Olandiška stagnacija ir atsipalaidavimas

Pirmus metus Olandijoje studijuojanti lietuvė stebi gyvenimą svečioje šalyje...

Pagaliau į Hagą atėjusi žiema, dieną naktį siaučiančios pūgos ir stingdantis -5°C šaltis (bent taip jį įvardija olandai), rodos, atnešė stagnacijos jausmą į kiekvieno olando savijautą ir miesto gyvenimą. Jau pirmąją dieną, kai mieste prasidėjo pūga, traukinių eismas buvo sustabdytas, o autobusai ir tramvajai nuolat vėluodavo mažiausiai dvidešimt minučių, nes valdžia, kaip ir kiekvienais metais, nebuvo pasiruošusi tokiam sniego antplūdžiui, kuris lyg priešas iš pasalų užklumpa kasmet tuo pačiu laiku. Dėl paralyžiuoto transporto dėstytojai studentams atšaukė egzaminus ir perkėlė juos į kitą savaitę, tikėdamiesi, kad nebeliks sniego. Tačiau yra trys visiškai skirtingos vietos, kur mieste vyraujanti stagnacijos ir rimties atmosfera tarsi atslūgsta, įgydama šiltesnių spalvų koloritą, gyvesnį temperamentą ir žiupsnelį aistros.

Vienas didžiausių Europos turgų Hagos turgus (De Haagse Markt) kasdien sulaukia apie 25 tūkstančių lankytojų, kuriuos vilioja įspūdinga įvairovė ir gausus pasirinkimas - nuo šviežiai pagautų jūros gėrybių, naminių olandiškų ir ne vienerius metus brandintų sūrių, turkiškos duonos iki dėvėtų rūbų bei baldų. Įėjusi į turgų patekau tarsi į kitą pasaulį, iš kurio sunku ištrūkti, nes buvau stumiama masės žmonių, daugiausiai musulmonų, eilėje išsirikiuojančių pagal šeimoje užimamą rangą: pirmas stovi vyras, kuris vadovauja, ko ir kiek nupirkti, ir moka pinigus, tada žmona, kuri įvertina prekės kokybę, o apsisprendusi deda pirkinius į mažą krepšelį ant ratų, na, o vaikų dažniausiai nesutiksi, tačiau jei nusišypso tokia laimė, jie būna įsitvėrę į mamos dėvimą džilbabą. Kiekvienas prekeivis, dažniausiai turkas, stengiasi kuo garsiau šaukti apie savo nepaprastą produkciją ir taip pritraukti kuo daugiau pirkėjų, nes tie, kurie nešaukia, sėdi nieko nepešę. Vos priėjęs prie pardavėjo turi kuo greičiau pasakyti, ko nori, ir užmokėti, nes už tavęs stovi minia nepatenkintų senolių. Tačiau tempo pristabdymas, plati šypsena veide ir pardavėjo supratimas, kad esi nevietinė, suminkština geležinę prekybos sistemą ir neretai krepšelyje vietoj penkių apelsinų atsiranda šeši arba sumažėja kaina.  

Miesto centriniame apsipirkimo skvere (Grote Markt) gali pajusti tikrą mugės atmosferą ir pirkimo galią - nesvarbu, ar ateisi antradienį, ar šeštadienį, čia visada rasi nevaldomą minią žmonių ir tarsi išprotėjusias moteris, kurios parduotuvėse elgiasi lyg džiunglėse ir kiekviena kariauja už savo sumedžiotą grobį. Iš filmų pažįstamos scenos, kai dvi moterys pešasi dėl paskutinių kelnių, nes abiem reikia to paties populiariausio 38 dydžio, čia tampa realybe. Įspūdingi nukainojimai ir nemaldomas noras išleisti pinigus po sunkios ir į depresiją gramzdinančios darbo dienos yra tarsi tų moterų terapija, bet taip pat kuria ir tuštybių mugės atmosferą, kuriai prieskonių suteikia pardavėjos patvirtinimas: „Atsiprašome, ponios, tačiau prekių turime tiek, kiek matote čia“. Parduotuvėse pasijunti lyg teatre: nesvarbu, ar nori ką nors nusipirkti, ar ne, svarbu vaidinti, kad apžiūrinėji, nes atrodysi kvailai, jei po minutės išeisi iš prestižinės parduotuvės nieko nenusipirkęs, o pardavėja tave gali palaikyti vagimi – įtartina, kad nieko negali išsirinkti iš tokios puikybės ir kiekybės daiktų. Tačiau net jei esi paveiktas ir iškankintas miesto rimtuolių, verta ateiti ir pažiūrėti gyvą iš paskutiniųjų kovojančių moterų spektaklį.

Atėjus vakarui žmonės, ypač studentai, traukia į vakarėlius naktiniuose klubuose, juos organizuoja studentų sąjungos nariai. Vakarėliai, vykstantys nuo antradienio iki šeštadienio geriausiuose Hagos klubuose, anaiptol nespinduliuoja tolerancijos, elegancijos ar rafinuotumo, kurį galima pajusti mieste. Nemokamas įėjimas, o neretai ir alkoholis, užvaldo studentus, ypač iš Rytų Europos, tiek fiziškai, tiek morališkai. Nuo alkoholio lipnios grindys, prie kurių kimba batai, šokiai tarp vienkartinių stiklinių, cigarečių ir marihuanos kvapo, baimė, kad nuo jų neužsiliepsnotų plaukai šokių aikštelėje, prie baro besidriekiančios eilės studentų, nes iki uždarymo liko pusė valandos – visa aplinka puikiai iliustruoja frazę „alkoholis liejasi laisvai“.

Tad nevaržoma turgaus laisvė, šilti pirkėjo ir pardavėjo santykiai, iš kiekvieno prekyvietės kampo sklindantys šūksnių aidai suteikia miestui dinamikos, o rimties iškankintai visuomenei - atgaivos ir egzotikos pliūpsnį. Parduotuvių vitrinos, iš tolo šviečiančios dirbtinumu, pritaikytu kiekvienai metų šventei, ir dramatiški įvykiai prekybos salėse primena tikrus ir itin gyvybingus teatro užkulisius. O klubas tampa tarsi vienybės simboliu, įtraukdamas į savo erdvę tiek rimtuolius, tiek vakarėlių sielas ir suteikdamas bent laikiną išsilaisvinimą.