Lozoraitis ir palemoniana(17)

Šiemet legendiniam Lietuvos diplomatui – „Vilties prezidentui“ Stasiui Lozoraičiui jaunesniajam (1924-1994) – sukaktų 90. Gimė Kaune, diplomato Stasio Lozoraičio vyresniojo šeimoje.

Jo tėvas nuo 1939 m. dirbo Lietuvos nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Italijoje.

Prasidėjus karui, Lietuvos pasiuntinybė likviduota, bet Stasys Lozoraitis buvo paskirtas užsienyje likusios Lietuvos diplomatinės tarnybos šefu. Sūnus tęsė tėvo darbus.

Gimnaziją baigė Romoje, studijavo Romos universiteto Teisių fakultete. 1970 m.

pradėjo eiti Lietuvos atstovo pareigas prie Šventojo Sosto, dirbo Lietuvos atstovybėje Vašingtone, vėliau nepaprastuoju ir įgaliotuoju Lietuvos ambasadoriumi JAV.

Jis ir jo bendražygiai diplomatai nepalankiomis Lietuvai pokario metų sąlygomis sugebėjo išlaikyti Lietuvos valstybingumo juridinį tęstinumą. Be lėšų, sovietų ir jiems palankių tretiruojami bei persekiojami, jie tarsi senovės legendų riteriai saugojo šv. Gralį – Lietuvos valstybingumo idėją.

Atėjus naujiems laikams, Sąjūdžiui įsisiūbavus, Stasys Lozoraitis aktyviai ir efektyviai įsitraukė į kovas dėl nepriklausomybės diplomatiniame fronte, kur buvo sukaupęs unikalią patirtį, – jo neprilygstamas įnašas dar negreit bus ištyrinėtas. Tačiau, kaip ir tas riteris, ieškojęs aukso šalies, Lietuvoje Eldorado nerado.

Sąjūdžiui blėstant, dalyvavo prezidento rinkimuose (1994 m. ) kaip „Vilties prezidentas“, bet išsvajotoji nuotaka Lietuva jau buvo pasirinkusi kitą jaunikį...

Mirė netrukus nuo paslaptingos ligos, mirties aplinkybės iki šiol neištirtos.

Tai buvo Romoje, amžinajame mieste, kurį pagaliau pavyko aplankyti. Šv.

Petro bazilikoje, lietuviškoje koplyčioje, sekmadieniais buvo aukojamos mišios, į kurias rinkdavosi Romos lietuviai, daugiausia senbuviai. Koplyčia maža, daili, saikingai moderniškas interjeras su svarbiausiais Lietuvos istorijai akcentais – Vytauti Magni, Rex electus ir kt.

Tačiau įrengta cokoliniame aukšte, beveik rūsyje, todėl didžiulio Bazilikos masyvo slegiama priminė katakombų krikščionybę.

Įsitraukęs į šv. Mišių sacrum , neturėjau kada dairytis ir apsižvalgiau tik joms pasibaigus. Niekas neskubėjo skirstytis – matyt, tai buvo reta proga, tapusi papročiu, susitikti ir pabendrauti. Kaip sakyta, dauguma jų buvo senbuviai, įvairiais keliais, daugiausia pokariu, pakliuvę į Romą ir čia apsibuvę – iš šv. Kazimiero lietuviškosios kolegijos aplinkos, diplomatinės atstovybės likučiai ir kita.

Netrukus pajutau keistą jausmą – kas sieja juos, man beveik nepažįstamus žmones, kas juose bendro? Ir palaipsniui atėjo supratimas – tai laisva, mokanti aristokratiškai elgtis ir rengtis maža bendrija, europietiška, bet kartu ir labai labai lietuviška, neįprasta mums, atvykėliams iš anapus.

Lengvas, bet ne tuščias pokalbis, saikingos manieros, stilinga moterų, taip pat ir vyrų, bet nekrentanti į akis apranga, europietiška par excellence , kartu kažkuo ir lietuviška. Pajutau pasididžiavimą – taip, mes turėjome, per tuos dvidešimt atokvėpio nuo karų metų išauginome ne tik lietuvišką inteligentiją, bet ir lietuvišką, nuosavą, ne atmuštą nuo lenkystės aristokratiją...

Galėjome turėti ne tik šį negausų būrelį, bet sluoksnį savo, lietuviško, elito, nobless , be kurio tauta nėra visavertė.

Iš jų pažinojau tik kai kuriuos – Čarneckius, Lozoraičius. Teko laimė su abiem Lozoraičiais artimiau pabendrauti – esu dėkingas Stasiui Lozoraičiui už moralinę ir tiesioginę paramą, kai reikėjo skubiai grįžti į Lietuvą; gavau iš jo rankų „Lozoraičio pasą“.

Kazimierui Lozoraičiui esu dėkingas už tarpininkavimą gaunant asmeninę audienciją pas popiežių Joną Paulių II – tai buvo gal aukščiausia mano gyvenime akimirka, kai teko beveik fiziškai, asmeniškai patirti, kas yra šventybė .

Kur paslaptis? Juk prancūzų valstiečiui prasimušti kad ir į buržua reikėjo daugiau nei keleto kartų̃.

Vakarų aristokratijos genealoginiuose sąvaduose tarp dinastijų pradininkų nerasime valstiečių – daugiausia jų iš karių luomo. O juk visi, kas pažinojo Basanavičių, pripažindavo į akis krentantį jo aristokratizmą, sukeldavusį netgi savų, tokių kaip Mikalojus Katkus, pavydą dėl tokios „ponybės“.

Bet juk šis Lietuvos patriarchas – antra karta nuo plūgo. Taigi, kur paslaptis?

Suvalkija. Pasiturinčių, savaip išdidžių, savarankiškų ūkininkų kraštas, susiformavęs dykroje po karų su kryžiuočiais kaip priebėga visiems, norintiems laisvės ir nenorintiems vergauti užgrobėjams. Ir čia pat prielaida:

Pietaris yra aprašęs epizodą – jis dar vaikas, jiedu su tėvu važiuoja pagiriu, kur matosi sodyba. Užsuksime čia – sako tėvas.

Užsukę pasikalba apie šį bei tą su sodybos šeimininku ir atsisveikina. Vaikui krenta į akis tėvo pagarba pašnekovui.

Vaikas klausia – kas tas žmogus, kodėl reikėjo pas jį užsukti, juk jis toks kaip kiti, niekuo neišsiskiriantis? Taip reikia – atsako tėvas, nevalia pravažiuot nepareiškus pagarbos, taip nuo senų senovės...

Štai tokia Suvalkijos mįslė. Priežastis, kodėl tam žmogui priklauso pagarba, jau užmiršta, bet paprotys likęs. Ar tai nebus iš neatmenamų laikų atėjęs lietuviškųjų didžiūnų, kunigaikščių aidas? Juk turėjome jų į valias, kaip rodo ankstyvieji istoriniai dokumentai. Tie mūsų karaliai ar Lietõs vyrai – kur jie pradingo? Juk ne visi gi sulenkėjo – kiti pasirinko laisvūno dalią dykroje, ir jų likimai aidu atliepia netgi dabar, iš po žemių...

*

Kas gi tie Lozoraičiai? Maniera rengtis, neskubi taisyklinga, bet ir sodri kalba, mokėjimas vienodai elgtis su sau nelygiu kaip su lygiu – iš kur visa tai? Juk prosenelis Lozoraitis – paprastas ūkininkas, kaip ir Basanavičiaus tėvai.

Teko svečiuotis jų namuose – abu šie vyrai, jų italės aristokratės žmonos, jų buto interjeras bylojo apie visai kitą pasaulį – kilmingųjų, pradingusį mūsų istorijoje be pėdsakų. Ne apie likučius sulenkėjusios, o todėl ir svetimos bajorijos, o naująją aristokratiją – dvasios, ne genetinę, per porą kartų̃ išaugintą iš trąšios lietuviškojo etoso dirvos.

Duok Dieve, gal atsigaus išdžiūvusi istorijos gaisruose lietuviška šaknis ir duos vaisių – tautos elitą, be kurio tauta – ne tauta, o liaudis. Jau tokių prošvaisčių yra, bet pakanka ir sutemų...

*

O dabar paleiskime vadžias – broliai Lozoraičiai ir seserys D'Ercole, jų žmonos; Lietuva ir (L)italija , keistas, nepaaiškinamas ryšys šiaurė-pietūs , girios tankmių pavėsis ir saulėtoji rojinė amžinai žydro dangaus Italija.

Lieta ir Latium'as , lietuviai ir lotynai, archajinė Roma, tvirtablauzdžių ūkininkų ir drausmingų karių kraštas, dydžiu panašus į Mindaugo Lietuvą; daukantiškoji Lietõs lazda , krivulė ir senovės Romos žynių augurų skiriamasis ženklas lituus , lazda riestu galu, vėliau virtusi vyskupų pastoralu...

Kuo ne palemoniana?

www.literaturairmenas.lt

Naujausi

Apie Rusijos melą: paaiškėjo, kad ne viską primelavo, LRT propagandistai nutylėjo nepatogią faktų dalįNuomonės · 2026-07-22Širinskienė sumaitojo VaitkųNuomonės · 2026-07-22Po Lietuvą sudrebinusio Sinkevičiaus skandalo – klausimai ir dėl GrybauskaitėsPolitika · 2026-07-22Po atleidimo Syrskis perduoda puolimui pasirengusią kariuomenęPasaulis · 2026-07-22