Artūrai, tu nemoki švęsti...(10)

Vilniaus merui Artūrui Zuokui reikėtų atvažiuoti į Šiaulius pasimokyti švęsti valstybines šventes. Saulės miesto valdžia paprastai visą dieną švenčia su miestelėnais, glaudžiai bendrauja, ne tik sveikinimus išklauso, tačiau barikadų gatvėse dar nestato...

Šiemet bene pirmą kartą po 1990-ųjų su grupe Šiaulių Sąjūdžio žmonių atvykome švęsti į Vilnių. Pirmasis įspūdis, išėjus po Atvirų durų dienos renginių LR Seime, – apgailėtinas.

Gedimino prospektas – miręs, tautos beveik nerasta, tačiau visokių zuokinių baobabų primėtyta. Tarkime, kodėl reikėjo tyčiotis iš puikių patriotinių Vilniaus moksleivių piešinių, juos demonstratyviai iškabinėjus kaip skalbinius ant virvių ir jomis užtvėrus praėjimą centrine Vilniaus arterija.

Tačiau automobiliais po šią „parodą“ buvo važinėjama, moksleivių darbeliai byrėjo ant grindinio, o negausūs praeiviai pagarbiai rinko vaikų piešinius ir dėjo ant suolų. Juokavome, kad kolona šį eitynių etapą iki Seimo turės keliais nukeliauti, taip pagerbdama vaikų triūsą.

Tokios pilietinio laisvėjimo stacijos. Mes, atvykę iš provincijos, žinome, kiek kainuoja pakylų koncertams nuoma bei jų pastatymas, tačiau visos scenos „nuobodžiavo“ pustuštės – ant vienos jų penki sustirę vaikučiai dainavo, šeši tėveliai klausėsi ir trypčiojo laukdami, kada tas cirkas baigsis ir mažieji nebešals...

Reklaminė radijo stoties palapinė, audiobiblioteka, energinių gėrimų reklama, žaidimų aparatai, kuriais paaugliai galėjo žaisti, „Už šypseną“ ir kitos labai liberalios kliūtys, turėjusios užtvenkti upės bėgimą – draudžiamąją Kovo 11-osios eiseną. Žingsniuodami Gedimino prospektu spėliojome, ką dar mums, kaimiečiams, šventės proga sostinė pasiūlys...

Kuo arčiau Katedros aikštė, tuo daugiau policijos: pėsčios, raitos, važiuotos, paramedikų automobiliuose tykančios... Ir iš visų pusių į aikštę srūvančios minios – jauni, vyresni, senjorai, vedini vaikais, anūkais ir seniai bematyta jūra trispalvių.

Katedros aikštėje – besirikiuojančiųjų žygiui nuotaikinga rimtis ir solidi išsirikiavusios policijos apsauga. Toks jausmas, kad nei vieni, nei kiti nežino, ką daryti.

Lygiai ketvirtą valandą popiet daugiatūkstantinė eisena pasuko Gedimino prospekto link ir pajudėjo juo, solidžiai lenkdama zuokines kliūtis. Policija žygiavo ir važiavo kartu: jei tauta prospektu, tai ir jie, jei tauta – šaligatviais, tai ir sunkiasvoriai policijos autobusėliai ropštėsi ant pėsčiųjų zonos.

Štai ir sutaupė Vilniaus taryba, jei dar nuvažinėtus šaligatvius teks remontuoti. „Lietuva – lietuviams, lietuviai – Lietuvai!“

, „Lie-tu-va!“ , „Lie-tu-vos“, „Gėda Zuokui!“

- aktualiausios šventės skanduotės. Eisenos dalyvių bandėme klausinėti, kur ta garsioji Upės gatvė, tačiau arčiausiai žygiavusieji atsakinėjo ne vietiniai esą...

Vadinasi, tą dieną ir daugiau atvykusiųjų sostinėn buvo. Ar ne per gaji zuokinė bacila, vilniečiai?

Sveikinome žygiuojančius šiauliečius – Kovo vienuoliktosios Akto signatarą Algimantą Sėjūną, Šiaulių kaimiškojoje apygardoje išrinktą Seimo narę Rimą Baškienę, nuosaikių gervaldininkų būrį. Incidentų, be A. Zuoko primėtytųjų prospekte, nepastebėjome. Girdėjome, kad policija sulaikė penkis neblaivius. Tačiau vieną jų, labai bomžišką kunigaikštį, „įkalusį“ bene kasdien bausti galima...

„Prie Lukiškių – blokuokit“, – girdėjosi komandos per policijos racijas. Eisena pasuko į erdvią Lukiškių aikštę, kurioje, beje, galėjo tilpti visi A. Zuoko Gedimino prospekte išmėtyti atrakcionai. Susirinkusius pasveikino signataras Romualdas Ozolas, Seimo narys Petras Gražulis.

Nuskambėjo Tautiška giemė. Renginys baigėsi.

Eisenos dalyviai ir policijos pareigūnai skirstėsi taikiai. Būreliai pažįstamų dalijosi įspūdžiais, fotografavosi.

Prie kauniečių grupės pribėgęs vyriškis prisistatė šiaulietis esąs ir paprašė paskolinti... vėliavą nuotraukai.

Ir čia pat fotografavosi, nesiaiškindamas, kokią vėliavą gavo. Taigi, kažkas parsivežė prisiminimui į Šiaulius nuotrauką su Kauno jungtinio demokratinio judėjimo vėliava.

Manau, dar ilgai vyks diskusijos, kas nutiko Vilniuje per dvidešimt trečiųjų Nepriklausomybės Atkūrimo metinių minėjimą. Vieni blusinėsis ieškodami nacizmo apraiškų, kiti tyčiosis iš tautiškumo jausmo neišbarsčiusiųjų.

Tačiau bus tyliai besidžiaugiančiųjų, kad gąsdinimai, represijų grėsmė, psichologinis teroras neužmušė žmonių širdyse skaidriojo nacionalinio pasididžiavimo jausmo, kuris, beje, 1990-aisiais ir išlaisvino Lietuvą. Ir ne tam išlaisvino, kad būtų niekinamas, gretinamas su visokiomis orientacijomis, kurių atstovai jau lygina savo būsimąjį pasivaikščiojimą su Nepriklausomybės Atkūrimo dienos šventimu.

Tokie mūsų, kaimiečių, įspūdžiai apie šventę Vilniuje. Iki šiol džiaugiamės, kad žygiavome, ir tebevadiname vienas kitą švelniai – “nacionalistais”...

Nuotraukos – Rėkyvos bendruomenės pirmininkės Nijolės Malakauskienės: [gallery link="file" order="DESC" columns="2" orderby="post_date"]