A. Anušauskas nusiuntė rimtą žinutę Rusijai: atgrasymo politika neleidžia egzistuoti jokiems mitams apie 24 ar 72 valandas(29)

„Lietuvos kariuomenė gali užtikrinti mūsų šalies saugumą bei suverenitetą ir priešintis galimai agresijai gerokai, pabrėžiu – gerokai ilgiau ir nuožmiau, nei kas nors mums bando prognozuoti“, – savo pirmajame interviu KARIUI teigė krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas.

- Gerbiamas ministre, kokie lūkesčiai perėmus vadovavimą Lietuvos krašto apsaugos sistemai? Ar galima teigti, kad politinis konsensusas dėl stabilaus ir ilgainiui augančio finansavimo šalies gynybai išliks tvirtas bei nekvestionuojamas?

- Būdamas krašto apsaugos ministras per pirmuosius savo veiklos mėnesius vykau į karinius dalinius, asmeniškai susipažinau su visų krašto apsaugos padalinių bei įstaigų, pavaldžių Krašto apsaugos ministerijai, veikla. Galiu pasakyti, kad šie du mėnesiai, kai aplankiau bemaž 90 proc.

mūsų kariuomenės dalinių ir pamačiau, kaip veikiama „ant žemės“, buvo labai naudingi, nes atsiskleidė ne tik neabejotini sparčiai modernėjančios Lietuvos kariuomenės privalumai, bet ir kai kurie vėluojantys darbai.

Turime suprasti, kad turėti tvirtus sąjungininkus, pasiryžusius bet kada ginti Lietuvą, yra viena, bet yra ir kita medalio pusė – mūsų įsipareigojimai: juos reikia vykdyti laiku ir nepriekaištingai. Be abejo, egzistuoja paprasti, tačiau sykiu itin kompleksiški niuansai.

Pvz. , kai perkame naują, aukščiausius NATO standartus atitinkančią ginkluotę, kalbame ne tik apie ją konkrečiai, bet kartu turime skaičiuoti ir infrastruktūros, eksploatacines sąnaudas ir daugelį kitų sudedamųjų elementų, užtikrinančių efektyvią vienokios ar kitokios ginkluotės naudoseną.

Ir šiandien jau galiu pasakyti, kad matau atvejų, jog mano minėti procesai nevyko sinchroniškai, todėl ir kariuomenės pajėgumų vystymas bei jiems būtinos infrastruktūros plėtra, šiai vėluojant, nesutampa. Juk akivaizdu, kad naujus, kokybiškus, brangius ginklus reikia kažkur saugoti, atlikti jų techninę priežiūrą ir t.

t. Šioje srityje tikrai matau nemažai iššūkių.

Su nauja savo komanda, siekdami išsiaiškinti, koks procesas vėlavo ir kokių priemonių galima imtis nesklandumams šalinti, peržiūrėjome visus infrastruktūros plėtros bei įsigijimų planus. Tarkime, toks elementarus dalykas kaip sandėlių statyba: jei atsiliekama nuo numatyto grafiko, kur tuomet laikyti kariuomenės amuniciją, kitas atsargas?

Atrodo, kad šie darbai tokie paprasti, kaip sakoma, žemiški, nereklamuojame ir nerašome apie juos socialiniuose tinkluose, tačiau juos reikėjo atlikti laiku.

Kalbėdamas apie krašto apsaugos sistemos finansavimą, galiu pasakyti, kad opozicija jo tvarumui bei nuosekliam augimui visuomet egzistavo. Ir tai nėra jokia naujiena: nepaisydami jūsų minėto susitarimo dėl šalies gynybos finansavimo, pavieniai politikai, netgi iš partijų, pasirašiusių šį susitarimą, reikšdavo negatyvią nuomonę dėl šio sprendimo.

Manyčiau, kartais tikrai pravartūs paprasti, tačiau vaizdingi palyginimai. Nesenai, polemizuodamas viename socialiniame tinkle, parašiau: „Yra besipiktinančių, kad per artimiausius 4 metus į Lietuvos kariuomenės infrastruktūrą bus investuota 220 mln.

eurų. Viena vertus, tai labai didelė suma.

Tačiau lyginamoji perspektyva leidžia suvokti, kad jos dydis nėra jau toks gigantiškas, nes, pvz. , per tą patį laikotarpį energetikos srityje veikianti „Ignitis“ į jai reikalingą infrastruktūrą investuos 10 kartų daugiau; tokia pat 10 kartų didesnė už 220 mln.

eurų suma bus investuota į Lietuvos kelius.“ Ir tai yra tik infrastruktūros sfera.

Sulaukiau kito komentaro, kuriame buvo rašoma, kad 220 mln. eurų kariuomenės infrastruktūrai per 4 metus yra 104 eurai per minutę!

Paskaičiavau ir atsakiau, kad tokiu atveju kiekvienas Lietuvos gyventojas į savo šalies kariuomenės gerovę ir pajėgumą kasdien investuoja po 5 euro centus. Vadinasi, per mėnesį kiekvienas mūsų šalies pilietis į savo krašto apsaugą investuoja, geriausiu atveju, puodelį kavos.

Todėl didžiuokimės kasdien gerdami kavą ir suvokime, kad su kiekvienu išgertu kavos puodeliu į krašto apsaugos sistemos plėtrą įnešame mėnesio indėlį. Taigi, visas mūsų krašto apsaugos sistemos biudžetas yra lygus vienam kasdieniniam kavos puodeliui kiekvienam mokesčius mokančiam Lietuvos Respublikos piliečiui.

- Nūdienos nekonvencinių grėsmių įvairovė akivaizdžiai įrodo, kad tikrai esame informacinio karo lauke ar netgi savotiškoje kertinėje jo fronto linijoje. Kokias stipriąsias ir silpnąsias Lietuvos puses įžvelgiate šioje srityje?

- Šiais laikais viešojoje erdvėje populiarus lengvabūdiškas klausimas: ar bus karas? Tačiau lengvabūdiškai atsakyti į jį nevalia. Kalbant rimtai, reikia svarstyti: o ką mes darome, kad jo nebūtų mūsų kieme? Mes vykdome visokeriopą atgrasymo politiką, stebėdami ir atsižvelgdami į potencialių priešininkų pajėgumus, analizuodami jų kiekybę bei galią, pagal tai dėliojame savo pajėgumų dėlionę.

Kalbant paprastai, jei kaimynystėje yra daug tankų, mes įsigyjame dar daugiau prieštankinės ginkluotės ir t. t. Bet įsivaizduokite, kas būtų, jei nustotume vystyti savo pajėgumus? Juk potencialus priešininkas taip pat mus stebi ir konstatuoja: jei jie neturi adekvačių užkardų, tuomet važiuojame ir nuvažiuojame, okupuojame per tas 24 ar 72 valandas, kaip šiandien dažnai eskaluojama.

Tačiau atgrasymo politika neleidžia egzistuoti jokiems mitams apie 24 ar 72 valandas, nes potencialus priešininkas mato ir suvokia, kad neužteks jokių 24 valandų. Ir 24 dienų neužteks. Tai būtų ilgas, nuožmus ir kruvinas susirėmimas. Be nugalėtojų. Bet mes visus savo resursus skiriame tam, kad jo išvengtume.

Ir nepamirškime, kad savo kaimynystėje mes turime politikų, kurių veiksmai negali būti iki galo prognozuojami. Galbūt mes juos galime nuspėti, bet tiksliai prognozuoti išties nelengva.

Kalbėdamas apie informacinį karą, galiu teigti: akivaizdu, kad jis vyksta ir yra labai intensyvus, pasitelkiami įvairūs falsifikatai, vykdomos informacinės bei kibernetinės atakos ir įvairios hibridinės jų kombinacijos, pvz., iš anksto parengtų melagienų skelbimas įsilaužus į informacinius portalus ir t.t.

Visa tai yra gana nesunkiai atremiama, kol dar šiame mūšio lauke nepasirodė pačios naujausios technologijos – dirbtinis intelektas, prieš kurį net patys naujausi išmanieji įrenginiai atrodo kaip atgyvena.

Todėl jau šiandien privalome suvokti ir ruoštis, kad būtume atsparūs tam dezinformacijos potencialui, kurį minėtoji technologija realizuos ir atneš į mūsų kasdienį gyvenimą. Juk jau dabar matome, kad dalis visuomenės sunkiai atsispiria melagingai informacijai, priima ją, kaip sakoma, už gryną pinigą, todėl kritinis mąstymas ir jo ugdymas yra vienas kertinių atsparos elementų.

Svariai prisidėti ugdant šį įgūdį turi ir žiniasklaida, ir socialinių tinklų vartotojai, ir, be abejo, krašto apsaugos sistemos strateginės komunikacijos pajėgumai.

Nei akimirkai negalime stabtelėti, galvodami, kad jau pakankamai padarėme, nes informacinė kova yra gerokai dinamiškesnė už bet kokį konvencinį susirėmimą. Mums būtina savos praeities atrama. Kokia tauta be savo simbolių? Lietuviai tikrai žino ir turi į ką remtis, ir tai reikia išnaudoti maksimaliai.

Tačiau globalus pasaulis gamina ir kitą „produktą“ – žmogų, kuris vaizduojasi esąs nepriklausomas nuo valstybės. Pavieniai įrašai (pvz.: „Jūs mane ginkit – jums už tai pinigus moka!“) socialiniuose tinkluose tą puikiai atskleidžia.

Istorinė atmintis – nemažą jos dalį sudaro Lietuvos karybos istorija – šiandien yra bene pagrindinis priešiškos propagandos taikinys. Kaip galime jai atsispirti ir būti proaktyvūs?

Man susidaro įspūdis, kad šioje srityje mes tarsi žaidžiame smėlio dėžėje: mums kas nors kartkartėmis į akis pažeria „šviežių“ smilčių, tada triname akis, rėkiame ir mėginame ieškoti teisybės.

Tačiau norint būti proaktyviems, reikia turėti savo komunikacinį naratyvą. Pvz.

, gal daugelis mūsų įsivaizduoja, kad Rusijoje, o ji ir kuria didžiąją dalį į mus nukreiptų informacinių atakų, visi skaito, žiūri informacines laidas ir supranta lietuviškai arba angliškai. Pamirškime!

Mūsų kalbą ten mažai kas moka, o ir angliškai retas kuris supranta. Todėl turime vykdyti rimtas informacines kampanijas būtent rusų kalba: leisti leidinius, versti lietuviškas knygas į kaimynų kalbą, jas platinti elektroninių knygų pavidalu ir t.

t. Juk taip mes pasieksime ne tik Rusijos auditoriją, bet ir rusų bendruomenes Latvijoje, Estijoje.

Kita vertus, krašto apsaugos sistema šioje kovoje negali atsilaikyti viena. Reikšmingai turi prisidėti Švietimo, mokslo ir sporto bei Kultūros ministerijos, nes mūsų rūpestis, visų pirma, yra konvencinė krašto gynyba. Juk suprantama, kad savotišką aureolę, įvaizdį šaliai ar miestui pirmiausia kuria kultūros pasaulis.

- Kaip jau minėjote, savo kadencijos pradžioje pirmiausia susipažinote su įvairiais krašto apsaugos sistemos vienetais. Kokie įspūdžiai iš šių vizitų?

- Įspūdžiai iš tiesų įvairūs, nes supratau, kad daugelio dalykų nežinojau net 12 metų būdamas Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nariu bei pirmininku. Ministro pareigos leidžia pažvelgti į reikalus, kaip sakoma, būnant ant žemės.

O čia ne tik ginklai. Čia ir statybos, karių buitinės sąlygos, įsigijimai ir t.

t. Tiesiogiai bendraudamas su kariais gali suprasti jų kasdienius rūpesčius, t.

y. tuos, kurie nesusiję su tarnyba kariuomenėje atliekant pareigą Tėvynei.

Tiesą pasakius, labai nustebau, kad ilgą laiką Krašto apsaugos ministerija nėra įteikusi nei vienam kariui vardinio ginklo. Puikiai žinau, kaip ši tradicija puoselėjama vidaus reikalų sistemoje, o mes tarsi formuojame precedentą, kad kariui ginklo nereikia. Tai tikrai išgyvendintina tendencija.

Kalbėdamas apie vizitus į mūsų karinius dalinius, galiu pasakyti, kad įspūdžiai tikrai įvairūs, kaip ir įvairi mūsų kariuomenė, nes turime tikrai įvairios paskirties vienetų, atitinkamai skirtingas ir jų pasirengimas, aprūpinimas, komplektacija.

Reikia suprasti, kad krašto apsaugos sistema nėra kažkoks visiškai uždaras pasaulis. Ji – mūsų visuomenės dalis, kaip ir kiekvienas iš mūsų turi savų problemų, bet jos visos yra išsprendžiamos.

Tačiau karys skiriasi nuo eilinio piliečio savo įsipareigojimais valstybei, kurie įtvirtinti jo priesaika. Todėl šiuos žmones reikia atitinkamai gerbti, nes jie ne tik tarnauja savo šaliai, bet ir prisiima jiems skirtus apribojimus: nedalyvauti politikoje, nebūti kokios nors politinės partijos nariu, neturi teisės vienytis į profesines sąjungas ir t.

t.

Be abejo, reikia atkreipti dėmesį į karių, ypač jų šeimų, socialines problemas, nes anksčiau, nors ir buvo galimybių, reikalingi sprendimai kažkodėl nepriimti.

Šiandien nekariaujame konvenciniame kare ir negalime elgtis panašiai kaip Rusijoje, kur kokie nors griuvėsiai tolėliau nuo Maskvos pateisinami pasakymu: „Taigi karas buvo.“ Todėl Lietuvos kariai turi tarnauti atitinkamomis sąlygomis.

Pvz. , konteineriai su šiuolaikiška įranga yra puikus būstas ir biuras misijose, tačiau tarnaujant Lietuvoje sąlygos turėtų būti kitokios.

Yra daug su šia infrastruktūra susijusių projektų ir manau, kad po trejų metų situacija bus pasikeitusi iš esmės.

- Geopolitinių iššūkių mūsų šaliai spektras, ko gero, nekinta nuo 2014 metų. Galbūt įžvelgiate kokių nors naujų tendencijų? Ar 2008 m. Rusijos agresija Sakartvele nebuvo akivaizdus įspėjimas apie Rusijos ketinimus, į kurį Vakarų pasaulis tuomet reagavo visiškai neadekvačiai?

- Jūsų minimos naujos tendencijos yra tokios, kad ta valstybė dar labiau stiprina savo pajėgumus. Jie jau mokosi karo Ukrainoje pamokas. Atsižvelgė į Sakartvele padarytas klaidas. Taigi, nepaisant įvairių ekonominių sankcijų, krizių ir pan., Rusijos armijos modernizavimo procesas toli gražu nėra sustojęs.

Kita vertus, kaip jau minėjau, atsižvelgdami į tenykštes tendencijas, mes taip pat stipriname savo atgrasymo priemonių arsenalą. Palyginęs savo įspūdžius prieš 10 metų, kai būdamas Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininku lankydavausi Lietuvos kariuomenės daliniuose, su tuo, ką matau dabar, būdamas krašto apsaugos ministru, galiu pasakyti, kad ginkluotės kokybės, ugnies galios, priešlėktuvinės gynybos, bendras pasirengimo bei motyvacijos lygis yra aukštesnėje „lygoje“.

Man tai primena kažkada dar gen. mjr. Jono Kronkaičio išdėstytą planą, kokia kryptimi turi vystytis Lietuvos kariuomenė, kuri šiandien nuo misijoms skirtų pajėgų yra virtusi tvirta krašto gynybos jėga, kartu su sąjungininkais gali užtikrinti Lietuvos saugumą bei suverenitetą ir priešintis galimai agresijai gerokai, pabrėžiu – gerokai ilgiau ir nuožmiau, nei kas nors mums bando prognozuoti.

Dėkojame už pokalbį.

Kalbino Darius Varanavičius

Šaltinis: kam.lt

Naujausi

Kijeve auga pyktis dėl slėptuvių: Lietuvoje dauguma jų – tik priedangosPasaulis · 2026-07-30Tūkstančiai migrantų prasiveržė į Ispanijos SeutąPasaulis · 2026-07-30Ar Rusija ruošiasi puolimui prieš Odesą po uostų blokados?Pasaulis · 2026-07-30JAV politologo John Mearsheimer naujo asmeninio „YouTube“ kanalo pristatymasPasaulis · 2026-07-30