Prieš rinkimus, arba Lietuvos valikliai

„Ne, pone, šito neimkite, jis tik paviršių subraižys... Pirkite va šitą, nors ir pigus, bet išvalo tikrai gerai“.

Tokią ar panašią pokalbio nuotrupą kartais išgirstu parduotuvėje, stovėdamas tarp eilėje prie kasos laukiančių žmonių. Atsitiktinai susidūrę nepažįstamieji dalinasi kasdiene patirtimi, kuri padeda neapsigauti renkantis prekę iš gausybės įkyriai reklamuojamų produktų.

Bet kodėl, būdami vienas kitam tokie paslaugūs buitiniu klausimu, neištiesiame pagalbos rankos, kai kalbama apie Lietuvą?...

Šiandien visi tarsi stovime eilėje, laukdami, kol „kasoje“ galėsime savo balsais susimokėti už išsirinktą Lietuvos ateitį. Tik kažkokia keista nedrąsa kliudo pasidalinti mintimis ar patarimu su šalia esančiais...

O juk kalba ne apie kokį nors vienkartinį valiklį, kuris gali pakenkti brangiam asmeniniam daiktui. Žmonių išsirinkti politikai lems visų mūsų Tėvynės gyvenimą.

Stebint kai kuriuos būsimuosius balsuotojus kyla negera nuojauta, kad jų pasirinktos prekės – „politikai“ – irgi tik subraižys tokį brangų Lietuvos paviršių... Matau, kad jie rinksis ne pagal savo nuostatas, o pagal rėksmingą reklamą, brukamą iš visų pašalių.

Kaip vartotojui kyla pagunda tikėti iš ekranų sklindančiu pažadu, kad „nusipirkęs šį produktą Jūs tapsite jaunesnis, gražesnis, geresnis...“, taip norisi tikėti ir didžiąja dalimi žiniasklaidos, kuri nepaliauja niūniavusi lopšinę: „Lietuva, Lietuvėle... Problemų nėra ir nebus... Mik, užmik mažutėle... Valdžia pati išpildys tavo sapnus...“. Bet juk ši lopšinė skamba taip neįtikinamai...

Neseniai simbolišką dieną – liepos 17-ąją, praėjus lygiai dviems mėnesiams po Garliavos šturmo – ši žiniasklaida paskelbė interviu su Laimute Stankūnaite. Ir jau pats pirmas sakinys panašus į gerai apskaičiuotą migdomųjų dozę: „Iš esmės tai tikrai, palaukit sekundėlę [mamyte, mamyte, ateik, ką parodysiu...

Tuoj, minutėlę dukryte, tuoj ateinu, gerai? ] Atsiprašau.

Tai, kaip matot, mes šauniai jaučiamės, ilsimės , ir visas tas laikotarpis sėkmingai eina reabilitacijos link“ . Ta perspausta optimizmo tonacija nejučia primena LTSR himną – „...

Ten klesti mūs miestai, derlingi laukai – Tarybų Sąjungoj šlovingoj. ..”

Tokia demonstratyvi, reklaminė idilė verčia suabejoti – ar čia kalbėjo būtent ta mergaitė, ar ji iš tikrųjų kalbėjo, ir ar apskritai ji dar kalba...

Nors dar nugyvenau tik devyniolika metų, bet jau sugebu suprasti esąs akivaizdžiai mulkinamas. Bet gal aš tiesiog per mažai mačiau pasaulio?

Gal kas nors man galėtų parodyti interviu, kuriame spausdinami iš aplinkos išgirsti žodžiai ar garsai? Juk trūksta nebent aprašyti unitazo gurguliavimą, kuris įtikintų mus ne tik mergaitės skrandžio gerbūviu, bet ir tvarkinga kanalizacijos sistema jos naujajame name.

Toks demonstratyvumas primena ne tik reklamas, bet ir mano paties mokyklos metus, kai mokytojai tikrinant namų darbus imi teisintis pažerdamas gausybę priežasčių ir net išsitraukęs rodai šuns, suėdusio sąsiuvinį, gaurų kuokštą. Bet juk čia ne mokykla, ir kalba ne apie neišspręstas užduotis...

Neseniai mano mokytoja Neris Karpuškaitė-Akelaitienė pasiūlė puikią idėją: važinėti po Lietuvos miestelius ir pasakoti žmonėms apie tai, kas IŠ TIESŲ įvyko Kovo 23-ąją ir Gegužės 17-ąją. Mums, stovėjusiems Garliavoje, yra skaudu matyti didžiosios žiniasklaidos dalies melą. Skaudu, kad žmonės, neturėdami galimybių išgirsti TIESOS faktus, vis dar tiki migdančia „lopšine“ ir nemato ketveriems metams išsirinktų „produktų“ subraižytos Lietuvos.

Manau, kad mano mokytoja buvo teisi, kai sakė, kad „mes ten stovėjome dėl vienintelės priežasties – kad būtume gyvi liudininkai įvykdytos neteisybės ir siaubo, kad pasakotume apie visa tai kitiems“. Ir nesvarbu, ar stovėjome Garliavoje dvejus metus, ar dvi dienas, ar tik girdėjome apie tai, kas įvyko.

Juk visi esame Lietuvos piliečiai. Piliečiai ne tik tuo, kad gimėme tam tikrame geografinių koordinačių apibrėžtame žemės plote, bet ir savo įsipareigojimu Lietuvai.

Pilietybė yra ne tai, kas vartojama ir išnaudojama... Pilietybė – tai garbė ir atsakomybė.

Atsakomybė už savo Tėvynę, pareiga mokytis ir padėti kitiems tapti piliečiais, apie kurių priklausymą Lietuvai liudija ne tik įrašai pasuose, bet ir pasiryžimas.

Šiandien matau, kad dauguma žmonių yra nusivylę savo valstybe, nebetiki, jog kas nors gali keistis, nebemato prasmės eiti balsuoti... Tačiau, anot E. Burke, „Gerų žmonių neveikimas yra viskas, ko reikia blogiui įsigalėti“. Jeigu siaubingąjį rytą Garliavoje būtų stovėjusi ne saujelė žmonių, bet visa Lietuva – nebūtų buvę smurto, nebūtų išniekinta Tėvynės vėliava, nebūtų per prievartą pagrobta klykianti mergaitė.

Kiekvienas mūsų veiksmas, net ir pats menkiausias, yra prasmingas. Tuo įsitikinau pats, prieš mėnesį vienai atsitiktinai sutiktai moteriškei papasakojęs apie tai, ką mačiau ir patyriau Garliavoje.

Prieš kelias dienų ją vėl sutikau. Visa švytėdama ir laiminga, kad prisideda prie TIESOS skleidimo, ji ėmė pasakoti, kad mano žodžius persakė daugeliui savo pažįstamų, ir jie, išgirdę, kas iš tiesų įvyko, pasibaisėjo – ne tik pačiais įvykiais, bet ir tuo, kokiais rimtais veidais beveik visos žiniasklaidos priemonės meluoja visuomenei.

Pasijutau prisidėjęs prie kito žmogaus praregėjimo. Kaip mažytė dulkė dideliame TIESOS kelyje...

TIESĄ sužinojęs žmogus pasakoja ją kitiems, kurie perduoda šią žinią dar toliau, priversdami susimąstyti savo pažįstamus. Deja, šiandien Lietuvoje tik taip – gyvu žodžiu – galima skleisti TIESĄ.

Akivaizdu, kad šiandieniniai valdantieji – „prekės“, kurių galiojimo laikas netrukus baigsis – savo paskirties neatlieka. Užuot pasirūpinę išvalyti Lietuvą nuo melo dumblo, jie samdo žmones, kad šie nakties tamsoje nuplautų TIE-SOS šūksnį prie Prezidentūros, aikštėse, gatvėse...

Jie policijos rankomis suima ir apriboja laisvę vaikams ir jaunuoliams, nespėjusiems kreidelėmis prisišaukti TIE-SOS Kauno Nemuno krantinėje... Liūdna konstatuoti – jie naikina bet kokias TIESOS apraiškas mūsų Tėvynėje...

Šiemet aš balsuosiu pirmąjį kartą, kiti galbūt dvidešimt pirmąjį. Bet mums visiems vienodai svarbu, kad išsirinktume tinkamą ir kokybišką „valiklį“ Lietuvai.

Kaip tai bebūtų skaudu, aš džiaugiuosi, kad galėjau stovėti Garliavoje ir žinau, kaip viskas įvyko iš tikrųjų, nes būtent šitas žinojimas apdovanojo mane sava nuomone. Aš pats jau pasirinkau ir balsuosiu už „Drąsos Kelio“ partiją.

Nors viešumoje nuolat pilamos melo srutos, bandant pažeminti ir įteigti, neva jie nepasiruošę politikai, bet aš žinau, kad tarp jų yra labai daug garbių žmonių. Ir net jei dėl jauno savo amžiaus aš negaliu vertinti kieno nors politinio profesionalumo, bet esu iš principo įsitikinęs – jau geriau tegu man vadovauja moralus nemokša, nei profesionalus niekšas...

Neagituoju nė už vieną partiją. Mano tikslas – pakviesti žmones susimąstyti ir nepasikliauti didžiosios dalies žiniasklaidos formuojama nuomone, o patiems siekti sužinoti tikrąją TIESĄ apie tą klaikų rytą Garliavoje.

Kartą teko matyti, kaip suklaupę ant kelių du darbuotojai gerą pusvalandį blizgino užrašo „SEIMAS“ raides. Stovėjau ir žiūrėjau nesuprasdamas: ką jie tuo švarinimu bando apgauti – mus ar pačius save?...

Tik tada, kai patys susidarysime nuomonę ir ja grįsime savo sprendimus ir veiksmus, galėsime tikėtis, jog ateis diena, kai nebereiks samdyti žmonių, kurie blizgins paauksuotas raides ir stengsis nuplauti kreidelėmis užrašytą žodį TIESA. Tuomet ir Seimas, ir – tikiu – pati Lietuva pradės švytėti ne dirbtinai išprievartautu blizgesiu, bet tikra šviesa iš pačių savo gelmių...

ekspertai.eu primena birželio 7 dieną tinklapyje uzteisinguma.lt paskelbtą Tie-SOS plovimo vaizdą.