kultūrinę Vilniaus erdvę, kol kas nėra žinoma.
DIDŽIAUSIAS KINO TEATRAS PALAIDOTAS TYLOJE
„Lietuvos“ kino istorija, ilga ir pamokanti, - puikiai iliustruoja ir kultūros politiką valstybėje, ir verslo cinišką agresyvumą, ir desperatiškas visuomenės pastangas, ir teisinės valstybės fasado deformacijas.
Didžiausias Lietuvos kino teatras „Lietuva“ buvo ramiausiai privatizuotas (2002) ir už kuklius 2 mln.Lt pateko į rankas VP Market grupei. Šiame merkantiliškame veiksme nebuvo įžvelgta jokių grėsmių nei kino menui, nei nacionalinei kultūrai apskritai. Tyla Kultūros ministerijos bokštuose ir kino industrijos koridoriuose demonstravo stebėtiną abejingumą iš sostinės kultūros žemėlapio trinant tokį forpostą.
VP Market grupė po trijų privalomų „funkcijos nekeitimo metų“ be skrupulų uždarė „Lietuvos“ kino teatrą (nors šis nebuvo nuostolingas) ir parengė teritorijos išvystymo projektą (arch. A.Nasvytis ir G.Paslaitis), kuriame numatė, kad 1965 me tais statytas kino teatro pastatas bus nugriautas, o vietoje jo iškils 7.700 m² gyvenamasis kvartalas. Tiesa, kad kvartale būtų išlaikytas kinematografinis aromatas, buvo numatyta įrengti ir nedidelį dviejų salių (84 ir 200 vietų) kino teatriuką. Kvartalą ketinta vystyti tai kant pe ri met ri nio užsta ty mo prin cipą ir likviduojant prieš „Lietuvą“ esančią „nebūdingą Vilniui“ viešąją erdvę.
AKSOMINĖ KONVERSIJA VISUOMENĖS NEĮTIKINO
Deja, visuomenės tokia „aksominė konversija“ nesužavėjo ir 2005-ųjų pavasarį Vilniaus inteligentija išėjo į gatves. Šis itin retas reiškinys nustebino net pačius vilniečius aktyvumu (7.000 parašų po peticija) ir netruko transformuotis į menininkų Gedimino ir Nomedos Urbonų įsuktą Protesto laboratoriją bei judėjimą „Už Lietuvą be kabučių“. Pajutusi protestuotojų ryžtą ir atkaklumą, VP Market grupė nutarė trauktis iš „negatyvų investicinį foną“ įgaunančios visuomeninės seisminės zonos ir sėkmingai atsikratė problemišku objektu, perleisdama jį už ženkliai didesnę sumą nei pirko „Rojaus apartamentų“ motininei firmai „M2 Invest“.
„Rojaus apartamentai“ įklimpo „Lietuvos“ terene dar giliau ir nesugebėję nei nugriauti kino teatro pastato, nei iki krizės pastatyti daugiabučių kvartalo, atgręžė savo „investicinę energiją“ į protestuotojus. Pastarieji kaltinami, kad gindami viešąjį interesą kreipėsi į teismą dėl netinkamai suderinto komplekso detaliojo plano, o teismui sustabdžius detaliojo plano galiojimą, bendrovė „Rojaus apartamentai“ esą patyrė609.000 lt 11 cnt nuostolį, kurį nuo 2008-ųjų teismo keliu bando išieškoti iš keturių visuomenės atstovų.
TIESOS IEŠKOJIMAS BAUDŽIAMAS PAGAL ĮSTATYMĄ?
Absurdiškiausia šioje teisinėje retorikoje yra tai, kad „Rojaus apartamentai” neva patyrė nuostolius, nes buvo sustabdytas detaliojo plano galiojimas – taip nusprendė teismas. Tačiau ieškinys keliamas visuomenės aktyvistams, nes... jie kalti, kad į tą teismą kreipėsi.
Civilizuotoje valstybėje neįmanomas, atrodo, teiginys, kad kreiptis į teismą yra „neteisėtas veiksmas" Lietuvos teisėsaugai neatrodo keistas – ji jau treti metai randa savyje kūrybinio džiaugsmo, nardydama šio postulato erdvėje.
Taigi, „Lietuva” tampa ir esminio Lietuvos apsisprendimo riba: gyventi pagal feodalinį teisyną (feodalas visada teisus) ar oriai ir pilietiškai,- pagal Europoje seniai priimtą Orhuso konvenciją. Formaliai Lietuva yra seniausiai pasitvirtinusi šią, pagrindinę „pilietiškos Europos konstituciją”, todėl galėtų jos bent minimaliai ir laikytis, nes „kiekviena šalis konvencijos dalyvė užtikrina, kad asmenys, įgyvendinantys šioje konvencijoje numatytas savo pilietines teises, nebūtų baudžiami už savo veiklą, persekiojami ar kitais būdais varžomi".
O tuo tarpu, kovo 28-ąją, judėjimo „Už Lietuvą be kabučių” aktyvistai ir vėl turės malonumo išsirikiuoti ant Vyriausiojo administracinio teismo kilimo ir pasiaiškinti dėl viešojo intereso gynimo ir jo neigiamo poveikio privačiam verslui.
www.pilotas.lt
Kalba redaguota ekspertai.eu
Association „Global Gaze Network“
IBAN: CH9409000000161276571
BIC: POFICHBEXXX
(banko pavedimo mokestis toks pat, kaip darant pavedimą ir Lietuvoje)
Adresas: Brandschenkenstrasse 53
Miestas: Zürich
Pašto kodas: 8002
