Seimo, Prezidentės ir Vyriausybės volas prieš referendumus

Seimas vėl neįtraukė į darbotvarkę klausimo dėl referendumo „Tautos valia“ (dėl LR Konstitucijos 9, 47 ir 147 straipsnių pakeitimo) paskelbimo. Formali priežastis – Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas nepateikė išvados. Save gerbiantis komitetas po kovo 25 d. plenarinio posėdžio emocijų šiuo klausimu būtų tai padaręs. Jei nagrinėtume šių teisinių formalumų sofistiką, pasakysiu tik tiek, kad nutarimo projektas nepasikeitęs, t. y. dėl jo Teisės ir teisėtvarkos komiteto išvados buvo pateiktos dar kovo 10 d. Seimo plenariniam posėdžiui. Todėl naujų šio komiteto išvadų nepakeistam projektui vargu ar reikėjo.

Kovo 10 d. posėdžio nutarimu paskirta ekspertų grupė savo išvadas Seimui pateikė laiku – dar kovo 20 d. T. y. Referendumo įstatymo 14 str. 2 d. formalumas buvo patenkintas. Beje, šiose išvadose ekspertai vienbalsiai konstatavo, kad dauguma referendumo nuostatų neprieštarauja Konstitucijai, ko „nepastebėjo“ didžioji žiniasklaida, – neatitikimai rasti tik dėl nuosavybės klausimų ir dėl atitikties konstituciniam aktui „Dėl Lietuvos Respublikos stojimo į Europos Sąjungą“, tačiau į šį klausimą dar 2006-03-14 nutarime (t. y. po Lietuvos įstojimo į ES) atsakė Konstitucinis Teismas, išaiškinęs, kad tarptautiniai susitarimai ir ES aktai savo kompetencijos srityse yra viršesni už Lietuvos teisės aktus, išskyrus Lietuvos Konstituciją. Ir tai logiška, teisinga ir teisėta – niekas negali varžyti konstitucinės suvereno teisės.

Savo žodžio netesėjo Vyriausybė, iki kovo 20 d. ir iki šiol neįvykdžiusi Seimo įpareigojimo pateikti išvadas dėl šio referendumo. Tačiau pagal įstatymo raidę Vyriausybės išvados nebūtinos – ir be jų Seimas gali ir privalo priimti nutarimą skelbti referendumą. 1994-07-22 Konstitucinio Teismo nutarimu išaiškinta, kad niekas negali riboti Tautos teisės į referendumą. Jei būtų alternatyvos dėl referendumo datos, tai sprendžiama balsavimu. Tačiau tokios Seimo valios nebuvo nei kovo 25 d., nei kovo 27 d.

Po to, kai šiandien Prezidentės Dalios Grybauskaitės metiniame pranešime neišgirdome nė žodžio apie referendumus, euro įvedimą, tapo akivaizdu, kad Prezidentės noras formaliai būti nuošalyje nuo šių klausimų nereiškia jos teisės nusišalinti nuo atsakomybės dėl Tautos teisės į tiesioginį valdymą atėmimo. Po Prezidentės pamokos, kai ji garsiai Tautą pasiuntė toli toli dėl Tautos sprendimo 2012-10-14 referendume nestatyti naujų atominių elektrinių ir Tautos atsako jai, Prezidentė išmoko savo pamoką – rado būdus pakeisti ministro pirmininko nuomonę dėl šios referendumo sprendimo ir priversti Vyriausybę Visagino AE projektui toliau neteisėtai leisti milijonus litų net po 2012-10-14 referendumo sprendimo. Nors formaliai Prezidentė „ne prie ko“. Ministrui pirmininkui nuoširdžiai linkiu būti savimi, o ne valdovės stumdomu pėstininku. Ir jo vadovaujamos partijos, ir Vyriausybės, ir valstybės, ir Tautos labui. Šiandien tai akivaizdžiai patvirtino Seimo posūkis atsisakyti tirti SGD terminalo statybos projektą ir galimus lėšų iššvaistymus. Rasti svertus pakeisti ministro pirmininko pozicijai galėjo tik Prezidentė, vienasmeniškai valdanti teisėsaugą ir įvedusi savo kadencijos metu prokurorinį teisingumą Lietuvoje: nori prokuroras – tiria galimai nusikalstamas veikas, nenori – netiria, nors teismas ir panaikina jo atsisakymą tirti.

Dar didesnį nerimą ir akivaizdžią grėsmę referendumo institutui ir 320 818 Lietuvos piliečių valiai kelia šiandienos Seimo pritarimas 12 balsų persvara (konservatorių, liberalų ir socialdemokratų balsais) Seimo narių E. Masiulio, J. Razmos, G. Steponavičiaus ir S. Šedbaro iniciatyvai kreiptis Seimui į Konstitucinį Teismą, siekiant „ištirti“, ar LR referendumo įstatymo 14 straipsnis ta apimtimi, kuria Seimui, gavus ekspertų išvadą, kad piliečių reikalavime paskelbti referendumą teikiamas sprendimo tekstas gali neatitikti LR Konstitucijos, nesuteikiama teisė spręsti dėl tokio referendumo skelbimo, neprieštarauja LR Konstitucijos 6 straipsnio pirmajai daliai, 7 straipsnio pirmajai daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Kreipiantis į Konstitucinį Teismą, sustabdomas teisės akto, dėl kurio konstitucingumo nustatymo kreiptasi, galiojimas. T. y. priėmus šį Seimo nutarimą, būtų stabdytas LR referendumo įstatymo 14 straipsnio, kurio pagrindu Seimas be išlygų privalo skelbti referendumą pagal 300 000 Lietuvos piliečių iniciatyvą, galiojimas. Atrastas būdas ilgam, jei ne visiškai, sustabdyti bet kokią konstitucinę tautos iniciatyvą tiesiogiai valdyti valstybę. Plenarinio posėdžio metu atkreipiau Seimo narių dėmesį į tai ir kviečiau Seimą vienytis su Tauta, bet ne kurstyti priešpriešą šiuo sudėtingu valstybei laikotarpiu. Tačiau daugumos likau neišgirstas. Tiesa, po šio balsavimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas J. Sabatauskas bandė mane įtikinti, kad Seimas paskelbs referendumą „Tautos valia“, o tik paskui kreipsis minėtu nutarimu į Konstitucinį Teismą, tačiau pasitikėjimo, deja, nėra – Seimo daugumos veiksmai patvirtina priešingą. Visų pirma, net ir J. Sabatausko minimu atveju būtų sustabdytas referendumo dėl lito išsaugojimo paskelbimas, o euro „atvežimo“ į Lietuvą politinis (ne ekonominis!) traukinys jau važiuoja. Be to, šįryt drauge su advokate A. Jankevičiene ir referendumininku G. J. Aleknavičiumi Socialdemokratų frakcijos posėdyje visa tai paaiškinome, ir atrodė, kad buvome suprasti. Pasirodo, kad ne.

Beje, Socialdemokratų frakcijai pateikėme ir paaiškinome vietoj dviprasmiškų „saugiklių“ dėl žemės pardavimo užsienio subjektams projektų, pateiktų Seimui, mūsų pasiūlymus, kurie tikrai iki gegužės 1 d. sustabdytų žemės pardavimą užsienio subjektams, – mano jau prieš savaitę Seimui siūlytą kreipimąsi į Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos 2003 m. kovo 20 d. įstatymo „Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinis įstatymas“ 6 straipsnio 1 dalies nuostatos dėl žemės nuosavybės teisės suteikimo užsienio fiziniams ir juridiniams asmenims atitikimo LR Konstitucijos sudėtinei daliai – 2004 m. liepos 13 d. LR konstituciniam aktui „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“. Mat nei Stojimo sutartimi, nei Stojimo aktu Lietuvos Respublika nėra įsipareigojusi užsienio subjektams pardavinėti žemę, be to, nėra įsipareigojusi leisti įsigyti užsienio subjektams vidaus vandenis ir miškus ta pačia forma (t. y. būtinai nuosavybės forma), tvarka ir tomis pačiomis sąlygomis, kaip Lietuvos Respublikos piliečiams bei juridiniams asmenims; taip pat LR Konstitucijos 10 straipsniui, ginančiam Lietuvos Respublikos teritorinį vientisumą ir nedalomumą. Pasiūlėme Seimui ir kreipimąsi į Europos Komisiją dėl žemės nepardavimo užsienio subjektams termino pratęsimo, nes iki šiol nebaigtas nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procesas, ką EK pripažino pagrįstu pagrindu tokiam atidėjimui. Advokatė A. Jankevičienė, išsiaiškinusi, kad galima spėti priimti, ir radusi precedentus, pasiūlė iki gegužės 1 d. priimti laikinąjį įstatymą, stabdantį Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo įstatymo 17 straipsnio 2 dalies, nustatančios terminus, nuo kurių netaikomos išimtys žemės ūkio paskirties ir miškų ūkio paskirties žemės įsigijimui užsienio subjektams, galiojimą. Seime svarstomi „saugikliai“ ne tik kelia sumaištį lietuviškiems rinkos dalyviams, bet ir nestabdo žemės pardavimo užsienio subjektams nuo gegužės 1 d. Visiems turėtų būti aišku, kad reikalavimas mokėti lietuvių kalbą užsienio juridiniam asmeniui yra tik tuščia teisinė formuluotė. Sugebėjus sustabdyti žemės pardavimą iki gegužės 1 d., galima būtų ramiau svarstyti referendumo datą. Tačiau matydami, kad sąžininga Seimo, Prezidentės ir Vyriausybės diskusija su Tauta šiais klausimais nevyksta, referendumininkai ir 320 818 Lietuvos piliečių su nerimu sutinka kiekvieną Seimo darbo dieną.

Tad ir šiandien, vėl nepakvietus referendumo iniciatyvinės grupės narių į Seimo posėdį, bendras Seimo, Prezidentės ir Vyriausybės volas traiškė bet kokias referendumo iniciatyvas ir jų paskelbimą. Akivaizdu, kad visa tai nukreipta ir į referendumo dėl lito išsaugojimo iniciatyvą, – balandžio 7 d. VRK svarstys šio referendumo iniciatyvinės grupės registravimą pagal jau raštu suderintas referendumo formuluotes. Taip pat ir dėl konstitucingumo.

Tačiau lygiagrečiai forsuotai vykdomas euro įstūmimas į Lietuvą. Kovo 26 d. Seimo Biudžeto ir finansų komitetas balsavo dėl Euro įvedimo įstatymo projekto ir jam iš esmės pritarė. Kaip signataras šiame posėdyje pasiūliau atidėti šią iniciatyvą iki tol, kol paaiškės, ar bus įregistruota referendumo dėl lito išsaugojimo iniciatyvinė grupė. Tiesiog nedaryti nereikalingo lenktyniavimo ir išlaidų, jei referendumas laimėtų (beje, pagal naujausią „Vilmorus“ tyrimą 58 % apklaustųjų pasisako už lito išsaugojimą ir 56 % – už žemės referendumo sprendimą). Terminai „euro entuziastams“ dar leidžia pakentėti – Europos Komisija ir ECB sprendimus dėl lito įvedimo priiminės apie birželio 20 d., o Europos Vadovų Taryba – apie liepos 20 d. Tačiau balsų dauguma komitetas atmetė mano pasiūlymą (už mano pasiūlymą balsavo tik P. Gylys, aktyviai pasisakęs, kad visiškai nėra diskusijos dėl euro įvedimo naudos ir žalos, tik vykdoma masinė vienpusiška propaganda; susilaikė R. Kupčinskas). Motyvas – komitetas tariamai neturi teisės tai daryti, nes toks politinis sprendimas. Ekonomika čia nekvepia, nes į skęstančią ir nepadengtą euro zoną žengiame neturėdami tam lėšų, centrui pateikdami neteisingus duomenis apie Lietuvą, atiduodami Lietuvos banką su jo turtu (beveik 21 mlrd. Lt) ir sausio 23 d. Seimo įstatymu dėl Lietuvos banko įstatymo pakeitimo jam perduotas valstybės atsargas (apie 8,5 mlrd. JAV dolerių sumai), kurios 107% dengia Lietuvos banko išleistus litus (eurai, kaip ir JAV doleriai, nėra visi padengti). Kas nurodė taip elgtis – kukliai nutylėta. Tačiau ir taip akivaizdu, kad šią politinę Briuselio valią Lietuvai primeta Prezidentė D. Grybauskaitė, pasirašiusi atitinkamą sutartį su ES euro zonos narėmis ir pateikusi šias iniciatyvas aprobuoti Seimui. Komitetas pasiūlė man šiuo klausimu kreiptis į Seimą plenarinio posėdžio metu. Atkreipiau Seimo narių dėmesį, kad signataras gali tik kalbėti, tačiau neturi įstatymo iniciatyvos teisės. Tai daryti gali Prezidentė, Vyriausybė, Seimo nariai ar Seimo institutai, pvz., tas pats Seimo Biudžeto ir finansų komitetas, svarstantis šį įstatymo projektą dėl euro įvedimo.

Euro įvedimo įstatymą drauge dar su vienu Lietuvos banko įstatymo pakeitimu plenariniame Seimo posėdyje planuojama pradėti svarstyti balandžio 20 d. Nebūkime abejingi tam, kas vyksta. Mūsų pilietiškumą ir valdžios pagarbą Lietuvos piliečių nuomonei pasiekti galime tik būdami neabejingi tam, kas vyksta, ir aktyvūs.