Nepaklusiu nehuma- niškiems įstatymams(25)

Gegužės 17-oji – vieniems teisingumo ir teisinės valstybės triumfo diena, kitiems tragedija, panaši į Sausio 13-ąją. Ypatinga drama mažutėje Garliavos Klonio gatvelėje tą dieną ilgam perskėlė Lietuvą.

Vieni kiekvieno mėnesio 17 dieną mini S. Daukanto aikštėje, prie svarbiausio valstybės politiko – Prezidentės darbo vietos, reikalaudami TIE-SOS, kiti, kaip buvusi valdanti TS-LKD partija, iš to tyčiojasi, socialiniuose tinklalapiuose skleisdami filmukus „tiesos ir mėsos“.

Vieni po šios gegužės 17-osios gavo paaukštinimus tarnyboje, kitiems, net vaikams, keliamos bylos, jie tampomi po tardymus ir teismus.

Kas tie žmonės, prieš kuriuos sukilo visa valstybės galia, kas tie „patvoriniai“, ant kurių išlieta tiek žiniasklaidos purvo? Kodėl jie aukojo savo laisvalaikį, savo sveikatą, savo likimus, budėdami Klonio gatvelėje, gindami iki tol jiems nepažįstamą mergaitę?

Kodėl jų neįtikina šios tragedijos teisminiai procesai? Kodėl patvorinių ar violetinių gretose atsidūrė disidentai, kunigai, signatarai, meno veikėjai, kuriuos anksčiau laikėme Sausio 13-osios pasipriešinimo varikliais, mūsų valstybės moraliniu pamatu?

Bandydami pažinti juos, suvokti jų mąstymą bei suprasdami, kad valstybė laikosi ne ant įstatymų, bet ant žmonių, kurie tuos įstatymus vykdo arba ne, keičia arba ne, Bernardinai.lt tęsia pokalbių ciklą „Įtariamieji“.

(Anksčiau skelbėme pokalbį su fotomenininku Juozu Valiušaičiu).

Šįkart pašnekovė – režisierė, Kauno moksleivių techninės kūrybos centro Vaidybinio kino studijos „Kadras“ vadovė, „Aušros“ gimnazijos dramos mokytoja, publicistė, viena iš gegužės 17-osios suimtųjų Neris Karpuškaitė-Akelaitienė .

Turite daugiau kaip dešimties metų pedagoginio darbo stažą: dėstėte Vytauto Didžiojo universitete, dirbate gimnazijoje, vadovaujate grupei moksleivių centre. Turbūt sunku dirbti su paaugliais?

Mano širdis yra moksleivių centre. Tai vieta, kurią vadinu saviieškos oaze. Ten su paaugliais kuriame etiudus, improvizuojame, matuojame emocines temperatūras. Ir svarbiausia – ieškome savęs. Ruošiu moksleivius būti ne aktoriais, o tiesiog žmonėmis. Sakau, nesvarbu, kuo būsi, svarbu, koks būsi – gali būti ir duobkasiu, tik nekask duobės kitam.

Mano darbo devizas – jei nori atrasti save, nusikrapštyk visas turėtas kaukes ir madas, išsitrauk iš ausų ir bambų auskarus ir nieko nebevaidink. Kiekvienas esame unikalus, ir per savo užsiėmimus bandau žadinti norą atrasti tą savo unikalumą, nepaskandinti jo visokiose mokyklos ar gatvės grupelėse.

Tokio amžiaus vaikai yra labai jautrūs, viduje labai paslankūs. Paauglystėje yra labai daug visokių pagundų, kurioms sunku atsilaikyti, labai daug nukrypimų į šonus, todėl mokomės bendrauti, išgirsti vienas kitą. Mokomės skaityti. Tai ypač svarbu, kai taip baisiai pasielgta su švietimu, kai auga visai neskaitanti karta, kuri nežino, ką parašė V. Kudirka, o F. Dostojevskį tik kažkur girdėjo...

Mokomės, kad žmogus yra ne kūnas su dvasia, bet dvasia su kūnu. Vertiname, kiek mumyse yra kūno ir kiek – dvasios, ir pagal tai sprendžiame apie savo vertybių skalę.

Per tą gerą dešimtmetį turėjau labai daug mokinių ir man didžiausia padėka, kai buvę mokiniai, dabar tapę juristais, biologais, išsisklaidę po visą pasaulį, ir šiandien dar rašo laiškus. O atvejų būta visokių – teko duoti patarimų ir tokiems paaugliams, kuriems nepadėjo profesionalūs psichologai, turėjau ir narkomanų.

Kaip atsidūrėte Garliavoje, Klonio gatvėje?

Iki Garliavos nebuvau visuomenininkė, gana apolitiškas žmogus, kuris beveik nežiūri televizoriaus, nesidomi ekonomika, nežino benzino ir nekilnojamojo turto kainų, kuris nebadauja, bet ir neturi per daug, kuris mažai miega, bet daug skaito, ypač psichologinę, filosofinę literatūrą, nes tai glaudžiai susiję su mano darbu. Toks bėgantis per gyvenimą nykštukas.

Aišku, mačiau ir aplink vykstančias negeroves, tačiau žiūrėjau į tai atlaidžiai, nurašydama jaunos valstybės nebrandumui.

Bet 1999 metais mano bėgančiame gyvenimo ritme įvyko netikėtas stabdys: statydama spektaklį susilaužiau scenoje nugarą ir tąsyk spektaklį baigiau metalo įtvare ratukuose. O po premjeros buvau išlydėta į sanatoriją Birštone, kur vėl mokiausi vaikščioti ir galėjau neskubėdama vertinti aplinką.

Ten ir pamačiau vieną išdaužytą sanatoriją, kitą – gražiausi pastatai visiškai išmalti. Tada man pirmąkart ir cinktelėjo mintis, kad kažkas esminio negerai mūsų valstybėje.

Bet paskui vėl darbas, moksleiviai, knygos – ir vėl tas vidinis bėgimas.

Antras mano politinis sukrėtimas buvo Vytauto Pociūno žūtis, kuri mane privertė susimąstyti, kad tai jau nebe jaunos valstybės problemos, kad tai kur kas rimtesni, gilieji dalykai.

Bet vėl gyvenimas nunešė savo srove, kol vieną dieną mane sukrėtė žudynės Kaune. Tą vakarą mačiau TV reportažą, kuriame suglumęs Drąsiaus Kedžio tėvas į policininkų klausimą, ar nemanąs, kad tai jo sūnaus darbas, rodydamas į tuščią ginklo seifą, nuoširdžiai skėsteli rankom: „O tai ką gali manyt?“

Mačiau televizijoje sutrikusio, doro žmogaus žvilgsnį, žmogaus, kuris tiesiog nemoka meluoti. Ir vėliau, kai jį jau pažinau, tas įspūdis man tik stiprėjo – žinote, būna tokių žmonių, kurių paprašai nekviest tavęs prie telefono, kai ne laiku skambina, ir jie tiesiog nesupranta, ko tu jų prašai.

Kitą dieną girdėdama Kaune kategorišką daugelio vyrų nuostatą, kad gerai vyras padarė, kas jam beliko daryt, – mėginau ginčytis, įrodinėti, kad žudymu tik dauginamas blogis. Tada buvau pasodinta prie kompiuterio ir, netekusi amo, išklausiau kraupiausius vaiko liudijimus apie „dėdes“, pusseserę ir savo motiną...

Ir vis dėlto tegul ir labai sugniuždyto tėvo kerštas žudant man niekaip nesiderino su civilizuotu teisėtumu, su Dievo įsakymais. Tada dar tikėjau, kad D. Kedys žudė, kad laikraščiai rašo tiesą, kad mūsų teisėsauga yra teisinga, tikėjau realia Lietuvos Nepriklausomybe... Dabar visu tuo ne-be-ti-kiu.

Tokia ilga mano atsiradimo Garliavoje priešistorė. Garliava mane sukrėtė, negrįžtamai įsirėžė į mano gyvenimą, tačiau į Klonio gatvę tada dar nevažiavau, nes stebint budinčius žmones per televizorių atrodė, kad ten renkasi kažkokia baisi sekta, vyksta kažkoks kraupus teatras.

Ypač atgrasiai atrodė tas nuolat ekrane besisklaidantis M. Kuprevičius – vėliau, kai nuvažiavau į Garliavą, man ne vienas „patvorinis“ pasakojo, kad ir jie norėjo bėgti iš Klonio gatvės ten staiga atsiradus šitam žmogui.

Todėl ilgą laiką tik iš šono, bet labai atidžiai sekiau tolesnę šios dramos eigą. Kol pernai gruodį išgirdau Kėdainių teisėjo sprendimą skubiai perduoti vaiką motinai.

Negalėjau patikėti tokiu sprendimu: kaip atiduoti vaiką? Kaip gali administracinė byla (dėl vaiko perdavimo) būti svarbesnė ir išspręsta pirmiau nei baudžiamoji (dėl pedofilijos)?

Kaip galima atiduoti vaiką gyventi su kažkuo neišsiaiškinus, ar tas kažkas nedalyvavo nusikaltime prieš vaiką?

Po tokio teismo sprendimo ir po perskaityto profesoriaus G. Merkio straipsnio ( „nepritariu brutaliam ir antihumaniškam veiksmui, kad mergaitė paskubomis, per prievartą turėtų keliauti pas motiną ir palikti saugius tetos ir močiutės namus, kuriuose praleido didžiąją savo gyvenimo dalį. Stankūnaitė neturi normalių namų. Ją nuolat saugo kaukėta apsauga. Ta niūri, nuasmeninta kaukėta aplinka ir bus mergaitės ugdytojai bei socializacijos veikėjai? Kaip pedagogikos ir sociologijos profesorius sakau – tai katastrofa“ , – tuomet rašė G. Mekys), kuris man pataikė į kažkokią stygą, staiga suvokiau, jog nebegaliu plaukti vien savo srove. Kadangi „Kauno dienoje“ turėjau kasmėnesinę rubriką, tą vakarą aš ten ir parašiau: „Atsipeikėkim – Kedžio dukra yra vaikas.“

O po dienos į mano namų laidinį telefoną paskambino vyriškis ir pasakė: „Suges jūsų telefonas.“ Ir padėjo ragelį.

Ir mano telefonas sugedo. Kviesdama meistrą jį pataisyti, skambinau iš mobiliojo telefono, kurio numerį užregistravo.

Ir tuomet kažkas pasidarė su mobiliuoju – jis, dar naujas, pradėjo staigiai išsikrauti, pradėjau jausti aidą, supratau, kad esu sekama. Po vieno straipsnio!

Va tada ir atsiradau Klonio gatvėje – tai buvo mano pasipriešinimas tiems, kurie norėjo gniuždyti mano pabudusį pilietiškumą.

Ir kaip Jus ten sutiko?

Pirmąkart nuvažiavau prieš Naujuosius metus – buvo baisūs šalčiai. Iš pradžių aš pati labai tikrinau aplinką, mačiau, kad ir su manimi elgiasi labai atsargiai – atvažiavau juk viena, manęs niekas nepažįsta.

Taip su niekuo rimčiau ir nesusipažinau, nes kai tik pasakė, kad vaiko jėga nebeims, nustojau važinėti. Bet po kovo 23-iosios, kai vaiką buvo bandoma išvežti jėga, aš vėl grįžau į Klonio gatvę ir budėjau ten jau paromis.

Kadangi traukiu vaikus, labai greitai pradėjau bendrauti su mergaite, įsitraukė ir daugiau vaikų, pradėjome bendrai žaisti, improvizuoti. Tuomet pažinau ir aplinką, kuri man atsiskleidė visai kitokia, nei mano įspūdžiai per televizorių.

Matėte filmuotą vaiko liudijimą. Vilniaus apylinkės teismo kolegija nusprendė, kad šitas įrašas sumontuotas, o vaikas viską suvaidino pagal tėvo nurodymą. Jūs turite didelę darbo su vaikais ir aktorinio meno mokymo patirtį. Bet jūs patikėjote tuo įrašu, kuriuo nepatikėjo teisėjas A. Cininas?

Pirmiausia noriu pasakyti štai ką – nuo Kėdainių teismo sprendimo nebetikiu, ką šitoje istorijoje sako teismai ir visi tie oficialieji ekspertai. Netikiu. Netikiu niekuo, kas parašoma žiniasklaidoj, kuri remiasi neva neatskleistais teisėsaugos pareigūnais. Ir šitam savo netikėjimui turiu rimtą pagrindą – vaiką. Todėl kalbėsiu tik apie jį.

Vaikas taip suvaidinti negali. Vaidindamas vaidmenį vaikas nesiginčija. Toje filmuotoje medžiagoje, kurią man net baisu prisiminti, mergaitė ginčijasi su tėvu, sako jam: „Tu ką, neatsimeni? Gal tu koks lėliukas?“

Ši filmuota medžiaga, mano galva, yra žmogaus, kuris neturi kitos išeities kaip griebtis už šiaudo. Tai yra SOS.

Prokurorų ir teisėjų neigimas, kad vaikas buvo tvirkintas, man atrodo absurdiškai. Buvo toks atvejis Klonio gatvėje: suaugę su vaikais karštą gegužės dieną mėtė sviedinį ir vienas sukaitęs vyras pradėjo rengtis iki pusės. Niekas iš vaikų, suprantama, į tai nekreipė dėmesio, o ši mergaitė staiga pribėgo ir klausia: „Tu dabar nusirengsi plikai?“ Iš kur šitai? Ar taip galima suvaidinti?

Režisierė rodo policijos šturmo metu suplėšytą Valstybės vėliavą.

Kokia Jums pasirodė Garliavos mergaitė, kai su ja susipažinote?

Tai sudėtingas vaikas. Nėra jinai gerutė ir visai nėra paklusnus vaikas, kaip vienoje TV laidoje pasakojo jos motina. Toli gražu. Tai yra pakankamas „ožiukas“, turintis stiprių lyderio bruožų, kuris geriau visai nežais, jei ne pagal jį. Ir tai nėra vien mano vertinimas. Su mumis žaidę vyresni vaikai man nekart sakė: koks įdomus jos charakteris – ji vis tiek pasieks, ko nori.

Toks vienas epizodas. Jau gerokai vakarėjo, o mergaitė dar norėjo žaisti. Močiutė kvietė gult, o ji dar neina. Sakau: „Klausyk močiutės, aš rytoj atvažiuosiu anksčiau, galėsim ilgiau pažaisti.“ Tai ją labai užgavo: „Aš ne maža, kad taip mane įkalbinėtum, man visai nereikia, nežaisiu ir rytoj.“ Tai labai valdingas žmogus, kuriam taip lengvai nepasakysi: stok va čia. Ji iškart paklaus: kodėl turiu stovėti čia? Neįsivaizduoju, kad tokiam vaikui tėvas lieptų daryti bet ką, ir jis paklusniai vykdytų.

Kitas atvejis. Prisiminiau filmą, kaip pingvinai neša kiaušinį, įsidėjau sviedinį tarp kojų kauliukų, einu ir klausiu mergaitės: „Kas taip eina?“

„Nežinau“ – sako prislėgtu balsu, nes labai blogai jaučiasi, kai ko nežino. Sakau: „Pingvinai taip eina.“

„O kodėl jie šitaip eina?“ „Jie nešasi savo kiaušinį ir taip eina šimtus kilometrų, kad jų vaikutis gimtų geresnėje vietoje.“

„O kas jį neša?“ – vėl klausia.

„Mamos neša, paskui tėčiai neša“, – pasakiau nepagalvojusi. Čia mergaitė mane tiesiog nukirto: einam prie šuns.

Atėjome prie kaimynų šuns, o ji jam liepia: „Lok, lok, lok!“ Supratau, kad mergaitė nori nutraukti jai skausmingą pokalbį, todėl nuėjau į šoną.

Po kurio laiko ji vėl priėjo prie manęs: „O kas dar tą kiaušinį neša?“ Supratusi, kad visą tą laiką jos galvelėje vyko labai skausmingas konfliktas, atsakiau: „Ir tetos neša, ir močiutės neša.

Visi neša.“ Kad jūs būtumėt matę, su kokia palaima ji tuomet atsiduso – ir tetos, ir močiutės neša...

Ar mergaitė gabi vaidybai? Ar imtumėte ją į savo paauglių studiją?

Vaidybai?! Ji buvo gabi tikrumui. Mano centre jai tiesiog nebūtų įdomu. Jai reikia kitokio greičio – ji kaip vėtra skrieja per gyvenimą.

Bet mūsų garsieji vaikų psichologai – D. Pūras, L. Slušnys – teigia, kad seneliai ir tetos vaiką tiesiog nustatė prieš mamą...

Tie psichologai darė išvadas nė karto neatvykę net pasižiūrėti į mergaitę, aplinką vertino tik pagal TV laidas. Aš jau pasakojau, kaip man pačiai per TV atrodė ta aplinka.

O mergaitė viską darydavo priešingai, nei jai liepdavai. Ji buvo gerokai palepinta – kaip vaikai, kurie daug laiko praleidžia su seneliais.

Prokurorai kelia įtarimus Kedžių kaimynei Olgai, neva ši įkalbėjusi mergaitei pedofiliją. Pusantro mėnesio labai atidžiai stebėjau mergaitės ir tos Olgos bendravimą.

Žinote, būna žmonių, prie kurių vaikai limpa kaip prie balos. Ta Olga kaip tik turi tokį bruožą.

Mergaitė nuolat jai telefonu rašydavo žinutes: „Olga, ar jau suskutai bulves, ar jau ateini?“ „Olga, jau nuvaliau, ką liepei, ką dar padaryti?“ ir pan. O man vis skundžiasi: „Olga žadėjo ateiti pažaist šachmatais, bet vėl neateina.“

Dabar šį gražų mergaitės ir kaimynės santykį prokurorai bando kriminalizuoti.

Tokiai gyvybingai mergaitei turbūt sunku gyventi uždarą gyvenimą tarp kaukėtų sargybinių? Kaip vertinate paskutinį jos mamos L.Stankūnaitės pareiškimą, kad jos su dukra „iškankintos ir išvargintos“?

Jeigu žmogus kreipiasi su pagalbos šauksmu į visuomenę, teigdamas esąs nesaugus, vadinasi, ir su juo esantis vaikas taip pat yra nesaugus. Pernai gegužės 17-ąją šiurkščia prievarta paėmę desperatiškai besipriešinantį vaiką aukšti pareigūnai visuomenę užtikrino: „Mažametės saugumą garantuos Kriminalinės policijos biuras.“

Nūnai girdime motinos teiginį, kad yra pagrindo nepasitikėti ją su vaiku saugančiu Kriminalinės policijos biuru. Valstybės vadovai į šį nuo visuomenės slepiamų motinos su mažamete pareiškimą NIEKAIP NESUREAGAVO.

Kaip visa tai dar galima vertinti? Maldoje aš mergaitę matau tuščiomis akimis žiūrinčią į tuščią erdvę. Aš pati nesusigaudau, kaip gyvenu po to vandalizmo akto prieš vaiką. Juk ji mūsų prašė pagalbos. Būdavo, privažiuos su dviračiu ir klausia: „Jei ateis manęs paimti, ar tu mane ginsi?“

O aš neapgyniau. Balandžio 23-iąją parašiau ir išsiunčiau prezidentei ir kitoms valdžios instancijoms tekstą „Pasiryžtu laisvanoriškai aukai“, tačiau gegužės 17-ąją nieko nepadariau ir šiandien dėl to labai blogai jaučiuosi. Tada policininkai mane kažkuo apsvaigino (matę sako, kad elektrošoku), išsuko rankas (dešinę gydžiausi visą vasarą) ir suėmė. Viskas.

Tai nepapasakojama. Manau, kad čia yra daugiau nei žemiški reikalai...

Vasario 16 parašiau prezidentei laišką su labai racionaliu pasiūlymu – kad ji dėl Lietuvos žmonių santarvės kreiptųsi į L. Stankūnaitę, jog mergaitė būtų bent akies krašteliu parodyta žmonėms, kuriais visuomenė pasitiki – gydytojai, iki prievartinio „ėmimo“ prižiūrėjusiai mažametės sveikatą, bei trims garbingiems tautos atstovams, kurie kadaise dėl Lietuvos paaukojo savo gražiausius gyvenimo metus ir patogią būtį, kuriuos pagrįstai vadiname Lietuvos Sąžine – sesei Nijolei Sadūnaitei, kunigui Robertui Grigui ir monsinjorui Alfonsui Svarinskui.

Jie nepasididžiavo, neliko abejingi, atvyko į Klonio gatvę ir ne kartą kalbėjosi su pačia mažamete. Jie jau atliko pareigą, užstodami mažiausiąjį iš brolių...

Bet Garliavos dramoje visi ikiteisminiai tyrimai, visos teismo nutartys yra tiesiog į vienus vartus. Ar nėra kažkokia nelogiška sąmokslo teorija manyti, kad tiek teisėsaugos pareigūnų yra kažkaip tarpusavy susitarę?

Čia yra gilesnė pusė – mūsų visuomenės, mūsų valstybės vertybių klausimas. Valstybės institucijose, kaip ir privačiame versle, dirbantys žmonės, jų didžioji dalis bijo prarasti, ką turi. Nes tai, ką turi, laiko verte.

Manau, kad teisininkus riša ne bendras suokalbis, bet baimė prieš jėgą. Juk kai iki teismų sprendimų viešai savo nuomonę pareiškia Teisėjų tarybos pirmininkas, teisingumo ministras, premjeras, kas iš teisėjų ar prokurorų bus toks „savižudis“, išdrįstantis priimti priešingą sprendimą?

Jei politine prasme viskas pavirstų į kitą pusę, tai neabejoju, kad pasikeistų ir prokurorų ar teisėjų išvados. O dabar... Argi nematote, kad mes vėl bijome kalbėti telefonu, kad jau baigia atgimti Ezopo kalba? Lygiai tokia pati Ezopo kalba, kokia mes užkoduotai kalbėjome sovietmečiu.

Deimantės rašyta padėka N. Karpuškaitei.

P. S. 2012 metų balandžio 22 dienos pareiškimas

Pareiškiu, jog atsisakau pripažinti ir nesutinku su visa eile Lietuvos Respublikos vardu paskelbtų teismo sprendimų dėl prievartinio Vaiko paėmimo.

Pasikėsinimą į Vaiko laisvą valią laikau pasikėsinimu į humanizmą, į politinių kalinių ir Sibiro tremtinių kančių prasmę, į protėvių kovas už Lietuvos Žemės laisvę ir Tautos Nepriklausomybę.

Laisvo žmogaus apsisprendimu pareiškiu pasiryžimą būti išplėštas iš savos aplinkos ir kentėti vietoje Vaiko.

Esu žmogus, vardan Tiesos pasirengęs ir fizinėms ir moralinėms kančioms.

Gerbiu natūralų Vaiko norą saugiai gyventi gimtųjų namų aplinkoje su jo mylimais artimaisiais. Man nesuprantama aukščiausiųjų valstybės institucijų pozicija: nuoseklų, daug kartų pareikštą Vaiko siekį traktuoti kaip menkavertę kaprizingą užgaidą, užuot garbingai pripažinus, jog tai sąmoningo mažamečio asmens pasirinkimas ir apsisprendimas.

Aš laikau Vaiką Žmogumi. Man nepriimtina prievartos prieš Žmogų teorija ir praktika.

Aš nepaklusiu nehumaniškiems įstatymams ir neprotingiems įsakymams, bet ginsiu Vaiko norą jaustis saugiam.

Mano ginklai – širdis, sąžinė ir ryžtas nenusidėti Žmogiškumui. Esu pasiryžęs laisvanoriškai Aukai.

Tepadeda man Dievas.

Pagarbiai, Žmogus Neris Karpuškaitė Akelaitienė

Kalbėjosi Dalius Stancikas

Nuotraukos D. Petreikio ir J. Valiušaičio

Bernardinai.lt