N. Vasiliauskaitė skelbia kuriamos politinės partijos „Antroji Lietuva“ keturis pagrindinius akcentus

N. Vasiliauskaitė (dešinėje).

Filosofė Nida Vasiliauskaitė, kurianti politinę partiją „Antroji Lietuva“, paskelbė  įvadinį rengiamos programos skyrių ir bendrą viziją.

Informuojama, kad „sąmoningai rašyta ne taip, kaip rašomos programos – butaforinių partijų „mirusioms sieloms“, medine biurokratų kalba – kurių niekas neskaito ir neaptarinėja, o taip, kad skaitytų ir aptarinėtų.“

BENDRAS SITUACIJOS VERTINIMAS

Žodžiai „politika“ ir „partija“ Lietuvoje nuo pat Sąjūdžio laikų įgavo neigiamą prasmę.

Šis faktas – ne klaidų, visuomenės „tamsumo“ ar nesusipratimų rezultatas, o rimtas politinis signalas, jog atstovaujamoji demokratija didelės visuomenės dalies vis labiau patiriama kaip fiktyvi – ta dalis neranda dabartiniame politiniame spektre jėgos, kuria pasitikėtų, su kurios deklaruojamais principais ir tikslais tapatintųsi, kurios nesijaustų po rinkimų nuvilta ir kurią rinktųsi pozityviai, o ne „per prievartą“, gelbėdamasi nuo dar didesnio „blogio“.
Jėgos, kuri turėtų aiškią ideologiją ir jos nuosekliai laikytųsi.

Jėgos, kurios lyderiai būtų tikri, turintys realų socialinį kapitalą, o ne nematomų galios svertų pasiūlyti lyderiais ir svarbūs tik užimamomis pareigomis bei nuolatiniu šmėžavimu medijose.

Politikas, už kurį mąsto, dirba, rašo ir kalba komanda, pridengta jo pavarde, kūnu ir kostiumu, pagal apibrėžimą yra ne politikas, o administratorius – sprendimus priima kiti. Išrinktas jis atiduoda gautą politinį pasitikėjimą tiems, kurie jo negavo, bet nuo šiol veikia per jį likdami neatsakingi rinkėjams ir netgi nežinomi. Visuomenės intuicija teisinga: tokia santvarka išties nėra nei demokratinė, nei atstovaujamoji. Tokias partijas telkia ne politinė pasaulėžiūra ir ne programa – būtent todėl nėra realaus skirtumo, kuri iš jų atsidurs valdžioje.

„Antroji Lietuva“ turi ambiciją šią padėtį pakeisti, atvesdama į politiką naujus, kito tipo žmones: ne klusnius beveidžius galios centrų nurodymų vykdytojus, siekiančius biurokrato karjeros, o tuos, kurie kalba ir veikia patys, nori gyventi kaip lygūs ir laisvi tarp tarp lygių ir laisvų, užuot svajoję „botago ir pyrago“ principu administruoti „tamsias mases“.

Pakeisti reikėjo seniai, tačiau paskutinių metų įvykiai šį pokytį daro „gyvybės ar mirties“ klausimu: ne tik demokratijai, bet net ir trapiai jos iliuzijai iškilo rimtas pavojus. Jeigu efektyvaus politinio pasipriešinimo nebus, labai greitai nebeliks nei politinės, nei asmens laisvės, nei konstitucinių žmogaus teisių; kartu su nepriklausoma valstybe, laisvais rinkimais ir respublika.

Programą sudaro keturi pagrindiniai akcentai, numatantys atitinkamą politinę antropologiją ir lokalizuojantys partiją ideologiniame spektre. Visi konkretūs konkrečių dabartinių ar ateityje iškilsiančių problemų sprendimai – jų plėtotė.
Akcentai išskirti ne įprastiniu tematiniu pagrindu, o retroaktyviai konstruojant loginę seką nuo partijos steigimą išprovokavusių specifinių politinių aplinkybių prie bendresnių jas įgalinančių politinių ir teorinių prielaidų, kurių visuma leidžia išryškinti ištisą keistiną politinio veikimo ir mąstymo paradigmą bei suformuluoti jai alternatyvą.

1. „Galimybių pasas“ ir visa, kas jį įgalina.
„Visa – nuo teorinių prielaidų iki institucinių mechanizmų, nuo požiūrio į sveikatos apsaugą, valstybės valdymą ir verslą, iki medijų ir kultūros politikos. Nuo „pasaulėžiūros“ iki technologijų. Valstybė, kuri jį nugalintų, pirmiausia privalo būti minimali (klasikine liberalia prasme).

2. „Antroji Lietuva“ – partijos tikslinė auditorija, elektoratas: kas jis, koks jis, kaip atsirado, kokiu pagrindu apibrėžtinas, nuo ko ir kodėl būtina ginti šią diskriminuojamą „mažumą“.

3. Moralinė krizė – rimta, reali, didelė problema, ne tik moralinė, bet ir politinė (todėl – politinės partijos objektas, net jei ta partija įsipareigoja minimaliai valstybei: ne nepaisant to, o kaip tik dėl to). T.y. atmosfera, kurioje tampa normalu didžiuotis „nuopelnais“, tyčiotis iš „lūzerių“, mėgautis panieka viskam, kas kam nors brangu etc. Ta atmosfera kurta politiškai, ilgai, sąmoninga. Taip, ji irgi įgalina „galimybių pasą“; taip, ji sukūrė diskriminuojamą „antrąją Lietuvą“ (skyriuje paaiškinama kaip, kodėl ir ką politinė partija bei valstybė gali ir turi, o ko negali ar neturi šiuo klausimu daryti).

4. Tradicija: konservatyvus liberalo įsipareigojimas ginti, saugoti ir gerbti visa, kas gintina, saugotina ir gerbtina.  Valstybė privalo netrukdyti piliečiams, organizacijoms ir bendruomenėms siekti savų gėrio supratimų, dar daugiau –  įgalinti jų autonomiją, padėti jiems, sudaryti sąlygas. Daugeliu atvejų šią funkciją tenkina įvairios kultūrinės ir religinės tradicijos – palaikyti jas (neprimetant ir neardant, ir nediskriminuojant).

Susiję:

Šalies šviesuomenė tęsią valstybės lyderio G. Nausėdos gynybą ir dėkoja Jo Ekselencijai

Lietuvoje bus kuriama nauja politinė partija, išpažįstanti tikrą liberalizmą ir libertalizmą