Šaukiu į tavo, Lietuva, gelmes...

Šaukiu Tave, nes, tiesą sakant, esu bepametanti viltį. Vienas po kito kyla klausimai, klausimai... Šita besirikiuojančių klausimų eilė driekiasi žmogui priėjusiam ribą. Savo pusamže patirtimi žvelgiu į tai, ką regiu, ir jaučiuosi prievartos fiestoje visiškai nepatyrusi... Nes ne aš, o mano pusbroliai buvo nukankinti pokario Dzūkijos miške, ne aš, o mano dėdė buvo sukapotas ir pakastas po Daugų  Valstybinio Saugumo išviete...Nes  ne aš, o mano trisdešimtmetis  tėvas visus dantis prarado Vorkutos volframo kasyklose... Ne aš, o politinio kalinio žmona  - mano motina raudojo šantažo būdu išprievartauta įstoti į partiją... Ne man, o jai, dvidešimtmetei, iš rankų išplėšė slėptą aštuonerių metų žydaitę Gesę...Ne aš, o ji Kaišiadorių geležinkelio stotyje klykdama bėgo paskui mirties ešaloną... Nes ne aš, o mano tėvas vienas prisigėręs verkė, kai pasakiau, kad noriu būt „geriausia komjaunuole“... Aš nieko viso to nepatyriau, aš tesu pienburnė žiaurumo patirty. ..Todėl styrau dabar, kaip vaikas, lyg ir suvokiąs reiškinio kontūrus, bet nesugebąs suprasti: kodėl, už ką ir vardan ko...?Nebus visuotinės pasaulio pabaigos, kiekvienam ji bus asmeninė. Kadaise, atsisakydama solidžios ir net pakankamai finansiškai pelningos kūrybinės sutarties, išdidžiai pasakiau: „mano pavardė jūsų tikslų kontekste nedera“..., ką daryti, jei šiandien panašią nuostatą noriu pareikšti Valstybei. Aš nebežinau, kaip toliau gyventi, nes visa, ką aš laikau gėriu, mano valstybė laiko blogiu. Tai, ką aš laikau tiesa, mano valstybė laiko melu. Tai, ką aš vadinu melu, mano valstybė deklaruoja, kaip tiesą. Aš nesutinku gyventi valstybėje, kurioje senelius, ginančius anūkę, ruošiamasi teisti, mat valstybė nusprendė, kad seneliai privalo su šypsena ir džiaugsmu išlydėti vaikaitę į gedulo vainikais paženklintą nežinią. Man nepriimtina valstybės pozicija, kuomet  jauną narsią merginą, nepabūgusią pasipriešinti smurtui ir sustabdžiusią vaiko kančias, ruošiamasi bausti, mat drąsos potencialą panaudojo ne pagal paskirtį, ji privalėjo ginti valstybės, stovinčios už teismų sprendimų, interesą. Ji nusikalto, nes gynė ne valstybę, o vaiką. Man negražu, kai žmogaus vertė apsprendžiama gebėjimu būti rinkėju bei mokesčių mokėtoju. Man nepriimtina valstybės nuostata, kai „liudininkas“ vaike nustelbia jo žmogišką vertę. Geroji žinia tiktai ta, kad savaitės įvykių kaleidoskope, nusipelniusių asmenų: Valstybės aprobuoto svarbiausio vaikų psichiatro, Pagrindinio protingojo vaikų psichologo (nesvarbu, kad nesurezgiančio trijų žodžių be lapelio, užtat  - koks puikus buvo jo Savaitės BE PATYČIŲ finalinis akordas), Nepamainomos Vaikų Teisių Apsaugos generalinės matronos, kažkokio panašaus į pusšliužį policininko bei Nelaimingos, galimai reinkarnavusios į antstoles, Buchenvaldo SS vaikų dujų kamerų specialistės ir kitų, dvasia nuskriaustųjų  baimės traukuliukais nusėtas fizionomijas nustelbė vienas gražus, šviesus jaunas veidas, surikęs: „Pasitraukit nuo vaiko!“. Mūsų valstybė šį veidą nubaus, kaip nederantį bendrame kontekste, kaip „nevykdantį teismo sprendimo“..., bet kaip gi tai menka, žema ir smulku... Nes humaniško poelgio grožis yra nenubaudžiamas, akimirksniu jis  įgyja amžinąjį imunitetą ir tampa galinga jėga. Nepriklausau, niekada nepriklausiau ir nesiruošiu priklausyti jokiai partijai, faktus apie giminės praeitį išsakau pirmą kartą, ne savanaudiškai, o tiktai kaip žmogus, parmuštas emocinio šoko. Nepažįstu nė vieno valstybinės netiesos daugiaveiksmio spektaklio dalyvių ir nesiruošiu jų pažinoti. Bet pažįstu daugelį psichologų, gydytojų, pedagogų, menininkų, mastančių žmonių, kurie jaučia tą patį kaip aš, tik dar nepribrendo prabilti. Šį dienoraščio lapą verčiu viešu laišku  todėl, jog manau, kad Tiesa, kaip ir Vaikas, negali būti užstota anonimiškai. Daiktus reikia vadinti tikraisiais vardais, todėl aš sakau: Mūsų valstybė supa melo vygę. Greta žiojėja statinė tariamai skaidraus lietuviško medaus. Deja, jaučiuosi jame - netyčia įkritusiu lašeliu deguto. Jeigu norite, galite mane išgriebti ir išmesti, aš neprieštarausiu. Pagarbiai NERIS Karpuškaitė Akelaitienė režisierė