Peržengtos moralės politikoje ir atsakomybės ribos

Pasirodžius informacijai apie tai, kad mūsų valstybė vykdo akivaizdžiai neteisėtus sandėrius ir gabendama į Ukrainą šaudmenis ir ginklus, ekspertai.eu rekomenduoja dešimties metų senumo – 2009 m. signataro Zigmo Vaišvilos skelbtą straipsnį, kuris šiandien vasalų administruojamoje Lietuvoje skamba dar aktualiau.



Peržengtos moralės politikoje ir atsakomybės ribos



Esu paskutinis Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, pasitraukęs politikoje nuo Vytauto Landsbergio. Pasitraukimo aplinkybės bendražygio nurodymu buvo padarytos valstybės paslaptimi. Manau, laikas apie tai atvirai kalbėti, nes konservatorių partija, apglėbusi tautininkus ir krikščionis-demokratus, su V. Landsbergiu Prezidento rinkimuose parėmė ideologinio ir išsivadavimo kovos principinio oponento – TSKP –  atstovę D. Grybauskaitę, stumdami šalį į visiškai valdomą taip vadinamą demokratiją. Peržengtos bet kokios moralės politikoje ribos. Supratau, kad būtina grįžti į aktyvią politiką. Prieš žengiant šį žingsnį, bandžiau susitikti ir pasikalbėti su V. Landsbergiu. Po š.m. kovo 7 d. istorinio konservatorių tarybos posėdžio sutarėme susitikti kovo 10-ąją. Tačiau profesorius susitikimą atidėliojo, galop pasakė, kad geriau mums nesusitikti. Tas pats nutiko pernai, Sąjūdžio iniciatyvinei grupei pakvietus V. Landsbergį aptarti tarpusavio santykius, o ne viešai juos aptarinėti.

Konservatoriams ir V. Landsbergiui už sistemos kandidatę ir idėjinę oponentę, pasižymėjusią uoliu tarnavimu sistemai ne tik tarybiniais laikais, bet ir būnant finansų ministre, vykdžiusia sistemos nomenklatūros patriarcho A.M. Brazausko valią privatizavimuose, biudžeto lėšų dalinimuose oligarchams ir kituose baruose, pakvietus balsuoti tremtinius, politkalinius, krikščionis, patriotus, supratau, kad didesnis moralinis nuopuolis dešiniųjų politikoje, ir dešiniųjų bei kairiųjų politikų susiliejimas po oligarchų sparnais, vargu, ar gali būti.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė, kurios vienas mėgstamiausių pomėgių, bet paveikslavimosi su vaikais, laipioti ant tankų, per dešimtmetį tapo Lietuvos korupcijos, melo, provokacijų ir stagnacijos simboliu.

1988 m. birželio 3-iąją, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės išrinkimo dieną, peržengiau ribą – pakviečiau susirinkusius pradėti. Apsisprendimas išplaukė iš pasąmonės. Po renginio Vilniaus-Kauno autostradoje prikabinta „uodega“ patvirtino, kad sistema iššūkį priėmė. Nepasakodamas Sąjūdžio istorijos, vienu kitu pavyzdžiu ir aspektu per V. Landsbergio asmens prizmę bandysiu paanalizuoti Sąjūdžio ir kompartijos santykių raidą ir tendencijas, atsirituliojusias iki šių metų Prezidento rinkimų.
Nuo pat iniciatyvinės grupės, vėliau tarybos išrinkimo nerinkome vadovo – vieną asmenį sistemai lengviau prispausti. Tarybos pirmininką rinkome tik po to, kai LTSR Aukščiausioji Taryba 1988 m. lapkritį neparėmė respublikos suvereniteto nuostatas įtvirtinančias estiško pavyzdžio Konstitucijos pataisas. Nesutinku su A. Juozaičiu, kad V. Landsbergio išrinkimas Sąjūdžio tarybos pirmininku buvo istorinė klaida. Šiam istoriniam V. Tomkaus pasiūlymui nuoširdžiai pritariau, nes maniau, kad V. Landsbergis sugebėdavo apibendrinti klausimus, rasti kompromisus. Esmine tarybos klaida įvardinčiau tai, kad nesugebėjome laikytis tarybos nutarimo dėl pirmininko rotacijos, kad pradėjo reikštis vienasmenė, o ne bendra tarybos nuomonė.

Rinkimuose į TSRS liaudies deputatus atsirado pirmieji mūsų tarpusavio rimtesnio nepasitikėjimo ir atskirų tarybos narių, visų pirma, V. Landsbergio nekolegialūs ar net vienasmeniai sprendimų priėmimai, jų keitimai be tarybos žinios. Bandoma teigti, kad A. Juozaitis Sąjūdžio tarybai nutarus atsisakė konkuruoti su A.M. Brazausku, o A. Nasvytis - su LKP CK antruoju sekretoriumi V. Beriozovu. Tokių tarybos nutarimų nebuvo, tai patvirtina išsaugotos posėdžių stenogramos. Netiesą porina ir K.D. Prunskienė, teigianti, kad Sąjūdžio taryba pritarė jos skyrimui paskutiniojo tarybinio premjero V. Sakalausko pavaduotoja. Vienasmenių ar siauro rato sprendimų priėmimas visos tarybos vardu buvo pirmas žingsnis klimpti į sistemos glėbį, tapti priklausomais nuo jos, nes tokie veiksmai buvo naudingi sistemai, bet ne Sąjūdžiui ir visuomenei. Po daugelio metų A.M. Brazauskas, teisindamasis dėl savo elgesio neparemiant Aukščiausioje Taryboje estiško tipo Konstitucijos pataisas, aiškino, kad išvakarėse Vingio parke susitiko su V. Landsbergiu ir dėl to sutarė. V.Landsbergio paneigimo šiuo klausimu neteko matyti. Belieka tikėtis, kad „Žigulių“ ir buto Žvėryne paskiros sąjūdiečiui profesoriui nebuvo lemiami argumentai dėl šių vienasmenių jo sprendimų. Ši situacija garbės nesuteikia jiems abiems – vienasmeniškai V.Landsbergis negalėjo pakeisti tarybos sprendimo, o su A.M. Brazausku ir jo aplinka dėl estų iniciatyvos palaikymo Sąjūdžio taryba sutarė įvykių išvakarėse.

Sąjūdžio ir LKP vadovų bendravimo istorija svarbi, analizuojant įvykius, kuriuos vainikavo bendros ne tik A.M. Brazausko, bet ir konservatorių iniciatyvos valstybės vadovu matyti D.Grybauskaitę, kuri yra ne tik sistemos valdininkė, bet ir Atgimimo laikotarpiu buvusi kitoje barikadų pusėje, atstovaujanti visiškai kitokioms vertybėms, nieko bendro neturinčiomis su Sąjūdžio siekiais ir idealais, nepriklausomybės ir krikščioniškomis vertybėmis. Atsakant į šiuos klausimus tenka liesti labai jautrų visuomenei klausimą – dėl Vytauto Landsbergio ir jo vaidmens Lietuvos istorijoje.

Kovo 11-ąją baigėsi kolektyvinis Sąjūdžio darbas, prasidėjo vienasmeniški V. Landsbergio veiksmai. V. Landsbergio, 1991 m. kovo 11-ąją tapusio pirmuoju asmeniu, kadrų politika nuo pirmų dienų buvo keista. Visų pirma, dėl sąsajų su buvusia nomenklatūra, asmenimis, kuriuos KGB galėjo kontroliuoti. Nustebino tai, kad V. Landsbergis Aukščiausiosios Tarybos sekretoriumi pasirinko asmenį, kuris šioje institucijoje vadovavo dokumentų tvarkymui ir ruošimui - senosios nomenklatūros atstovą L. Sabutį. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad nomenklatūra šiam asmeniui vėliau akivaizdžiai keršijo. Didžiule problema tapo tai, kad buvo paliktas visas Aukščiausiosios Tarybos aparatas. Naujai suformuotas buvo tik Pirmininko sekretoriatas, beje, praktiškai ne iš Sąjūdžio žmonių. A. Abišalai buvo pavesta ruošti aparato koncepciją, bet praktiškai klausimas liko koncepcijų lygmenyje. Sąjūdžiui laimėjus rinkimus, sunku buvo suprasti ir bandymą Ministru Pirmininku siūlyti A.M. Brazauską. Tuomet V.Landsbergis dar nebuvo tiek įtakingas, kad šis variantas būtų suprastas ir prastumtas. K.D. Prunskienės pasirinkimas tuo metu buvo lyg ir suprantamas. Labai nustebino ir V. Landsbergio pasirinkimu suformuotas Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas, kuriame Pirmininkui sunkiai sekėsi priiminėti svarbius ir neatidėliotinus klausimus.

1990 m. kovo 17 d. buvau išrinktas Aukščiausiosios Tarybos Krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisijos pirmininku. Pirmas netikėtumas, su kuriuo susidūriau – V. Landsbergio parama K.D. Prunskienės siūlymui vidaus reikalų ministru skirti M. Misiukonį. Komisija net 3 kartus nepritarė šiam siūlymui, o V. Landsbergis mus „prispaudinėjo“ nuožmiai. Neprispaudė. Tad M. Misiukonis Pirmininko „stūmimu“ buvo paskirtas vidaus reikalų ministru, pažeidžiant reglamentą. Mums nesuprantama buvo, kodėl KGB generolas ir dar su neeiline praeitimi turi būti nepriklausomos Lietuvos vidaus reikalų ministru, kodėl Latvijos Aukščiausioji Taryba gali keisti buvusį vidaus reikalų ministrą, o Lietuvos – ne. Pasekmes netrukome pamatyti. Pradedant ministerijoje veikusiu neoficialiu Maskvos atstovų štabu, ministro nenoru skirti ginklus net Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko apsaugai (beje, Ministrę Pirmininkę K.D. Prunskienę saugojo M. Misiukonio skirta OMON`o apsauga), baigiant 1991 m. sausio įvykiais. Mūsų komisija po įvykusio fakto sužinojo ir apie tai, kad K.D. Prunskienės Vyriausybė įsteigė Valstybės saugumo departamentą, kurio vadovu paskyrė M. Laurinkų. Nustebino vadovo kandidatūros pasirinkimas, sprendimas visą departamento vadovybės branduolį suformuoti vien iš buvusių KGB darbuotojų. V. Landsbergiui tai buvo priimtina.

1991 m. sausio įvykiai ir tai, kas iki šiol slepiama nuo tautos. K.D. Prunskienę prašėme nekelti maisto kainų, nes matėsi, kad kažkas rimtai yra ruošiama  Faktiškai vienasmenišku sprendimu sausio 4 d. vis tik kainas ji pakėlė, šiais veiksmais suteikdama Maskvai lauktą pretekstą. Pagrįstai galiu teigti, kad Ministrė Pirmininkė žinojo, kas turi įvykti. Sausio 7 d. K.D. Prunskienė dar nuskrido į Maskvą susitikti su M. Gorbačiovu, grįžusi atsistatydino. Sausio 8 d. vyko pirmasis civiliais persirengusių kariškių bandymas įsiveržti į Aukščiausiąją Tarybą, sustabdytas gynėjų. M.Misiukonio sprendimas atsiųsti mūsų milicijos būrį, turėjusį šios minios neįleisti į Aukščiausiosios Tarybos vidinį kiemą, visa valanda vėliau, negu buvo sutarta išvakarėse Pirmininko kabinete, galėjo būti lemiamas. Sausio 12-13 d. naktis buvo esminis Lietuvos ir jos žmonių išbandymas. Laimėjome tik todėl, kad buvome vieningi ir pasiryžę aukai. Tačiau tos dienos parodė, ką gali reikšti baimė ar net išdavystė.

Šis istorijos puslapis kukliai teatverstas. Valstybinių komisijų (komisijos dėl sausio 8 d. įvykių ir komisijos dėl Ministro Pirmininko A. Šimėno dingimo aplinkybių), tyrusių tų dienų įvykius, medžiaga neteisėtai pasisavinta ir išnešta iš Parlamento. Man žinoma, kad tai padaryta V.Landsbergio rėmėjų ir ne be aukščiausio palaiminimo. Pavardes ir man žinomus faktus esu pasiruošęs apklausos metu pateikti prokuratūrai. Tikiuosi, kad ji šį kartą nepraleis šios informacijos negirdomis. Nesuprantama yra tai, kodėl V. Landsbergis, žinodamas šių komisijų medžiagą, jos nepanaudojo prieš K.D. Prunskienę, kurios elgesys sausio 13-osios paryčiais Vyriausybės rūmuose gali būti vadinamas, anot š.m. gegužės 7 d. Vyriausiosios rinkimų komisijos posėdyje pirmininkavusio Z.Vaigausko formuluotės, tėvynės išdavimu. Kodėl V. Landsbergis į teismų posėdžius dėl K.D. Prunskienės bendradarbiavimo su KGB klausimų siuntė B. Gajauską be deramos teisinės ir informacinės pagalbos, kodėl nenaudojo šių komisijų medžiagos, neperdavė jos prokuratūrai? VSD, vadovaujamas V. Zedelio ir Z. Vaišvilos, taip pat buvo surinkęs pakankamus Ministrės Pirmininkės K.D. Prunskienės ir KGB bendradarbiavimo įrodymus. Tačiau V.Landsbergis ir G. Vagnorius nusprendė VSD išvaikyti. Nenustebau, jog K.D. Prunskienė po 1992 m. Seimo rinkimų ir valdžios pasikeitimo kreipėsi į Generalinę prokuratūrą dėl baudžiamosios bylos iškėlimo man už jos atseit šmeižtą dėl jos bendradarbiavimo su KGB.

Atsakymas dėl tokio nelogiško, atrodytų, V. Landsbergio elgesio, manau, slypi pasisavintoje minėtų valstybinių komisijų medžiagoje. Jos paviešinimas nenaudingas ir jam pačiam. Po šių įvykių Lietuvoje besikeičiančios dešiniųjų ir kairiųjų valdžios viena kitai nereiškė jokių esminių priekaištų. Jei reiškė, tai tik dėl akių. Manau, sausio įvykiai kairę ir dešinę surišo tvirtai. Iš tų aplinkybių, kurios man žinomos, niekas manęs neįtikins, kad A. Šimėnas sausio 13-osios naktį galėjo savarankiškai dingti be V. Landsbergio žinios. Sausio 12 d. ir sausio 13-osios naktį ne kartą Pirmininko kabinete sutikau G. Vagnorių, bekalbantį su juo, įtraukdavo į pokalbius jie ir mane. G. Vagnoriaus skyrimas buvo svarstomas, ir V. Landsbergiui tai nebuvo sausio 13-osios nakties ekspromtas.

Ryšys tarp šių aplinkybių ir kompleksinis V. Landsbergio veikimas, paskirstant darbus tarp atskirų žmonių, vienam nežinant kito užduočių, buvo akivaizdūs. A. Šimėnas pasirodė sausio 13-osios dieną – gerai nusiteikęs, kupinas nusiteikimo dirbti, tačiau paaiškino, kad kalbėsis tik su Pirmininku. Nuošaliame koridoriuje patardęs su Albertu tą naktį buvusį asmens sargybinį Andrių Pečkį, nuskubėjau į Pirmininko kabinetą. A. Šimėnas buvo visiškai pasikeitęs – tiesiog ligonis. Niekas manęs neįtikins, kad žmogus gali taip staiga pasikeisti vien dėl didelio psichologinio streso. G. Vagnorius A. Šimėną pasiėmė į Vyriausybę savo patarėju ekonominės reformos klausimais, jį visapusiškai globojo nuo pašalinių dėmesio. A. Pečkys iškart buvo paskirtas į G. Vagnoriaus apsaugą, tapo jo apsaugos vyresniuoju, o po kurio laiko - ir visų Apsaugos skyriaus darbuotojų, dirbusių Vyriausybėje, vadovu.

Manau, kad 1991 m. sausio ir ypač sausio 13-osios įvykiai suformavo pagrindus tam, ką šiandien akivaizdžiai galima bandyti pavadinti kairės ir dešinės pusės spektro siekiu Lietuvoje padaryti de-facto dvipartinę sistemą, kuri tik prieš rinkimus šiek tiek parungtyniauja dėl teisės eilinį kartą vadovauti valstybei ar kuriai nors savivaldybei. Tačiau esminių priekaištų valdžia ir opozicija viena kitai neturi. O konservatorių sutartinė parama G. Kirkilo Vyriausybei tapo rašytiniu įrodymu.

1991 m. rugpjūčio 19 d. Maskvoje prasidėjus valstybiniam perversmui po pietų G.Vagnorius ir V. Landsbergis pasiūlė man organizuoti Vyriausybės veiklą pogrindyje – aš pažįstu Sąjūdį. Žinodamas A. Šimėno likimą, įsikūriau netoliese – Žvėryne. Pamačius, kad Maskvoje pučas įstrigo, prisistačiau G. Vagnoriui jo kabinete. Nuo jo pykčio protrūkio ir mūsų susirėmimo išgelbėjo, neatspėsite kas – Česlovas Juršėnas, pabeldęs į duris ir įėjęs į kabinetą: „Premjere, aš dėl darbotvarkės“. Ar atsimenate, kokias pareigas buvęs LKP CK instruktorius Č. Juršėnas tuo metu užėmė G. Vagnoriaus vadovaujamoje Vyriausybėje? O gi Vyriausybės (dešiniųjų, t.y. sąjūdietiškos) atstovas Aukščiausioje Taryboje dėl Vyriausybės nuomonės pateikimo parlamentui darbotvarkės klausimais! Ar reikia ryškesnio pavyzdžio, kaip tai derinosi su Sąjūdžio vertybėms ir žmonių pasitikėjimu mumis, kodėl tai buvo priimtina ir V. Landsbergiui, ir G. Vagnoriui? Priminsiu, kad G. Vagnorius ministru be portfelio į savo vadovaujamą Vyriausybę siūlė ir kitą buvusį LKP CK instruktorių G. Kirkilą, kam pritarė ir V. Landsbergis, tačiau daugumos sąjūdiečių tada tokiu manevru dar nepavyko įtikinti. Netrukau pamatyti mano išsiuntimo į „pogrindį“ rezultatus – paskubomis išdalinta aibė lėšų, diplomatinių pasų, automobilių, o vietoje manęs Vyriausybės aparato vadovu paskirtas G. Vagnoriaus Vyriausybės sekretorius K.Čilinskas. Tokiu būdu buvo sustabdytas mano vykdytas Vyriausybės aparato esminis keitimas, visų pirma, atleidžiant su KGB susijusius asmenis.

G. Vagnoriaus vienasmenis ir diktatūrinis vadovavimo stilius, atvirai korupcinių projektų stūmimas, pavedant esminius dalykus vykdyti K. Čilinskui, tapo atvira kova ne tik su manimi, bet ir su beveik visais Vyriausybės nariais. G. Vagnorius psichologiškai nesijautė tvirtai, nes neturėjo nieko bendro su veikla Sąjūdyje. 1992 m. kovą beveik visi Vyriausybės nariai kreipėmės dėl G. Vagnoriaus į Aukščiausiąją Tarybą. V. Landsbergis į tai nereagavo, o Aukščiausioji Taryba pradėjo svarstyti G. Vagnoriaus teikimus dėl dalies Vyriausybės narių (L. Ašmanto, J. Oleko, buvo paruoštas ir mano) atleidimo, kuriems parlamentas nepritarė.

Esminis konfliktas įvyko dėl KGB dokumentų. 1991 m. rugpjūčio 23 d. buvau paskirtas Vyriausybinės komisijos deryboms su TSRS dėl KGB padalinio Lietuvoje likvidavimo vadovu. Po sunkių ir įtemptų derybų buvo pasirašyta pirmoji Lietuvos Respublikos ir TSRS tarpvalstybinė sutartis - dėl KGB padalinio Lietuvoje likvidavimo. Pradėjome inventorizuoti perimamus dokumentus. Tačiau daugiausia problemų kilo su Aukščiausiosios Tarybos komisijos KGB veiklai tirti, vadovaujamos B. Gajausko, nariais, kurie puolė savavališkai neštis jų norimus dokumentus. Ne kartą kolegas deputatus KGB rūmuose teko pasitikti drauge su apsauga ir priversti juos grąžinti išsineštus dokumentus, kompiuterių diskelius. Netrukau sulaukti svečių, įtikinėjusių mane pažeisti pasirašytą tarpvalstybinę sutartį, priekaištavusių dėl jos detalių, raginusių atseit nepatriotišką policiją, saugojusią KGB rūmus Vilniuje, pakeisti patriotais.
 
Netrukau sulaukti interpeliacijos man Aukščiausioje Taryboje. Prieš tai, pasinaudojus mano nebuvimu, policiją, saugojusią KGB rūmus Vilniuje, pakeitė krašto apsaugos „Geležinis vilkas“. Ar ne antrą naktį po šio pasikeitimo maišai su KGB dokumentais iš pastato paslapčia ir buvo pradėti vežti. VSD pavyko susekti pėdsakus, kurie baigėsi Kaune. Nespėjome šio darbo baigti – nepavykus interpeliacijai prieš mane, G. Vagnorius netruko pavadinti mane KGB-istu ir pradėjo siekti VSD likvidavimo. Galop 1992 m. kovo 19 d. atleido mane ir V. Zedelį iš darbo departamente,  nors patys G. Vagnorius ir V. Landsbergis prašė manęs šias pareigas užimti nuo 1991 m. rugsėjo 27 d. Sutikęs buvau tik laikinai, nes Ministro Pirmininko pavaduotojo darbo ir taip buvo per akis. 

Kalbant apie KGB reikalus, norėčiau paminėti keistą V. Landsbergio nuostatą dėl V.Čepaičio problemos ir Desovietizacijos įstatymo projekto. Neišgirdome V. Landsbergio nuomonės tiek dėl V. Čepaičio, tiek dėl Desovietizacijos. Procesas sustojo, nes jo akivaizdžiai išsigando ir kairė, ir dešinė. Prasidėjo KGB voratinklių draikymasis spaudoje ir sąskaitų suvedinėjimas parlamente. Aukščiausiosios Tarybos darbas buvo paralyžuotas.

Vyriausiosios rinkimų komisijos darbas, šiemet svarstant mūsų prašymą ištirti D.Grybauskaitės ir K.D. Prunskienės galimą bendradarbiavimą su KGB, akivaizdžiai atskleidė, kad liustracija yra tik dėl akių ir formalumo – Liustracijos komisijos darbas yra mėgėjiškas ir organizuotas taip, kad ji, neturėdama net savo aparato ir tinkamo juridinio statuso, organizacinių galimybių, yra bejėgė ką nors efektyviai, profesionaliai ir dalykiškai padaryti. Ši situacija akivaizdžiai tenkina ir kairiuosius, ir dešiniuosius. Diskusija dėl KGB rezervistų tai patvirtino.
 
Priėjome prie esminių įvykių, kurie 1992 m. buvo paskelbti valstybės paslaptimi.

1992 m. liepos pradžioje Aukščiausioji Taryba pavedė G. Vagnoriui po jo atstatydinimo laikinai eiti Ministro Pirmininko pareigas. Tačiau faktiškai jis nedirbo, savo pareigas pavedė pavaduotojui A. Dobravolskui. Pastarasis dar prieš 4 mėnesius buvo parašęs atsistatydinimo pareiškimą, tačiau G. Vagnorius jo neteikė parlamentui. Kitas pavaduotojas V. Pakalniškis lankėsi Prancūzijoje. Faktiškai visi vadovavimo Vyriausybei klausimai iki A. Abišalos Vyriausybės suformavimo užgriuvo mane.

Pasibaigus eiliniam Laikinosios gynybos vadovybės posėdžiui V. Landsbergis netikėtai pareiškė, kad Rusija sutinka parduoti Lietuvai ginklus, reikia tik pinigų (tuo metu tai buvo labai sudėtingas klausimas, nes niekas Lietuvai oficialiai ginklų neparduodavo). V. Landsbergis žiūri į G. Vagnorių, šis tyli. V. Landsbergis atsigręžia į mane: „Zigmai, reikia pinigų“. Patvirtinau, kad tokiam šventam reikalui lėšų bus. Liekame dviese. V. Landsbergio klausiu, kas gi nutiko, nes prieš keletą dienų iš Maskvos grįžęs krašto apsaugos ministro pavaduotojas N. Vidrinskas man pranešė, kad nieko naujo. Turiu paaiškinti, kad 1992 m. sausyje V. Landsbergis lankėsi Maskvoje ir priėmimo metu sausio 17 d. B. Jelcinas teigiamai vizavo mūsų paruoštą prašymą dėl lengvosios ginkluotės įsigijimo. V. Landsbergis paaiškino, kad ryt pas mane į kabinetą ateis žmogus, kuris viską paaiškins.

Rytojaus dieną atėjo Aukščiausiosios Tarybos deputatas E. Grakauskas ir pateikė dokumentus, paruoštus Vyriausybės nutarimų projektus. Net Rusijos Vyriausybės nutarimas prieš mėnesį buvo jau priimtas. Belikę buvo Lietuvos Vyriausybės vardu pasirašyti įgaliojimus! Tačiau sandoryje tarp 2 valstybių pamačiau tarpininką - privačią a.a. G. Konopliovo korporaciją „Lietverslas“. Nedelsdamas surinkau visus su šiuo klausimu susijusius dokumentus Vyriausybės aparate ir Krašto apsaugos ministerijoje.

Pasidarė nejauku. Vykstu pas V. Landsbergį ir klausiu, kam reikalingas privatus tarpininkas? Pirmininkas, kaip visada panašiais atvejais, pakalbėjo taip, kad nesuprasi jo nuomonės. Pasakiau: „Gerai, Vytautai, padarysiu, tačiau padarysiu taip, kaip turi būti.“

Išsikviečiu vieną VRM vadovų ir paprašiau žmogaus, išmanančio ginkluotę ir pasiryžusio didžiulei rizikai. Man pateikė R. Rudžionio kandidatūrą ir asmens bylą. Veikti reikėjo žaibiškai. Pasikalbėjau su juo ir pasiūliau tapti Vyriausybės įsteigto, bet dar nepradėto formuoti Lietuvos ginklų fondo vadovu. R. Rudžionis sutiko. Nuvežiau jo asmens bylą V. Landsbergiui ir pasiūliau išmesti „Lietverslą“, vietoje šios korporacijos Vyriausybės įgaliojimus atstovauti Lietuvai suteikti valstybinei struktūrai – Ginklų fondui. Kitą rytą atvykau pas V. Landsbergį atsakymo. Pirmininko samprotavimai vėl panašūs - kaip nori, taip suprask. Pasakiau jam, kad metu lauk „Lietverslą“ ir įgaliojimus suteikiu Lietuvos ginklų fondui. Paruošiau atitinkamus Vyriausybės potvarkius ir nunešiau pasirašyti premjero pareigas vykdžiusiam A. Dobravolskui. Taip Ginklų fondo vadovu tapo R. Rudžionis, buvo sudaryta nauja vyriausybinė delegacija, Ginklų fondui suteikti įgaliojimai pasirašyti tarpvalstybinę sutartį, man – koordinuoti visus veiksmus. Tačiau apie visa tai, kas įvyko, nežinojo nei G. Konopliovas, nei Rusijos pusė.

R. Rudžioniui paskyriau vyriausybinį lėktuvą JAK-40, kuriuo jis drauge su G.Konopliovu išskrido į Maskvą. Įsakiau bet kokiu pretekstu grįžti nepasirašius sutarties, nes turėjome susigaudyti, kas vyksta. Rusijos pusė jau buvo pasiruošusi švęsti sandorio pasirašymą, todėl labai nustebo, kai R. Rudžionis pasakė, kad reikia grįžti patikslinti kai kurias sutarties detales. Grįžtant iš Maskvos lėktuve, kuriame buvo tik įgula, iš G. Konopliovo buvo atimti jo turimi dokumentai. Susipažinęs su jais, supratau, kad reikalas dar rimtesnis.
 Paaiškėjo, kad planuojamu 52,35 mln. JAV dolerių dydžio lengvosios ginkluotės ir šaudmenų sandoriu dangstomas net 1,675 mlrd. JAV dolerių sandoris, kuriuo be lengvosios ginkluotės Lietuvos vardu turėjo būti perkami net 66 lėktuvai (20 vnt. SU-25, 2 vnt. SU-25UBK, 20 vnt. MiG-29, 2 vnt. MiG-29UB, 20 vnt. SU-27, 2 vnt. SU-27UBK), 40 vnt. sraigtasparnių Mi-8MT, 6 vnt. sargybos laivų PSKP, aibė automobilių. Akivaizdu, kad tai ne tik mums nereikalingi ir nerealūs karinės technikos kiekiai, bet ir Lietuva tokių lėšų net negalėjo turėti. Priminsiu, kad tuo metu po panašaus skandalingo sandorio buvo atstatydinta Bulgarijos Vyriausybė, bandžiusi panašiu būdu tapti nelegaliu rusiškos ginkluotės perpardavėju vienai trečiojo pasaulio valstybei. Aiškėjo, kad Lietuvos vardas buvo planuotas panaudoti panašiam neteisėtam ginkluotės perpardavimui, nes mes tokias lėšas tam skirti tikrai negalėjome. Pagal tarptautines ginklų pardavimo taisykles pirkėjas įsipareigoja be pardavėjo sutikimo ginkluotės neperparduoti trečiosioms šalims.

Paaiškėjo, kad dar 1991 m. liepos mėn. 4 d. G. Vagnorius pasirašė Lietuvos Respublikos Vyriausybės potvarkį Nr.420p, kuriuo buvo nutarta sudaryti Ministro Pirmininko inovacinį fondą ir fondo tarybą, pritarta korporacijos „Lietverslas“ ir RTFSR inovacinio fondo sutarčiai, korporacijai „Lietverslas“ ir komerciniam bankui „Geka“ (vėliau, t.y. po šio skandalo, banko pavadinimas keistas į „Tauro“ bankas) leista antspauduose ir firminiuose blankuose naudoti Lietuvos Respublikos herbą. Paaiškėjo, kad Lietuvos valstybė planavo 7 buvusias TSRS karinės pramonės įmones Lietuvoje, apeinant bendrus privatizavimo įstatymus, išimties tvarka perleisti korporacijai „Lietverslas“ (49% - „Lietverslui“, 45% - užsienio įmonei, 6% - fiziniams asmenims). Ir kitus projektus planavo įgyvendinti. Nenuostabu, kad G. Konopliovas (ne tik V. Landsbergis) save jau įsivaizdavo Lietuvos Prezidentu. Labai jis laukė ginklų, nes manė, kad tada tai jau tikrai kontroliuos padėtį valstybėje. Kaip? Aibė politikų parašų, dokumentų patvirtina, kad šiuose projektuose dalyvavo aukščiausio ešelono abiejų valstybių asmenys. Tai patvirtina nutarimai, potvarkiai, projektai, sutartys, netgi „Lietverslo“ darbo sutartys su politikais dėl projektų ruošimo. Na ir išimtys, išimtys... Steigiant banką „Geka“ (iš skolintų lėšų, ką draudė įstatymai), valstybinės įmonės, skolinančios G. Konopliovo įmonėms lėšas, patalpų bankui suteikimas J. Juozapavičiaus ir K. Kalinausko gatvėse, ir t.t. O dėl ginklų pirkimo jau buvo pasirašytas Rusijos premjero pareigas ėjusio J. Gaidaro 1992 m. birželio 9 d. potvarkis Nr.1243-PС, kuriuo Rusijos Užsienio ekonominių ryšių ministerijai leista baigti derybas dėl ginklų pardavimo su korporacija „Lietverslas“, atstovaujančia Lietuvos Respubliką. Tik, deja, tuo metu buvo sujauktas V. Landsbergio ir bendražygių pasjansas - griuvo G.Vagnoriaus Vyriausybė, o į derybas įsimaišė jo pavaduotojas Z.Vaišvila, Lietuvos ginklų fondas.

Įvykiai vystosi toliau. Paruošiama sutartis dėl lengvosios ginkluotės įsigijimo (be milijardinių sumų), ir R. Rudžionis su G. Konopliovu Vyriausybės lėktuvu vėl skrenda į Maskvą. Derybose Lietuvos pusė paprašo G. Konopliovą, nebeturintį jokių įgaliojimų, išeiti iš derybų salės. Kai kurie Rusijos delegacijos nariai ir G. Konopliovas protestuoja, tačiau mūsų delegacija rodo savo įgaliojimus Lietuvos ginklų fondui ir kitos sudėties delegacijai. Rusijos pusei nėra kur dėtis. G.Konopliovas išprašomas už durų. Vėliau Rusijos delegacija atsiprašo už nesusipratimą. Sutartis pasirašoma ir pradedama vykdyti. Ji vykdoma, dirbant ne tik A. Abišalos, Br. Lubio, bet dar ir A. Šleževičiaus Vyriausybei.
 
Susiskambinau su Rusijos Vyriausybės vadovo pirmuoju pavaduotoju G. Burbuliu, su kuriuo susipažinau dar 1989 m. gegužę I-ajame TSRS liaudies deputatų suvažiavime salėje dalindamas Sąjūdžio žinių leidinį apie Ribetroppo-Molotovo paktą – lietuviško kraujo turintis deputatas atstovavo RTFSR Sverdlovsko srities delegaciją. Paaiškinau padėtį ir sutarėme, kad dėl 7 karinio-pramoninio komplekso įmonių Lietuvoje galime daryti taip, kaip buvo padaryta su „Avto VAZ“ įmone Lietuvoje – mūsų Vyriausybės potvarkiu, pasirašytu V. Pakalniškio, Rusijos pusei buvo suteikta 33% akcijų, o likusi dalis atiteko Lietuvos valstybei. Sistema funkcionavo, ir per visą neramų laikotarpį „Žigulių“ vairuotojai nesiskundė atsarginių dalių trūkumu. Pvz., dėl Kauno malūnsparnių remonto gamyklos buvo sutarta panašiai – Rusijos valstybei atitenka 33% akcijų, likusi dalis - Lietuvos valstybei. Rusija, išvesdama kariuomenę, neišveža šio karinio turto (įrengimų), iškart duoda šiai vienintelei įmonei, remontavusiai rusiškus malūnsparnius Mi, per 50 mln. JAV dolerių užsakymą, o Rusijos karinės pramonės konversijos (perėjimo į civilinę pramonę) sąskaita (finansavimas – iš Vokietijos) nuperkami įrengimai, kurie tiktų remontuoti Europoje dislokuotiems JAV malūnsparniams.

Deja, išmetus privatų interesą, Lietuvos pusė prarado ūpą tai daryti. V. Landsbergis tylėjo, A. Abišala – taip pat, Br. Lubys nesėkmingai bandė savo variantus, o atėjus į valdžią A.Šleževičiaus Vyriausybei, kairieji komplektavo tai daryti, nes dešinieji šaukė, kad, suprask, vos ne Tėvynę parduodame (Rusija būtų vežusi į Lietuvą remontui savo karinę techniką). Rusija laukė, tačiau Lietuvai neapsisprendus, vienu paskutiniųjų ešelonų 1993 m. rugpjūtyje Rusijos kariuomenė įrengimus išvežė iš Lietuvos. Vien minėtoje įmonėje Kaune dirbo 1000 žmonių, prarastas monopolis nuo Vladivostoko iki Atlanto.

Apie V. Landsbergio reakciją į mano veiksmus sužinojau iš A. Abišalos: „Zigmai, Pirmininkas pasakė, kad tu nereikalingas Vyriausybėje.“ Viskas logiška ir aišku. Dar bandžiau dalyvauti Seimo rinkimuose 1992 m. spalio 25 d. Akmenės-Joniškio rinkimų apygardoje. Vėliau tautininkas K. Inta prisipažino, kad jų partijos vadovybę prispaudė V. Landsbergis, priverčiant jį išsikelti prieš mane, nors mes su K. Inta buvome susiderinę, kad nekonkuruosime tarpusavyje. Į apkalbų karuselę prieš mane buvo mesti kolegos deputatai, pradedant A. Svarinsku, baigiant L. Andrikiene, kurie buvo atsiųsti agitacijai šioje rinkimų apygardoje. Į akis pažiūrėti nedrįsta, tačiau už akių drąsiai buvau apkalbamas, vadinamas KGB-istu, šiokiu ir anokiu. Rezultatas logiškas - sąjūdiečiai buvo suskaldyti, o Seimo rinkimus triuškinančiai laimėjo A.M. Brazausko komanda.

Rusijoje šis įvykis iššaukė didžiulę, visų pirma, opozicijos reakciją. Prezidentas B. Jelcinas pasirašė įsaką dėl tarnybinio patikrinimo, ne vienas tarnautojas su antpečiais išlėkė iš darbo. Apie tai rašė laikraštis „Denj“ („Diena“). 1992 m. spalio mėnesį, vykstant rinkimų į Lietuvos Seimą kampanijai, „Ostankino“ televizijos žinomi „Vzgliad“ („Požiūris“) žurnalistai laidoje „Politbiuras“, kurią rodydavo kiekvieną vėlų penktadienio vakarą, kalė Lietuvai už šią istoriją didžiules vinis. A.Politkovskis, vedęs šią laidą, ne kartą demonstravo G. Vagnoriaus ir A. Butkevičiaus pasirašytus raštus su įgaliojimais „Lietverslui“. Štai, žiūrėkite, kuo užsiima Lietuvos Vyriausybė! Ir laukė mūsų valdžios oficialaus atsakymo. Tik ekspremjeras G. Vagnorius po kelintos „Politbiuro“ laidos per ELTA išplatino savo pareiškimą, kuriuo visą kaltę bandė suversti A.Butkevičiui ir krašto apsaugos ministerijai. Tačiau dokumentai ir kita informaciją tvirtina kitką. Beje, A. Butkevičių vykdyti G. Konopliovo valią prispaudinėjo abu mūsų garsieji valdžios vyrai. Tuo tarpu Rusija po šio įvykio pradėjo įvedinėti tvarką ne tik ginklų prekyboje, bet ir visose specialiose srityse, kurias Lietuvos vardu buvo pasišovusi tvarkyti korporacija „Lietverslas“ – strateginės ir radioaktyvios žaliavos, medžiagos, technologijos ir pan.
 Keletas akcentų pabaigai Pirma, ginklų prekybos monopolį TSRS ir Rusijoje kontroliavo KGB. Antra, 1992 m. V. Landsbergio komandai pralaimėjus Seimo rinkimus ir A.M. Brazauskui A.Skučo vadovaujamą Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyrių nusprendus perduoti VRM-jai, A.Skučas ir didžioji dalis šios skyriaus vadovaujančių darbuotojų neteko darbo. Priglaudė juos G. Konopliovas „Tauro“ banke. Ten dirbo ir A. Skučas, ir G. Terleckas, tvarkęs finansus ir dabar už šį darbą minėtame banke nuteistas. Trečia, G. Konopliovo mirtis taip pat kelia įvairių minčių, tuo labiau, kad įvyko ne viena paslaptinga šiame banke dirbusio žmogaus mirtis.

Sužinojus apie šiuos įvykius, manau, skaitytojas supras, kodėl V. Landsbergis ir G. Vagnorius tapo neatskiriamais. Suprantama, kodėl taip beatodairiškai jiedu 1996 m. Seimo rinkimuose vėl veržėsi bet kokia kaina grįžti į valdžią. Grįžo ir netruko pradėti parceliuoti valstybės strateginius objektus, nors būdami opozicijoje patys privertė Seimą patvirtinti neprivatizuojamų strateginių objektų sąrašą. „Williams“ istorija buvo jų veiklos viršūnė.

Grįžtant prie Konservatorių partijos, beje, įregistruotos 1993 m. gegužės 1 d., ir V.Landsbergio apsisprendimo paremti D. Grybauskaitę, priminsiu tik, kad G. Konopliovas buvo senosios nomenklatūros žmogus, prieš Nepriklausomybę dirbęs LTSR Agropramoninio komiteto pirmininko pirmuoju pavaduotoju. O D. Grybauskaitei pateiksiu keletą klausimų, nors ji ir pareiškė, kad į atskirų asmenų klausimus neatsakinės (neatsakė ji ir į Sąjūdžio iniciatyvinės grupės klubo klausimus, neatvyko ir į susitikimą su klubu, nenurodė tokiam susitikimui tinkamą kitą laiką):

1. Kodėl slepiate reikšmingus savo biografijos faktus?
2. Kodėl nestojote į savarankišką LKP 1989 m. gruodyje?
3. Kada išėjote iš darbo Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje ir kada išstojote iš TSKP – ar galite tai pagrįsti dokumentais?
4. Jūsų biografijoje teigiate, kad 1991 m. dirbote Lietuvos Respublikos Vyriausybėje – kokiose pareigose, nuo kada iki kada, kas jus rekomendavo darbui, nes aš, kaip Vyriausybės aparato vadovas, 1991 m. nesusidūriau su Jūsų darbu?
5. Kodėl, dirbdama finansų ministre, A.M. Brazausko Vyriausybėje, nepasipriešinote 76 mln. Lt PVM išmokai iš biudžeto „Vilniaus prekybos“ grupei?
6. Kodėl, dirbdama finansų ministre ir suprasdama įmonių balansus, turto vertinimus ir tikrąją privatizuojamų įmonių vertę, nepasipriešinote valstybinio turto privatizavimams už akivaizdžiai žemą kainą (LTB, VST, kt.)?
7. Ar būdama Lietuvos Prezidente, panaikinsite privačius monopolius strateginėse valstybės ekonomikos srityse, ar valstybė perims jų kontrolę?
8. Kiek iš tikrųjų kainuoja jūsų rinkiminė kampanija, nes akivaizdu, kad viešai deklaruojamų aukų neužtektų daryti tokią įtaką didžiajai daliai žiniasklaidos, kuri blokuoja informaciją apie jus ir dirba akivaizdžiai vienašališkai jūsų naudai.
9. Kas yra jūsų pagrindiniai rėmėjai?
10. Jūs pareiškėte, kad Lietuvą valdo viso labo 100 žmonių. Prašome juos išvardinti, nes deklaruojate kovą su oligarchais.

Tikiuosi viešai paskelbtų jūsų atsakymų, nes pretenduojant į valstybės vadovus, svarbu ne tik kandidatės priklausymas ar nepriklausymas sistemai (nomenklatūrai), bet ir principingumas bei atsakomybė rinkėjams. Nerimą kelia tai, kad D. Grybauskaitę parėmė ne tik jos senas bendražygis A.M. Brazauskas ir jo aplinka, bet ir priešingas dešinysis politinis sparnas. Po kandidatės susitikimo su Pramonininkų konfederacija nuskambėjęs jos ketinimas performuoti valdančiąją koaliciją taip, kad į ją įeitų socialdemokratų ir konservatorių partijos, reikštų visišką mano pasakojimo patvirtinimą apie kairiosios ir dešiniosios pusės, kandidatės susiliejimą bei priklausymą nuo tų pačių finansinių grupuočių. Beje, nesulaukėme ir LSDP atsakymo dėl D. Grybauskaitės partinės praeities. Didesnį ir grėsmingesnį oligarchinio modelio įsitvirtinimą Lietuvoje kol kas sunku įsivaizduoti. Tai reikštų formaliai dvipartinės, o praktiškai vieno politinio darinio, kontroliuojamo tų pačių finansinių sluoksnių, susidarymą Lietuvoje, kurį panašu, kad ketina vainikuoti Prezidente tapusi D.Grybauskaitė.

Didžiulį nerimą kelia tai, kad monopolinės mūsų valstybės ekonomikos sferos valstybės tampa visiškai nekontroliuojamos. Panašu, kad konservatorių partija ir kandidatė net nesiruošia kreiptis į ES valstybes-nares dėl Lietuvos stojimo į ES sutarties pakeitimo ar daryti bet kokius kitus žingsnius, kad neuždaryti šiemet Ignalinos AE, apsaugoti mus nuo elektros energijos kainų šuolio. Netikrinamas net Lietuvos elektrinės Elektrėnuose pasiruošimas (paskutinį kartą su apkrovomis ji tikrinta tik 1998 m.). Argi galima ramiai su tokia olimpine ramybe laukti šios nežinios? Be abejo ne.

Kovo mėnesį pasipila naujienos apie UAB „Energijos realizacijos centras“ (toliau - ERC), kurią per dukterinę įmonę valdo Rusijos įmonė „Inter RAO JES“ ir kuri siejama su Garbaravičių pavardėmis, pasirašinėjamas sutartis su Rusija dėl elektros energijos importo į Lietuvą, o vėliau - ir į Latviją, Estiją. Importą jau vykdo, o elektros energiją aukcione perka „Lietuvos energija“. Klausimas – už kokią kainą? V. Poderys prisipažino, kad jo vadovaujama kainų reguliavimo komisija šių kainų nereguliuoja. Nederėtų šią prekybą vadinti aukcionu – monopolistas importuoja ir parduoda aukcione! Kol dar dirba Ignalinos AE, gal būt ir gali kažkas konkuruoti. Beje, ERC turi ir monopolinę teisę eksportuoti į užsienį Ignalinos AE pagamintą energiją. Kodėl vėl monopolis ir kodėl jo nevaldo valstybė? Formaliai išgirsime, kad taip nustato 2002 m. įsigaliojęs naujas Energetikos įstatymas. Tačiau kodėl tokius spąstus patys sau spendžiame įstatymo lygyje? Įstatymu konservatoriai pridengė „Williams“ aferą, įstatymu pateisinti VST privatizavimas ir LEO LT sukūrimas.

Kodėl valstybė toleruoja analogišką situaciją su dujų tiekimu? Kodėl valstybė atsisakė kontroliuoti strategines monopolijas? Paaiškinimas vienas - oligarchinės sistemos egzistavimas.

Kodėl vėl tampame priklausomi tik nuo Rusijos (nesvarbu, kad ir nuo kitos šalies, pvz. bankų sektorius ir kiti strateginiai sektoriai - nuo Švedijos)? Ir vėl dėka V. Landsbergio bei jo politinės komandos?

Vytautai Landsbergi ir Andriau Kubiliau, atsakykite tautai, ar dar turite sąžinės? Ar ji parduota? Tik atsakykite tiesiai, nekaltindami kitų – blogos teisėsaugos, teismų, Rusijos... Atsakykite už savo sprendimus. Ir paaiškinkite tautai, ką reiškia 20 metų besitęsiantis Jūsų bendravimas su komunistų partija ir jos tęsėjais, taikstymasis su oligarchais, susiliejimas su nomenklatūra? Kodėl žmones kviečiate balsuoti už D. Grybauskaitę? Tik už premjero postą?

Konservatorių partijos nariai, argi Jūs nesuvokiate, kad esate savo vadų ir jų susitarimų, oligarchinės sistemos įkaitai? Manau, kad suvokiate, tik nesmagu tai pripažinti. Perskaitykite Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės klubo 2009 m. vasario 9 d. vertybinių nuostatų deklaraciją – laikas apsispręsti, ar partijos ir asmeniniai interesai, ar tautos interesai svarbesni.

Pagarbiai,
Zigmas Vaišvila
2009-05-12