Lietuva ir užsienis per savaitę(14)

Lietuvos saugumas ir A. Butkevičiaus susitikimas su D. Tusku. Tuo metu Ukraina ruošiasi prezidento rinkimams, o Korėjos pusiasalyje – vėl neramu. Apie tai, ir ne tik, – ekspertai.eu savaitės įvykių apžvalgoje.

Lietuva

Pirmoje vietoje šią savaitę – vis dar dominuojantis Lietuvoje saugumo diskursas, kuris pastaruoju metu ėmė suktis apie nuolatinės NATO bazės įsteigimo kurioje nors iš Baltijos valstybių idėją. Paklaustas apie tai A.

Butkevičius atsakė, kad „aljanso nariai turėtų svarstyti šitą klausimą ir priimti sprendimą“. Kol kas siunčiami papildomi naikintuvai, taip pat į Estiją.

Tuo tarpu Rusija – tas taikos ir ramybės idealas – dar „vaikui negimus“ laukia NATO vadovybės atsakymų dėl aljanso svarstomos galimybės su ja besiribojančiose narėse dislokuoti nuolatinius karinius pajėgumus. L.

Linkevičiaus atsakymas S. Lavrovui buvo išskirtinai tikslus: „Nenoriu, kad nuskambėtų nediplomatiškai, bet man juokingi tokie priekaištai, kai Rusija pažeidė viską, kas įmanoma.

Kalbant apie 1997 m. pagrindų dokumentą, jame įtvirtinta pagarba partneriams, aš net nekalbu apie teritorinį vientisumą ir suverenitetą.

Tai tuomet, kai sulaužomi visi tarptautiniai pagrindiniai susitarimai, tikėtis, kad kas nors turėtų atsakyti į klausimą, kodėl pažeidžiami kiti susitarimai... Man tokie dalykai labiau nei keisti.

Bet dabar toks dialogo stilius.“ Tačiau, pavyzdžiui, vokiečiams nejuokinga, ir jie nenori erzinti Rusijos papildoma karine infrastruktūra prie jos sienos, kuo tik dar kartą įrodo, kad V.

Putinas turi draugų Europoje, kurie net krizinėje situacijoje yra jo, o ne bendraklubių pusėje. Bet dar yra JAV ir Lenkija, besitikinti bazės savo teritorijoje, kuri sustiprintų ir Lietuvos saugumą, – pagalba, reikalui esant, atskubės greitai.

Beje, apie Lenkiją...

Antroje vietoje šį kartą – Lietuvos ir Lenkijos premjerų susitikimas. Pirmiausia džiugu, kad jis įvyko, nes prieš tai būta kalbų, kad D.

Tuskas netrykšta noru susitikti, kol Lietuvoje nebus pradėtos spręsti lenkų tautinės mažumos problemos. Todėl nenuostabu, kad A.

Butkevičiui nepavyko išvengti kolegos iš Lenkijos klausimų šioje srityje ir šį kartą. Pageidavimų sąrašas nepakito – tautinių mažumų įstatymas, originalo kalba užrašyti vardas ir pavardė, dvikalbis vietovardžių vartojimas, žemės grąžinimas, švietimo problemos.

Kitaip tariant, tautinis klausimas vis dar komplikuoja Lietuvos ir Lenkijos santykius, užtat bendri saugumo iššūkiai suartina dvi valstybes. Nesvarbu, kad panikos daugiau nei grėsmės, svarbu, kad ji padeda grįžti prie normalaus dialogo be visokiausių „pauzių“.

Na, o balandžio mėnesį Lietuvoje gali būti priimtas įstatymas, įteisinantis pavardžių rašymą nelietuviškais rašmenimis. Rengiamas ir tautinių mažumų įstatymas.

Kitaip tariant, traukinys pajudėjo. Šiuo atveju galima kritikuoti valdančiuosius už nuolaidžiavimą Lenkijai, kurios reikalavimus iš esmės galima traktuoti kaip kišimąsi į Lietuvos vidaus reikalus.

Tačiau kietojo mūsų valstybės saugumo stiprinimo kontekste (jeigu jau mes taip juo susirūpinome) tai pateisinama (jau nekalbant apie energetiką). Kitaip tariant, politika – kompromisų menas, ypač jeigu mažai šaliai ko nors reikia iš didelės.

Kaip pasakytų katinas Leopoldas: „Gyvenkime draugiškai“ (ir pragmatiškai).

Trečioje vietoje šią savaitę – „galingas“ Lietuvos atsakas rusiškai propagandai. Mūsų šalyje jau sustabdytas „NTV Mir Lithuania“ kanalo transliavimas.

Dabar – „RTR-Planeta“ eilė dėl informacinės laidos „Savaitės žinos“ apie įvykius Kryme, kurioje, kaip nustatė Lietuvos radijo ir televizijos komisija (LRTK), buvo kurstoma tautinė nesantaika, skatinami kariniai veiksmai. Turbūt tai ir yra informacinis atsakas Rusijai, apie kurį buvo kalbėta prezidentės susitikime su žiniasklaidos atstovais.

Jeigu LRTK užsispyrusiai elgiasi kvailai, jai dar kartą galima pasakyti: gerbiami komisijos nariai, supraskite Jūs pagaliau, kad šiuolaikiniame informaciniame amžiuje draudimai yra beprasmiai, nes yra palydovinės antenos ir internetas. Dar daugiau – jie tik skatina susidomėjimą „uždraustu vaisiumi“: jeigu anksčiau kas nors nežiūrėjo D.

Kiseliovo nesąmoningų komentarų, tai dabar būtinai pažiūrės. Pagaliau ar LRTK nepavargo menkinti Lietuvos piliečių, netikėdama jų sugebėjimu atskirti pelus nuo grūdų?

Ir dar įdomu: jeigu, pavyzdžiui, per CNN kalba analitikas, siūlantis pradėti karinę operaciją prieš Siriją, ar tai nėra karinių veiksmų skatinimas? O jeigu koks nors Lietuvos kanalas parodytų, kaip „Dešiniojo sektoriaus“ smogikai Ukrainoje ragina žudyti moskalius ir žydus, ar tai nebūtų tautinės nesantaikos kurstymas?

Tai gal „demokratiškai“ su teismo pagalba uždrauskime visus kanalus, atjunkime internetą ir tapkime Šiaurės Korėja? Tada bus ramu.

Iš tiesų niekas neabejoja, kad Rusijoje veikia galinga propagandinė mašina, kuri tendencingai formuoja palankią Kremliui visuomenės nuomonę. Bet demokratija ir yra tam, kad žmogus galėtų rinktis ir balsuoti pulteliu.

Kitaip išeina kažkoks kvailas selektyvus teisingumas. Ir pabaigoje – uždavinys: į klausimą, kaip vertina Lietuvos užsienio politiką Rusijos atžvilgiu, teiginiui „ji per griežta – politikams reikėtų elgtis neutraliau ir neerzinti Rusijos“ pritarė 72 proc. lietuvių, tuo tarpu rusiškus televizijos kanalus Lietuvoje žiūri tik 14 procentų žiūrovų. Klausimas – kas užhipnotizavo likusius?

Užsienis

Pirmoje vietoje – tolesnė įvykių raida Ukrainoje ir aplink ją. Rusijos kariuomenė lyg ir atsitraukia nuo rytinių Ukrainos sienų, bet įtampos lygis vis dar aukštas.

Šiuo metu Maskva aktyviai prastūminėja federalizacijos idėją, kuri jai dvigubai naudinga. Pirma, tokiu būdu ji stengiasi, kad visi užmirštų apie Krymo aneksiją ir imtų svarstyti federacinės Ukrainos pliusus ir minusus (štai ir kalbanti Kremliaus galva V.

Janukovyčius apie tai samprotauja). Ir įdomiausia, kad Vakarai tai ir daro (štai Danijos ambasadorius Lietuvoje pareiškė, kad Krymo užėmimas yra įvykęs faktas ir laikas judėti toliau).

Apibendrinus susidaro tvirtas įspūdis, kad jie visiškai nesupranta, koks yra V. Putino planas, nes jis puola, kai vakariečiai to nesitiki, ir atsitraukia, kai Europa ir JAV laukia puolimo.

Neatsitiktinai „The Telegraph“ rašo, kad Rusijos vadovas akivaizdžiai laimi psichologinį karą, ir tai liūdna. Antra priežastis, kodėl V.

Putinui naudinga Ukrainos federalizacija, yra ta, kad pats procesas (jau nekalbant apie rezultatą) – puiki dirva manipuliacijoms ir separatizmui kurstyti. Jo metu toliau galima organizuoti įvairias provokacijas ir protesto akcijas pietrytiniuose šalies regionuose, o Kijevas tuo metu pats save žlugdys ekonomine politika ir valdiškomis rietenomis.

Dėl pirmosios žmonės jau ima triukšmauti, nes šoko terapija niekam nepatinka. O dėl rietenų, tai jų irgi užtenka.

Pažiūrėkime, pavyzdžiui, į tokius kandidatus į prezidentus: oligarchas P. Parošenka, korumpuota dujų princesė J.

Tymošenko ir nacionalistas D. Jarošas.

Ir šie žmonės gins Maidano idealus (jau nekalbant apie prorusišką, juokingą M. Dobkiną)?

Apgailėtinas pasirinkimas, o V. Putinas kantriai laukia ir neabejotinai ruošiasi naujam puolimui (o karines pajėgas galima greitai permesti atgal, juk tiek treniravosi).

Pabaigoje – anekdotas: „Jeigu aš bučiau prezidentas, pasistengčiau neleisti Krymui atsiskirti“, – pasakė V. Janukovyčius, praradęs ne tik Krymą, bet ir visą Ukrainą.

Antroje vietoje šį kartą – smulki žinia su gilia prasme. Kaip pranešė Rusijos žiniasklaida, Maskva priėmė principinį sprendimą parduoti Kinijai moderniausius priešlėktuvinės ir priešraketinės gynybos kompleksus S-400. Įdomu, kad ši naujiena pasirodė kaip tik dabar, kai Pekinas netiesiogiai parėmė Rusijos veiksmus Ukrainoje.

Galbūt už tai tokia brangi „dovana“, kurios kinai norėjo jau seniai. Jau šiandien S-300 saugo pagrindinius Kinijos miestus, o S-400 leistų kinams sandariai uždaryti savo dangų, ruošiantis galimai karinei priešpriešai su Japonija ar JAV.

Tuo pat metu pažymėtina, kad Rusija siekia juridiškai apsaugoti savo naujausią karinę technologiją (panašiai kaip naikintuvo S-35S atveju), kad vėliau netektų konkuruoti pasaulinėje ginkluotės rinkoje su pigesniais kiniškais analogais (S-300 kinai jau sėkmingai nukopijavo). Tačiau padaryti tai sunku, nes kinai savarankiškai patobulina gaunamą techniką, ir įrodyti, kad jų gaminys iš esmės yra pavogta kopija, beveik neįmanoma.

Todėl Maskva nori parduoti Pekinui kiek įmanoma daugiau kompleksų (jeigu jau parsiduodame, tai nors brangiai). Be to, sandėris greičiausiai įvyks tik po kelerių metų – iš pradžių S-400 turės gauti Rusijos armija, o greta bus kuriamas dar geresnis S-500 kompleksas.

Bet kuriuo atveju Rusijos sprendimas yra labai svarbus ir jai (metamos paskutinės kortos vis siaurėjančio karinio bendradarbiavimo su Kinija srityje, nes daug kas jau nukopijuota, bet Krymas turbūt buvo to vertas), ir Pekinui (pastebimai stiprinamas jo karinis technologinis potencialas), ir Amerikai, kurios lėktuvai turės būti atsargesni arčiau Kinijos oro erdvės, nes S-400 yra itin efektyvus daikčiukas.

Trečioje vietoje šią savaitę – du epizodai, nes nepaminėti kurio nors iš jų būtų nesąžininga. Pirma, staiga vėl paaštrėjo situacija Korėjos pusiasalyje.

Kad viskas yra gana rimta, byloja faktas, jog šalys apsikeitė artilerijos šūviais. Be to, Šiaurės Korėja šaudo raketomis Pietų Korėjos link ir neatmeta galimybės atlikti naują branduolinį bandymą, bet tuo pat metu kaltina pietiečius ir JAV noru įsiveržti į jos teritoriją, nepaisant „taikių Pchenjano gestų“.

Gana lengvai paaiškinti viską gali žinia, kad tuo pat metu Šiaurės Korėjoje dviem šimtams valdininkų bus įvykdyta mirties bausmė už ryšius su jau nužudytu prezidento dėde. Kitaip tariant, Kim Jong Unas paprasčiausiai toliau stiprina savo pozicijas šalyje, vykdydamas agresyvią vidaus ir užsienio politiką.

Iš pradžių atrodė, kad jis kaip beprotis iš tikrųjų gali pradėti karinį konfliktą (nes ir ankstesni jo veiksmai buvo išskirtinai provokuojantys), bet pamažu aiškėja, kad žaidimas ties pražangos riba yra tiesiog jo politikos stilius, ir tiek. Antra savaitės naujiena, kuri buvo pasaulio dėmesio centre, yra skausmingas socialistų pralaimėjimas municipaliniuose rinkimuose Prancūzijoje, dėl ko jau pasikeitė šalies ministras pirmininkas.

Manytina, kad toks rezultatas pirmiausia yra nevienareikšmiškai vertinamo dabartinio valstybės vadovo politikos pasekmė. Tad jeigu socialistai nori laimėti kitus prezidento rinkimus, ką nors keisti pradėti reikėtų jau dabar, nors vargu ar F.

Hollande'ui kas nors bepadės. Tuo pat metu pažymėtina, kad gana sėkmingai rinkimuose pasirodė europietiškai radikalių pažiūrų Nacionalinis frontas su M.

Le Pen, o tai rodo, kad nacionalistinės nuotaikos Europoje stiprėja.

Naujausi

Medininkų žudynės ir Landsbergio nusivylimas: kas buvo užsakovas?Politika · 2026-08-01Landsbergis: vieni abejingai dairosi, užsiima savo versliukais ir šaiposi iš tėvynės, o kiti tebėra sargybojeNuomonės · 2026-08-01Ukraina laimi – V. Zelenskis paskelbė naujus karo nuostolių skaičiusPasaulis · 2026-08-01Beprecedentis NATO valstybės sienos šturmas, dauguma migrantų jau grįžo į Maroką, žuvusiųjų apie 60Pasaulis · 2026-08-01