Vienintelis priklausomas tinklalapis Lietuvoje
Daugelis „nostalgiją sovietmečiui“ jaučiančių piliečių taip pat gyvai prisimena, kad komunistinė santvarka nebuvo laisvės, lygybės ir brolybės karalystė. Tačiau jie įsidėmėjo ir tai, kad privilegijomis besinaudoję „atsakingi partiniai ir tarybiniai darbuotojai“ vis dėlto privalėjo bent jau išoriškai demonstruoti tam tikrą santūrumą ir kuklumą ir privengė viešai puikautis savo padėtimi.
Šių dienų Lietuvoje „sėkmės džentelmenais“ šitaip nesivaržo. Daugybė į beviltišką skurdą jų nugramzdintų šalies gyventojų dar yra priversti ne tik nuolankiai stebėti, kaip „sugebėjusieji prisitaikyti“ neskoningai puikaujasi „stilingu“ gyvenimo būdu, bet ir kantriai klausytis, kaip su neslepiamu pasimėgavimu juos moko „gyvenimo tiesų“ naujieji „antžmogiai“, kurių ne vienas asmeninėmis savybėmis akivaizdžiai yra hienos „moralės“ ir babuino „intelekto“ lydinys.
Savo kailiu patyrę „socialistinio teisingumo“ grimasas Lietuvos žmonės pakilo į kovą už nepriklausomą valstybę, kad nebereikėtų gyventi prievartos, smurto ir melo imperijoje. Jie vylėsi tapti laisvais ir lygiais savo krašto piliečiais.
Tačiau šiandien jie priversti su atsainia pašaipa klausytis demagogiškų postringavimų, kad Lietuva yra demokratinė teisinė valstybė, nes iš karčios patirties žino, jog čia galioja ne popieriuje gražiai surašyti įstatymai, o nerašyta ir brutali stipresniojo teisė. Toji teisė pirmiausia gina turtinguosius ir įtakinguosius, o neturtingesniems ir stovintiems ant žemesnio visuomenės laiptelio piliečiams teisingumas pernelyg asocijuojasi su vis nutolstančiu dykumos miražu.
Tarybinės nomenklatūros privilegijos buvo tikros ir nemenkos, palyginti su paprastų piliečių gyvenimo standartais ir kėlė pagrįstą pasipiktinimą. Jas panaikinti buvo vienas svarbiausių Sąjūdžio programinių tikslų.
Tačiau šiandien „laisvos“ ir „demokratinės“ Lietuvos piliečiai mato, kad jos buvo kone varganos palyginti su naujosios eurosovietinės nomenklatūros apetitais, kai interneto laikais už mokesčių mokėtojų pinigus „periminėjama geroji valdymo patirtis“ Naujojoje Zelandijoje arba „kovojama su dykumų plitimu“ turistų sambūrius primenančiose tarptautinėse konferencijose.
Komunistinėje „proletariato valstybėje“ jos tariami šeimininkai „darbo žmonės“ buvo engiami ir panardinti į skurdaus ir pilko gyvenimo kasdienybę, kurią nuo nomenklatūros gyvenimo skyrė praraja. Atkuriant Lietuvos valstybę nesitikėta, kad toji praraja virs neperžengiama bedugne.
Tačiau nė vienas iš ligšiolinių šalies vedlių taip ir neišdrįso prabilti iš esmės ir tiesiai pasakyti, kad beveik didžiausia ES ekonominė nelygybė ir socialinė atskirtis jau yra ne šiaip problema, bet egzistencinis iššūkis Tautai ir valstybei. Juk tokiu atveju tektų pripažinti, kad Lietuva yra modernios vergovės šalis, kurioje klesti Europoje mažai lygių turinti išnaudojimo sistema.
Amžinus nepriteklius kentę „tarybiniai žmonės“ buvo maitinami nuolatiniais pažadais, kad „laikini trūkumai“ bus įveikti ir jų gyvenimas „tikrai pagerės“ augant ekonomikai. Stulbina, bet faktas: jau ketvirtį amžiaus ši tarybinė pasaka su neblėstančiu entuziazmu sekama ir šių dienų Lietuvoje.
Visi siūlymai keisti mokesčių sistemą nors kiek socialiai solidaresne arba raginimai nors keliasdešimčia litų padidinti minimalų atlyginimą atsitrenkia į gelžbetoninį ir nepramušamą „argumentą“, kad tokiems pokyčiams dar „neatėjo laikas“ ir todėl reikia apsišarvuoti kantrybe, kol jiems „pribręs“ ekonomika. Piliečiai laikomi tamsuoliais, nežinančiais, kad net sunkiais krizės metais daugelio verslų pelnai augo.
Kažkodėl manoma, kad tokiomis sąlygomis girdėdami aimanas, jog net menkutis atlyginimo padidinimas pakenks ūkio plėtrai, jie taip ir nesupras, kad tas „ekonomikos brandos“ laikas niekada neateis. Jis negali ateiti, nes joks ekonomikos augimas pats savaime negali sustabdyti su visišku aklumu besiribojančio ekonominio, socialinio ir politinio trumparegiškumo, kurio priežastis yra už padėtį šalyje pirmiausia atsakingo politinio ir verslo „elito“ beribis ir nepasotinamas godumas.
Kiekvienas šio trumparegiško godumo proveržis ir apraiška virsta dar viena pamoka jį stebinčiam Lietuvos gyventojui ir įtikina jį, kad sąžiningai dirbant šioje šalyje susikurti padorų gyvenimą galimybės menkos. O tada jau daromos praktinės išvados: sprunkama iš tos šalies kur veda akys.
Ir vis tiek kiekvienas mėginimas nors užsiminti, kad tokia turtinė ir socialinė atskirtis griauna pačius nacionalinio saugumo pagrindus ir yra tiesiausias kelias Tautos ir valstybės savižudybės link, tebėra vertinamas tik kaip „komunistinės lygiavos“ ilgesio ir jo įkvėpto troškimo „atimti ir padalyti“ apraiška.
Galiausiai Lietuva yra šalis, kurioje sugebama pamokslauti apie vienybę ir susitelkimą net tada, kai bet kokios iliuzijos dėl jų čia pat daužomos į šipulius įžūliausiais ir ciniškiausiais pačių valdančiųjų veiksmais. Juk iš tiesų reikia turėti itin „savitą“ socialinio jautrumo ir pilietino solidarumo sampratą, kad išdrįstum pirmiausia „kompensuoti“ dėl ekonominės krizės patirtus nuostolius naujiesiems „atsakingiems valstybės tarnams“, o ne amžiname nepritekliuje skendintiems pensininkams ir kitiems socialiai pažeidžiamiausiems šalies gyventojams, kurių pajamų teoriškai nepakanka patenkinti net būtiniausiems poreikiams, o kalbant paprasčiau – su kuriomis iš principo neįmanoma išgyventi.
Šis Lietuvos ekonominio ir socialinio portreto apmatas skirtas ne pagraudenti skaitytoją, bet kai ką priminti ir paskatinti atsikvošėti ir susimąstyti. Tarpukario Lietuvos Respublika buvo sparčiai modernėjusi Europos šalis, kurioje ekonominė ir socialinė nelygybė apskritai buvo mažesnė negu šių dienų valstybėje.
Tačiau net tarpukariu įgyvendintų rimtų ekonominių ir socialinių reformų nepakako, kad 1940 m. Lietuvoje nevyktų vis dėlto nesurežisuoti gausūs mitingai.
Juose tūkstančiai savo padėtimi nepatenkintų piliečių sveikino „socialistinius pertvarkymus“ krašte šitaip siedami su okupantais geresnio gyvenimo viltis. Ši žiauri pamoka ne tik kad neišmokta – apie ją net nenorima prisiminti.
Be abejo, galima pasakyti, kad ginti valstybę bet kuriomis aplinkybėmis yra besąlygiška kiekvieno piliečio pareiga. Tačiau niekur ir niekada sprendžiant saugumo klausimą nebuvo kliaujamasi vien be išlygų pasiryžusiais pasiaukoti dėl savo krašto piliečiais.
Išmintingą ir toliaregišką politiką vykdančiose valstybėse stengiamasi gausinti skaičių piliečių, kurie, vaizdžiai kalbant, jų šalies užpuolimo ir/ar pavergimo atveju turi ką prarasti. O Lietuvoje elgiamasi kaip tik priešingai.
Turinčių ką prarasti piliečių skaičius ne tik nedidėja, bet veikiau yra kryptingai ir nuosekliai mažinamas.
Suprantama, čia bendriausiais bruožais aprašytą Lietuvos padėties vaizdą lengviausia ir patogiausia pavadinti šalies juodinimu ir laikyti jį „apokaliptinio katastrofizmo“ apraiška. Būtent taip ir elgiasi tie, kurie viską vertina grynai asmeninės šios dienos gerovės ir trumpalaikio komforto masteliu, arba suminėtas problemas suvokiantys, tačiau trokštantys įtikti „kam reikia“ ideologizuoti propagandininkai.
Tačiau esama ir valstybiškai mąstančių piliečių, kurie aiškiai supranta ir sąžiningai vertina besikaupiančias vidines grėsmes Lietuvos saugumui ir nepriklausomybei. Jie sąmoningai ar intuityviai vadovaujasi vienintele esamomis sąlygomis įmanoma valstybės saugumo ir gynybos pagrindų stiprinimo strategija, kurios esmė – politiškai suaktyvinti šalies visuomenę kuo plačiau įtraukiant ją į viešąjį gyvenimą ir valstybės tvarkymo reikalus.
To paties – sudemokratinti Lietuvos politinę santvarką – nesėkmingai siekė visuomenė 1940 m. okupacijos išvakarėse.
Galima tik spėlioti, kaip – bet tikrai ne blogesne vaga – būtų pakrypęs Lietuvos likimas, jeigu šiuos siekius būtų spėta įgyvendinti ir sunkiausio išmėginimo valstybei valandą būtų turėję galimybę tarti savo žodį ne tik oficialieji krašto „vadai“, bet ir A. Ramanausko-Vanago ir J.
Žemaičio dvasios žmonės. Tikrieji Tautos vedliai ir pasiaukojantys patriotai, sugebėję padaryti savo šaliai neįtikėtinai daug nepalankiausiomis sąlygomis, kai pagrindinis mūšis jau buvo pralaimėtas ir valstybė prarasta.
Tačiau patriotiškų piliečių pastangos nepakartoti dar vienos 1940 m. klaidos šių dienų Lietuvoje yra sąmoningai ir atkakliai žlugdomos.
Savaip tai dėsninga ir neišvengiama. Šalies politinio gyvenimo demokratizavimas padarytų galą po antisąjūdinės kontrrevoliucijos įsitvirtinusiai nomenklatūrinei oligarchinei santvarkai ir sukeltų pavojų spėjusio susiformuoti naujalietuviškojo, arba eurosovietinio, „elito“ valdžiai ir privilegijoms.
Todėl pasitelkus absurdiškiausius ir demagogiškiausius „argumentus“ visi demokratinių permainų reikalaujantys piliečiai ne tik atkakliai negirdimi, bet verčiami Rusijos tarnais bei Vakarų, ES ir euroatlantinės integracijos priešais. Daugybę kartų istorijoje pasitvirtinusi tiesa, kad baudžiauninkai ir vergai neturi Tėvynės ir todėl jos negina, kad ją gali ginti tik tikros laisvės skonį ir džiaugsmą pajutę žmonės, Lietuvos „elito“ sąmonės kol kas nepasiekia.
Todėl Lietuvos saugumui ne tik kad menkiausios grėsmės nekeliančios, bet, priešingai, galinčios jį sustiprinti autentiškos piliečių valios apraiškos šiam „elitui“ yra didžiausias baubas. Galima ginčytis, kiek teisingai Lietuvos interesus vertina mėginamų paskelbti referendumų iniciatoriai, tačiau akivaizdu, kad nė vienas iš jų neprieštarauja Lietuvos euroatlantinės integracijos krypčiai ir juo labiau nekenkia jos valstybingumui.
Beatodairiškas, ne tik demokratijos principus, bet ir paprasčiausią padorumą paminantis referendumų iniciatyvos gniaužimas nepalieka jokių iliuzijų dėl valdančiojo sluoksnio tikrojo požiūrio į Tautą ir jo santykio su valstybe. Tauta jam yra baisesnė už galintį ateiti okupantą, o menkiausios Tautos valios apraiškos jam atrodo kur kas pavojingesnės negu visos valstybei kylančios grėsmės.
Todėl prireikus rinktis – nepriklausoma valstybė ar nomenklatūrinės privilegijos? – jie, kaip ir jų pirmtakai, pirmiausia gins ne Tautą ir valstybę, bet gelbės savo kailį ir interesus.
Net ir išdavystės kaina. Ketvirtį amžiaus trunkanti Lietuvos „sėkmės istorija“ iš tikrųjų yra neatsakingos ir nusikalstamos „elito“ vykdytos ekonominės, socialinės ir kultūrinės politikos sukeltas visapusiškas Lietuvos nykimas.
Būtent šio „elito“ pastangomis pagal daugelį išsivystymo parametrų Lietuva iš esmės tapo „vakarietiškumo“ ir „europietiškumo“ plunksnomis apkaišyta Trečiojo pasaulio šalis. Tokią šalies tvarios plėtros perspektyvos ir saugumo pamatus pakirtusią politiką galima drąsiai vadinti išdavikiška, nes ja buvo ir tebėra purenama kuo palankiausia dirva naujai Lietuvos okupacijai.
Išdavystė dangstoma siūlant menamą „alternatyvą“ rimtai ir atsakingai saugumo politikai. „Juo Lietuvoje daugiau Europos, juo Lietuva saugesnė“ – tokiu patraukliai skambančiu, bet tuščiu ir apgaulingu šūkiu mėginama sklaidyti augantį Lietuvos piliečių nerimą dėl šalies ateities.
Jį skelbiantys „integratoriai“ leidžia sau taip drąsiai „vesti į Vakarus“ šalį tik todėl, kad toji „drąsa“ jiems nekelia jokio pavojaus ir nieko nekainuoja. Mat daugelis jų iš asmeninės patirties žino, kad, staiga pasikeitus geopolitinių vėjų krypčiai ir išmušus valandai „X“, tereikia vieno – suspėti iki pasirodant kitiems šeimininkams pasirūpinti naujomis vėliavomis ir pakeisti „vadų“ portretus ant trokštamo bet kuria kaina išsaugoti valdiško kabineto sienų.
Kartą jau patyrusiems, kaip lengva nusisukti nuo Rytų ir „grįžti į Vakarus“, nejaugi jiems būtų sunku vėl strimgalviais parvežti Lietuvai čia jau švietusią ir dar vakar atrodžiusią tokią tolimą Rytų saulę?
Komentarai (75)
Apie pilką paprasto darbo žmogelio gyvenimą pilkais tarybinio gyvenimo laikais pvz. 1970-1980 metais... Žmonės dirbo ramiai ir neskubėdami. Nors ir reikėdavo vykdyti planus, vadovaujantieji viršininkai paraginti dirbti eilinių darbininkų greičiau ar jų gąsdinti nedrįso , nes būtų kaip buržujus pasiūstas retinti miško kokiame Magadane. Po darbo nemaža dalis dirbančiųjų traukdavo į aludes ir gamtą atsipalaiduoti po darbo dienos... Per išeigines daugumas eidavo vieni pas kitus į svečius ko nors pašvęsti. Norint patekti savaitgaliais vakarui į restoranus, reikdavo eiti iš ryto rezervuoti vietas, nes vakarais jų gauti buvo beveik neįmanoma. Valgė žmonės tais laikais 3 kartus daugiau mėsos nei šiandieninėje laisvoje Lietuvoje. Menkas darbininkas gaudavo 120 rublių per mėnesį,už valdišką 2 kambarių butą su elektra ir vandeniu iš viso mokėdavo 16 rublių, benziną 15 kapeikų, elektros kilovatas 4 kap. , bulvių kilogramas žiemą parduotuvėje 8 kap, sąsiuvinys 2 kap, vyrui apsikirpti kirpykloje 20 kap, pieno 0,5 litrų butelis 11 kap. , raugintos pasukos 4 kap... Visi norėjo gauti kuo didesnį valdišką butą, paskyrą automobiliui... Tauta sėkmingai "dauginosi" ir Lietuva buvo vadinama Tarybų Sąjungoje mažąja Europa. Apie pirmavimus pagal savižudybes, susirgimus tuberkulioze ar sifiliu niekam nekilo tais laikais net kokios nors minties... Kiekvienas kaimas turėjo savo kultūros namus, buvo organizuojamos kiekvienais metais respublikinės tautinių šokių ir dainų šventės. Kiekvienoje didesnėje įmonėje buvo klubai su meno vadovais, kurie organizuodavo tautinių šokių, chorų ar kitokius kolektyvus iš dirbančiųjų. Buvo Lietuvoje ir tikri kompozitoriai ir rašytojai, buvo Lietuvos kino studija, operos ir baleto teatras, dramos teatrai ir daug daug dar kitų dalykų. Ir tais laikais viskas buvo reikalinga... Tam kad sužinoti kur buvai ir kur dabar esi, tereikia pasidomėti dokumentine ar statistine medžiaga, plyginti ir bus viskas aišku. Nereikės tuomet klausytis "širdies balso" šiandienos tautinių mąstytojų, spalvojančių reikiamomis spalvomis praeitį ir dabartį, kad suvoktum būtent šią praeitį ar šiandienos dabartį bei numanytum galimą ateitį...
tik yra dar vienas momentas Kodel ir kas pastoviai apeliuoja i ,,tarybinius laikus"? ir vos kur pajudejus metosi ,,tarybiniu laiku nostalgiju etiketemis" ir panasiais reikaliukais? Jai pravestumet siu terminu inventorizacija,tai aiskiai pamatysim kad siais terminais,prakeksmais ir etiketemis labjausiai metosi nomenklaturiniai ir salia-nomenklaturiniai vagys. Zinoma,voge ir tuomet. Bet tuomet uz tai dar ir baude. Ir nebaudziamam ,,prasisukt" visa gyvenima,buvo kogero neymanoma. Jau nekalbant to kad aiskiausiai apsivogus,zurnalistui paklausius,niekas nesikvatotu i TV kamera. Kaip vyksta dabar. Apie tai net minties tuomet neturejo. Neskaitant kad bausmes buvo nemenkos. T. y. anos sistemos etiketemis svaistosi tarybiniai ir post. tarybiniai valdzios liberalai ir prie lovio prieinantys klapciukai. Visos kitos diskusijos apie ,,anuos laikus" yra bevaises. Nes isskyrus butent sitos situacijos,apie anuos laikus niekas net nesvajoja ir jokios nostalgijos nejaucia.
V. Radžvilas: "Išmintingą ir toliaregišką politiką vykdančiose valstybėse stengiamasi gausinti skaičių piliečių, kurie, vaizdžiai kalbant, jų šalies užpuolimo ir/ar pavergimo atveju turi ką prarasti. O Lietuvoje elgiamasi kaip tik priešingai." Čia ir kitose straipsnio vietose V. Radžvilas pasako tik pusę tiesos. Priešui užpuolus ir okupavus Lietuvą, lietuviai betkokiu atveju prarastų didelę vertybę - Lietuvos nepriklausomybę ir valstybingumą, bei kultūrinę laisvę. O ar mes, eiliniai lietuvos žmonės, šiandien esame ar nesame "baudžiauninkai", sprendžia kiekvienas pagal savo materialinius poreikius. Antra vertus, sutinku su V. Radžvilu, jog mūsų valdžiažmogiams beveik nerūpi eilinių žmonių materialinė gerovė, kas atstumia silpnesniuosius, (pabrėžiu, būtent, silpnesniuosius) nuo patriotizmo.
"menko intelekto tautos atstovų" .. tai degraduojančio žmogučio pirmas žingsnis link savo didžiojo nuopolio,..menkinti kitus aukštinat save..nuopolio ženklas.
kokie 'elitiniai' seimunai paskaiciavo Prezidento naslei- iui 6000lt pasalpa? Dirbanciam zmogeliui 1000lt popieriuje- i kisenedar maziau. Kokie siurbeles sedi ir siurbia is zmogelio paskuyini syva. Uztai pampsta nasles-iai. Del to SVARBIAUSIA ZMOGUS. SIURBELES.....
Puikus dabarties įvertinimas. Bėda tame,kad visi tie "atsakingieji" apsimeta viso to nematą,kaip ir pvz.Z.Vaišvilos straipsnių ir kalbų.Maža to, šitie atsakingieji tuoj priklijuoja KGB-isto etiketę tiesos autoriui,arba nekreipdami dėmesio į faktus tarsi parodo tų faktų nereikšmingumą ir dažnai pasiekia tikslą tarp menko intelekto tautos atstovų.
Letai, jums niekas nedavė teisės meluoti ir klaidinti kitų. Visų pirma ne amerikono apreiškimas. Mažiau gūglų skaitykit, o geriau bent šiek tiek į originalą pažiūrėkite. Su bet kuriuo normaliu žmogumi galima diskutuoti dėl kokių nors konkrečių tezių, sąvokų ar reikšmių. Visiškai akivaizdus faktas yra tas, kad Bibliją rašė žmonės. Jūsų taip pavadintą "amerikono apreiškimą" deja rašė ne žmonės, tik perrašė žmonės. Dėl to "amerikono apreiškimo" yra išleista nemažai mokslinių straipsnių, jis yra tyrinėtas ir remiantis naujausiais moksliniais metodais. Tos jūsų gūglinės žinios yra absurdiškos ir lengvai paneigiamos. Daug žmonių tiesiog bijo tiesos. Šatai ir jūs, savo gyvenimą pašventėte neteisingiems savo įsitikinimams patvirtinti. O dabar tiesiog bijote, kad jie gali tiesiog sugriūti. Aš jums atsakysiu viena išmintimi iš tos Knygos: ---"Nedaug žmonių gyvena pagal įtikėjimą, kurį jie iš tiesų turi. Baimė be priežasties yra tikroji intelektuali apgaulė, į kurią pakliūna besivystanti mirtingojo siela."
gal as klystu,bet kad musu tautai ,matomai toks engimas tenkina. O ka gi jie renka? Virs 20 metu tuos pacius. TV rode stovincius eileje gauti makaronu is maisto banko. Ir as esu 100 proc. garantuota,kad jie balsavo taip,kad niekas nesikeistu. Avinu tauta,jokio samoningumo,jokios savigarbos,jokio isdidumo. Praejo 5 pirmos kadencijos metai. Na ir kas pasikeite? Ka nuveike jos skirti pareigunai,ypac teisesaugoje. Kur tie minimi oligarchai,kuris is ju nukentejo.?
Džiaugiuosi, kad iš savo amerikono apreiškimų žinote daugiau nei žmonija žinojo per 2000 metų iš "netikro" Mato. Ačiū, man užtenka, neberašykite, esu visiškai "netikro Mato" "suklaidintas" ir beviltiškas.
Mano mama taip pat sako, kad sovietmečiu buvo geriau, deja, tenka pastoviai priminti, kad sovietmečiu jai buvo 60 metų ir mažiau, o dabar — 84 m. ir jų vis daugėja. Būtent tai yra pagrindinė nostalgijos sovietmečiui priežastis, nereikia čia tokių išvedžiojimų. ↔ Lyginti nepriklausomą šalies gyvenimą su okupaciniu ir dar dirbtinai sukurptu, atleiskite, bet tai atsiduoda absurdu. Visos blogybės turi savo priežastis, nebuvo ir, manau, kad nebus tokių politinių sistemų, kurios nekurtų tų blogybių. ↔ Po 9/11 įvykių JAV buvo prabilta apie socialinę ekologiją, kad demokratija išsigimė, kad tas išsigimimas ir gimdo islamišką fundamentalizmą, bet neilgai, greit viską pamiršo. ↔ Interesai, interesai ir dar kartą interesai — pagrindinis civilizacijos variklis. Visa kita, tik vyniojimas į vatą.
Kartais tos trys Lietuviškos pušelės iš tikro tampa tankių miškų kai jame tenka surasti adatos smaigalio didžio tiesos grūdą ir suprantama kodėl... Str. aiškiai rašytas kaire ranka pamirštant ir dešinę.. bei naujų liberalių idėjų įvairovę... suverčiant didesnes kaltes tik tam sovietinio mentaliteto palikimui, kuriuo taip bodimės ir kurio taip sunku atsisakyti kai reikia imti nuspręsti , tai teisinga ar ne.... Žiūrint iš to taško visada bus lengva pritemti kelias mūsų bėdų priežastines pasekmes prie norimų priežasčių .... Aš tik norėčiau autoriaus paklausti, kiek sietinos tarpusavyje tokios vertybės kaip demokratija, kultūrą ir tolerancija.. ir ar tokioje kaip Rusija galima realizuoti Vakarų demokratijos vertybes išimtinai, šiandiena ? pagal mane tai ne ,.. kaip ir Lietuvoje negalima lygiuotis į vakarų vertybines normas ,. kol tos normos deklaracijos būdų nuleidžiamos iš viršaus į apačia. Realybėje turėtume turėti procesą atvirkštinį, o to nėra . Kodėl ? štai ko nėra jūsų str. Jus nenagrinėjate esminių priežasčių , paslaugiai jas permetant sovietiniam palikimui... pamirštant paminėti, kad ir tame laikotarpyje paprastų žmonių buvo vertinamos visos tos vertybės kuriomis bandote lankstytis Jus pats. Demokratėjimas neatsiejamas nuo kultūrinio lygio augimo, o tolerancija visuomenėje esti kaip barometras .. parodantis kiek tos kultūros su demokratija joje galima rasti.
Radzvilas- tai vienas is nedaugelio destytoju-sviesuoliu TSPMI. Aciu.
Perskaičiau. Ačiū autoriui prof V Radžvilui. Klausimai: 1)ar GODUMAS yra būdingas tik Lietuvos "elitui"? O gal jis yra įgimtas ir būdingas visiems lietuviams (ir kitiems)? 2)Ar pasirodys kada nors straipsnis apie godumo apsėstą Lietuvos "elito" susidarymo mechanizmą? Gal tas mechanizmas užprogramuotas mūsų Konstitucijoje, įstatymuose ir ... ES Direktyvose, pats "elitas" yra ne prie ko?
Letai, jūs negalite konkuruoti su manimi dvasinėmis tiesomis ne todėl, kad aš esu kuo nors geresnis už jus, tiesiog jūsų turimos dvasinės žinios yra daug blogesnės nei mano. To, ką jūs pacitavote, Jėzus nesakė. Jėzus yra pasakęs taip: ----"Argi jūs neskaitėte šitų pažadų? Argi jūs netikite Raštais? Argi jūs nesuprantate, kad pranašo žodžiai išsipildo tuo, ką jūs matote šitą pačią dieną? Ir argi Jeremijas jums neliepė religiją paversti savosios širdies reikalu, kad save kaip individus susietumėte su Dievu? Argi pranašas jums nesakė, jog dangiškasis Dievas ieškos jūsų individualių širdžių? Ir argi jūs nebuvote įspėti, jog paprasta žmogaus širdis yra pati apgaulingiausia iš visų daiktų ir dažnai nepaprastai nuodėminga?" -----Taip jis pasakė per savo viešus mokymus Kapernaumo sinagogoje, o ne per savo apaštalų mokymus. Kalbėdamas viešai Jėzus nuolat turėjo saugotis fariziejų. Jėzaus žodžių iškraipymas atsirado todėl, kad Mato evangeliją rašė ne pats Matas, o jo mokinys Izidorius. Matas rašė aramėjiškai, o Izidorius graikiškai. Izidorius Mato evangeliją užrašė 71 metais po Kristaus ir jis stengėsi parodyti, kad Jėzaus gyvenime didelė dalis to, ką jis darė, buvo tam, jog "išsipildytų tai, ką sakė pranašas." Pritariu jūsų pastabai 54 komentare.
Žmogaus gyvenimas pagrindinai yra jo jausmai, kurie apsprendžia jo elgesį ir nuotaiką. Pagal ankstyvosios krikščionybės sanpratą, vienintelis teisingas žmogaus jausmas yra meilė, tiksliau, besąlygiška meilė Dievui ir kitam žmogui, nežiūrint, koks tas žmogus blogas bebūtų. Tačiau tokia krikščionybė yra tik teorijoje, nes gyventi grynai pagal Evangelijos moralines nuostatas - ne pagal žmogaus dvasines jėgas. Būtent todėl realiai turime tik pagoniškai krikščionišką krikščionybę - Kristaus garbinimą tik žodžiais ir bažnytinėmis apeigomis, bet ne gyvenimiškais meilės (aukos) darbais. Yra ir kitas žmogaus gyvenimo įprasminimo būdas - tai savo tėvynės ir tautos kultūros meilė (tautinis patriotizmas).
,,komunistinė santvarka nebuvo laisvės, lygybės ir brolybės karalystė'',bet tai ka isdarineja jav samdyti issigimeliai,panasu i gyvuliu skerdykla..
Man rodos -rinkimai tik parodo,kiek Lietuvoje like sveiko proto moralumo-pagal procentus,deja,nedaug.Dar mastantys turi stiprinti Lietuvos Saraso ideja ir versti ja realybe.
Tad gal ir totalinis sekimas, Paties biometrinių duomenų laikymas nežinia kur, tik ne Lietuvoje, antena "pase" ir vardo pakeitimas elektroniniu lagerininko numeriu irgi kliedesiai? Jei JHS kliedesys, kaip paaiškintum Apr 13 arba Izaijo 53 sk. pranašystę 700 metų iki JHS? Kur Kavkazcentras meluoja - gal apie Kačinskį? Taigi nemanau, kad šiose srityse esu kvailesnis už daugelį komentuojančiųjų - čia visų teisės vienodos, kas gali nurodinėti, kurios temos atmestinos? O kas yra "trolinimas", aš nesuprantu: kažkoks minios pagautas ir papūgiškai multiplikuojamas madingas terminukas, kuris išnyks lygiai taip, kaip ir atsirado.
yra kryžiuočių karas prieš Lietuvą.
aciu autoriui uz jo mintis .
Ai, kur Letas Palmaitis įsivelia - ten prasideda trolinimas, nuorodos į kavkazcentr ar kitokie, jau religiniai kliedesiai apie Jėzų Kristų. Gerbiu už labai, labai įdomų straipsnį apie "Rusios" versija prie Prūsijos, ten įdomu, įžvalgu, stipru, jaučiasi, kad žmogus yra tvirtas savo įžvalgose. Letai, tas straipsnis, tyrimas, įžvalgos - super, gal ir dirbk ta linkme.
Išvardykite, prašom "rytų vertybes".
Atsiprašau p. Raigerdo ir kitų, jei pasirodė, neva reiškiu jam "neapykantą". "Akis už akį", ne daugiau! Džiugu, kad daugeliu atvejų požiūriai sutampa, bet bendram veiksmui to neužtenka, nes bendro suvokimo nėra, skirtumai esminiai. Dėl talibų neturiu jokios abejonės, kad pasielgė teisingai. Pagal islamą, jie gyvena D-vui priklausančioje žemėje, jiems tik duotoje valdyti, kol laikosi sandėrio su D-vu. Pagal islamą, jie privalo įvykdyti islamo žemėje D-vo Valią (o neislamo žemę užkariauti ir grąžinti D-vui, nes kafirai ja naudojasi neteisėtai - čia galimos niuansinės išlygos krikščionims ir judėjams, ypač jei po šariato valdžia). Pats suprantu maždaug taip: judėjai (visi, t. y. senieji ir talmudiniai) pašaukti liudyti D-vą ir Jo Valią žmonijai, krikščionys pašaukti aukotis kartu su JHS dėl žmonijos Išganymo vykdant D-vo Valią, musulmonai pašaukti valyti pasaulį kalaviju nuo stabmeldystės. Visi drauge vykdome tą patį mesijinį Kūrėjo uždavinį, tik ne visi suprantame. Kaip reikia elgtis su stabais, puikiai pasakyta jau Toroje ("šventas giraites jų iškirskite, stabus sudaužykite"). Apaštalas Paulius ragina nesėdėti kartu su stabmeldžiais, kurie nepaveldės Karalystės, prie vieno stalo, prie kurio valgomas stabams paaukotas valgis. Islamas apskritai nepripažįsta pagonims jokių teisių. Afganai savo žemėje, todėl ką jie daro savo žemėje pagal savo sąžinę su stabais, kurie ne muziejuje, bet stabmeldžių realiai garbinami, turi būti bent tikrų krikščionių ir talmudinių judėjų gerbtina, nes atitinka D-vo Žodį. Aš pats nesprogdinčiau, bet kad jie susprogdino, džiaugiuosi už juos. Nors ką čia mąsto Juozapas, palmaitis ar "visa pažangioji žmonija" - nusispjauti, nes negali turėti jokios reikšmės. Apie Žaliojo tilto balvonus tuo tarpu kalbos nebuvo, nes jų niekas negarbina. Žinoma, nuo susprogdinimo niekam blogiau nebūtų, bet patalpinti į Grūto parką - kodėlgi ne? (kaip rašiau, geriausiai būtų atstatyti Kryžkalnyje Pabaisą, apie ją, kiek žemiau jos, prikaišioti leninų-stalinų ir kitų balvonų su tais keturiais nuo Žaliojo tilto, viską aptverti spygliuota viela su keturiais lageriniais sargybos bokštais ir padaryti pamokančią atrakciją vaikams gąsdinti ir turistams vilioti).
dėl pasirodžiusio
Eilinis populiarus nesusipratimas: "tie 613 įstatymų yra tik religinio fanatizmo propaguotojams, prieš kuriuos kovojo Jėzus ir dėl ko Jis pats buvo nukryžiuotas" - pirmiausia 613 įsakymų paminėjau bendrame Apreiškimo variacijo sąraše, o ne dėl diskusijos. Antra, tai ne talmudiniai "protėvių sumąstymai" (jų ne 613, o begalės! ), kuriuos iki tam tikro laipsnio (Mt 23, 3) kritikavo JHS diskutuodamas su fariziejais, bet D-vo Žodis - 613 paskaičiuota iš Toros (Įstatymo), apie kurį JHS sakė "Nė viena raidelė ir nė vienas kocas [raidės pagražinimo brūkšnelis] neišnyks iš Įstatymo, kol viskas išsipildys" (Mt 5, 18). Taigi "Senojo Testamento" atmetimas yra beprotybė: Naujoji Sandora yra Senosios išsipildymas, kuris DAR ne pilnai įvykęs. Pagaliau mylėti D-vą ir reiškia bijoti pažeisti Jo Valią, nes tai griauna abipusę meilę. D-vo nebijantieji yra VARDO niekintojai.
na jei jau supuvusias vakaru ,,vertybes''statai auksciau negu rytu,tuomet tyliu..labanakt.
Šitame pasaulyje šalia labai daug blogio tikrai egzistuoja ir gėris. Jo nedaug, bet jis yra, kuomet jo randi, tuomet gali juo džiaugtis nuoširdžiai. Štai džiugu, kad yra protingų, gerų, ieškančių išminties žmonių, tokių kaip autorius ir kai kurie komentatoriai. Ne viskas yra taip beviltiška. Bet,... turiu palaikyti ir Leto išsakytą poziciją, kad nieko gero nebus sukurta iki tol, kol žmonės vėl neatsigręš į dvasines vertybes, ir į Dievą. Tik ne tokiu būdu, kokį propaguoja Letas. Kas labiausia liūdina? Kur nors komentaruose sutinki gerus, nuoširdžius žmones, bet jau su susiformavusiomis religinėmis dogmomis ir tuomet su tais žmonėmis tampa beveik neįmanoma susikalbėti dėl tų dogmų klaidų. Žmogus renkasi ne Dievą, o dogmą. Ir nėra tas žmogus koks nors religinis fanatikas, bet atsisakyti dogmų jis negali, o diskutuoti (dėl dogmų) nesugeba. Pasaulis (ypač Vakarų) dar labai nedaug laiko (tik kelis šimtmečius) sekuliarizuojasi. Ta sekuliarizacija be abejo ateityje patirs visišką fiasko, bet mums reikia gyventi dabartyje. Dabarties užduotis - galėdami gyventi gerai, pradėkime ieškoti tikrų dvasinių vertybių, Meilės. Netinka nei mūsų kuriama dabartinė tvarka, nei vakarietiška tvarka, bet daug baisesnė yra rytų kaimynės tvarka. Kol nerasite dvasinių vertybių, visos jūsų pastangos bus arba bevaisės, arba labai laikinos. Kad ir kaip kai kam laiko atrodytų trūksta, bet amžinybės prasme to laiko yra neapsakomai daug. Tik reikia nesureikšminti savęs, nesustoti kovoti ir ieškoti, pirmiausiai, dvasinės Tiesos-Meilės. Visada atsiras tų, kurie gerą darbą pratęs...
kai susijunge Vokietija, "GDRines" Vokietijos dalyje ,ta pacia minute,buvo pakeisti, VISI teisejai,ir MOKYKLU direktoriai,atsiusti is Vakaru Vokietijos nauji[kiti]. Kas skandina Lietuva,ogi tie,ko pagal Vokietijos pvz.nepakeite lietuviai?Kodel ... ? Ar TEISINGUMUI,reikia istatymo? P. S Teisme["teiseju"],"Valstybei tarnaujantis "teisingumo kalvis[prokuroras]" desimtmecius sabotavo pareigas, teisinguma, [117 bylu "isplove"],ir,ka? Ogi "teisejai" atidave,ji,zmonos laidavimu[? ],jos globai,lyg ta "globotoja"[berods dirbanti teisme] nezinojo kuo uzsiima jos vyras? P. S Teisme,zmogus,nebeapsikentes "teiseju "teisingumo"",pakelia balsa,uz tai pasodinamas i kaliuze,"uz teismo[? ] izeidima[pakele balsa][t. y "teisejo" ["okupacijos laikotarpiu dirbusio milicininku","kaip taisykle?" Gal as klystu,bet ar cia TEISINGUMAS ?
Labai puikus straipsnis , pritariame Autoriui 100% . Kad kas turetu kantrybes ir galimybes tai isaiskinti daugumai Lietuvos infantilu , kurie balsavo uz komunistine -KGB liekana ir nesugeba / manau tingi pasidometi / nors truputi paanalizuoti kas vyksta valstybeje . Dauguma Lietuvos politiku / ir tai labai akivaizdu , kas ne aklas ir ne kurcias / neturi nei principu , nei morales ,nei ideologijos , o TIK nora tupeti pinigingoje vietoje , sutempus vaikus ir anukus. Dabartine politine nomenklatura ir prie sovietu buvo lojali seimininkui / Kremliui/ , taip dabar lojali ES / Briuselui/ . Atsiras stipresnis ,lys i viena vieta jau tam , nes kaip sake paneles Grybauskaites statytinis V/asiliauskas , morale ir sazine , ne sio pasaulio dimensija . Kodel Lietuvos pilieciai vel ir vel mina i ta pati sud* , stai kur visatos paslaptis . Jokio pasipriesinimo Briuselio tezem , jokio Tautos reikalu ginimo , nic nieko , kas butu naudinga butent visiems , o ne saujalei kolaborantu . Gal padorus ir mastantys baigia isnykti ?
Autorius teisus: „Savo kailiu patyrę „socialistinio teisingumo“ grimasas Lietuvos žmonės pakilo į kovą už nepriklausomą valstybę, kad nebereikėtų gyventi prievartos, smurto ir melo imperijoje.“ Tačiau kodėl Lietuvos žmonės nepakilo į kovą 1960m.. , ar 1970 m... ir t. t. ? O tik 1988 m.. Taigi socialistinis teisingumo grimasas irgi buvo nevienodas. Jeigu gerai žinotumėm tikrą sovietų sąjungos istoriją, tai ir išvados butų kitokios. Jog pirmas etapas buvo Chruščiovo „demokratizacijos“ žingsnis ir jo grandiozinė pinigų reformą(kada rublis nuvertėjo dolerio atžvilgio ir naftos pardavimas į užsienį „įgavo“ rentabilumą). „Kukurūzuos“ revoliucija privedė prie to, kad Sovietų sąjunga iš grudų eksportą perėjo į importą(Kanada). Pradėjo brangti duona(nuo 6 kap. iki 13 kap. ), benzinas( nuo 6 kap. iki 10... 15 kap. ) ir kitos prekės, tame skaičiuje ir importas. Pakilo kainos ir turguje, tad kolūkiečiai mieliau vežė tenai, nei pardavinėjo valstybei. Atsirado šešėlinė ekonomika(deficitas iš po prekystalių). Buvo net išleistas propagandinis filmas „Rusų stebuklas“. Antras etapas „Brežnevizmas“ – buvo pakeista Konstituciją(likviduota diktatūra „proletariatą“) tai ir neliko tuos „proletariato valstybėje“. Atsirado „prirašinėjimai“(kada ant popieriaus vis daugiau, o realiai vis mažiau), vėliau nusikalstomos valstybės struktūros( ministrai – gamyba- prekyba), t. y. „gamyklas“ pogrindyje, „šabašnikai“(laisvai samdoma darbo jėga) ir t. t. O tariami šeimininkai „darbo žmonės“ - gavo gabaliukus žemės, kad galėtu sau ką nors užauginti ir „talonus“. O darbo kolektyvai „savo pagalbinius ūkius“. Taip buvo atstatomas kapitalizmas. Trečias etapas – Gorbačiovas ir klausimas: „kas ką maitino?“ , jeigu jau ir pagal „talonus“ nieko negalima buvo nupirkti. Todėl manau yra neteisingai vadinti valdančius KGBistais, komunistais ir net bolševikai... visi jie yra „demokratai“ – kapitalistai.
Bent dėl vieno, džiugu, kad sutarėm jog suprantam skirtingai. Deja, dėl mano "rusofobijos" kategoriškai nesutinku. Aš nebijau nei rusų nei jų Matuškos rassiejos. Per senas bijoti, be to esu ir vėtytas ir mėtytas. Anais laikais nebijojau, o kur jau dabar bijočiau. Nebijau. Bet, .. turėčiau patikslinti kad nesu kacapynui bejausmis. Maskolijos ordos aš... neapkenčiu. Tai stiprus jausmas. Galite save paguosti nebet tuo, kad tamstos mylimai rytų šalelei Juozapas yra tikrai neabejingas:)
mes skirtingai suprantam kas yra ,,antiukrainietiska''.kaip suprantu,jums irgi rusofobija.nemaniau,kad ir jus ta liga susirgsit..
už Vaidą nekomentuosiu, o už save pasakysiu: a. padleckio straipsnių publikavimas - tribūnos suteikimas išdavikėliui, kolaboranto išperai čia tipo, "laisvė" žodžiui? Antiukrainietiška rašliava, teisinant putino koloradus, niekinant Ukrainos patriotus, klijuojant ruskijos propagandos etiketes, tipo "fašistai"- čia ir gi "laisvės" apraiškos viršūnė? Taip, tame portale-laikraštyje būna ir normalių publikacijų, tik tokios viename katile su juodai geltonu bulvariniu skaitalu plius Lietuvos priešų propagandos riebia doze mane kaip skaitytoją ir komentatorių verčia laikytis nuo tokios pamazgynės kuo atokiau. Jūsų tokia buiza nevimdo? Pono/nios valia. Dėl skonio nesiginčysim. "Skanaus".
Labai nūdieniškos eilės. Nežinodama autoriaus, pamaniau, kad parašyta mūsų laiko žmogaus ir tik eilėraščio gale pastebėjau autorių ir, kad tai 19 amžius poetas. Aktualu ir šiandien
sveiki..o jus klysti negalit..?manau,kad Aurimas teisus.ko gero, LL liko vienintelis laikrastis, rasantis tiesa(po Respublikos suvalgymo)..
Mirties medzioles su varovais vyr. Varovas remis si., taip pat "stazavosi" JAV. Berods, pusmeti. Is cia jis toks "laisvunas rinkai", superliberastas ir siaip be galo "savas bei patikimas".
Sugriovę TSRS, PAX AMERICANA(JAV FRS ) sąvininkai mus integravo į savo protektoratą- ES, kolonijos teisėmis. "Elitas", susikompromitavęs, turintis TSKP, komjaunimo, KGB šleifą, kokius iškreiptus lytinius poreikius, praėjo CŽV filtraciją:dažniausiai "pasistažavo" po kelis mėnesius JAV, Anglijoje. Tie, filtraciją praėję žmonės(geriausias pavyzdys D. G. ) tapo patikrintais, ištikimais savo naujų šeimininkų tarnais, stūmiamais karjeros laiptais. Jie yra šeimininkų(vergvaldžių) suformuluotos neoliberalizmo ideologijos skleidėjai Lietuvoje, todėl ir atlieka valstybės, religijos, šeimos griovimą, pačio žmogaus, kaip rūšies, rekonstrukciją į belytį renegatą - vergą be žmonių rūšiai būdingų poreikių. Lietuvoje imperijos valia vykdomas Lietuvių tautos genocidas: Lietuva įklampinta į neišbrendamas skolas, bepročius nerentabilius projektus(dujų terminalas, elektrinė), likviduota lietuviška žiniasklaida, bankininkystė, išparduodamas neatsinaujinantis resursas-žemė, vykdomas masinis jaunimo išvarymas iš Tėvynės, kultūrinis tautos naikinimas. Greitai bus įvesta okupacinė kariuomenė. Išeiti iš šios vergovinės imperijos PAX AMERICANA yra vienintelis būdas- ją demontuoti. Laimei, pasaulyje vykstantis procesai leidžia tikėtis, kas vergovinė iškrypėliška imperija įeina į savo sunykimo periodą. Tai leidžia tikėti Lietuvos išlikimu.
Taip, Radžvilui kol kas nėr lygių ir su jo nuomone bei faktų istorija negalima nesutikti. Labai stiprus mąstytojas.
kai Sirija kris: w.youtube.com/watch?v=37oBT4GaLK8
Kas ta šalis? Kas ta šalis, kur ąžuolynai auga, Kur gegužė supusto dar pusnis Tik liepą čia pavasario sulauki; Kas ta šalis? Kas ta šalis, kur Ievų, tų kokečių, Dalijamas mums rojaus obuolys, Glėbin kur meilės lengvabūdės kviečia; Kas ta šalis? Kas ta šalis, kur už parankės vaikšto Tarsi dvyniai – banditas ir kvailys, Parduotų tėvą! Jei kas pirktų, aišku… Kas ta šalis? Kas ta šalis, kur privalu liežuvį Tvirtai laikyt ir užsikišt ausis, Neišsiduot, kas sieloj, nes pražuvęs; Kas ta šalis? Kas ta šalis, kur šlėktos lyg magnatai Išdidūs gimsta, nors namuos arklys Skurdus ir vyžos minko purvą metais; Kas ta šalis? Kas ta šalis, kur padermė žydelių Krikščionį pjauna ir dejuoja vis: „Ai, vai! Apgaule ji apskėtus šalį“; Kas ta šalis? Kas ta šalis, kurioj delnai teisėjo Taip niežti, kad vis kišk kitaip atims Avis ir jaučius, arklius atbildėjęs; Kas ta šalis? Kas ta šalis, kur perrėkdams varpelį „Duok kyšį, duok!- asesorius užklyks, - sukaustyt grandine juk mano valioj!“ Kas ta šalis? Kas ta šalis, kur protėviai taurieji Ne kryžių garbino – tik miškelius, Tačiau šlovė ir garsas juos lydėjo; Kas ta šalis? Kas ta šalis, kur ant kalvos nūn kryžius, O sieloj pragaras – ne spindesys, Savivalė kur, kortos, bylos, kyšiai; Kas ta šalis? Tu nežinai? Staiga visai aptemo Tau akys? Betgi pagaliau išvysk! -Žinau! Žinau ją! Tai lietuvių žemė; Mana šalis! Stanislovas Moravskis, 1849 metų spalio 12 diena.
Kur jau ten kvies! Nepriklausomų nuo valdžios malonių, o svarbiausia- ėdžių, televizijų nėra. Radžvilas aštriai ir argumentuotai kritikuoja sistemą. Kuris iš vykdomosios valdžios ar seimažmogių, ar net politologų yra pajėgus diskutuoti su Radžvilu? Tie menkystos tokių kaip Radžvilas paprasčiausiai bijo. Viena ką jie sugeba, tai tik teisybę sakančius žmones prievarta, panaudojant valdžios svertus, užčiaupti, o paskutiniu metu, net tokiems taiko represijas.
kodel tokio zmogaus, niekada nepakviecia i televizija, juk su tokiu zmogumu butu idomu padskutuoti, bet kokia tema ar sis zmogus netinka elitui
Labai malonu vėl Jus girdėti, Vaidai. :)
Tie patys (tokio pat mąstymo) parvežė raudoną saulę iš rytų 1940 tokie patys 20.. atritino juodąjį mėnulį iš vakarų.
Labas rytas, Vaidai. Ačiū už komentarą. Labai įdomu skaityti judviejų su Letu neakivaizdinį dialogą. Man kaip teologijos profanui tokie disputai teikia daug medžiagos pamąstymams. Tas yra sveika. Dėl LL. Taip, ten komentaruose tapo nykoka. Tačiau, deja, negaliu rašyti komentarų padleckio ir antiukrainietiškų antimaidališkų "publikacijų" fone. Yra tam tikros moralinės ribos kurių net dėl kilnių siekių negaliu perlipti. Aurimo nesusivokimas ir leidinio pavertimas šiukšlynu mane liūdina, bet neturiu iliuzijų kad Aurimas greitai atsikvošės. Nesimato jokių tendencijų. Šis portalas nėra tobulas, bet kad nelabai liko iš ko rinktis. Jeigu tik skaityti, taip galima ir geresnių vietų pasieškoti, tačiau norint pačiam kažką pasakyti juk reikalinga auditorija. Vienžo... Tačiau nieko nėra amžino. Šiandien situacija tokia rytoj bus kitokia. Gal.
Beta, labas. Gerą mintį išsakei. Ar baime galima įveikti baimę ar blogį. Aišku, kad ne. Tikėjimas, paremtas baime, kurį propaguoja Letas, yra dvasinė atgyvena, kuri buvo naudinga tuomet, kuomet dauguma žmonių buvo beveik laukiniai ir necivilizuoti. Vargšas Letas nesuvokia, kad viskas vystosi, evoliucionuoja, žmogus taip pat. Civilizacija kuriasi ne šiaip sau. Tai irgi yra Dievo planas. Bevykddant šimtus įstatymų, daugelį kurių sugalvojo žmogus, galima tikrai nublūdinti, kas matyti iš Leto nenuoseklaus kartais elgesio ir gana juokingų pastangų tai propaguoti. Civilizuotam, moraliam, dvasinio kelio beieškančiam žmogui visiškai pakanka vieno vienintelio įsakymo - "Mylėk Viešpatį, savo Dievą, savo visu protu ir visa siela, o savo artimą mylėk kaip save patį." Tik tuomet išnyksta visi prieštaravimai, tikslas pasidaro aiškus ir metodai, kuoriuos reikia pasirinkti yra aiškūs. Bet šis įstatymas tinka tik civilizuotam, moraliam ir dvasingam žmogui. Jei žmogus atsilikėlis ir nevykėlis, jam vis dar reikalingi ir tie dešimt įsakymų iš NT, bet ne iš Dekalogo. O tie 613 įstatymų yra tik religinio fanatizmo propaguotojams, prieš kuriuos kovojo Jėzus ir dėl ko Jis pats buvo nukryžiuotas... ------------------------------------------ Atvirai dar pasakysiu Juozapui. Man nelabai patinka Ekspertai. Čia kažkoks kažkieno projektas. LL yra daug geresnė vieta. Aurimas, nors ir pablūdijo šiek tiek, bet jis dar gali su ta Ivanausko šaika išsiaiškinti ir pats, kuomet smegenų sutrenkimas pradės silpti. Tik ten palikau beveik vienišas, ir beveik dėl kai ko labai jau per didelio kategoriškumo:) Kovoti reikia visais frontais, o ne užleisdinėti juos kitiems. Taip jus ir sunaikina...
Viena ryškiausių Sąjūdžio akcijų - "Baltijos kelias," kurio atminimui už apmulkintų žmonių pinigus (siūlant nusipirkti vardinę plytą) Vilniuje buvo pastatyta “Laisvės kelio” paminklas, kurį šmaikštūs vilniečiai praminė RAUDŲ SIENA... -Raudų šimtų tūkstančių žmonių, kurie po 1990 m. buvo pažeminti, nuskriausti, nuskurdinti, neteko darbo ir vilties, nuvaryti prie šiukšlių dėžių, išvaryti iš Tėvynės; - Raudų giminių 1100 – 1700 ŽMONIŲ, KASMET SAVO NORU IŠEINANČIŲ IŠ GYVENIMO (sovietmečiu tokių būdavo po 450/m. ); - Raudų paniekintų, netekusių darbo, praradusių viso gyvenimo santaupas EBSW, luokėse, FIDUS ir kt. , legaliai veikusiose VAGIŲ firmose, priverstų kapstytis šiukšlynuose; - Raudų 20. 000 tėvų paliktų ir 140. 000 nepritekliuje gyvenančių vaikų; - Raudų 680. 000 skurdžių; - Raudų 280. 000 pensininkų, gaunančių mažiau 600 Lt. pensiją; - Raudų 1000-1200 kasmet be žinios dingstančių žmonių giminių (kasmet Lietuvoje dingsta apie 250 vaikų... ); - Raudų moterų, kurios pačios išvažiuoja, arba išvežamos į užsienį ir parduodamos dirbti prostitutėmis; - Raudų 700. 000 žmonių, kurių atlyginimas – iki 900 lt/mėn. į rankas; - Raudų tėvų, kurių vaikai įjunko į narkotikus ar alkoholį; - Raudų tų, kurie nukentėjo nuo supuvusios tesėsaugos; Taip galima tęsti ir tęsti.... Tai kam mums buvo reikalingas tas Sąjūdžio užvirtas JOVALAS, vadinamas laisve?..
Dėdulę Lianzberg, už Lietuvos pardavimą masonams-ant kuolo.
Sveiki gerbiamas Letai. Labas rytas. Hmmmm, daug dalykų išdėstėte tikrai puikiai. Pritariu, nes panašiai ir pats galvoju. Tačiau dėl dviejų niuansėlių nepritarsiu. Pirma, man kliūva asmeniškumo šešėlis, teologinį paklydimą įvardijant bendrine kito kolegos vardo forma. Nors judviejų Pasaulio Sandoros suvokimas daugeliu vietų skiriasi, esu įsitikinęs, kad tai neturėtų būti kliūtis bendram sutarimui dėl politinio veiksmo. Bent iki tam tikro visiems svarbaus ir priimtino etapo. Todėl judviejų ginčuose abipusiai išsprūstanti antipatija man sukelia liūdesį. Ar jūs įsivaizduojate kolegą Raigerdą mušant žmones Garliavoje, kai niekšų gauja grobė Vaikelį? Ar Raigerdas galėtų būti Eglės Kusaitės persekiotojų pusėje? Esu įsitikinęs, kad tikrai ne. Atvirkščiai, kiek pamenu jis visada buvo ir yra Deimantės ir Eglės pusėje. Nuosekliai ir sąmoningai. Mūsų pašvinkusioje visuomenėje tai jau tikrai daugiau nei minimumas. Ir tikrai geriau nei bukai abejingas tūnojimas po medžiu . Antras dalykas dėl kurio su Tamsta niekada nesutiksiu yra protalibiškas požiūris į stabų griovimą. Tarkime man niekada nekilo net mintis šlovinti Budą ar Šivą ar dar kažkokius dievukus. Niekada nelakiau net suvenyro forma, savo namuose jokių svetimų religijų abrozdėlių. Bet tūkstančius metų stovėjusių statulų susprogdinimą vienareikšmiškai laikau baisiu barbarizmo aktu. Tarkime man labai nepatinka okupantų stabai ant Žaliojo tilto sostinėje. Mane kaip lietuvį tiesiog žeidžia stalinistinio kičo eksponavimmas. Bet naikinti tų balvonų tikrai nereikia. Vežt tas baidykles į Grūta ir kvit. Kad mūsų anūkai turėtų galimybę pakraupti ir susimąstyti pamatę. Nebus į ką pažiūrėti, bus mažiau akstinų susimąstyti. Nes pasakojimai yra viena, o realus daiktas yra kita. Idealu kai istorinė atmintis turi iliustracijas. Tuomet geriau suvokiame. O suvokimo niekada nebūna per daug. /// Kadangi šios temos komentarais (dėl kiekio ir tekstų ilgumo) jau susilaukiau priekaištų, bandysiu nepiktnaudžiauti kolegų kantrybe. /// Dėkui už labai įdomią diskusiją. Malonios dienos. / Pagarbiai-J.
Ne kryžius, bet vienybė. Kol visi antisisteminiai judėjimai ir partijos, kaip toje Krylovo pasakėčioje gulbė, lydeka ir vėžys, temps vežimą į skirtingas puses, tol jie galingi, tol ir tyčiosis iš Tautos. Skrupulų jie neturi, tik baimę.
tik Jėzaus Kristaus kryžius gali nugalėti raudonąją velniavą, kuri apsėdusi Lietuvą
Atsiprašau, Juozapui, ne Raigerdui. Bet ir anas tegu paskaito.
Mielas Juozapai, pamąstykite, ką reiškia žodžiai "konstitucija nebe šventa"? Konstitucija yra visuomėnės sutartis, kurią surašo žmonės, pasiekę bendrą kompromisą. Jei keičiasi sąlygos, gali keistis ir tekstas. Kodėl ši sutartis turi būti stabmeldiško garbinimo objektas ("šventa")? Ateistams, kurie D-vo nepažįsta (arba teikiasi "pripažinti" abstraktybę, prie kurios priskiria ir savo sukurtus stabus - hitlerius, stalinus, landsbergius, brazauskus tt. ) - taip, tam jie ir stabmeldžiai. "Fanatikai", t. y. nuosekliai pasitikintieji Kūrėju, Kurio Valia aiškiai išsakyta tuo, kuo jie tiki: Įstatymu (10 ar 613 įsakymų, Kalno pamokslo palaiminimai, pagaliau islame iš Korano ir sunos sudėti šariato įstatymai), tie "fanatikai" fundamentalistai, savaime aišku, negali iškelti jokio žmonių sutarimo aukščiau D-vo Žodžio, o jei raigerdai tuo netiki, tai mums vienodai rodo. D-vas aukščiau visko (AL AKBAR), bet ne Deutschland über alles. Jei to nebūtų, pats religinis tikėjimas būtų nieko nevertas šlamštas, atsarginis prietaras (ką iš jo ir daro dabartiniai pasaulio viešpačiai). Šiandien mes, tikintieji, turime imti pavyzdį iš islamo, sukilusio vardan D-vo (ne žmogaus) teisių ir valdžios, kitaip mūsų lauks ta pati mėšlo duobė, kaip ir visų politikuojančių partinių vedlių. Šviesus reiškinys Lietuvos tikrovėje atsirado po Garliavos, kai pirmą kartą į viešumą į pirmą vietą išplaukė žodis Tiesa (apie kurią Raigerdas sako "tik nekalbėkit apie D-vą!" , nes jis to nesupranta lygiai kaip Pilotas - Jn 18, 37-38 Raigerdui "dzin"). Ši Tiesa yra nedaloma, ne "teisybė nuskriaustiems pensininkams, teismo savivalės aukoms", bet Tiesa visame kame, kuri be D-vo neįmanoma, nes duok "nuskriaustiesiems" valdžią, ir jie bematant taps skriaudžiamaisiais. Todėl Tiesa, kurios pilnuma neaprėpiama ir moksliškai nepasiekiama (Absoliučioji) ir yra D-vas, o tos tiesos dalinės tiesos (ne egoistinės reliatyvinės kiekvieno "tiesos") irgi D-vas. Velniop stabus, nes būtent nuo stabų sudaužymo ir prasideda kelias į Tiesos laisvę. Kad aš laikyčiau žmonių surašytą popiergalį šventu ir žulikai tuo naudotųsi, kad manimi manipuliuotų? Niekada! Jei visi sutariame ir aš pasirašau, tada taip, PRIVALAU laikytis tol, kol niekas nepažeidė (nes pagal sąžinę ištartas mano žodis jau yra pareiga Tiesai) ir kol naujos sąlygos nepanaikino turinio. Ir tiek, jokių čia dar "šventumų". Tegu raigerdai meldžiasi popiergaliams ir tiki, kad popiergaliai juos išgelbės. Žiūrėkite, kiek stabmeldžiai prisirankiojo "šventumų" ir dievaičių - nuo tėvynės su žeme, kapais ir protėviais iki vadų, konstitucijų, vėliavų, himnų (ypač kai šaukiamasi stiprybės iš praeities, bet ne iš D-vo), folkloro, papročių, kalbos (net neseniai sutartos abėcėlės! ), meno, mokslo, karjeros, pinigų, valdžios - NE NE ir NE! Gerbti galima, rūpintis galima, garbinti - niekada! Gal koks Būda(s) kartais teigė gerus dalykus (ahimsa ir pan. ), bet kuo čia dėtas jo statulų garbinimas? Ir kol tie balvonai nėra muziejiniai meno artefaktai, bet garbinimo objektai, tol šlovė salafitams, kurie juos sprogdina! Lia iliaha illia-LLA - nėra dievybės šalia D-vo! Tegyvuoja Tiesa, visiems viena ir privaloma! Šlovinkite VARDĄ! HallelūJH!
Kadangi mandagiai parašėte, man belieka tik Tamstos atsiprašyti. Sutinku, kad kažkiek kartais ir papiktnaudžiauju. (Kalbėsiu tik apie save). Bet šiuo atveju, dalinai norėčiau ir nesutikti su Jūsų nuomone. Mat komentaruose buvo kolegų paliesti dalykai gana glaudžiai susiję su straipsnyje išdėstytais dalykais. Imuosi atgailauti nebent dėl lakoniškumo stokos. Apgailestauju. Nei vienas esame tobuli. Vieną kartą pavyksta, kitą nelabai. Nieko nepadarysi * /:)
O, Vaidai, šimtas metų! Sveikas! Na, kas geresnio? Leidėjas vis dar blaškosi tarp disidentų ir koloradų? Dėl teologinių "nukrypimų" mane kritikuoti sunku, mat nelabai ginuosi. Prisipažįstu, kad nežinau. Man įdomu moderuoti skirtingus požiūrius turinčių žmonių diskusiją. Juolab, kad tai liečiasi su politinėmis aktualijomis. Kadangi nesu "žmogaus su liemene" gerbėjas ir nelaikau moralės ne mūsų pasaulio dimensija, kalbu apie tai. Tu juk žinai, esu atviras požiūrių įvairovei teologijos prasme. Toje įvairovėje ieškau Atsakymo. O dėl Baimės ir dogmų -pritariu. : ) Buvo malonu, kad užsukai. Iki.
Kadangi skaitytojams pažadėjau neuzurpuoti eterio, (bent šiandien), tai pažadą tesėsiu ir rašysiu lakoniškai. Rašai: "Šis dokumentas yra mums šventas dalykas,..." /// Na, matyt tas "mums" ratelis yra gana siauras, antraip netektų čia komentuoti. Gavę Laisvės duotybę, žmonės tai suvokė labai primityviai -Laisvė yra laisvė daryti bele ką. Itin populiaru tapo būti laisviems nuo moralės. Ateizmas pakirto religingumo pamatus, o ateizmui griuvus, jo vietą religingumas neužėmė. Vakanciją užėmė anarchija ir nepamatuotas egoizmas. Todėl atsiranda deklaracijų ir realybės konfrontacija. Konstitucija seniai de facto nebešventa, nes daug lengviau yra suskaičiuoti tuos kurie į Konstituciją kojų dar nesivalė. Kostitucija tapusi fikcija, figos lapeliu plėšikų gaujai pridengti yra skatiko neverta. Konstitucija tol yra ir tiek yra šventa, kiek realiai funkcionuoja. Dabartinė neveikia, o tik galioja ala afiša. Dekoratyvinis popierėlis. Ne daugiau. Kai žmogus miršta juk velionio žmogumi nebelaikome. Sakome- lavonas. Ilgimės asmenybės ,bet lavonas mums net ir artimo žmogaus yra nemalonus reiškinys. Miegotum su mylimos moters lavonu? Juk ne. Politinio-visuomeninio reiškinio lavono sakralizavimas yra ne kas kita, kaip lenino lavono -mumijos garbinimao analogas. Pardon, tai yra totalitarizmo recidyvas. /// Rašai:-"KODĖL TIEK DAUG ŽMONIŲ NESUGEBA, KARTOJU, NESUGEBA LAIKYTIS KONSTITUCIJOS? Atsakau: - todėl kad paprastas tūlas svarsto paprastai: manęs šis Institutas negina, Konstitucija niekaip neįtakoja mano socialinio saugumo, negarantuoja Konstitucijoje deklaruojamų teisių. Kodėl turėčiau gerbti tuščią daiktą?" Tokia padėtis yra todėlm, kad jeigu valstybės vadovai, pareigūnai nerodo išskirtinio teigiamo pavyzdžio, taigi atsiranda prieštaravimas. tarp Konstitucijos deklaruojamų dalykų ir realybės. Valdžia nevykdo konstitucinės priedermės - būti visiems ligiai teisinga. Tai nedemokratinio režimo, chuntos vienas iš esminių požymių. O valdant chuntoms visada juk paprastai jokios "konstitucijos"negalioja. Reziumė - Tavo nuostaba būtų pagrįsta, jeigu būtų kalbama apie normalią santvarką. Bet gi "musyse" yra ne santvarka. Re-ži-mas.
Juozapai, verti mane įsitraukti į diskusiją. Tiek daug tave mokiau, bet nedaug įsisavinai. Pradėjai net bijoti rašyti Dievas. Letas nėra fanatikas ta tikrąja prasme, bet dogmatikas tai tikrai, ir ganėtinai beviltiškas, su labai klaidinga savo asmenine religija, bet vis tik yra labai geras savo studijuotų religinių šaltinių žinovas. Tiek realiame gyvenime, tuo pačiu ir dvasiniame, pats pirmiausias dalykas, kurio reikia atsisakyti - tai baimė ir dogmos. Tik tada galima žengti į priekį ir tobulėjimą. Tai tiek šiam kartui:)
Vyrai, gal teko girdėti apie tokį dalyką kaip skaipas ir susirašinėjimas tarpusavy el. paštu? Ar esate iš tų ekshibicionistinių narcizų, kuriems būtini stebėtojai ir menamai jumis besižavinti auditorija? Deja, komentarai vienas nemaloniausių šio tinklapių buožų, nes čia visada siautėja su sprindinėmis paklodėmis, rašydami ne į temą, du trys personažai. Kai kurie matyt ir iš palatos, aprašytos garsiame Čechovo kūrinyje...
Ir pabaigoje galiu pasakyti, kad aš nesitaikstysiu nei su kuo, kuris rodo nepagarbą mūsų Lietuvos Konstitucijai. Kad mes ją turėtume, buvo sudėtas milžiniškas aukų kalnas. Ir tegul nei vienas nedrįsta jos negerbti. Kaip mums nebūtų blogai, bet mes privalome žemai galvas nulenkti ir padėkoti tiems, kas ją sukūrė, ir tiems kas prie to prisidėjo, kad jie galėtų mums sukurti ir padovanoti šią Konstituciją. Nes jie darė mums visiems ir svarbiausia mūsų ateičiai. Šis dokumentas yra mums šventas dalykas, nes jis yra sukurtas ir tikinčiam, ir netikinčiam, ir jo dėka, mes dar egzistuojame. Kitas dalykas, kad yra labai blogai, kad mes turime tiek daug nelojalių Lietuvos Konstitucijai piliečių. Ukrainoje jų dar daugiau, ir kaip matai ten liejasi žmonių kraujas. Bet, blogiausia yra netgi ne tame, o tame, kad niekas nekreipia dėmesio ir niekas nesiaiškina šio fakto: KODĖL TIEK DAUG ŽMONIŲ NESUGEBA, KARTOJU, NESUGEBA LAIKYTIS KONSTITUCIJOS? Niekas šito dalyko nenagrinėja. Aš asmeniškai, stebiu šį reiškinį ne vienerius metus. Ir galiu pasakyti, kad yra žmonių, kuriems gali sukurti idealias taisykles ir jie jų nesilaikys. Jie jų negali laikytis. Ir pagrindinė tokių žmonių dalis, kuri nesilaiko priimtų taisyklių (su sąlyga, kad jos nėra kvailos), yra žmonės, kurie yra linkę į destruktyvų mąstymą. Jų tikslas yra griauti. Ir jie patiria nuo to malonumą. O žmogus gyvena varda malonumų. Ir jeigu žmogus patiria malonumą tada, kada jis kitam daro blogą, tai, kas tai yra? Manau, atsakymas aiškus. O dėl teismo aš Leto nekritikuoju. Tas jo poelgis ir mane sužavėjo, ir aš jam apie tai išsakiau viename iš komentarų. Tačiau, ne man tau aiškinti, gerbimas Juozapai, kad geras žaidėjas jis ir kitur gerai žaidžia, jeigu jo žaidime yra stabilūs ir nekintantys dalykai.
buk paprastesnis ir zmones ko gero atkreips i pati demesi Mus apvoge paprasciausi zemos morales aferistai Juos ir reikia iskratyt apvertus zemyn galva O ne Dievo juose ieskot
Nenorėčiau, uzurpuoti eterio, todėl diskusiją kiek pristabdysiu. Iš savo pusės. Man įdomu su Tavimi pasiginčyti. Juolab kad tą dalimi kur kalbi apie valstybės raidos ir egzistencijos dėsnius, didžiaja dalimi palaikau Tavo mintis. Vienok dvi milžiniškos diskusijos srovės (teologija ir valstybės raidos dėsniai) dėl apimties maštabiškai yra sunkai suvaldomos ir todėl lengva nuklysti į lankas kur pamesime galus:) Duokime ir kitiems kolegoms, skaitytojams pasireikšti. :)
Gerai. Grįžkim į šamanų laikus. Kažkada žmonės "žinojo" "tiesą", kad Žemė plokščia. Jie šventai tikėjo tokia tiesa, mat nebuvo jokių įrodymų kad žemė yra kamuolys. Visgi kakas atėjus metui iš sitraikė kirvį be koto ir perkirto tą nepajudinamą tiesos gordijinį mazgą kaip sviestą. Šiuo metu mažai kam kyla abejonių dėl planetos formos. Taip ir dėl D-vo. Neatsakinga atmesti atvejį, kad nepaneigiami D-vo kaip Asmens egzistavimo įrodymai taps kažkokiu momentu taps akivaizdūs visiems. Toks atvejis negali būti užginčytas niekaip. Nėra būdų kaip atmesti tokią tikimybę. Panteizmas, pagonybė iš esmės prieštarauja Pasaulio, Visatos atsiradimo dėsniams apie kuriuos kuriuos žmonija surinko gana daug žinių. Mandig, monoteizmas, vieno d-vo kaip absoliuto ir kūrėjo doktrina atitinka didžiuosius generalinų dėsnių principus. Kadangi mintis modernaus mokslo jau yra pripažinta fizikiniu dydžiu, gana racionalu kelti prielaidą, kad kažkas didesnis už mus gali minties galia daryti didelius dalykus. Todėl drįstu teigti, kad oponentai neturi jokių įrodymų, kad D-vas nepadarė jokių darbų. Neatsakinga neigti tai ko nežinai. Tarkim aš nežinau apie kažkokį Amazonės džiunglėse gyvenantį gyvūnėlį ar augalą. Ir mokslininkai tokio dar nerado. Bet tas gyvis ar augalas egzistuoja! Patinka mums tai ar ne jis ten YRA. Tai kad mes apie jį nieko nežinome yra tik MŪSŲ problema. Ir dar. Apie žinojimą ir tikėjimą. Elimentarus eksperimentas. klasika: žmogui demonstruoja, kad netrukus jį kankins įkaitinta geležimi. Po to žmogui užriša akis ir prie kūno prideda ledo gabalėlį. Rezultatas: stiprūs nudegimai, randai- viskas kaip nudeginus degančiu metalo gabalu. Minties galia yra milžiniška. Mūsų "mokslas" yra dar tik primytyvioje stadijoje lipant iš įprastinių dimencijų rėmų. O laikas, o kiti iš vis mums nežinomi išmatavimai? Juk mūsų, kaip gyvybės formos aplinkos identifikavimo organai yra pakankamai primityvūs,mes daug ko negirdim ir nematom. Todėl negalime spręsti apie Visatos sandorą pagal savo primityviųjų juslių primityvias galias. Mes tiesiog daug kam neįgalūs. Tik esame unaravi tai pripažinti. Bet jau neigti ko negirdim ar neužuodžiam tai jau mes greiti. Aš nematau sau problemos, jeigu oponentas neigia D-vą. čia jau oponento problema. Ypač jeigu jis vis nemato tame problemos. :)
Pats esi praktikas, todėl kalbėkime dalykiškai. Koks tikėjimas bebūtų, kokia graži teorija nebūtų nupiešta, bet yra derlius. Tas gautas galutinis rezultatas ir parodo koks yra jo kompetetingumo lygis. Paimkime ir Kristaus pasakymą:"Medžius pažinsite ne pagal lapus, o pagal jų vaisius". Kaip matai, mano išdėstytos mintys nėra tos, kurios prieštarautų šiai Kristaus išminčiai. Tačiau aš nesu krikščionis, bet labai vertinu krikščionių mokymą. Tuo tarpu Letas Palmaitis, kuris mušasi į krūtinę, kad jis vienitelis, kuris tikrai išpažįsta Dievą, iš viso nesugeba suvokti apie tai, ką pasakė Kristus apie vaisius. Jam vaisiai yra neprieinamas dalykas, todėl gyvenime jis nieko nėra sukūręs vertingo. Jis puikiai žino visas Abraomines religijas, bet visos trys jam nesugeba padėti ATSKIRTI TEORIJOS NUO PRAKTIKOS. Jam tai yra vienodi dalykai, nors iš tikrųjų tai yra priešingybės. Todėl jis pradeda porinti iš viso nesveikus dalykus: LR KONSTITUCIJĄ JIS NIEKINA, nors tai yra mūsų pagrindinis dokumentas. Faktiškai už tokį dalyką jam turėtų būti atimta teisė būti Lietuvos piliečiu, ir tegul jis būna Vatikano piliečiu. Tiesa, šitos pilietybės jis tikrai negaus. Taigi, jo mąstyme yra prieštaraujantys sveikai logikai ir sveikam protui teiginiai. Tame ir yra destruktyvus mąstymas. Kokia pabaiga tos Šventos Romos Imperijos, kurios pagrindinė ideologija buvo diktauojama Katalikų Bažnyčios? Iš šitos Imperijos liko tik 1 mietas-valstybė - Vatikanas. Štai tokie yra vaisiai. Kodėl taip įvyko? Todėl, kad jie netikėjo Kristaus mokymu. Jie į jį tikėjo, kaip į mistinę būtybę, kuri už juos galvoja, viską daro, viską organizuoja, ir netgi vykdo teisingumą. Teisingas variantas jis pats egzistuoja visoje aplinkoje. Padarykite cheminę reakciją ir jūs pamatysite, kad atsirado trečia kažkokia cheminė medžiaga, o tos dvi išnyko. Taigi, tas daiktas arba reiškinys, gali egzistuoti tik tam tikrose sąlygose. Sąlygoms pasikeitus, pasikeičia ir šita medžiaga. Valstybės sumažėjimas visada pasireiškia tada, kada joje tvarkomasi neteisingai. Ir ji išnyksta arba pavirsta į kitą medžiagą.
Pavėlavusi Tiesa?
Dabar apie Dievą. Senovėje tai buvo šamanai, o vėliau ir kai kurios Žynių kastos suprato, kad žmogui reikalinga viltis. Štai jis yra paprastas žmogus ir jis nesusigaudo nei apie Dievą, nei apie savąjį "AŠ". Bet jam gyvybiškai reikalinga viltis, jam reikalingas tikėjimas, kad ta bloga situacija pasikeis į geresnę. Žmogus, praradęs viltį, yra vaikščiojantis lavonas. Dabar tai vadinama depresija. Viltis pakelia žmogų į labai dideles aukštumas. Jo galimybės ne tik išauga, bet jos gali pagerėti iki stebuklingų rezultatų. Užmuškite viltį ir jūs sunaikinsite visą naciją. Paanalizuokite išnykusias tautas, imperijas ir jūs pamatysite, kad ten buvo užmušta viltis. Jeigu gyvybė turėtų vardą, tai ji turėtų vadintis Viltis. Taigi, DIEVAS ir yra žmonių vaizduojamas būtent toks. Ginčytis ar jis yra, ar jis nėra, yra niekam nereikalingas dalykas. Jis, paprasčiausiai turi būti, nes mes esame tokie sutvėrimai, kurie sugeba sukurti kažką tai idealiai, o paskiau visa tai realizuoja ar padaro su materija. Štai čia ir vaidina reikšmę praktinė patirtis. Gera praktinė patirtis pagerina ir pačio idealo kokybę, bloga praktinė patirtis pablogina pačio idealo kokybę. Įrodinėti Dievo buvimą ar jo nebuvimą yra kvailių privilegija. Įrodinėjimas, kad ta religija yra geresnė, o ta blogesnė, yra tų degradavusių žmonių arba žmonių su sutrikusiu proteliu noras pranešti apie tai, kad jie šneka nesąmones. Tačiau daugybė žmonių jais tiki. Reikalas ne tame, kad Dievas yra arba jo nėra, bet tame, kad jis yra neatimama mūsų gyvenimo dalis. Jis reikalingas tam, kad žmogus pastoviai turėtų galimybę jo ieškoti, norėdamas jį pažinti. Letas Palmaitis niekina pagonių tikėjimą. Jam asmeniškai pagonys nieko blogo nėra padarę. Bet jis perskaitė apie šv. Rašte. Bet ten kalbama apie tuo metu egzistavusį Romos Imperijoje tikėjimą į daugybę Dievų. Ši sistema jau griuvo, todėl ir atsirado naujas tikėjimas, kuris buvo sukurtas judaizmo pagrindu. Susikūrusi krikščionybė, praktiškai buvo tokia, kokią kaip Kristaus mokymą galėjo suprasti barbarai, pagal savo sąmoningumop lygį. Todėl ji tapo prievartos religija. Vėliau, panašiai elgėsi bolševikai. Kristaus išmintis yra tikrai galinga, tačiau yra ir tokių vietų, kur jis pakartoja ankstesnių Pranašų išmintį. Ankstesnieji Pranašai taip pat galėjo apsiskelbti, kad jie yra Dievo siųsti, tačiau jie šito nedarė. Nors yra ir tokių, kuriais tikima, kaip Dievu. Kaip ten bebūtų, tikėjimas yra kiekvieno žmogaus individualus reikalas, todėl į tai reikia žiūrėti su pagarba. Bet, kada žmogus pradeda teigti, kad tai Dievas padarė, tai man iš tikro nebėra apie ką kalbėti su tokiu žmogumi. Jam iš tikro nieko neįrodysi, nes jis tiki, ir viskas. "Tikėjimas - psichologinė būsena, kai informacijos suvokimas, nereikalaujantis apčiuopiamų įrodymų ar loginio patikrinimo, priimamas už tiesą. Tikėjimo subjektu gali būti individas, idėja ar reiškinys". Štai ir viskas. Tai yra subjektyvus dalykas.
Sveikas, bičiuli. Dėkui už komentarą. Taip, sutinku, kad nesu žinovas. Niekada to neslėpiau. Tuo tarpu nežinojimas netrukdo mano norui žinoti daugiau. atvirkščiai- žinojimo trūkumai inspiruoja poreikį tobulėti. Ta inspiracija man padeda lengviau priimti kito žmogaus poziciją jeigu ji yra ne piktavališka. Tuo būdu man nesukelia diskomforto diskusija nei su Tavimi nei su kolega Letu. Betgi dviejų padorių bet gana skirtingai šį pasaulį reginčių žmonių perteklinės emocijos mane kiek glumina. Mat tiek viename tiek kitame matau mūsų reikalo bendradarbį. Dažnai pagalvoju, jog mes lietuviai esam kaip to mitologinio antikos karaliaus kareiviai į kurių gretas Jasonas metė akmenį. Bėda ne tame kas yra tas "jasonas". Bėda tame, kad deja, jasonai sėdi mažne kiekvieno mūsų viduje. To jasonizmo taip vienu ypu nei nugalėsi, nei greitai išravėsi. Mandig misliju, kad bent nedidelius poslinkius patys valingiausi galime daryti. Bent bendražygių gretose smarkiai akmenimis nesižarstyti. Kategriškumą derėtų pataupyti realiems priešams kurių tikrai nestinga. Bendražygius reikia tausoti. Antraip taip ir liksim -po vieną. Trys milijonai vienetų yra ne tauta. Trys milijonai vienetų yra nulis, o ne valstybė. Suprantu, kad tokiais samprotavimais prasilenkiu su trimate oficialaus mokslo tiesa, bet kvantiškai mąstant trys milijonai nėra 3 000 000 jeigu jie nėra reikiamoje pozicijoje. Tokiu būdu tiesa, kad klevas yra klevas nedaug ko verta. Čia kaip turinys ir forma. Vienas be kito nelabai kas klijuojasi. Tiek tučiaviduris kibiras tiek palaida bala. ///Aš nepataikauju Letui ir tikrai nesirenku tarp vieno ir kito kurį labiau gerbti. Gerbiu abu. Vienok, yra tam tikras niuansas kuris mane kaip žmogų ir pilietį įpareigoja kolegos Leto atžvilgiu mažų mažiausiai elgtis korektiškai: Letas Palmaitis kovodamas už Tiesos, Teisingumo ir Laisvės idealus sėdo į teisiamųjų suolą ir režimo buvo nuteistas. Nei aš nei, nežinau bet misliju ir Patsai, mudu nesėdome ant suolo teisme greta Leto. O Letas turėjo tvirtumo. Jį teisė ir už mane ir už Tave ir už daugelį kitų. Todėl jaučiu jam dėkingumą. Kad savo netylėjimu atpirko ir mano per tylaus kalbėjimo nuodėmę. Vien todėl, aš jaučiu pareigą nebūti atsainiu ir įdėmiai įsiklausyti ką Letas kalba. Juolab tai ką jis sako kuo toliau tuo labiau mielai priimu ir pradedu suvokti. Aš nesiūlau, patapti Tau Leto pažiūrų šalininku, bet maloniai prašau vis tik nebūti tokiu kategorišku gerb. kolegos atžvilgiu. Net jeigu jis sau tai leistų Tavo atžvilgiu. Tūkstantmetė civilizacijos istorija rodo, kad daugiausia pykčio kelia nesupratimas. "Aš nesuprantu tavo religijos, todėl bijau, o tai kas kelia baimės jausmą yra patogiau ne suvokti o sunaikinti". Toks yra trumpas 90 procentų visų žmonijos karo beprotybių, genocidų ir kruvinų ideologijų priežąstinis ryšys. Dėl Siono išminčių. Kvaila yra neigti apie sionistų sąmokslą, kai tas sąmokslas yra totali realybė. Betgi absurdas yra visiems žydams, ar žydų religijai taikyti kolektyvinę atsakomybę. Manau, kad niekšų procentas daug maž visose tautose yra panašus. Maždaug -tokį terminą vartoju turėdamas omenyje, kad žydų tarpe tas procentas yra gana aukštas. Beveik kaip lietuvių. Gal kiek mažesnis. Mat "mūsiškiai" ypač pasižymėję kaip išdavikai. Pritariu minčiai dėl partizanų karo pralaimėjimo. Jeigu ne išdavikai, 50 0000 vyrų galėjo doroti ištisas okupantų divizijas. Ir dorojo. Bet išdavikų buvo keleriopai daugiau. Čia mes esame jeigu ne olimpiniai čempionai, tai garantuoti prizininkai. Todėl popso dainuška "nesikankink dėl medalio..." labai taikliai pašiepia "kašiorų religijos" krašto gyventojų esmę. /// Pagarbiai-J.
O Vytautui Radžvilui - pagarba.
Puikiai čia komentuojate, sultingai. Tačiau, norint ką nors pakeisti, būtina keisti, judinti, dirbti. O to mes nedarome. Gal didelė dalis ir norėtume, tačiau baimė paralyžiuoja mus. O šalia baimės visada ir išdavystė. Ir taip nuo Vytauto laikų, o gal ir dar seniau.
Jūs nesunkiai galite padaryti apklausą tokioje šalyje ir jūs galite nustatyti, koks procentas žmonių nesugeba atskirti priežasties nuo pasekmės. Jeigu tai yra netgi virš 70%, tai savaime aišku, kad tokia visuomene kas nors manipuliuos. Dalis iš tų žmonių turi tą savisaugos jausmą, supranta intuityviai, ir nepasiduoda manipuliacijoms. Bet, deja, nemaža dalis, visiškai nesusigaudo, nes mano, kad tai yra ne jų reikalas, nes yra viršininkas ir yra valdžia, kuri ir pasakys, kaip jis turi galvoti. Nenoriu plėstis, bet egzistavo ir tokie dalykai, kada kai kuriose valstybėse iš Švietimo sistemos buvo išimami svarbūs duomenys, ko pasekoje vaikai būdavo kvailesni, nes jie nesugebėdavo atskirti priežasties nuo pasekmės. Taigi, sugebėjimas savarankiškai mąstyti, netgi šiais laikais, yra didžiulė privilegija. Jūs niekada neapsiriksite, jeigu jūsų matu bus liaudies posakis, kad "kirvis turi atitikti kotą". Nieko pasaulyje neegzistuoja VIENAME EGZEMPLIORIUJE. Viename egzemplioriuje egzistuoja tik jūsų asmenybė, t. y. jūsų "AŠ". Jokių priemaišų ten nėra. Išsidvejinęs "AŠ" jau yra šizofrenijos variantas. Vientisas žmogus yra tikrasis jo "AŠ". Ir kuo labiau jis yra vientisas, tuo arčiau jis yra savo "AŠ" branduolio.
Gerbiamas Juozapai, kitose srityse esate neblogas žinovas, bet religijos srityje, galimai, žengiate pradžiamokslio žingsnius. Apie "Aš} jūs kalbate taip, kaip tai suprantate. Jūs vis gi nesupratote mano pozicijos. Aš ne vieną kartą rašiau, bet yra blogai, kai tai reikia kartoti dešimtis kartų. Aš ne kartą rašiau, kad yra svarbu SVEIKO PROTO žmogui sugebėti atskirti labai paprastus dalykus: pirmiausia, priežastį nuo pasekmės, antra, teoriją nuo praktikos, nes tai yra priešingybės. Bet ant viso šito yra topas: MATERIJA IR SĄMONĖ. Yra neteisingai traktuojama, kad komunistai pastatė Materiją pirmine, o sąmonę antrine. Ir visa tai apiformino teoriškai. Taigi, jie sukeitė vietomis priežastį su pasekme. Koks tokio manipuliavimo rezultatas? Milijonai lavonų ir komunistinės sistemos krachas. Kodėl taip vyksta? Todėl, kad komunistas nepajėgia suvokti tikrųjų daiktų esmės. Bet nereikia painioti, kad žmogus nesuvokia tarpusavio santykių ara saveikavimo esmės. Žmogus iš tikrųjų suvokia, tačiau degradavęs žmogus nesuvokia. Komunistas stovi pačioje žemiausioje pakopoje pagal tai,kokius jis naudoja metodus, kontroliuojant aplinką. Todėl tokie kraugeriai kaip Pol Potas, Stalinas, Maodzedūnas, Leninas ir kiti nėra atsitiktinis dalykas. Tokia sistema kaip Komunistinė leido jiems sunaikinti milijonus žmonių. Šiek tiek aukščiau stovi fašistai, tačiau jie skiriasi tik pagal tai, kaip jie demonstruoja kam nors neapykantą. Komunistas sako:"Mes broliai. Aš už taiką, už lygybę, tautų draugystę" ir t. t. Nors iš tikrųjų, jis jau kasa patiliukais tam žmogui duobę. Fašistas, skirtingai nei komunistas, paskelbia savo priešą atvirai ir jį puola. Komunistas, kaip voras, savo auką apipina, kaip lėliukę. O auka net net nesupranta, kad ji yra auka, nes tiki komunisto žodžiais. Taigi, yra du skirtumai: fašistas su atviru priešiškumu, ir komunistas su užmaskuotomis priešiškumo formomis. Kokia yra čia problema? Iš tikrųjų, žmogus šitame lygmenyje priima materiją kaip pirminę, o sąmonę, kaip antrinę. Iš čia ir visi tie teiginiai apie "nesubrendusią visuomenę" ir nebūtų pavojų išsigalvojimas. Galima pykti, galima nepykti, bet Siono protokoluose, tik piktavališkais tikslais yra parašyta daug tiesos, tik ji yra kalidingai interpretuojama. Ten, žmonės, nesugebantys atskirti priežasties nuo pasekmės yra vadinami Gojais, t. y. paniekinamai. T. y. , jie skirti tik žydų patarnavimui. Bet, jeigu pažiūrėti tiesai į akis, tai daugybė žmonių neskiria priežasties nuo pasekmės. Būtent egzistavimas šitų žmonių ir sukuria pretekstą jais manipuliuoti.
Raigardas:"mūsų akimis žiūrint jie yra babuinai, bet jų akimis žiūrint, tai babuinai esame mes."Deja,jie teisūs.Nors teisingiau būtų sakyti,kad lietuviai-veršiai.Kitaip-kaip paaiškinti tokio "elito" susiformavimą?Ką parodė rinkimų rezultatai?"Elitas"pats save išrinko?
Straipsnis labai geras. Pagarba Radžvilui.
Sveiki. Pagaliau. Pagaliau po ilgesnio laiko ekspertai patalpino vertingą straipsnį. Beje, skaitytojams labai laibai rekomenduočiau paskaityti ie kitas šio straipsnių ciklo dalis. Taip sakau ne tik todėl kad esu senas Autoriaus gerbėjas. Straipsniai iš ties yra gilūs. (Straipsnius rasite portale "Pro Patria"). Kol neįsipliekė gerb. kolegų Leto ir Raigerdo ginčų aistros, leiskite man įsiterpti ir tarti keletą žodžių: Žemiau parašytam Leto komentarui nuoširdžiai pritariu. Aiškinu kodėl. Pirma - Leto komentaruose neįžiūriu jokių fanatizmo požymių. Leto "kaltė" yra tik tai,kad jis komentuoja lakonišką esmę, neliesdamas niuansų, (antraip tie komentarai tiesiog būtų kilometrinio ilgio). Mes, žmonės, dažnai dirbtinai sukuriame distanciją tarp mūsų ir D-vo. Vieni nutolina Jį nuo savęs perdėtai sureikšmindami Visatos neaprėpiamumą, kiti nemato D-vo esmės dirbtinai "priartėdami" , (jeigu objektą prikišame prie pat akies -jo nebematome). Tas "per arti" yra D- vo suvokimo suvulgarinimas stabmedišku "aš tau - Tu man". Sakoma, kad niekas nežino D-vo vardo. Tai Paslaptis. Surizikuosiu spėti:) /// D-vo vardas yra ... AŠ. Jis yra Asmuo. Vienintelis Absoliutas. Tačiau kurdamas mus Tėvas į kiekvieną mūsų įdėjo dalelę Savęs. Todėl kuomet girdime taip vadinamą Sąžinės balsą. Kai sakome "Aš" sau tariau, dažnai tai yra Jo balsas. Įsiklausydami į save sąžiningai, be saviapgaulės , mes kiekvienas galime bendrauti su dievu. Neigiant savąjį širdies Aš, mes užčiaupiame burną D-vui. Tuomet Jo nebegirdim, tuomet bandome save įtikinti, kad Jo apskritai nėra. Kad Jis "mikroninis". Ieškodami Tiesos mes bandome Absoliutą sutalpinti į savo primityvaus suvokimo trimatę erdvę. Rementis Darvino, Niutono, Pitagoro mokslu , klevas yra klevas, o bambukas yra bambukas. Tačiau XXI amžiuje Pažinimo galimybės sparčiai plečiasi. Tiems kas D-vo vis dar nenori priimti širdimi, tiems yra gera naujiena. Kvantinė fizika. Kiekviena šio mokslo diena daro revoliucijas ir perversmus protuose. Kvantinė fizika, suprantama nėra Dievo įrodymo įrankis. Tačiau... Šias mokslas praktiškai nužudo ateizmą. Kvantinė fizika sako, kad neįmanoma įrodyti, kad D-vo nėra. Po kv. f. pradžiamokslio Biblija atrodo visiškai kitaip. Rimtai. Kodėl krikščionybė išliko du tūkst. metų? todėl, kad Davęs mums Šventą Raštą Dievas yra kantrus. Jis laukia kol mes suvoksime kas ten parašyta. O parašyta yra stulbinančiai paprastos tiesos. Ne veltui sakoma -genialumas paprastume. Aš esu labai eilinis tikintysis ir man iki Leto suvokimo lygio yra kaip atbulomis dviračiu iki mėnulio. Kadaise kai buvau jaunas ir kvailas, mano suvokimas irgi buvo plintuso lygyje ... Geriau nepasakosiu. Todėl Letui oponuojančių gerb. kolegų įkarštį vertinu santūriai ir atlaidžiai. Klysti žmogiška. Žmogiška ieškoti atsakymų. Kiekvienas turime savo kelią ir tik per skausmą pažintą patirtį gebame deramai vertinti bei branginti. Net higso bazone telpantis Dievas vienu metu gali būti keliose vietose, gali elgtis kaip dalelė, arba kaip banga. Viskas priklauso nuo Stebėtojo pozicijos. Ar klevas yra klevas taip pat priklauso nuo Jo. Kaip nešiojantys Jo "AŠ" dalelę savyje nuo kiekvieno iš mūsų priklauso ar ąžuolai vijokliais virsta, ar vijokliai ąžuolais. //// Toks, "neformatinis" šį kartą mano "pamokslas. :) Visa kita geriau už mane išdėstė gerb. V. Radžvilas ir pakomentavo gerb. Letas. Neskaitykite tų dalykų paraidžiui, paviršutiniškai. Tuomet suprasite. ///. Nesunku. Jeigu tik jūsų, kaip stebėtojų pozicija yra ne pasyvi. ... ... ...
Tiek A. Vanagas Ramanauskas, tiek J. Žemaitis, skirtingai nuo beveik visų mūsų politinių vedlių, buvo tikintys krikščionys. Jie būtų kritę, bet jų draugai ir pasekėjai galų gale tikrai būtų laimėję, jei visa tauta būtų buvusi tokia pat. Kova būtų tęsusi ne penkerius metus, o dešimtmečiais, kaip čečėnų, kuri išplito į visą Šiaurės Kaukazą (plg. Baltiją). O juk tada laikai dar nebuvo globaliniai, pasauliniai bankai nevarė šalių ir kontinentų į bankrotą, "taikos palaikymo pajėgos" neatkurdavo sodomodemokratijos. Deja, pasipriešinimas buvo palyginti greit pasmaugtas saviems išdavikams padedant. Kol žmonės tikėsis, kad už juos kažkas kariaus, o jie "laimės" rinkdami "teisingą valdžią" ir žiūrėdami televizorių, pamiršę, kad visų pirma reikia kovoti ne su valdžia, kuri pasidaro iš jų pačių, bet dėl Tiesos savyje ir aplinkui, tol niekas ir negalės pasikeisti, nes šiais laikais kovoja ne "partijos" tarp savęs šėtono džiaugsmui, bet sąžinė su šėtono jėgomis. Frontas eina per širdis ir protus. Tai grynai religinė kova, pažiūrėkite į islamą. Kol bus tebemalama apie komunistus ir komunizmo likučius (taip bolševikai malė apie "buržuazinės santvarkos atgyvenas") bei demokratizavimą visus sužymint elektroniniais lagerininko numeriais su žvėries antspaudu, tol nebus įmanoma suvokti globalinės situacijos, kurioje esame. Tol bus arba tikima, kad vakarų sodomodemokratija už mus kariaus, arba kad savo jėgomis kažką "atkursime". Atsakymas į globalinį iššūkį gali būti savo ruožtu tik globalinis, o tai tik žmogaus santykio su D-vu klausimas.
Džiugu, kad ponas V. Radžvilas pagaliau tarė tai, ką jau seniai reikėjo pasakyti. Dabar jau mūsų politikai yra sustabarėję ir jie jau net nebegirdi, kas jiems sakoma. Straipsnis labai geras, nes gana tiksliai yra įvardintos mūsų valdžios būsenos. Dėl to, kad jie nusirito iki išdavystės, tai sutinku visu 100%. O "elitas" tikrai eurosojūzinis. Man tik vienas klausimas iškilo - bet ar jie gali kažką daugiau? Faktiškai, tai yra jų išsivystymo viršūnė. Jie visą savo gyvenimą rinko tai, kad tapti tokiais babuinais. Tai mūsų akimis žiūrint jie yra babuinai, bet jų akimis žiūrint, tai babuinai esame mes. Ir ką jie gali pasakyti? Manau, kad jie ciniškai pakikendami gali pasakyti:"Na, taip, iš tikrųjų, jie nusipelnė gyventi geriau. Bet, ką jau čia padarysi - kiekvienam pagal poreikius, nuo kiekvieno pagal sugebėjimus,berods, tokia buvo viena iš komunizmo tezių".