Prezidento Valdo Adamkaus byla dėl konstitucijos 84 straipsnio 10 dalies pažeidimo

2001 metais buvo priimtas Azartinių lošimų įstatymas, leidžiantis steigti lošimus organizuojančias bendroves. Lošimų priežiūrai buvo įsteigta Azartinių lošimų priežiūros komisija, kuriai teko išduoti licencijas, leidimus ir rengti lošimus reglamentuojančius aktus besikuriančioms bendrovėms. Prezidentas Valdas Adamkus mane, Petrą Naviką, paskyrė šios Komisijos nariu.

Darbas buvo sudėtingas, ypač siekiant užkardyti galimą korupciją Komisijoje. Mat Komisijos sprendimai dėl licencijų ir leidimų išdavimo dažnai buvo priimami akivaizdžiai pažeidžiant Azartinių lošimų įstatymą. Tokių atvejų buvo ne vienas.

Praėjo 25 metai nuo tų įvykių, tačiau atskleisti faktai ir mano pastangos sumažinti korupciją tebėra aktualūs ir šiandien. Tai patvirtina ir Š. Stepukonio byla.

Apie esamą padėtį tuo metu informavau Prezidentą Valdą Adamkų, Seimo pirmininką Artūrą Paulauską ir Premjerą, ragindamas atlikti Komisijos sprendimų teisėtumo patikrinimą.

Tačiau nė vienas iš jų nesureagavo į pateiktus galimos korupcijos faktus ir niekam nepavedė atlikti patikros.

Be to, tikrindamas lošimų bendrovės „Olimpic Casino Group Baltija“ finansinę veiklą, nustatiau, jog ji buvo išleidusi beveik 2 mln. litų lošimų reklamai, nors Azartinių lošimų įstatymas (toliau – Įstatymas) draudė tokią reklamą. Dalis šių lėšų buvo padovanota juridiniams subjektams, susijusiems su Prezidento rinkimais 2004 metais.

Valdas Adamkus tuose rinkimuose kandidatavo antrai kadencijai, o Naujosios Sąjungos partijos narė Vilija Blinkevičiūtė – taip pat į Prezidento pareigas. Buvo pervesta 70 tūkst. litų Seimo pirmininko Arturo Paulausko vadovautai Naujosios Sąjungos partijai ir nemaža suma – Prezidento Valdo Adamkaus žmonos Almos Adamkienės fondui. Šiuos faktus pagarsinau Komisijos nariams ir pasiūliau apsvarstyti „Olimpic Casino Group Baltija“ veiksmus, netgi svarstyti licencijos atėmimą.

Tuo metu išleidau knygą „Azartinių lošimų priežiūros kronika“, kurioje paviešinau neteisėtus Komisijos sprendimus. Prie sprendimų pridėjau raštu išdėstytus argumentus, pagrindžiančius mano prieštaravimą, kai sprendimai prieštaravo Įstatymui ar kitiems teisės aktams. Ypač nepatenkintas buvo Komisijos pirmininkas Česlovas Blažys, nes daugelis sprendimų buvo priimti jo lemiamu balsu.

Taigi tapau asmeniu, trukdančiu priimti „norimus“ sprendimus – per daug žinojau, dar galėjau sužinoti ir paviešinti. Reikėjo rasti pretekstą mane pašalinti iš Komisijos – jis ir buvo surastas.

Trys iš 21 azartinius lošimus organizuojančių bendrovių panoro įsigyti mano knygą. Komisijos pirmininkas Česlovas Blažys kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą, Specialiųjų tyrimų tarnybą, Viešųjų ir privačių interesų derinimo komisiją (VTEK) ir į Prezidentą Valdą Adamkų. Motyvai – Petras Navikas neatsižvelgia į Komisijos narių nuomonę, trikdo darbą, paviešino sprendimus ir padarė didelę žalą valstybei. Prašė mane pripažinti nusikaltusiu valstybei ir pašalinti iš pareigų. Tačiau Prokuratūra ir STT atmetė prašymus, nurodydamos, kad Komisijos sprendimai yra vieši, o piliečiai turi teisę rašyti knygas – jokių nusikaltimų valstybei nepadariau.

VTEK visgi pripažino mane pažeidusiu Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymą. Esą ateityje galėčiau priimti palankius sprendimus toms bendrovėms. Nors Įstatymas nesuteikė teisės Komisijos nariams (išskyrus pirmininką) vieniems priimti sprendimų Komisijos vardu.

Prezidentas, nesulaukęs VTEK sprendimo įsigaliojimo, nedelsdamas sustabdė mano įgaliojimus. Komisijos pirmininkas manęs nebeįleido į įstaigą, uždraudė mokėti atlyginimą, nors pagal įstatymą neturėjau teisės dirbti kitur, tik Komisijoje. Tapau priverstiniu bedarbiu, net neturėjau teisės dirbti savo įmonėje, nes nebuvau atleistas iš pareigų.

Po 11 mėnesių Vilniaus administraciniam teismui pripažinus VTEK sprendimą teisėtu, Prezidentas atleido mane iš pareigų. Konstitucinis Teismas išaiškino, kad Prezidentas gali skirti ir atleisti įstatymu numatytus valstybės pareigūnus vadovaudamasis Konstitucijos 84 straipsnio 10 dalimi ir kitais teisės aktais.

Tačiau Azartinių lošimų įstatymas leido atleisti Komisijos narį prieš terminą tik tuo atveju, jei yra įsiteisėjęs nuosprendis už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą (toks nebuvo). Valstybės tarnybos įstatymas ir Darbo kodeksas numatė atleidimo galimybę tik esant griežtam papeikimui (tokio nebuvo). VTEK turėjo teisę tik informuoti darbdavį – o Prezidentas, net nesulaukęs tokio informavimo, ėmėsi veiksmų.

Taigi Prezidentas pažeidė įstatymų nustatytą tvarką ir priėmė neteisėtus sprendimus – taip pat pažeidė Konstitucijos 84 straipsnio 10 dalį.

Vilniaus apygardos administracinis teismas ir Konstitucinis Teismas šių teisės pažeidimų nepastebėjo. Prezidento dekretus pripažino teisėtais, nes „galėjo būti vadovautasi kažkokiu kitu, net Konstitucinio Teismo teisėjams nežinomu teisės aktu“.