Vienintelis priklausomas tinklalapis Lietuvoje
Šiandien Vakarai bando pasiekti sutarimą dėl griežtesnių sankcijų Rusijai įvedimo. Amerikiečiai šiuo atveju, suprantama, nenori veikti vienašališkai ir siekia užsitikrinti ES paramą.
Tai reiškia, jog pirmiausia reikėtų gauti Vokietijos ir Prancūzijos, kaip bloko lyderių, pritarimą (Didžioji Britanija irgi nenori aukoti savo interesų, bet manytina, kad Vašingtonui pavyktų įtikinti britus gana lengvai, jeigu būtų gautas Berlyno ir Paryžiaus sutikimas).
Tačiau vadinamoji Senoji Europa, atrodo, netrykšta noru rimtai gadinti santykius su Maskva, ypač kai kalbama apie jos ekonominius (taip pat energetinius) interesus. Kartu susidaro įspūdis, kad Vokietijos ir Prancūzijos politiniame-ekonominiame elite yra grupių, kurios kryptingai žlugdo transatlantinę vienybę, (ne)tiesiogiai stiprindamos Maskvos pozicijas Europoje. Tačiau apie viską iš eilės.
Žinia, kad amerikiečių specialiosios tarnybos klausėsi A. Merkel telefono, tapo Vašingtono ir Berlyno santykių atšalimo pradžia.
Tuomet JAV prezidentas B. Obama buvo priverstas viešai uždrausti savo žvalgybai sekti sąjunginių valstybių lyderius.
Rusijos agresija Ukrainoje dar labiau suvienijo Berlyno ir Vašingtono pozicijas. Tačiau jau jos pradžioje buvo galima pastebėti įdomių niuansų, verčiančių manyti, kad ne visi Vokietijoje patenkinti stiprėjančia transatlantine vienybe.
Pavyzdžiui, šių metų gegužės pradžioje A. Merkel nuvyko į Ameriką su oficialiu vizitu.
Per susitikimą gegužės 2 d. valstybių lyderiai sutarė sugriežtinti sankcijas prieš Maskvą, jeigu ji sukels grėsmę prezidento rinkimams Ukrainoje.
O gegužės 4 d. vokiečių „Bild“ parašė apie CŽV ir FTB agentus, kurie tariamai padėdavo Kijevui išspręsti krizę rytų Ukrainoje.
Šiek tiek vėliau, gegužės 11 d. vienas įtakingiausių Vokietijos leidinių „Spiegel“ skelbia, kad Ukrainoje kariauja JAV samdiniai iš privačių karinių kompanijų, kurios, kaip sakoma, artimai susijusios su Amerikos valdžia.
Žinoma, galima sakyti, kad vokiečių žiniasklaida yra laisva ir gali publikuoti ką nori ir kada nori. Tačiau kažkoks keistas sutapimas laike, ir šios publikacijos akivaizdžiai diskredituoja Jungtines Valstijas tarptautinės bendruomenės akyse (leidžia suprasti, kad Vašingtonas tiesiogiai ir netiesiogiai kišasi į Ukrainos reikalus).
O štai dabar kaip griaustinis iš giedro dangaus dar vienas šnipinėjimo skandalas: paaiškėjo, kad vokiečių žvalgybos darbuotojas dirbo Amerikai ir perdavė jai kelis šimtus visiškai slaptų dokumentų vos už 25 tūkstančius eurų (galop Vokietijos prokuratūra pradėjo dar vieną tyrimą – šį kartą dėl JAV šnipo Gynybos ministerijoje).
A. Merkel, reaguodama į situaciją, pareiškė, kad, jeigu viskas pasitvirtins, tai prieštaraus partnerystės tarp sąjungininkų principams.
Taip pat, kaip parašė „Bild“, CŽV rezidentui JAV ambasadoje Berlyne buvo liepta palikti Vokietiją, o Amerikos ir Vokietijos žvalgybų kontaktai, kanclerės įsakymu, buvo sumažinti iki minimumo.
Kas turėtų šokinėti iš džiaugsmo šioje situacijoje, įsivaizduoti nesunku. Žinoma, Rusijos prezidentas V.
Putinas. Ir čia vėl įdomus sutapimas.
Jau ne kartą šiame straipsnyje minėtas „Bild“ pranešė, kad Amerikos šnipas buvo suimtas, kai bandė susitarti dėl panašaus bendradarbiavimo su Rusijos konsulatu Miunchene. Ar tik ne su Maskvos pagalba Vokietijos specialiosioms tarnyboms pavyko suimti JAV agentą?
Trumpai sakant, susidaro įspūdis, kad kažkam Vokietijoje (kaip buvusiam kancleriui G. Schroederiui) labiau patinka draugystė su Kremliumi, o ne su Jungtinėmis Valstijomis, ir ši stovykla (su Rusijos pagalba, o gal ir be jos) atkakliai bando įtikinti A. Merkel (jeigu ją dar reikia įtikinėti), kad Vašingtonas yra blogis, o „Pietų srautas“, kaip ir „Šiaurės srautas“, – gėris. Tačiau ne vien Berlyne skirtingos nuotaikos ir simpatijos.
Prancūzijos prezidentas F. Holande‘as labai norėjo karinės operacijos prieš Siriją, tai akivaizdžiai prieštaravo Rusijos interesams.
O šiandien jis kartu su Vokietijos kanclere be perstojo ragina Kijevą ir Maskvą sėsti prie derybų stalo Ukrainoje (tai šiuo metu naudinga pirmiausia separatistams, vadinasi – ir Kremliui). Maža to, kai iškilo klausimas dėl „Mistral“ kontrakto vykdymo (ir kai Rusija pagrasino bauda už atsisakymą parduoti jai šiuos karinius laivus), Paryžius po ilgų dvejonių nusprendė laikytis įsipareigojimų.
B. Obama asmeniškai ragino F.
Holande‘ą apsigalvoti (JAV Kongreso narių grupė net pasiūlė NATO nupirkti „Mistral“ laivus), nes iš tiesų keista (nenormalu), kai tu smerki Rusijos agresiją Ukrainoje ir savo rankomis ją apginkluoji moderniausia ginkluote (ką jau kalbėti apie tai, kad taip rodai blogą pavyzdį kitiems sąjungininkams, kurie pradeda galvoti, kad, reikalui esant, ir jų interesai bus išduoti, jeigu ant kortos stovės prancūzų ekonominė nauda).
Tačiau Paryžius neapsigalvojo. Tuomet su problemomis susidūrė garsus prancūzų bankas „BNP Paribas“: jis buvo priverstas išmokėti JAV devynių milijardų dolerių kompensaciją už sankcijų prieš Sudaną, Kubą ir Iraną režimo pažeidimą.
Bankininkai kaltę pripažino, bet Prancūzijos valdžia buvo labai nepatenkinta pareikalautos kompensacijos dydžiu.
Aiškiausiai šią situaciją nupasakojo V. Putinas: „Mes žinome, kaip mūsų amerikiečiai partneriai spaudė Prancūziją, kad ji atsisakytų perduoti Rusijai „Mistral“.
Ir mes žinome, kad jie leido suprasti, jog jeigu prancūzai neparduos „Mistral“, nuo bankų tyliai nuims sankcijas, bent jau jas minimizuos. Kas tai, jeigu ne šantažas? Ar taip galima dirbti tarptautinėje arenoje?“
Atsakymas: šantažas, ir taip galima dirbti tarptautinėje arenoje, nes tokia yra tarptautinė politika, ir Rusija joje pastaruoju metu elgiasi dar įžūliau. Tačiau straipsnio kontekste svarbesnis yra kitas momentas. V. Putinas pasakojo „Mistral“ karo laivų istoriją, akivaizdžiai būdamas patenkintas Paryžiaus sprendimu nepaklusti Vašingtono valiai, tai yra eiline Maskvos pergale žlugdant transatlantinę vienybę.
Ir tai dar ne pabaiga. Nuo tam tikro laiko populiaria ir gerbiama figūra Maskvoje tapo Prancūzijos radikalaus Nacionalinio fronto lyderė Marine Le Pen, kuri remia Rusijos veiksmus Ukrainoje ir iš esmės gina jos interesus Europos Parlamente.
Tai leido „The Washington Post“ straipsnyje „Ne tik Ukraina: Putino draugai stiprėja Europoje“ užfiksuoti labai įdomią tendenciją: „Populistinio euroskepticizmo banga yra neraminanti žinia Europos elitui, bet pradžiugins mažiausiai vieną pasaulio lyderį – Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną. Kai JAV ir ES dėl krizės Ukrainoje įvedė sankcijas Maskvos atžvilgiu, gana daug dešiniųjų Europos radikalų ir euroskeptiškai nusiteikusių politikų ėmė ginti Putiną“.
Moralas būtų paprastas. Senoji Europa savo rankomis toliau griauna europinės ir transatlantinės vienybės pamatus, iškeldama savo ekonominius interesus aukščiau civilizacinių. Ir nereikia šiuo atveju kaltinti V. Putino. Jis tik sumaniai naudojasi besiklostančia situacija, su kagėbistine šypsena viena ranka kišdamas Berlynui ir Paryžiui pamuilintą virvę, o kita – pastatydamas kėdutę. Gal būtų laikas atsipeikėti?
Komentarai (11)
valstybės, jos daro ką nori...ir nereikia sakyti, kad NIEKO gero. Jose viskas gerai, nes joms pastangų ir nereikia... tik pamoti pirštu. Jos kai nori užsimerkia, kai nori atsimerkia...O mes tik šokam, bet muzikantai ne mes...Tiesa, vieną turėjome...užliūliavo „kas man iš tos laimės ir iš tos garbės, jei aš vienas džiaugsiuos, o šimtai liūdės„. Pasirodė visai kitaip...
Zinoma su tuo reikia pasveikinti ir Merkel fon Ribentrop.
Netikiu jokiais įsivaizduojamais staigiais lūžiais. Buvusių nebūna... Jei nuo V. Putino, kaip nuo žąsies vanduo, nutekėjo Čečėnijos 150 tūkstančių gyvybių, kurių tarpe 40 tūkstančiai vaikų, satelito Sirijos 160 tūkstančių aukų ir milijonai priverstų palikti šalį, neatkreiptas rimtesnis Pasaulio dėmesys kaip buvo sudraskyta Gruzija, tai koks tai nukautas keleivinis laineris su keliais šimtais keleivių netgi ne naujiena (prisimenant panašų atvejį prie Korėjos) , o tik nemalonus incidentas, kurio kaltę skubama suversti Rusijos režimo įtakoje niokojamai Ukrainai. Dargi pusę lūpų žadama vienu smūgiu atkeršyti Kijevui... Režimas meta paskutinius milijardus naujiems vojažams, opozicijos daigai baigiami sutrypti, o neofiureriui gausiai "narodo" siunčiami šlovinantys ditirambai. Istorija rodo, kad tokiems režimams, jų vadams ir juos palaikantiems pagirios būna labai sunkios...
juoktis,,,šiame kare jau žuvo ir vokiečiai,ir olandai,numušus lėktuvą...Štai kuo baigiasi nenoras įvesti sankcijas..
liuks nuotrauka. Tik paskutinis asilas gali manyti, kad be ES ir Rusijos gilaus bendradarbiavimo visa Europa netaps Amerikos ostlandu. Matosi kad amerikonai ne ant tu uzsirove. Cia jiems ne lietuviu konservolyberastus siundyti ant Rusijos.
Na, stai jau ir ''ekspertus.eu'' sugniuzde sistema...gaila, o pries tai paraset tikrai geru straipsniu.
Kaip tai nieko naujo Senojoje Europoje?! O gėjų "santuokos"?
Melo ir blogio imperijai tenka įjungti aukščiausią turimą pavarą ta, kad bent pabandyti iškreipti gan vieningą Pasaulio visuomenės nuomonę dėl šiurpios katastrofos. Liūdina, kad tokių "kremlinų" klakerių vis dar galima pastebėti ir lietuviškoje žiniasklaidoje. Vieni jų tai daro įžūliai ir be ceremonijų, kiti savo mintis bando vynioti į blizgančius popierėlius. Šį kartą jau galima pastebėti keletą faktų, kuriuos net ir gabiausi dezinformatoriai ištrinti nepajėgūs. Pirmas ir bene svarbiausias iš jų - Rusijos imperijos agresija prieš kaimyninę šalį Ukrainą. Kryme prasidėjęs šios kaimynės draskymas persikėlė į šalies pietryčius ir samdomų teroristų, bei gausiai tiekiamos Rusijos ginkluotės pastangomis sukurtas šiame regione karas, kurio net ir pilietiniu negalima vadinti. Jei milijoniniame mieste pradžioje susirinkdavo prie Lenino paminklo didesni skaičiai su Rusijos vėliavomis, šaukiančių "Za rodinu", tai vėliau tokių entuziastų vis mažėjo, o aukų skaičius katastrofiškai augo. Nežiūrint kaip klostysis tolimesni įvykiai Ukrainoje, žmonijos istorija įrašys Rusijos XXI- o amžiaus rusiškajį neonacizmą ir jo fašistinę propagandą, sėjančią neofiurerio ir jo aplinkos grimasas, viename iš juodžiausių žmonijos istorijos puslapių. Čečėnija, Gruzija, Sirija, Ukraina yra tik galimo ilgo sąrašo pradžia, kur sovietinis režimas labiausiai parodė savo aštrius nagus. Tokiai situacijai suponuoti Sovietų ir Rusijos režimai sukišo šimtus milijardų dolerių, tuo pačiu stekendami savo gyventojų padoraus gyvenimo galimybes. Vien tik Ukrainos aferos sąnaudos, bendrai skaičiuojant, surijo iš pasaulinės visuomenės aruodo jau virš trilijonų dolerių sumą ir pabaigos tokiai fantasmagorijai net nematyti. Net jei bus tiksliai nustatyta, kad raketa buvo paleista iš Rusijos paleidimo įrenginio, netikiu, kad Kremlius padengs bent jau finansinius nuostolius. Kiek pamenu, niekada jie to nedarė ir nėra tikimybės, kad šis putiniškas režimas elgsis kitaip. Maža to, prezidentas V. Putinas netgi bando kaltinti Ukraina, kad virš jos teritorijos buvo numuštas civilinis laineris ir todėl atsakomybė, atseit, tenka Kijevui. Visa atsakomybė už sukeltą karinį regioninį konfliktą tenka Kremliaus karinių maitvanagių grupuotei, kuri santūrios pasaulinės kritikos akivaizdoje jau visai suįžūlėjo. Kirsdami per Rusijos karinių raumenų auginimo galimybes, Pasaulio bendruomenė gali padėti ir rusų tautai, kurios padoresnio gyvenimo horizontas nenumaldomai tolsta. Demokratiniam pasauliui tokio agresoriaus stabdymas kainuoja daug ir gali kainuoti dar daugiau. Tačiau, reikia nepamiršti, kad tokiam konfliktui įsisiūbuojant žmonijos aukos gali būti sunkiai nuspėjamos. Kol dar yra jėgų stabdyti tokiai beprotystei, reikia nedelsti. Sukaupus bendrą valią ir vieningą požiūrį galima pasiekti kur kas daugiau, negi abejotinos kuklios sankcijos iš kurių XXI-o amžiaus neofiureris vis dar bando šaipytis.
Kokios gali būti draugystės tarp valstybių, jei visur ir visada vyrauja interesai (norai), nuo pat pirmųjų monarchijų susikūrimo Europoje, kai pradžioje buvo bandoma užkariauti kuo didesnį gabalą kitos monarchijos teritorijos ir taip tapti stipresniu bei galingesniu. ↔ Kai atsirado galimybė perplaukti vandenynus, atsirado nauji norai, užkariauti ir užvaldyti pasaulį. Kai tokių norinčių atsirado daug, K. Marksas pakišo genealią idėją, anot buvusio Britų spec. tarnybų vado karo metų, „pasaulį galima valdyti ir neužkariaujant jo“, tik, žinoma, pasitelkus ne visų šalių proletarus, kaip siūlė „Kapitalo“ autorius, bet elitą, pasaulio elitą. ↔ Tad netenka stebėtis, kai Bilderbergo grupės ir „Google Zeitgeist“ susitikimai vyksta tam pačiame „Grove“ viešbutyje Londone, vienas paskui kitą, dalyvauja tie patys žmonės. Naujojo Bilderbergo (Guglebergo) pirmininkas Erikas Šmidtas žaidžia atviromis kortomis, jis yra ir Skulkovo sukurtos kontoros direktorių tarybos narys Rusijoje. Čia tik paprastiems žmogeliams plaunami smegenys, žūsta niekuo nekalti ir apmulkinti žmonės.
Matyt ekonomiskai ES naudingiau su Rusija, o ne su JAV. Tai kas cia blogo? Gyvenam juk XXI amziuj.
Gal būtų laikas atsipeikėti ? Ir nustoti rasyti kaip "lrytas" ?