Konservatorius A. Kubilius išvardino pagrindines grėsmes, kurias Vakarų pasaulis privalo pažaboti(43)

Birželio 18 d. Seime plenarinio posėdžio metu įvyko diskusija Lietuvos Respublikos užsienio, saugumo ir gynybos politikos klausimais. Jūsų dėmesiui konservatoriaus Andriaus Kubiliaus kalba.

Gerbiamieji kolegos, iš tikrųjų gerai, kad pradedame tokią diskusijų tradiciją. Tai Skandinavų pavyzdžių galėtų tapti vietą, kur vyktų rimčiausi nacionaliniai debatai šia svarbia saugumo tema.

Aš iš tikrųjų noriu padėkoti pareigūnams, tik ką perkaičiusiems labai stiprius pranešimus. Gaila, kad kolegos Seimo nariai nelabai galbūt įdėmiai klausosi.

Būtų gerai, kad tokių diskusijų klausytųsi ir ministrai, ir premjeras, ir Seimo vadovybė. Iš tikrųjų prisipažinkime, dar prieš 1,5 metų niekas nesitikėjome, kad susidursime su tokiais iššūkiais mūsų nacionaliniam saugumui, kokius matome dabar.

Kaip pavyzdį galiu pasakyti, kad 2007 m. kai mes, mūsų partija, rašėme Rusijos sulaikymo strategiją joje daugiau kalbėjome apie tai, kaip tapti energetiškai nepriklausomais, nei apie krašto gynybos reikalus.

Net ir po 2008 m. Rusijos agresijos prieš Gruziją mums, mūsų Vyriausybei, prasidėjus pasaulinei krizei, atrodė svarbiau tuo metu garantuoti mūsų finansų saugumą ir stabilumą, o taip pat imtis realių energetinių saugumo darbų, nei ieškoti būdų, kaip labai intensyviai stiprinti gynybinius pajėgumus.

Čia noriu pastebėki, kad tuo metu ir socialdemokratai, būdami opozicijoje nesiūlė didinti gynybos biudžeto. Net ir praėjusių metų pradžioje, dar iki Maidano pergalės, mes, mūsų partija, skelbėme Rusijos minkštųjų galių sulaikymo strategiją, nes matėme daug požymių, kad Rusija efektyvina savo informacinio karo ir minkštųjų galių priemones, bet vis dar netikėjome, kad gali įvykti tai, ką matėme per visus pastaruosius metus, t.

y. Rusijos karinę agresiją Ukrainoje, demonstratyviai laužant visas tarptautines teisės normas.

Iš tikrųjų galima būtų paradoksaliai konstatuoti, kad gerai yra tai, kad per šiuos metus visi mes daugiau ar mažiau pabūdome, tarme tarpe ir tie, kurie iki tol mus laikė rusofobais. Gerai, kad pradėjo pabusti ir Vakarai.

Pradėjome didinti gynybos finansavimą, sugrąžinome šauktinius, matome daug daugiau NATO aktyvumo mūsų regione. Tačiau, mano įsitikinimu, mums visiems mums vis dar trūksta gilesnio ir išsamesnio mūsų laukiančių ilgalaikių iššūkių suvokimo ir tinkamo pasirengimo juos pasitikti.

Pirmas iššūkis, kurį turime labai aiškiai suprasti yra tas, kad tai, ką matėme per paskutinius metus, t. y.

V. Putino agresyvų elgesį Ukrainoje arba tai, ką turėtume vadinti dar vienu V. Putino karu, toks kremliaus elgesys gali tęstis dar daugelį metų. Mes turime tai suprasti ir turime tam tinkamai pasiruošti.

Kartais man atrodo, kad mes gyvename naivių iliuzijų veikiami, kad tai greitai pasibaigs, kad tai mūsų nepalies, kad viskas kažkaip greitai normalizuosis. Turime suvokti, kad pats V. Putinas valdžioje gali išlikti tiek, kiek jam leis jo fizinė sveikata, o tai reiškia galbūt dar 20 metų ir visą šį laikotarpį jo politika radikaliai į gerąją pusę nesikeis. Rusai įnirtingai ir agresyviai kovos už griūvančios paskutinės imperijos Europos kontinente išsaugojimą ir tai reiškia, kad mes, net jei mūsų ir nepalies tiesioginė agresija, gyvensime iš esmės kaip pafrontės valstybė.

Suvokdami tokią perspektyvą taip pat turime suvokti, kad mums turi rūpėti ne tik karinis saugumas. Per visą laikotarpį, kol Rusija netaps normalia europinio tipo valstybe, o aš tikiuosi, dar pamatyti tokį vystymąsi, labai svarbus bus ir informacinis saugumas, ir energetinis saugumas, ypač elektros tiekime, ir tranzito saugumas per Lietuvos teritoriją ar ekonominis ir finansinis šalies saugumas, nes kiekvienoje iš šių sričių galime sulaukti kokių nors netikėtų hibridinių netikėtumų, kuriais būtų siekiama patikrinti ne tik mūsų pačių budrumą, bet ir visos NATO ar Europos Sąjungos pasirengimą gintis.

Akivaizdu, kad mes būsime saugūs tiek, kiek patys savo saugumu pasirūpinsime. Bet taip pat ir tiek, kiek bus stipri NATO ir kiek efektyvi ir konsoliduota bus Europos Sąjunga.

Europa ir Vakarų pasaulis šiuo metu patiria daug iššūkių, ir mes tai taip pat turime labai aiškiai matyti. „Syrizą“ – Graikijoje, M. Le Pen – Prancūzijoje, euroskeptikų sėkmę Skandinavijoje, būsimą Britanijos referendumą, Rusijos agresiją Europos Rytuose, ... aisius ir pabėgėlius Pietiniuose Europos pasieniuose.

Visa tai yra ir mūsų šalies ilgalaikio saugumo fonas, kuris nėra labai ramus, ir mes jį turime labai realistiškai matyti, turime būti pasiruošę ir tam, kad Europos Sąjungos ar atskirų Europos šalių efektyvumas – solidariai rūpintis ir mūsų regiono saugumu, ilgainiui gali būti apsilpęs. Todėl taip pat turime suvokti, kad reikalaudami iš Vakarų solidarumo mūsų regiono saugumo reikaluose, visų pirma turime sugebėti pademonstruoti organišką, natūralų solidarumą su iššūkiais kitų Europos regionų, tame tarpe pietinių Viduržemio jūros šalių saugumui, kurį sukelia ir milžiniškas pabėgėlių srautas.

Visą šį Europos kontinento paveikslą matydami, taip pat iki mažiausios savo molekulės gelmių turime būti suinteresuoti Jungtinių Valstijų efektyvumu rūpintis mūsų regiono saugumu, ypač po artėjančių JAV Prezidento rinkimų.

Ką turime daryti patys mes? Iš tiesų, kaip jau sakiau, kalbant apie iššūkius saugumui, mums turi rūpėti daugelis dalykų ir kaip stiprinti karinį saugumą, ir kaip pasirūpinti informaciniu saugumu, energetinio saugumo klausimai tikrai negali būti užmiršti ir negalima atsipalaiduoti, nors jau pastatėme terminalą ir tuoj turėsime elektros liniją.

Lieka daug svarbių iššūkių. Svarbus bus iš tolesnis ekonomikos augimas, nes tik tai garantuos ilgalaikį socialinį stabilumą net ir tomis aplinkybėmis, kai šaliai daugelį metų teks egzistuoti neaiškiomis pafrontės valstybės sąlygomis.

Daugelio dalykų valstybės politikoje reikės norint garantuoti mūsų saugumą, bet šiandien aš pabrėšiu tik tris esminius dalykus.

Pirma. Akivaizdu, kad šiandien svarbiausia yra tinkamai pasirūpinti savo pakankamu kariniu gynybiniu pajėgumu.

Tam, kas jau ir čia buvo kalbėta, reikia kelių dalykų. Aš pabrėžčiau vieną dalyką.

Pirma. Jeigu išlaikytume tokius pat gynybos finansavimo didinimo tempus, kuriuos visi kartu su Vyriausybe realizavome per pastaruosius keletą metų, galėtume pasiekti, kad 2 % nuo vidaus produkto krašto gynybai būtų skiriami ne 2020 m. , o jau 2018 m. Mes tam pritartume ir manau, kad tai reikėtų vėlgi svarstyti tarp visų partijų.

Antra. Kalbėdami apie gynybos reikalus būkime realistais.

Po penkerių metų karinės grėsmės Lietuvai nebus sumažėjusios. Gali būti priešingai – tik padidėjusios.

Todėl dar sykį noriu pakartoti tą, ką kalbėjo ir A. Paulauskas.

Neapgaudinėkime nei savęs, nei žmonių ir po penkerių metų Lietuvai reikės šauktinių tam, kad turėtume gana didelį ir tinkamai parengtą kariuomenei rezervą. Todėl jau dabar partijos turi susitarti, kad visuotinė šauktinių sistema yra sugrąžinama ne penkeriems metams, o visam laikui.

Antras dalykas, kurį noriu pabrėžti. Ukrainos sėkmė apginant savo suverenitetą ir tampant sėkminga europietiška valstybe, šiandien yra svarbiausias mūsų ilgalaikio saugumo instrumentas.

Ukrainos sėkmės pavyzdys, ko gero, yra vienintelis instrumentas Vakarų bendruomenės, o tuo pačiu ir mūsų rankose, kuriuo galima daryti įtaką, siekiant greitesnių ir pozityvių permainų Rusijoje. Mes galime ir turime padėti Ukrainai daugiau nei iki šiol padedame rūpindamiesi ir jų reformų sėkme, ir rūpindamiesi tuo, kad Vakarų sostinėse Ukrainos perspektyva tapti Europos Sąjungos nare, būtų tinkamai įvertinama ir pripažįstama.

Ir trečia, ką norėčiau pabrėžti apie tinkamą atsaką į iššūkius mūsų saugumui. Tai mūsų regioninės konsolidacijos svarbu.

Nekalbėsiu apie savaimę suprantamą „NordBalt“ konsolidaciją ar santykius su Lenkija svarbą, gal bus kitų progų apie tai pakalbėti, tačiau esu įsitikinęs, kad santykiams tarp trijų Baltijos valstybių reikalinga nauja kokybė, nauja konsolidacijos kokybė matant tuos geopolitinius iššūkius, kuriuos dabar patiriame ir kurie bus ilgalaikiai. Mes nuo Sąjūdžio laikų buvome tokio konsolidavimosi idėjų autoriai ir turime vėl grįžti prie tų pačių dalykų.

Iš tikrųjų manau, kad tiek kariniuose reikaluose, tiek kalbant apie energetinį saugumą mes turime drąsiai siūlyti Baltijos valstybėms naujas iniciatyvas, įskaitant ir, pavyzdžiui, tokius dalykus, kaip bendri kariniai įsigijimai, labiau integruotas mūsų karinių pajėgų parengimas, valdymo ir gynybos planų derinimas, o kitoje pusėje, pavyzdžiui, iš tikrųjų siūlymas rūpintis energetikos projektais kuriant galbūt ir bendras regionines energetikos kompanijas, nes nacionalinių kompanijų lygmenyje labai dažnai nesveika konkurencija neleidžia pasiekti tinkamo rezultato.

Pabaigai keletą žodžių apie tą atsakomybę, kuri mums visiems tenka. Iš tikrųjų tik ką minėjoje Birželio 15-ąją – 75 metus.

Minėjome skaudžią datą, kai to meto valdžia prieš 75 m. Lietuvos valdžia, politinis elitas nesugebėjo pasipriešinti, nesugebėjo priimti politinio sprendimo priešintis ir Lietuva buvo okupuota be šūvio.

Iš tikrųjų nenorėčiau, kad mano anūkai po keliasdešimties metų minėtų kokią nors liūdną datą iš mūsų šiandieninio gyvenamojo laikotarpio, kai istorija paaiškės, kad ar dėl mūsų išminties stokos, ar dėl lyderystės stokos, mes neišnaudojame galimybės tinkamai pasirūpinti mūsų saugumu ir tai ilgainiui lėmė mūsų eilinį, šį kartą hibridinį pralaimėjimą. Kad taip neatsitiktų, tam iš mūsų šiandien reikia labai nedaug: daugiau neapsimestinio rezultatyvaus susirūpinimo mūsų saugumu, mažiau naivaus ar ciniško abejingumo ir visiškai šiuo metu nereikalingo, šioje saugumo temoje yra valdžios politinė demagogija, kurios vis dar yra neleistinai per daug.