Vienintelis priklausomas tinklalapis Lietuvoje
Šis tekstų ciklas – tai kvietimas diskusijai apie dabartinę Lietuvos valstybės būklę ir mus, tos valstybės piliečius. Thomas Payne kartojo, jog svarbiau dori ir sąmoningi piliečiai nei teisingos institucijos. Neteisingas institucijas dori piliečiai gali pataisyti, tačiau jei piliečiams trūksta dorybių, jie sparčiai sugadina bet kurią instituciją.
Kartu tai pastanga pasiaiškinti žiniasklaidos vaidmenį ir atsakomybę už tai, kad viešoji erdvė nevirstų pelke ar išdegusia žeme. Planuoju, kad tekstų ciklą sudarys bent trys dalys, tačiau jis gali prasitęsti, jei būtų vilties, kad tai bent kiek skatina sąžiningą diskusiją.
I
Stebint dabartinę politinę situaciją Lietuvoje, galvoje nuaidi frazė, dėl kurios autorystės ir intonacijos nesu tikras: visi nupirkti, tik ne visi dar gavo pinigus. Šią frazę galima performuluoti ir taip: jei negavai pinigų, tai nereiškia, kad niekas tavęs nenupirko. Beje, net jei gavai, nėra paprasta atsakyti, kas pirkėjas, nes, regis, tiek Rytai, tiek Vakarai šiandien labiausiai vertina dolerius ir eurus.
Anksčiau esu girdėjęs, kad Bernardinai.lt yra Dujotekanos įmonės projektas žiniasklaidoje.
Taip teigė patikimi šaltiniai, paskui gūžčiojo pečiais, kodėl mes užimame „neteisingą“ poziciją Vytauto Pociūno žūties bei „valstybininkų“ skandale. Jiems paaiškino kiti gerai informuoti šaltiniai, kad mes esame Tėvynės sąjungos išlaikytiniai.
Buvo ir tokių, kurie bandė oponuoti, tvirtindami, kad iš tiesų Bernardinai.lt yra finansuojami pasakiškai turtingų žydų organizacijų bei Bažnyčią siekiančių iš vidaus sugriauti Europos Sąjungos kairiųjų liberalų.
Ne tiek seniai sutikau dar keletą puikiai informuotų žmonių, kurie buvo įsitikinę, kad Bernardinai.lt finansuojami Kremliaus, kurio tikslas kelti sumaištį Lietuvoje. Pavyzdžiui, per Garliavos skandalą, per priešinimąsi skalūnų žvalgybai ar referendumo dėl žemės šalininkų tekstus. Tiesa, kiek supratau iš pokalbio, dar turime ir kitus kelis finansinius donorus, pavyzdžiui, LGBT organizacijas bei masonus.
Tarsi derėtų džiaugtis, jog esame vertinami kaip įtaigus žiniasklaidos šaltinis, dėl kurio poveikio grumiasi tokios skirtingos organizacijos. Pastarųjų įvairovė tik dar kartą parodo, jog sąmokslo teorijų entuziastams niekaip nepavyksta nurimti, atradus „tikrąjį Bernardinai.lt veidą“.
Tačiau, prisipažįstu, man veikiau liūdna ir skaudu. Politinę bendruomenę kuria ir palaiko diskusijos ir tam tikrų pamatinių vertybių, kurios tampa susikalbėjimo pamatu, gynimas.
Politinės bendruomenės tapatybės paieškos labai įvairios: nuo Antikinės agoros iki Maidano Kijeve. Beje, siūlau dar kartą apmąstyti tai, jog žmogus agresyviausias yra ne tada, kai jis jaučia savo vertę ir galią, bet tada, kai pasijunta bejėgis ir ignoruojamas.
Vienas iš populiariausių kito ignoravimo būdų yra jo demaskavimas kaip priešų agento, su kuriuo dera ne diskutuoti, bet jį neutralizuoti.
Paradoksalu, bet Kremliaus agentų paieškos šiandienos Lietuvoje labai primena Vladimiro Putino inicijuotas Vakarų agentų paieškas Rusijoje. Ši pastaba nereiškia, jog esu įsitikinęs, kad Kremliaus įtakos agentai Lietuvoje neveikia, tačiau esu įsitikinęs, kad totalinis agento etiketės klijavimas jiems yra itin palanki terpė veikti.
II
1987 metų rugpjūčio 23 dieną susirinkę į mitingą prie A. Mickevičiaus paminklo žmonės viešą atkirtį gavo netrukus. Spaudoje, įvairiose renginiuose jie buvo išvadinti Vakarų agentais ir tautos priešais. Niekas nesivargino paneigti to, ką disidentai skelbė. Valdžia suprato, kai negali duoti tvirto racionalaus atkirčio, turi suniekinti kitą, nukreipti dėmesį nuo to, kas sakoma, prie to, kas sako.
Štai Nijolė Sadūnaitė – emocinga, drąsi ir labai ryžtinga moteris, pasiryžusi viską atiduoti, gindama tiesą, kuria tiki. Sutinku, kad emocijos Nijolės kalbose dažnai vyrauja prieš racionalius argumentus.
Tikrai nesu įsitikinęs, kad visi faktai, apie kuriuos kalba ši vienuolė, yra patikrinti, tačiau mane pribloškė tų žmonių, kurie ja žavėjosi kaip bebaime disidente, nenoras bent įsiklausyti į tai, ką ji sako, kas jai kelia nerimą Garliavos tragedijoje ar Eglės Kusaitės byloje. Tiesiogiai Kremliaus agente sesė Nijolė, regis, nebuvo pavadinta, tačiau ne kartą girdėjau aiškinimą, kad ji tapo klastingo manipuliavimo auka.
Paradoksalu, kad aktyviausiai iš sesės Nijolės ir jos bendraminčių tyčiojasi tie, kurie visai neseniai „Lietuvos ryte“ buvo vadinami teroristais bei sąmokslo rezgėjais.
Ignoruojamas ir tildomas žmogus, natūralu, tampa sąmokslo teorijos šalininku ir nustoja girdėti tuos, kuriuos mintyse priskiria prie sąmokslo rezgėjų. Tad nereikėtų stebėtis, jog sesė Nijolė ir jos bendražygiai netruko sudaryti „priešų“ sąrašo. Į jį pateko visi tie, kurių neįtikino kalbos apie pedofilų klano egzistavimą.
Garliavos istorija tapo dramatiškiausiu susipriešinimu nuo paksogeito laikų.
Violetinė minia, kedofilai, gatviniai, gaivalas. Kita barikadų pusė stengėsi nenusileisti: pedofilų klanas, tautos išdavikai. Prakeiksmų, pravardžių kamuoliukas kaukšėdamas lekiojo po abi politinio teniso stalo puses, o tiems, kurie tikėjo, kad tiesa yra kažkur per vidurį, susigaudyti tapo beveik neįmanoma.
III
Garliavos tragedija ypatinga tuo, kad surentė labai keistos konfigūracijos barikadas visuomenėje.
Sąjūdžio laikotarpiu absoliuti dauguma žmonių, su kuriais bendravau, iš kurių mokiausi, buvo Sąjūdžio pusėje, kaip ir atkuriant Nepriklausomybę ar per kruvinus Sausio įvykius. Net ir 1992 metais, grįžtant į valdžią ekskomunistams, savo aplinkoje nesutikau nė vieno, kuris dėl to džiaugtųsi.
Stengiausi, kiek sugebu, prisidėti prie Stasio Lozoraičio rinkimų kampanijos, daugiau ar mažiau aktyviai tai darė ir mano bičiuliai. Tarp mano bičiulių paprasčiausiai nebuvo tokių, kurie balsavo už A.
Brazauską. Tikrai ne todėl, jog rinkausi draugus pagal jų politines pažiūras, ar atsukdavau nugarą ekskomunistų gerbėjams.
Paprasčiausiai tame „gyvenamajame pasaulyje“, kuriame buvau, egzistavo bendras vertybių kompasas, dėl kurio nekilo ginčų.
Tiesa, 1992-1993 metais teko diskutuoti, kas geriau: Tėvynės sąjunga ar Lietuvos krikščionių demokratų partija. Man asmeniškai labiau imponavo LKDP.
Dėl ryžtingesnio desovietizacijos reikalavimo ir kartu rūpinimosi socialiniu teisingumu. Ginčai neretai buvo labai emocingi, tačiau po jų draugystė nesunykdavo.
Taip pat, kaip ir po diskusijų, kurį kandidatą į prezidentus dera remti: Vytautą Landsbergį ar Valdą Adamkų? Asmeniškai buvau V. Adamkaus pusėje, nors nemaža dalis mano bičiulių kalbėjo apie masonų įtaką ir būtinybę remti konservatorių lyderį. Paradoksalu, bet didžioji dalis V. Adamkaus kritikų vėliau tapo daug ištikimesni jo šalininkai nei aš.
Paksogeito metu visuomenė buvo griežtai poliarizuota. Retrospektyviai žvelgiant, šiame politiniame skandale buvo daug daugiau pustonių, o ne vien tik juoda ir balta, kaip atrodė tada. Tačiau savo aplinkoje didesnio susiskaldymo nepajutau. Absoliuti dauguma, su kuriais intensyviau bendraudavau, kurių nuomonė man buvo svarbi, nesimpatizavo burtininkei Lolišvili, prekiautojui sraigtasparniais Borisovui ar neretai keistoms Rolando Pakso reakcijoms.
Vėliau kilęs „valstybininkų“ skandalas bei LEO LT afera buvo dar rimtesni iššūkiai. Kai kurių kolegų reakcijos nustebino. Taip pat įsitikinau, kad Lietuvoje netrūksta žiniasklaidos priemonių, kurios mielai atlieka brangiai apmokamų propagandistų vaidmenį. Antroji Valdo Adamkaus kadencija paliko prieštaringų jausmų, tačiau ji visiškai neužtemdė to pasididžiavimo, kurį savo Prezidentui jaučiau per pirmąją jo kadenciją.
Tačiau, žvelgiant iš laikotarpio po Garliavos tragedijos, visi ankstesni susiskaldymai atrodo kaip vaikų žaidimas. Kai Drąsius Kedys viešai paskelbė vaizdajuostę, kurioje jo dukra liudija apie seksualinį išnaudojimą, reagavau skeptiškai. Na, o tai, kas vyko toliau, vis labiau trikdė ir kėlė daugybę klausimų be atsakymų.
Sumaištį kėlė ir tai, kad žmonės, kurių nuomonę labai vertinu ir į ją įsiklausau, atsidūrė skirtingose barikadų pusėse. Viltis, kad ilgainiui taps aiškiau, deja, taip pat ištirpo. Sutemos, gaubiančios šią tragediją, vis tirštėjo. Žinau, kad yra daug žmonių, kurie manosi sugebantys įžvelgti tiesą ir pro visus klausimų debesis. Deja, aš pats tuo negaliu pasigirti.
Tiesa, iki šiol negavau įtikinamo pagrindimo, jog mergaitę buvo būtina jėga pagrobti, ir tai derėjo daryti būtent taip, kaip buvo padaryta. Todėl nors asmeniškai nedalyvavau nė viename gegužės 17 tragedijos minėjime S.
Daukanto aikštėje, širdimi esu su rašančiaisiais „Tiesos“. Deja, per beveik dvejus metus visos pastangos įtraukti į tikrą dialogą priešingai vertinančius Garliavos bylą, bet nuoširdžiai tiesos siekiančius žmones buvo nesėkmingos.
Tie, kurie mano, kad valstybė privalėjo atrasti būdą, kaip išplėšti mergaitę iš tetos gniaužtų ir atiduoti ją mamai, nes esą nėra jokių įrodymų, kad D. Kedžio ir jo tėvų kaltinimai turi bent kokį pagrindą, įsitikinę, jog kitaip manantiesiems yra geriausiu atveju „nuvažiavęs stogas“, blogiausiu – jie bando išnaudoti šią sudėtingą situaciją, siekdami savo politinių tikslų.
„Nėra prasmės diskutuoti su „violetiniu gaivalu“, kuris savo šventuoju paskelbė žmogžudį“, – emocingai savo poziciją man aiškino išmintingas ir principingas katalikas, bandęs ir mane paauklėti kaip sūnų palaidūną.
„Yra tvirtų įrodymų, kad D. Kedžiui žmogžudystės buvo primestos gerai organizuoto pedofilų klano, kuris paskui be gailesčio šalino visus liudininkus, kuris savo čiuptuvais yra apraizgęs visas Lietuvos politines institucijas, teismus“, – nuoširdžiai įrodinėjo dar vienas išsilavinęs ir sovietmečiu moralinio stuburo stiprumą įrodęs bičiulis katalikas.
Jis įsitikinęs, kad visiems, kurie nenori pripažinti akivaizdžių faktų Garliavos byloje, Piktasis yra sumaišęs protą.
Katalikai sovietmečio disidentai šiandien yra atsidūrę skirtingose barikadų pusėse ir jokiu būdu nenori barikadų ardyti, nes tvirtai tiki savo teisumu. Ar tai reiškia, kad kuri nors barikadų pusė nenuoširdi, ar net yra Lietuvai negeranoriškos valstybės agentai?
Esu tvirtai įsitikinęs, kad ne. Lygiai kaip esu įsitikinęs, kad net jei manome, jog kiti klysta, tai neatpalaiduoja nuo pareigos juos gerbti ir elgtis su jais ne kaip su priešais, o kaip su kitoniškumo dovana, kurią pasiuntė Viešpats.
Skirtybės visada kelia įtampą. Tikrai būtų paprasčiau, jei visi žmonės, kurių nuomonę labai vertinu, vienodai vertintų politinius, kultūrinius, socialinius procesus. Suprantu ir nemažos dalies Bernardinai.lt skaitytojų norą čia atrasti tai, kam pritaria, o ne provokuojančius klausimus ir skirtingas pozicijas. Tačiau pasaulis be rizikos, įtampų ir galimybės suklysti – tai utopija, trukdanti mums įvertinti sąžiningo dialogo svarbą.
Gyvename pasaulyje, kuriame vyskupas Jonas Kauneckas pasirašo už tai, kad būtų rengiamas referendumas dėl draudimo parduoti žemę užsieniečiams, o dauguma kitų Lietuvos vyskupų kur kas skeptiškiau vertina šią iniciatyvą; disidentai sesė Nijolė Sadūnaitė ir kunigas Robertas Grigas visai kitaip vertina Garliavos įvykius nei vyskupas Sigitas Tamkevičius ar kunigas pranciškonas Julius Sasnauskas. Ar tai reiškia, kad kuris nors iš šių autoritetingų žmonių yra užsienio valstybės agentas?
Tvirtai tikiu, jog ne.
Ar dar įmanoma susikalbėti? Noriu tikėti, kad taip. Jei nebijosime išsikalbėti, sąžiningai išsakyti savo poziciją, abejones ir nedemonizuosime kitų, kurie tuos pačius faktus mato ir vertina kitaip.
Komentarai (18)
"ar būtų taip stropiai ... užkapstytos ABI mergaitės, kartu su DAUG žinančia vienos jų motina, jei pedofilija būtų išgalvota?" Atsakymas AIŠKUS visiems. A. Navickui irgi. Jis tik bijo (visai pagrįstai) prarasti mėgiamą darbą. Aptaki- miglota pradžia rodo, kad Jis privalo slėpti tikrąjį savo darbdavį - Cenzorių. Mūsų "teisėtvarka" AIŠKUMO bijo. Paniškai. Norit žinoti? Šekit, bet tik 12 sekundžių. Daugiau jokiu būdu. Uždėtas grifas "SLAPTAI". Kas tokį grifą deda jau žinome.
Daug kur skaitau komentaruose"kai neberinksime tų pačių veidų į valdžią".Bet kaip nematysi,jei nuo manęsw, tavęs tai nepriklauso.Todėk balsuokime už Puteikį,kuris tai supranta ir savo programoje yra įtraukęs nuostatą,kad rinkimai turi vykti vienmandatinėse apygardose,o ne pagal partinius sąrašus.Tik abejoju,ar sistema leistų jam tai įgyvendinti.
yra suvokti, kad TIESA yra viena. Negali būti dviejų tiesų, nes tai už logikos ribų. Visada yra viena tiesa ir visi, kurie jos siekia yra gerbtini. Bet tie, kurie siekia įtvirtinti netiesą yra visiškai neverti jokios pagarbos. Todėl labai filosofinis yra pagarbos "kitaip mąstantiems" klausimas. Žmonių susikalbėjimas yra įmanomas tik vienu atveju: kai visaip manantys vieningai siekia ne paniekinti kitaip manantį, o vieningai siekia išsiaiškinti TIESĄ.
Geras pastebėjimas, atsigint nuo velnio, ar tamsos gali tik šviesa, nes tamsos visada daug.
""1942 m. Šveicaras Denis de Ružmonas Denis de Rougemont išleido knygą „Velnio likimas“ La Part du Diable. Šveicaro mintis apie velnią nuo 1975 rugsėjo iki 1981 gegužės bandė iššifruoti rusas, buvęs KGB karininkas, pabėgęs į JAV ir tapęs aršiausiu KGB bei žydijos kritiku - Grigorijus Klimovas Gregory Klimov. Šveicaras lyg ir audžia mintį, kad « velnio » atvaizdas atspindi Hitlerio asmenybės ypatumus. Rusas, iš « raudonojo » tapęs « baltuoju », mano, kad tai tiesiog žydiškos prigimties veikėjų, slaptų agentų - išsigimėlių, slaptų blogio tarnų charakteristika. Savo ruožtu aš manau, kad tai universali formulė, kuri galėtų būti panaudota ir šiais laikais siekiant įvertinti bet kurio politikos ar visuomenės veikėjo charakterio bei elgesio ypatumus blogio – gėrio kautynių šviesoje. Štai, kaip dabar įprasta vadinti, – testo formuliaras: Pirmas velnio triukas – įrodyti, kad jis neegzistuoja (kad būtent jis yra geras). Velnias – tai Niekas ir Niekis, bet šis Niekis naikina. Velnias turi aibę alibi ir inkognito. Velnias – šio pasaulio kunigaikštis, šio pasaulio dievas ir tamsos kunigaikštis. Velnias visada veržiasi į valdžią. Velnias mėgsta maskuotis šviesos angelu. Velnias linkęs į ekstremizmą. Velnias pirmasis ekstremistas, nihilistas ir anarchistas. Velnias sako: „Mano vardas – Legionas, nes mūsų daug” (Mk 5, 9). Velnias – melagis ir melo tėvas (Jn 8, 44). Velnias viską daro tamsoje, iš kito galo ir atvirkščiai. Velnias negali mylėti ir nemėgsta tų, kurie myli. Velnias mėgsta slapstytis už pačių tauriausių žmogaus jausmų. Velnias – labai sarkastiškas ir ironiškas padaras, bet pats jis ironijos ir pajuokos pakęsti negali. Velnias linkęs į griovimą ir savigriovą. Velnias žada aukso kalnus, o atsimoka sudaužytomis kaukolėmis. Velnias už visus geriau žino, kaip paveikti žmones ir įsigyti draugų. Velnias – tai visų laikų ir tautų penktoji kolona. Velnias – tai partijų partija ir sąjungų sąjunga. Velnias pavojingas tik tada, kai jo nemato. O kai jį pamato, jis tampa šlykštus, juokingas ir pasigailėtinas. „Baltasis“ teigia, kad TEISYBĖ apie velnią – tai toks nešvarus dalykas, kad JI, kaip vandens lašas, sudrumsčia stiklinę gero vyno, tačiau dažniausiai nuo jo – drumzlino vyno - ir apsvaigstama. „Baltasis“ apgailestauja, kad velnio prigimtis niekada nebus parodyta aiškiai ir sąžiningai. Ir dar: „Kai jūs manote, jog pagaliau velnią pričiupote, pasirodo, kad jis sėdi jūsų paties kėdėje“. O dabar mano palinkėjimas: vietoje žodžio „velnias“ įrašykite savo mylimo politiko ar visuomenės veikėjo vardą. Jeigu nerasite jo elgesyje panašumų – drąsiai galite jį MYLĖTI iš tikrųjų. Iš: Steponas Maculevičius. Studija „Ateities atspindžiai“." " Pridėčiau nuo savęs, jog V. Landsbergio minima `Apvaizda`, tikriausiai ta ir yra, nes kaip Biblijoje pasakyta-"Ką jūs matėte ir girdėjote pas savo tėvą..." (Jn. 8. 44).
o as tikiu,kad pedofilija buvo,bet del antro dalyko jus teisus-taip,aukstai sedintys personazai labai sekmingai spekuliuoja sia tragedija savo aferoms pridengti.
Pati esme viso to skandalo apie pedofilija(as beveik isitikines, kad pedofilijos ten nebuvo) kaip visuomene ir politikeliai reaguoja i tai. Kai kurie personazai labai sekmingai spekuliuoja situo klausimu. O emocine avinu banda visa laika buvo ir bus, emocine avinu banda.
Reikia mąstyti paprastai. Pedofilijos skandalo atveju reikia savęs ir kitų paklausti: ar būtų taip stropiai ir, manau, neatkapstomai nuo visuomenės užkapstytos abi mergaitės, kartu su daug žinančia vienos jų motina, jei skandalas būtų išgalvotas? Ir ar jį, išgalvotą, lydėtų tiek neaiškių mirčių?
Tam kad suprast ar istikruju lietuvai gresia koksai nors pavojus nuo Rusijos, reikia tiesiog pasidomet kokie processai vikst Rusijoje. Dabar Rusijos politine virsune uzsiimineja tuom kad vagia naftos-dollerius ir isveda juos i uzsieni, seimos ir vaikai jau senai vakaruose(JAV,Prancuzija,Anglija ir t. t) Jegos strukturos FSB,GRU ir mentai, gerai primaitinti is virsaus. Pagrindine ju veiklos sritis, tai gynti(esant butinibei) valdzia nuo Tautos ir atimineti verslus nuo verslininku, jeigu verslininkai priesinasi, tai jie paprastai nuzudomi arba sodinami i kalejima. Viskas, daugiau Rusijos interesai baigiasi, visokie geopolitiniai zaidimai, tai ira tik tai zaidimai, nieko rimto. Net jeigu pabandit sau isivaizduot kad viksta nors kazkoks pasipriesinimas tarp JAV,ES ir Rusijos, reikia pagalvot apie tai kad Rusijos oligarhai laiko savo pinigus JAV ir ES bankose, del to visas tas pasipriesinimas atrodo tiesiog juokingai. Ivikiai Ukrainoje tai Rusijos ir JAV nedidele spekuliacija su Ukrainos obligacijomis"Nothing personal,just business". Visam sitam kontekste, mes visiskai ne idomus Rusijai. ------------------------------------------------------- P. S Putinas pats pripazino kad rusijos "Dumoje"(parlamente) ira JAV zvalgibos CZV agentai.
nesusikalbame todėl,kad vadinamasis 'elitas' bei jam prijaučiantieji ,oligarchai , TS-KD, liberalų, socdemų ir kitų partijos narių seniai nebemato Lietuvos žmonių,nejaučia jų nuotaikų,o yra pasiruošę visus niekinti, vadindami juos ne tik šunaujomis ,bet ir driskiais,patvoriniais,kvailiais,kremliniais ir tt. Tai atitrūkę nuo paprastų žmonių, net nuo dalies dar mąstančios inteligentijos,(kuriems Vienos balius nėra būtinas gyvenimo įvykis,kurie pergyvena dėl tautos,jos moralinio nuosmukio,dėl Lietuvos žemės,kalbos ir kultūros ateities),tai individai, savo uždaruose būreliuose 'suprivatizavę ' nuomones ,tiesas ir galimybes. Yra didžiulė takoskyra tarp tų dviejų grupių, kuri kada nors baigsis dideliu susipriešinimu,galimai su liūdnomis pasekmėmis. Minėtos partijos, dalis jų narių per ilgai užsisėdėjo valdžioje, 'sužvaigždėjo', jie net nesiorientuoja kas vyksta iš tikrųjų šalyje. Tas pats ir su kai kurias dvasininkais. Šiltai įsitaisę, jie pamiršo tą varganą žmogų,neveltui Popiežius Pranciškus ragina juos išlipti iš prabangių mašinų ir paėjėti pėstiems vargšų link. Nemanau,kad įmanoma kažką pakeisti, kol žmonės neatsitokės ir neberinks į valdžią tų pačių veidų- kai turėsime mąstančius, dirbančius ir tarnaujančius tautai valdžios žmones,gal tada ir atsiras pirmieji susikalbėjimo daigai.
Tam, kad susikalbėti, būtina kalbėtis, t.y., ne tik kalbėti, bet ir girdėti ką kalba kiti. Kol kas to labai trūksta. Viršūnėlės siūruoja sau, šaknelės kažką bamba, pasikišę galvas po "kaldromis" ir užsitraukę užuolaidas. Esmė gal ta, kad mes visko bijome. Dauguma. O tada ir nuoširdžiai kalbėtis nedrįstam.
na ,jei tikrai butu tiek daug( tikinciu,kad Drasius- zudikas,Deimante melavo ar Neringa organizavo zudymus) su ta ,jusu vadinama,,kitoniskumo dovana'',o ne kazkokie pasamdyti loti ciucikai,tai padetis butu 100kart liudnesne,bet as negaliu patiketi,kad lietuviai tokie su...galviai.netikiu.
Prisitaikėliškas straipsniukas. Nieko kito ir nesitikėjau. Žmogus nori būti abejom pusėm geras. Noras suprantamas, bet situacija yra tame, kad kažkuri pusė atstovauja niekšybei ir pasirinkimas yra vėnintelis - arba, arba.
Daugelis panašiai jaučiamės, todėl ačiū už straipsnį.
...„Ar dar įmanoma susikalbėti?„...Skaudi ir slegianti tema. Ar įmanoma pamiršti, kad tu esi šunaujos narys...Nes tas susikalbėjimas reikštų , sutikti su tuo...Visagalis balkone (ne danguje) nori gaujos paklusnumo.. O jei apie patį komentarą ,tai komentaras patiko...santūrus...
rašliava. Autoriui reiktų pirma susigaudyti savo nuomonių marmalynėje. Tik po to bent ką deklaruoti. Nenaudėlius ir doruolius vienodai vertinti tik pagal neva "pažiūrų skirtumą" - moralinė žabalystė. Apskritai paika šioje rašliavoje bene viskas, net Adamkaus, padariusio baisią žalą valstybei, vertinimas. Susikalbėti nebeįmanoma, net neverta čia minėti sąžiningumą, pozicijas ir apskritai bet ką.
Kada žaidi, visada geriausiai turėt gerą kortą, dabar matyt ją atrado ir labai naudoja, o norint gerai žaist pirmiausiai reikia mokėt, žaidžiantieji tikriauisiai yra prasti žaidėjai, vienais koziriais žaidimo nebūna.
Ir Paksas, is visi kiti, eidami i auksciausius valdzios eselonus, turetu ne priesaikas murmeti, o: 1) Itin detaliai deklaruot turta (detaliai nurodant igijimo saltinius) ir ju finansinio - ekonominio pobudzio interesus bei rysius uz visa Nepriklausomos Lietuvos laikotarpi ir po siai dienai; taip pat atskirai visus rysius su uzsienio valstybiu valdzios ir valdymo institucijomis, juridiniais ir fiziniais asmenimis; 2) Pateikti atitinkamas savo tevu, sutuoktiniu ar sugyventinu ir vaiku deklaracijas - uz zinomai neteisingu zenkliau nuo tikroves besiskirianciu duomenu (1, 2 p. p. ) deklaravima istatymiskai nustatytina griezta baudziamoji (o ne kokia ten moralinio, politinio ar kad ir administracinio pobudzio atsakomybe); 3) Prisiekiant paraleliai padeti savo parasa po bankines institucijas tenkinanciu rasytiniu Sutikimu, Leidimu ir net ju paciu (prisiekianciuju) asmeniniu Prasymu ju buvimo valdzioje laikotarpiu ir penkeri metai po kadencijos isduoti Lietuvos atsakingai institucijai (pvz. , Finansu ministerijai) is bet kurio banko Lietuvoje ar uzsienyje ar kitos bankines funkcijas atliekancios istaigos visus ju (prisiekianciuju) saskaitu duomenis; taip pat is visu Lietuvos ir uzsienio valstybiu registro ir kadastro oficialiuju istaigu - duomenis apie ju registruota turta (tame tarpe, aisku, visu pirma - nekilnojamaji); svarstytina tai - 3 p. - ir tu prisiekianciuju seimos nariu bei artimiausiuju giminaiciu atzvilgiu; 4) Jau priesaikos dienai pateikti duomenis apie atsisakyma (tai dienai) visu sasaju su verslu (akciju; postu imoniu valdyme; ir pan. ); 6) Grieztai laikytis nustatytino grieztos ir protingos ribos rinkiminio biudzetelio (uz irodyta kurio virsijima gresiant posto praradimu ir konkreciomis finansinemis sankcijoms). Siai dienai tera tik dalele is siulomu saugikliu, o ir tie taikomi formaliai. Tu saugikliu reiketu pateikt istatymuose ir taikyti zenkliai daugiau. Ju taikymas nereiks valdanciuju politiku (ar ir ju artimuju) kokiu nors pilietiniu ar pan. teisiu pazeidimo - jeigu eini i valdzia arba megaujiesi artimojo buvimu valdzioje, uz tai turi moketi tam tikra viesumo kaina (juo labiau, kad tie detalesni asmens duomenys turi buti saugomi tik atsakingoje valstybes institucijoje). O uz piktybini bei koki nors melaginga, aiskiai nepagrista oponentu naudojimasi ta saugikliu sistema (pretendento/kandidato atzvilgiu) tiems oponentams nustatytina griezta atsakomybe. Paskutiniu metu paaiskejes Ukrainos atskiru valdzios zmoniu nuzmogejimas apsikraunant turtais, jokio saiko nejautimas - ne isskirtinis atvejis. Mazesniu ar ir net didesniu mastu tai vyksta visoje postsovietineje erdveje.