Pilietinio sukilimo grėsmė, arba 2014-ųjų stebuklas Lietuvoje

Stebuklas, kuris įvyko Naujųjų naktį. Kai skirtingų pažiūrių ir net skirtingoms partijoms ištikimai prijaučiantys, jaukiuose Vilniaus senamiesčio namuose prie užkurto židinio ir vis dar gyvai prabylančio fortepijono susirinkę švęsti Naujųjų nakties į netikėtą klausimą atsakė sutartinai vienbalsiai. Ir patys nustebo.

Malonaus pokalbio – nuo muzikos, istorijos, dailės iki Lietuvos ir pasaulio politikos – dalyviai staiga entuziastingai prisipažino pasiryžę dalyvauti protesto mitinge ar net sukilime, jeigu Vyriausioji rinkimų komisija (toliau – VRK) nepatvirtins surinktos lemtingos dalies iš daugiau nei 300 tūkst. parašų dėl Lietuvos teritorijos žemės nepardavimo užsieniečiams referendumo.

Tarp šio neįtikėtinai vienbalsio choro – Tėvynės sąjungai daugelį metų ištikimai prijaučiantis garsus architektas, lygiai ištikimai socialdemokratų stovyklai priklausantis žinomas muzikologas, lig šiol tarp konservatorių ir liberalų svyravusi humanitarinių mokslų daktarė, prokonservatyvi biurokratinės saugumo įstaigos aukštos kvalifikacijos darbuotoja... Net buvę aukšto rango veikėjai ir akademinių institucijų vadovai.

Pensininkų stovyklos skilimas

Greta buvo ir tyliai besiklausančių, bet neprieštaraujančių. Pavyzdžiui, buvusi regioninio universiteto rusų literatūros lietuvių kilmės docentė, dabar pensininkė. Pakalbinta jau po Naujųjų šventės prisipažino nepasirašiusi už referendumą, nes iki šiol jai neaišku ir vis dar abejoja. Ji atviravo, kad trumpai akimirkai buvo beveik įtikinta pasirašyti savo vilniečio sūnėno ir jo žmonos, tačiau susilaikė. Pasak šios akademinio pasaulio pensininkės, neaiškiai svyruojančios tarp konservatorių ir socialdemokratų, „sūnėnas labai argumentuotai įrodinėjo referendumo svarbą“. Vis dėlto pensininkė liko ištikima savo abejonei ir pareiškė „jokioje manifestacijoje“ nedalyvausianti.

Tuo pačiu klausimu buvo įdomu atskirai pakalbinti dar vieną energingą pensininkę, buvusią vilnietę gydytoją, po pensijos persikėlusią gyventi į vaikystės gimtą provinciją. Nuosekliai palaikanti konservatorius ir besąlygiškai ginanti visus šios partijos žingsnius, buvusi medikė neslėpė nepasirašiusi, nes jai taip pat „šis referendumas neaiškus ir kelia abejonių“. Pasak jos, „būtų geriau, kad dirvonuojanti Lietuvos žemė būtų dirbama, todėl nieko bloga parduoti ją dirbti norintiems užsieniečiams“.

Beliko prisiminti, kad iki stebuklingai apsireiškusios Naujųjų nakties vienybės iš savo aplinkos pažinojau tik vieną 40-metę ekonomistę vadybininkę, kuri vienareikšmiškai nepalaikė referendumo ir nepasirašė. Galima numanyti, kad liberalo Eugenijaus Gentvilo vienoje radijo laidoje ištartam užkeikimui, kad „Lietuvos žemė yra ir privalo būti judamas kapitalas“ turbūt pritaria dalis verslo ir karjeros vadybininkų bei ekonomistų. Tačiau tik dalis, nes minėtas pensininkės docentės vilniečio sūnėno ir jo žmonos atvejis aiškiai nepriklauso šiai radikalaus liberalizmo atmainai.

Ką gi, kai kurios prie TV žydrojo ekrano informatyvius vakarus leidžiančios pensininkės, nors ir priklauso skirtingų partijų stovykloms, yra stebėtinai vieningos savo abejonėmis ir stabiliai nusiteikusios „prieš visokias manifestacijas“. Tačiau greta jų yra ir tokių iki šiol ištikimai prokonservatoriškų vilniečių pensininkių, kurios ne tik priklauso referendumo palaikymo stovyklai, bet ir sugebėjo įtikinti pasirašyti net savo griežtai nusistačiusius prieš referendumą jaunesnius šeimos narius, tarp jų ir pagarsėjusius „visuomenės veikėjus“.

Vilniaus iššūkis Kijevo Maidanui?

Rezultatas – maždaug 10 prie 3. O tai reiškia, kad maždaug du trečdaliai Lietuvos gyventojų yra nusiteikę protestuoti. Ir štai tada susimąstai, kas atsitiktų, jeigu didžioji dalis iš 320 tūkstančių Lietuvos piliečių, pasirašiusių už referendumą, susirinktų į protesto manifestaciją po VRK skandalingai politinio sabotažo nepatvirtinti dalies parašų dėl Lietuvos teritorijos žemės nepardavimo užsieniečiams referendumo. Neabejotina, kad dalis pasirašiusiųjų atsivestų mažamečius vaikus, o paaugliai iš darnių šeimų patys prisijungtų prie patriotiškai nusiteikusių tėvų ir senelių. Darosi įdomu...

Matematika sako, kad protestuojančiųjų susidarytų apie 0,5 milijono žmonių. Tai būtų išties Lietuvos stebuklas, nes greta stovėtų skirtingų politinių pažiūrių ir skirtingoms partijoms atstovaujantys bei nepartiniai piliečiai. Vieningai. To dar nebuvo. Štai tokia yra parašo galia, kai apsisprendžiama ginti valstybės teritorijos žemę nuo jos pavertimo globaliai judamu kapitalu.

Ar ukrainiečių Kijevo Euromaidanas lietuviams turėjo užkrečiamos galios? Galima spėti, kad ukrainiečių pilietiškumas aiškiai aktyvino dalį Lietuvos visuomenės. Kuriai atsibodo nuolankiai ir tik pamurmant leisti už save mechaniškai spręsti gyvybiškai svarbius klausimus suįžūlėjusiems ir sveiką nuovoką praradusiems partokratiškos sistemos atstovams.

Na, o savo balso teisę atidavusios ir ištikimai priklausomos pasirinktų partijų ideologijai Lietuvos pensininkės greičiausiai tyliai susikaupusios stebėtų tokio pilietinio stebuklo manifestaciją per TV informacinę skalbyklę. Bus galima užeiti karštos arbatos.

Vyčio atgimimas „arklio metais“

Galima ir pajuokauti, kad zodiakiniai „arklio metai“ netikėtai turi galios atgaivinti Vyčio ženklą ir priminti istorinę Lietuvos vėliavą. Juk būtent Vyčio vėliava kadaise suvienydavo kur kas didesnės Lietuvos valstybės įvairiataučius piliečius ginti tautos interesus ir savo teritorijos žemę.

„Aš nesukūriau iš valstybės dievo, kad jis pavergtų žmones. Neaukoju žmonių valstybei. Bet aš įtvirtinu valstybę, kad ja pripildyčiau žmones ir juos įkvėpčiau, nes žmogus man svarbiau už valstybę. Aš pajungiau žmones valstybei tik norėdamas juos išugdyti. /.../

Laisvės angelas Alytuje. Skulpt. A. Aleksandravičius. 1929 m.

Ir jei žlunga valstybė, tu aptiksi jos mirtį iš to, kad vienas ar kitas praranda tikėjimą valstybe. Ir tu būsi neteisus, jei suversi jam atsakomybę už valstybės mirtį, nes jis tik nurodė ligą. Bet kaip tu gebėtum atskirti padarinius nuo priežasčių? Ir jei moralė genda, tu perskaitysi tuos ženklus iš ministrų kyšių. /.../

Nes aš niekinu tuos, kurie atbunka patys savaime arba kurie, suprastindami save, kad gyventų ramybėje, užgniaužia vieną iš savo širdies siekių, nes žinok, kad bet koks neišsprendžiamas prieštaravimas, bet koks nepataisomas ginčas verčia augti, kad jį sugertum“ (Antoine'as de Saint-Exupéry. „Citadelė“).

Naujųjų metų naktis buvo anaiptol ne vidurvasario nakties sapnas, o tikrovėje įvykęs stebuklas. Nuostaba vis dar neapleidžia ir auga. Nejaugi Lietuva atsibus?