Niekšai politinės korupcijos sargyboje

Akivaizdu, bet neįtikėtina: Lietuvoje nėra politinės korupcijos. Šis anekdotas iš tos pačios serijos, kaip ir žymioji sovietinės patriotės frazė, kad „SSSR nėra sekso“.

Tokią išvadą tenka daryti iš paprasto fakto, kad personažai, kurie seniai turėtų rašyti memuarus Lukiškėse, jaukiai posėdžiauja Seime, ministerijose bei savivaldybėse, vadovauja klanams, kurie klaidingai vadinami partijomis, postringauja už didelius pinigus perkamose televizijos laidose ir plėšriai šypsosi iš blizgančių rinkiminių plakatų, siūlydamiesi tautai ją dulkinti dar ketverius metus.

Normalią atmintį turintis žmogus turėtų šiurpti jau vien nuo minties, koks kiekis rubikoninių vyrukų įtikinėja už juos balsuoti: Artūras Zuokas (atsipirkęs simboliniu nuteisimu „už gerus darbus“), Raimundas Palaitis (liberalcentristas, dar neseniai buvęs vidaus reikalų ministru), Eligijus Masiulis (liberalas, susisiekimo ministras), Gintaras Steponavičius (liberalas, švietimo ministras), socialdemokratai Vytenis Povilas Andriukaitis ir Juozas Olekas, konservatorius Arvydas Vidžiūnas. Visų jų telefoninius pokalbius su „Rubikono“ valdybos pirmininku Andriumi Janukoniu 2004-iais įrašė STT. Ir nieko, jie toliau šypsosi iš plakatų.

Toks pat ramus ir LEO.LT krikštatėvis Gediminas Kirkilas su savo bendrais. Mat jo – ir, žinoma, „Maximos“ berniukų – ramybe gražiai pasirūpino partneris iš 2K Andrius Kubilius. Sutartyje dėl LEO.LT panaikinimo, kurią su „Vilniaus prekybos” akcininkų atstovu Ignu Staškevičiumi pasirašė energetikos ministras Arvydas Sekmokas, vyriausybė įsipareigojo niekada ateityje nereikšti jokių pretenzijų nei dėl Vakarų skirstomųjų tinklų privatizavimo, nei dėl LEO.LT steigimo. Tarsi jokios aferos, atiduodant krautuvininkams 38,3 procentus nacionalinio energetinio kapitalo, nė nebūtų buvę – šia sutartimi A. Kubiliaus vyriausybė iš esmės davė nuodėmių atleidimą nusikaltėliams. Savaime aišku, Algimanto Valantino vadovaujami prokurorai dėl LEO.LT nepradėjo nė menkiausio ikiteisminio tyrimo.

Šią teisingumo nenusipelniusių veikėjų galeriją būtų galima tęsti, vardijant įvairiausių partinių gaujų atstovus. Bet visus juos vienija tas pats principas. „Vsio zakonno” – kaip sakė a. a. prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas, kurio Kristina, įsukusi verslą mįslingomis aplinkybėmis privatizuotame „Draugystės” viešbutyje, taip pat ragina už ją balsuoti.

Laisvę nuo išorinio okupanto išsikovojusioje, bet desovietizacijos ir dekagėbizacijos taip ir neįstengusioje atlikti Lietuvoje įsigalėjo sava, lietuviškai kalbanti valdžios mafija, perėmusi tiek sovietinės nomenklatūros blato, pirtelių, medžioklių draustiniuose bei apsiprekinimo spec. parduotuvėse įpročius, tiek kraštutinį laisvos rinkos fundamentalizmą, kuris paneigia bet kokį viešąjį gėrį ir socialinį solidarumą, trukdančius privataus kapitalo kaupimui.

Per 22 nepriklausomybės metus už akivaizdžias valstybinio masto aferas į kalėjimą nesėdo nė vienas aukštas politikas. Nebuvo ištirtas nė vienas išties didelę žalą valstybei padaręs nusikaltimas, už kurio šmėkšo su stambiuoju verslu susicukravusių partinių klanų šešėlis.

Kasta, atsakinga už šiuos nusikaltimus, yra įsitikinusi savo neliečiamybe, nes nuo kalėjimo šiuos veikėjus patikimai saugo juodus jų darbus dangstanti teisėsauga. Tokių baudžiamųjų bylų prokurorai arba nepradeda, arba metų metais marina bedugniuose savo stalčiuose, kaip bylas dėl „Vilniaus – Europos kultūros sostinės”, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro rekonstrukcijos, Nacionalinio stadiono statybos, Valdovų rūmų atstatymo, machinacijų išvežant į užsienį perdirbti kraujo plazmą, nacionalinio vežėjo FlyLAL bankroto ir daugybę kitų, kuriose žala valstybei skaičiuojama į eilinio mokesčių mokėtojo sąmonę sunkiai telpančiomis sumomis.

Gauja gaminasi sau ir įstatymus – valstybėje iš esmės nėra jokios antikorupcinės įstatymų leidybos priežiūros.

Būtent todėl, kad Lietuvoje „nėra” politinės korupcijos, valstybė nukraujavo visomis prasmėmis. Iš tėvynės buvo priversti pasitraukti mažiausiai 600 tūkstančių žmonių, o likusieji balansuoja ant išgyvenimo ribos, vos pajėgdami susimokėti duoklę monopolininkams, kuri kažkodėl vadinama „mokesčiais” už šildymą ar maisto prekių „kainomis”. Bet baisiausia, kad sužlugdytas tikėjimas teisingumu ir galimybe ką nors pakeisti savo valstybėje.

Ir ši padėtis nesikeis, kol veiksmas nesulauks atoveiksmio. Nusikaltimas – bausmės. Tam būtina pertvarkyti ir išskaidrinti valstybinę mafiją aptarnaujančią teisėsaugą ir teismus. Iki šiol visos iniciatyvos tai padaryti susilaukdavo nuožmaus pasipriešinimo ar būdavo numarinamos.

Pavyzdžiui, dar 2010 metų pradžioje visuomeninė organizacija „Piliečių Santalka“ viešai kreipėsi į Seimo pirmininkę ir Seimo narius išskirtinai svarbiu klausimu: pakvietė atskiru įstatymu įteisinti Ypatingojo prokuroro instituciją.

Primename visą šį ir šiandien aktualų kreipimąsi, kurį pasirašė generolas Jonas Kronkaitis, Darius Kuolys, rašytojai Liudvikas Jakimavičius, Marytė Kontrimaitė ir kiti.

Kreipiamės į Jus kviesdami atskiru įstatymu įteisinti Ypatingojo prokuroro instituciją ir taip užtikrinti geresnį teisingumo įgyvendinimą Lietuvos valstybėje.

Per pastaruosius metus ir šiaip nedidelis visuomenės pasitikėjimas teisingumo vykdymu šalyje tapo pakirstas. Teisingumo stoka vis daugiau piliečių priverčia nusivilti prieš du dešimtmečius atkurta Lietuvos valstybe. Prokuratūra, kuri privalo padėti teismui vykdyti teisingumą ir užtikrinti teisėtumą, šiuo metu atrodo esanti viena silpniausių teisėtvarkos grandžių. Jos veikla kelia vis didesnį piliečių rūpestį. Daug metų prokurorų vilkinamos ir iki šiol neištirtos Sausio 13-osios ir Medininkų žudynių, pulkininko Vytauto Pociūno žūties ir pomirtinio šmeižto, rezonansinės galimos politikų korupcijos, įmonių „juodųjų buhalterijų" bylos jau senokai visuomenei liudijo esant itin rimtų prokuratūros darbo problemų.

Šias problemas dar labiau apnuogino pernai Kaune įvykdyta dviguba žmogžudystė ir su ja susijusios galimos pedofilijos bylos tyrimo aplinkybės. Jas aiškinantis, Seimui ir visuomenei tapo žinoma, jog šalies Generalinė prokuratūra nepadarė nieko, kad apsaugotų prokurorų pagalbos prašiusius ir vėliau nužudytus asmenis. Jei šiandien žmogžudystėmis įtariamas Drąsius Kedys buvo pakrikusios psichikos asmuo ir nepagrįstai šmeižė aukštą Kauno teisėją Joną Furmanavičių, kodėl prokuratūra neiškėlė jam baudžiamosios bylos už pasibaisėtiną teisėjo šmeižtą, nesiėmė saugoti teisėjo ir kitų asmenų nuo jiems grasinusio žmogaus, bet net paliko Drąsiui Kedžiui jo turėtus šaunamuosius ginklus? Taip pat akivaizdu, jog prokuratūra nepadarė nieko, kad apsaugotų galimai prievartautą mergaitę ir ištirtų galimo prievartavimo bylą. Jei Drąsiaus Kedžio kaltinimai dėl jo dukrelės tvirkinimo ir prievartavimo turėjo bent mažiausią pagrindą, kodėl nebuvo imtasi visų tokiais atvejais taikomų ikiteisminio tyrimo priemonių? Kodėl šiurkščiai pažeisdami įstatymus prokurorai nurodė galimai prievartautą mergaitę, jos artimiesiems nežinant, uždaryti į vaikų psichiatrinę ligoninę? Kodėl toks neteisėtas prokurorų nurodymas buvo įvykdytas? Pagaliau, kodėl Generalinė prokuratūra pernai rašė netiesą Seimo komitetų pirmininkams, teigdama kad galimos pedofilijos byla tiriama sklandžiai? Į šiuos ir kitus svarbius klausimus Lietuvos visuomenei kol kas neįstengia atsakyti nei savo pareigas vis dar einantis generalinis prokuroras, nei jį paskyrę valstybės pareigūnai bei politikai.

Todėl kviečiame Lietuvos Respublikos Seimą pasiremti dalies demokratinių valstybių patirtimi ir įstatymu įsteigti Ypatingojo prokuroro instituciją. Ypatingąjį prokurorą skirtų Seimas laikinai išskirtinės svarbos bylai ištirti tuomet, kai bylos nagrinėjimas reikalautų itin didelio profesionalumo, nešališkumo ir patikimumo, o Generalinė prokuratūra dėl galimo interesų konflikto ar kitų aplinkybių tokio nešališkumo bei patikimumo negalėtų užtikrinti. Pavyzdžiui, laikinas Ypatingasis prokuroras turėtų imtis Vytauto Pociūno žūties ir šmeižto bylos, nes Generalinė prokuratūra ir jos vadovai jau kelis kartus buvo nepagrįstai nutraukę šią bylą. Kitas Ypatingasis prokuroras privalėtų ištirti ir seniai vilkinamą „Samanėlės" „juodosios buhalterijos" bylą, nes šiuo atveju įtariama padariusi nusikaltimą generalinio prokuroro sesuo. Prie tokių ypatingų bylų būtų priskirta ir galimos Kauno pedofilijos byla, nes pati generalinė prokuratūra, kaip nustatė parlamentinis tyrimas, yra prisidėjusi prie šios bylos vilkinimo ir žlugdymo.

Ypatingąjį prokurorą Seimas viešai balsuodamas kas kartą skirtų iš sąžiningumu ir kompetencija pasižymėjusių Lietuvos teisininkų bei jam suteiktų išskirtinius įgaliojimus konkrečiai bylai ištirti. Tokiam prokurorui būtų sudarytos sąlygos iš Lietuvos teisėsaugos pareigūnų pasirinkti nepriklausomą tyrėjų komandą bei gauti tyrimui būtiną visų teisėsaugos ir specialiųjų institucijų pagalbą.

Manome, kad kuo greičiau įsteigęs Ypatingojo prokuroro instituciją, Seimas neatidėliodamas turėtų paskirti laikinąjį Ypatingąjį prokurorą galimos pedofilijos ir nuo jos neatskirtinos Kauno žudynių bylos ištyrimui, taip pat atskirus ypatinguosius prokurorus - kitoms Generalinėje prokuratūroje „nugrimzdusioms" rezonansinėms byloms ištirti.

Likimas, ištikęs šį „Piliečių Santalkos” kreipimąsi, itin pamokantis. Seimo pirmininkė Irena Degutienė perdavė jį nagrinėti konservatoriaus Stasio Šedbaro vadovaujamai darbo grupei „LR prokuratūros teisinei padėčiai ir vietai valstybės valdžios institucijų sistemoje nustatyti“. (Simboliška, kad joje darbavosi ir buvęs generalinio prokuroro pavaduotojas Vytautas Barkauskas, žinomas kaip vadinamojo BBL (Boreika-Barkauskas-Liutkevičius) narys, tuometis Vilniaus universiteto teisės fakulteto dekanas Vytautas Nekrošius, socialdemokratas Julius Sabatauskas ir liberlacentristas Raimondas Šukys).

2010 metų gegužę Seimo pirmininkės sekretoriatas ekspertai.eu prašymu pakartotinai priminė šiai darbo grupei apie siūlymą dėl Ypatingojo prokuroro ir paprašė išsakyti savo nuomonę.

Po metų ekspertai.eu dar kartą kreipėsi į S. Šedbarą. „Prašome Jūsų informuoti, ar jau esate išsakę savo nuomonę dėl Ypatingojo prokuroro statuso, t. y. LR prokuratūros teisinės padėties ir vietos valstybės valdžios institucijų sistemoje. Taip pat prašome pateikti šios darbo grupės visų posėdžių protokolus, kuriuose buvo svarstomas šis klausimas", – buvo rašoma piliečių kreipimesi.

S. Šedbaras buvo lakoniškas.

„Darbo grupės darbo terminas nustatytas iki birželio 30 d. Darbo grupės posėdžių protokolai skirti vidiniam naudojimui", – atsakė Seimo narys.

Kai S. Šedbaras su kolegomis galiausiai baigė darbą, paaiškėjo, kad pasiūlymo dėl Ypatingojo prokuroro jie net nesvarstė ir šiuo klausimu nepateikė Seimui jokių vertinimų. Kitaip tariant – visus metus jis tiesiog melavo ir kvailino visuomenę, patvirtindamas, kad yra stropus valstybinės mafijos atstovas, uoliai saugantis korumpuotos sistemos pagrindus.

Trumpai ir liaudiškai tariant, S. Šedbaras yra niekšas. Ir būtent dėl tokių niekšų Lietuva pagal daugelį parametrų velkasi Europos Sąjungos uodegoje.

Jokie šedbarai ir kiti klano nariai niekada nenukirs šią sistemą maitinančios gyslos ir nesiims Lietuvai gyvybiškai būtinos pertvarkos, kuri užtikrintų teisingumo vykdymą. Klausiami apie korupciją, jei ir toliau vapės apie kyšius kelių patruliams ir medikams, kaip maro vengdami konkrečiai įvardinti pagrindinę problemą – politinę korupciją, kuri it vėžys ėda demokratijos likučius Lietuvoje. Jie ir toliau slopins bet kokius bandymus spręsti šią problemą.

Kol tai nėra padaryta, žadėti spręsti kitas opiausias problemas: sustabdyti emigraciją, mažinti socialinę atskirtį, didinti atlyginimus ar pensijas, mažinti bedarbystę ir pan., yra tik demagogija ir tušti pažadai.

Sutramdyti valstybinę mafiją gali tik naujosios jėgos, gimusios ar tik gimstančios iš pilietinio pasipriešinimo korumpuotai ir nužmogėjusiai sistemai. Todėl ekspertai.eu kviečia rinktis būsimuosius Seimo narius būtent pagal jų požiūrį į politinę korupciją ir įsipareigojimą imtis esminės, o ne butaforinės, teisingumo sistemos pertvarkos.

Konkretūs dalykai, galintys išskaidrinti prokuratūros ir teismų darbą bei užtikrinti teisingumo vykdymą, yra numatyti „Lietuvos sąrašo“ ir koalicijos „Už Lietuvą Lietuvoje“ programose. Jie iš esmės sutampa, pavyzdžiui: panaikinti Konstituciją uzurpavusį Konstitucinį Teismą ir perduoti jo funkcijas Aukščiausiajam teismui, įvesti teismuose tarėjo institutą, grąžinti administracinius teismus į bendrųjų teismų sistemą, įvesti Ypatingojo prokuroro institutą, ryžtingai pabaigti liustracijos procesą ir kt.

Nors tenka apgailestauti, kad grupė, rengusi „Drąsos kelio“ programą, atmetė panašius ekspertai.eu pasiūlymus, tarp šios partijos kandidatų yra daug žmonių, kurie savo darbais įrodė, kad kovą su politine korupcija supranta ne tik kaip liežuvio mankštinimą. Galbūt yra tokių žmonių ir kitose partijose. Tik už tokius ir kviesime balsuoti. Seime (jei būtų išrinkti) jie galėtų susitelkti į jėgą, kuri bus pajėgi įgyvendinti pozityvias reformas, užtikrinančias teisingumo vykdymą Lietuvoje.

P. S. Šis tekstas taip pat yra publikuotas ir pirmame ekspertai.eu leidinyje, kuris skirtas tiems, kas mažiau naudojasi internetu ar visai nežino tokios grupės kaip ekspertai.eu.

Elektroninio formato ekspertai.eu laikraščio pirmąjį numerį galima skaityti paspaudus ant šio paveiksliuko: