Vienintelis priklausomas tinklalapis Lietuvoje
Kino ir teatro režisierius Viesturas Kairišas (Viesturs Kairišs) šiuo metu dirba Vokietijoje. Berlyno komiškajame operos teatre stato operą, turi pakvietimą dirbti Kelne, taip pat yra įpusėjęs meninio filmo „Melanijos kronika“, pasakojančio apie sovietinio režimo vykdytas deportacijas į Sibirą, filmavimą.
Dienraščio Diena.lv žurnalistė Inesė Lūsinia kalbino režisierių apie jo kūrybinį darbą, gyvenimą Berlyne, ateities planus.
Bet pokalbio pabaiga pasisuko kita linkme: režisierius išsakė savo nuomonę ir apie dabartinę Latvijos situaciją, jo manymu, liūdnas šalies perspektyvas. Šią pokalbio dalį ir pristatome ekspertai.eu skaitytojams.
- Temas, kurias Latvijoje sušluojame po kilimu, tu paliesi apie latvių išvežimą į Sibirą kuriamame filme „Melanijos kronika“, kurio pagrindas yra Melanijos Vanagos autobiografinė knyga.
- Manau, kad vienas esminių istorinių klausimų nėra išnagrinėtas. Pusė Latvijos gyventojų iki šiol nėra tikri, ar čia vyko okupacija.
Skirtumai yra stulbinami. Vokietijoje bet koks nekalčiausias juokas apie Hitlerį arba netikėtas pasakymas „Arbeit macht frei“ žmones nemaloniai nustebintų.
Aš visai neseniai buvau Sibire ir mačiau, kad ten visuomenė iki šiol nėra pasmerkusi Stalino, Leninas iki šiol guli Maskvos Raudonojoje aikštėje. Ten visuomenė eina visiškai priešinga kryptimi.
O ar mes Latvijoje esame išnagrinėję legionierių temą? Tiesiog skandalingai, nesėkmingai organizuojame atminimo dienas, leisdami iš viso to tyčiotis.
Apie holokaustą ir tai, kiek daug latvių prie to prisidėjo, apskritai nė vienas nesugeba kalbėti. Nematau nė vienos išspręstos mūsų istorijos temos: 1905 metai, šauliai...
Visa tai tik vaikų vapėjimo lygmeniu. Mane šios istorinės temos dabar labai domina.
Įdomu, kad iki to priėjau per operą. Turiu kelias puikias ateities darbų idėjas.
Istorija yra karai, tautos atgimimas. O kas tai buvo?
Ar iš tiesų tautos atgimimas, sėkminga čekistų manipuliacija, ar neišvengiama istorijos raida? Paskutiniu metu, ypač prieš rinkimus Rygoje, kai galėjai stebėti pakankamai pigius tautos papirkinėjimo būdus, dažnai prisimindavau kolosalų posakį: „Nors ir naginėmis apsiavę, bet laisvoje Latvijoje!“
Žmonės dėl to galėjo mirti. Bet šiandieną jie balsuoja dėl papildomo lato.
Argi tai neįdomu? Ir kas gi tai buvo?
Gal sapnas, iliuzija? Šiaip ar taip, viskas pasisuko ne tautos troškimų kryptimi.
Manau, kad esame dar toli iki savo istorijos suvokimo. Kuo greičiau ją suvoksim, tuo daugiau atsiras vilties išlaviruoti, galbūt net išgyventi.
Vilties nėra daug, tačiau, jei apie tai apskritai nepradėsim galvoti ir toliau čia kuisimės, žinoma, kad mūsų gyvavimo laikas bus trumpesnis. Aš irgi tikiuosi, kad būsiu senas, fainas mirštantis žmogus.
Ir Latvija galėtų eiti myriop ilgiau, oriau, nuosekliau. Manęs netgi netrikdo, kad Latvijos perspektyvos yra labai liūdnos.
Bet kodėl neišeiti kokybiškai? Kodėl nepatyrinėti savęs ir nesistengti kažko pasiekti?
Tikslas visada yra utopinis. Tu klausi, ar Berlynas man yra iššūkis?
Dar gali paklausti, kiek ten moka. Bet kas gi yra pastatymas?
Kažką pasiekti – ilgai trunkančio darbo tikslą. Kokia prasmė?
Juk ne uždirbti pinigai ir puiki pasaulinė scena, ant kurios pastebės. Man atrodo, kad tikslas yra ėjimas į priekį.
- Ar, tavo manymu, Latvija neatšaukiamai eina myriop?
- Aš atsiprašau, bet kaip galima to nematyti? To galima tik stengtis nematyti. Ir galima dar kažko tikėtis.
- Kokie ženklai tai liudija? Vis tebeauganti emigracija, Latvijos tuštėjimas?
- Latvijos idėjos nebuvimas. Mes neturime į ką eiti. Nėra net asmenybės, kuria galėtume sekti. Mes tiesiog plūkiamės, kaip kas išmano. Yra visokių politinių ir ūkio interesų: Rusijos interesai, Europos Sąjungos interesai. Mes judame lyg atsišaudydami. Bet idėjos apie šiuolaikinę valstybę, kuri tvirtai remtųsi Latvijos kultūra, dėl kurios būtų išsaugota latvių kalba, atvirai sakau, nematau.
- Ar yra kokia valstybė, kurią galėtume laikyti pozityviu pavyzdžiu?
- Galėtume paminėti Vokietiją, tačiau tai nepalyginama, nes vokiečiai yra galinga nacija: kad ir kas bebūtum, ji priverčia tave „tapti“ vokiečiu. Tai didžiulė jėga.
Aš neminėsiu populiaraus Estijos pavyzdžio. Vertinu švedus, nes jiems pakanka pragmatizmo ir realybės suvokimo.
Suomija, nepaisant auštųjų technologijų, atrodo provinciali. Mano manymu, Baltijos šalims reikėtų tapti panašiomis į Belgiją ir Nyderlandus, o ne į Rytų Europą, kurioje režimas apsigręžė atgal į postkomunizmą keisčiausiu būdu.
Nes iš tiesų neaišku, kur link judėti, ir, kai sutrinki, gali judėti į savo praeitį. Viena mano tragiškų išvadų apie Latviją yra abejonė: ar čia apskritai kažkas įvyko pagal latvių valią?
Mes tapome tautinė valstybė tada, kai sugriuvo dvi imperijos ir susikūrė daugybė tautinių valstybių. Karlis Ulmanis pasirodė, nes autoritariniai vadovai, asmenybės apskritai buvo to laiko tendencija.
Mes praradome savo nepriklausomybę per Antrąjį pasaulinį karą, bet taip ją prarado visi. Atkūrėme nepriklausomybę ne patys, bet pasaulinių įvykių kontekste.
Dainuojanti revoliucija – tai gražu, bet ar ji tam turėjo įtakos? Ir man atrodo, kad jei mes prarasim ar neprarasim nepriklausomybės, tai nebus mūsų nuopelnas.
Jei šiuo totaliai globaliu laikmečiu viskas staiga pasisuks taip, kad pasaulyje ekstremaliu būdu su nauja jėga vėl pradės vystytis tautinių valstybių idėjos, mes vėl būsime šioje valtyje... Liūdniausia, kad nuo mūsų niekas nepriklauso.
- Tačiau ar ne šiandieninis latvių inertiškumas, abejingumas yra kaltas, kad su mumis galima daryti, ką tik nori?
- Matydamas, kas vyksta po kiekvienų rinkimų, net ir aš tampu inertiškas ir abejingas. Apskritai nebenoriu kalbėti apie Latvijos kultūros politiką, nes visiems tai visiškai nesvarbu. Gerai, dabar aš turiu darbą Berlyne ir Kelne, bet aš nesu įsitikinęs, kad gaučiau darbą Latvijoje. Vokietijos rinka didelė, bet aš nežinau, ar po šio sezono man nebus gana. Pastatysiu operas Berlyne ir Kelne ir noriu įsitikinti, ar grynai žmogiškai jausiu pasitenkinimą, dirbdamas kitose šalyse.
- Abejoji tarptautine režisieriaus karjera?
- Ko čia abejoti? Man siūlo darbą ir aš dirbu. Bet sakyti, kad karjera yra svarbiausia mano gyvenime, negaliu. Jei nėra filosofinės dimensijos, tuomet tai nėra taip labai svarbu. Dabar esu ten, kur ėjau savo vidumi jau seniai. Bet nenoriu nusispjaut (maždaug darbą siūlo, moka gerai, tai ko toj Latvijoj daugiau terliotis?)... Nenoriu būti kaip dauguma, kurie gauna gerą darbą užsienyje ir iš karto pamiršta Latviją. Latgalėj kalbėjau su mokytojais. Kaip gi nekalbėti apie valstybės žlugimą, jei pedagogai gauna porą šimtų latų, jei turi važiuoti uždarbiauti į Norvegiją, kad išmaitintų šeimą?! Tauta gyvena žemiau bet kokio lygio. Mes turime pamėginti šią situaciją pakeisti. Aš bandžiau, bet mano rezultatas apvalus nulis. Man būtų lengviau dirbti, jei mažiau kalbėčiau. Tuomet teatrų vadovai dažniau kviestų, ir galėtume kuistis į priekį... Latvijoj žmonės nekovoja dėl idėjų, tačiau kovoja dėl kėdžių, dėl valdžios. Pas mus yra siaubinga kultūros krizė. Aš aiškiai jaučiu, kad kultūros darbuotoja nebesugeba žmonėms pateikti aiškios žinios. Mes jau nebeturime kultūros. Mes turime tik kultūros kooperatyvus. Mūsų kultūros darbuotojai pradeda kalbėti tik tada, kai vienai kooperatyvo daliai, pavyzdžiui, kokiam teatrui, nubraukia pinigus ir paaiškėja, kad „kiti būsime mes“. Tada visi susitelkia ir kovoja. Bet aš nematau kasdienės kovos už kultūrą, už minčių kokybę. Aš matau tik kooperatyvų interesus. Tai tragiškiausia mūsų situacija. Manau, kad kultūros darbuotojai yra dėl to labai kalti. Lengva kaltinti politikus, oligarchus. Bet kur yra inteligentija?
Ką ji dabar veikia? Kodėl ji nereaguoja?
Ne, ji ieško bendradarbiavimo galimybių. Suprantu, nes kitaip ji negali savęs realizuoti. Tai siaubinga situacija, žmonės jau nebeturi tvirto stuburo. O visus su tvirtu stuburu galima „nupirkti“ gerais darbų pasiūlymais. Jei Latvijoje turėčiau normalų darbą, ir aš turėčiau tylėti. Turėčiau užsičiaupti. Vertė E. Drungytė
Komentarai (21)
Eksperimentai - eksperimentais. Bet kodėl mes leidžiamės vyniojami, kaip kokios pakulinės virvės? Ką mes neturime valios, nematome, ką su mumis daro? Juk pagal Konstituciją esame savo šalies šeimininkai. Apie šeimininkus sprendžiama pagal jo ūkį ir namus, o na pagal jų kaimynus... Kaip jūs ir mus reikia paniekinti ir pasityčioti, kad mes pagaliau pakiltume gintis? Gal šiukšlėm išvadinti?
Nezinau, bet su lenkais labai gerai sutariu, ypac su broliais Lavrinoviciais?
PATS TU PARANKINIS :( ......TIESA - akis bado?
Ekspertuose nuolatos raudonoji maskvos propaganda klesti. Kas tas latvis? Kremliaus parankinis
ir pritariu, jog Lietuvoje dar baisiau.Jos laukia vienodas likimas kaip ir Latvijos.
Ir su Latvija, ir su Lietuva vykdomi neoliberaliniai ekpserimentai.Veliau jie pritaikomi kitose salyse
Lietuvoje dar baisiau
Lietuviu ir latviu panasios bedos,reiketu inteligentijoms,geranoriams mastantiems zmonems daugiau bendrauti,kalbetis,kartu ieskoti iseiciu.Stai estai visuomet palaike tamprius rysius su suomiais,kaip kitaip mazoms tautoms isgyventi ?Baltai turetu vienytis egzistenciniu issukiu akivaizdoje.
Nepriklausomybės norėjo dauguma, tačiau labiausiai jos norėjo dvi kartos - 1) vyresnioji, kuri dar prisiminė ikisovietinius laikus, ir 2) jaunimas, kurių gyvenimo žydėjimo ir maksimalizmo etapas sutapo su Atgimimu. Pirmieji jau numirė, o antrieji dabar jaučia pesimizmą ir tam tikrą nusivylimą, kadangi šiuo metu aktyviąją visuomenės daugumą ir Latvijoje, ir Lietuvoje sudaro būtent tos kartos, kurių mastymą totalitarinis sovietinis auklėjimas paveikė labiausiai. Bet ir dabartinis etapas nėra amžinas, taigi situacija keisis.
Mes, cia LT, taip pat neturime nei realios demokratijos, nei tikslo, nei idejos. Bet jau pripratome ir plukiames patenkinti. Ir skundziames tik siaip, is ipratimo
"Išviję elitą į Varšuvą, praradome sąvastį ir istorinę atmintį." Šarūnai, o Jūs nepagalvojote, kad turėjome ir savo tikrąjį, tautinį elitą? Gal nespėjusį iki galo susiformuoti (nenuostabu), bet turintį tvirtą atramą tautoje, sveiką pagrindą? Tarkime, iškilusis mąstytojas Maceina savo dienas baigė emigracijoje, o kiek šviesuolių net ir emigracijose nebeišsigelbėjo, o buvo elementariai bolševikinio režimo išžudyti? O partizanai? Juk į miškus išėjo Lietuvos gimnazistai, mokytojai, patriotiškų ir tikinčių ūkininkų sūnūs. Apie Sibirą jau net nekalbu. Šimtai ir tūkstančiai doriausių, šviesiausių žmonių ten pražuvo, o jei kas ir grįžo, buvo totaliai atkirsti nuo viešojo gyvenimo, kaip pvz. buvęs užsienio reikalų ministras Urbšys. Inteligentija tuomet nukraujavo nebepataisomai, nuostoliai tiesiog per dideli, tautos stuburas perlaužtas. Manau, panašiai vyko ir su latviais. Kuo čia dėti lenkai ir Varšuva?
Na, pagaliau latvis pripažino, kas visada buvo aišku visam pasauliui - Latvija niekuomet nebuvo valstybė. Buvo vokiečių, danų, lietuvių, lenkų nuosavybė. Iš nieko sukurti valstybę kur kas sunkiau, nei galima pagalvoti. Tai galioja ir Estijai, ir, deja, dabartinei Lietuvai. Dabartinė Lietuva - ne LDK paveldėtoja. LDK paveldėtoja yra šalis, kurios sudėtyje lietuviai būtų mažuma, o baltarusiai - dauguma. Deja, lietuviai įsikandę savo "savasties". Išviję elitą į Varšuvą, praradome sąvastį ir istorinę atmintį. Nežinau, ar yra laiko elitą sukurti iš nieko.
teisingai -MES NETURIM LYDERIO...tik politrukus,iš sovietinės santvarkos
Liūzerių valstybės, marš back to the USSR!
pritariu Justinui. Tikrai, tas pats vyksta ir Lietuvoje. Lyderių beveik neturime,esame pasyvūs,valdžioje vien buvusieji,apsistatę visokiausiomis 'milicijomis',pilietinės visuomenės apraiškos iš karto stipriai slopinamos,pasitelkiant nupirktus žurnalistus ,portalus ir visas tV bei valdžios valdomą teisėsaugą. Demokratijos yra tik parodija,kur link einame -neaišku , reiškia ir mūsų Valstybė ilgai neišsilaikys, žemę išparduodama,tauta išvaroma į emigraciją,mokyklos naikinamos, lietuvių kalba greitai bus išujama iš visų Valstybės 'raštų', suteikiant pirmenybę anglų kalbai. Politikai nors ir išrenkami ,bet vis tie patys,jau nebežinia kam atstovauja,jiems rūpi tik jų kišenė,o ne tautos gyvastis.. Na,belieka tikėtis, nebent įvyktų stebuklas ir žmonės atsimerktų ir pamatytų,kas darosi. Juk kartais lietuviai atsipeikėja.
Grazu ir pavydu ziureti, vaziuojant pro Rasu kapines i lenku turistu minias. Autobusu su lietuviskais numeriais ten nelabai pamatysi. Ir tai labai iskalbinga.
Valstybės karikatūrą kuria piliečių karikatūra.
Braliukų aktualijos nei kiek nesiskiria nuo Lietuvos.Tik latviai dar labiau kuprinasi nei lietuviai,nes kažkada neturėjo to,ką turėjo mes-kažko panašaus į LDK.O veltui,nes,mano požiūriu,latviai turėjo mažiau ryšio su laukiniais Rytais,gyveno daugiau europinėje aplinkoje,kas tebejuntama dar ir dabar.
Ji kaip išmirusi.
Matyt, kad Latvijoje, kaip ir Lietuvoje nėra piliečių. Beveik nėra. Yra gyventojai. Bet ir pastarųjų skaičius fiziškai mažėja. Tos valstybės neturi jokios perspektyvos. Gal netgi neverta vadinti tokį darinį kaip Lietuva valstybe. Prof. Rdažvilas taikliai pastebėjo - "turime valstybės karikatūrą". Nėra jokio patriotinio jaunimo auklėjimo. Nėra mokyklose, beveik nebėra ir šeimose. Pavydas ima žiūrint į kaimyninę Lenkiją, kur patriotinis auklėjimas labai stiprus ir netgi sovietmečiu daugiau ar mažiau vyko valstybiniu lygiu.
Tas pats ir Lietuvoje.