Vienintelis priklausomas tinklalapis Lietuvoje
2012 metų liepos mėnesį gamtos apsaugos asociacija „Baltijos vilkas“ pirmą kartą ėmėsi teisinių veiksmų dėl, jos nuomone, nepagrįstų Aplinkos ministerijos sprendimų gamtosaugos srityje. Paskutinę praėjusių metų dieną teismas paskelbė sprendimą – „Baltijos vilko“ skundas atmestinas, o ministerija pagrįstai netaiko papildomų vilkų populiacijos apsaugos priemonių.
Užvakar „Baltijos vilkas“ pateikė apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, tad teisinis procesas tęsiasi.
Apie jausmus
Ar teko kada susidurti su nemalonia nuojauta, kad realybė prieštarauja deklaruojamoms vertybėms ir sveikai logikai? Kai iš daugybės minčių išsikristalizuoja aiškus suvokimas – kažkas čia ne taip.
Tuomet bandai aiškintis pasitelkęs logiką, tačiau tai nėra labai vaisingas užsiėmimas, nes dažniausiai biurokratiškai viskas teisinga, bet neteisybės jausmas neapleidžia. Būtent toks jausmas mane apėmė sužinojus teismo sprendimą dėl ministro įsakymo, kuriuo nustatytas vilkų sumedžiojimo limitas.
Taigi, ėmiausi aiškintis, kas atsitiko ir kodėl intuityviai jaučiu, kad teismų svetainėje aptiktas posakis „Teismo tyrimas negali pabloginti situacijos, jis gali ją tik pagerinti“ šiai situacijai visiškai netinka.
Šiek tiek istorijos
2012 metų vasario 17 dieną aplinkos ministras patvirtino vilkų populiacijos gausos reguliavimo planą, kuriame numatė, kaip vykdoma apskaita, apibrėžė, kad minimalus siektinas vilkų skaičius Lietuvoje yra 250, ir nustatė taisykles, kokių priemonių imtis, jei vilkų sumažės iki šios ribos.
Vasario pabaigoje miškininkai atliko apskaitą valstybiniuose miškuose, laikydamiesi plane aprašytos metodikos, o susirinkusi komisija apibendrino duomenis ir paskelbė savo verdiktą – Lietuvoje valstybiniuose miškuose ir rezervatuose gyvena apie 250 vilkų.
Birželio 5 dieną ministerija patvirtino maksimalų 50 vilkų sumedžiojimo limitą, nenumatydama papildomų priemonių, t. y. rajonavimo, nors į apskaitą įtraukta tik 250 vilkų, o duomenys apie žalą tokiu metų laiku negali būti žinomi.
Tik prieš pusmetį priimto reguliavimo plano ir pasirašyto įsakymo neatitikimas bado akis, tad natūralu, kad po dviejų savaičių atsitiktinai (ministerija pamiršo, kad būtų gražu informuoti) įsakymą aptikusi „Baltijos vilko“ komanda liko nemaloniai nustebinta. Po ilgų diskusijų, kaip reaguoti, buvo nuspręsta kreiptis ir į teismą.
Ir štai 2012 metų gruodžio 31 dieną teismas paskelbė, kad „Baltijos vilko“ skundas atmestinas, nes 250 vilkų į apskaitą įtraukta tik valstybiniuose miškuose ir rezervatuose, kurie sudaro tik 50% visų miškų, o medžiotojai visuose medžioklės plotuose suskaičiavo net 976 vilkus. Pagal tai, kas konstatuota teismo, reikėtų sutikti, kad Lietuvoje gyvena daugiau nei 250 vilkų, tad ministerija pagrįstai netaiko papildomų apsaugos priemonių, o teismas atkūrė teisybę.
Ir vis dėlto kai sužinojau apie šį sprendimą, mane apėmė jau minėtas jausmas, kad kažkas čia yra iš esmės ne taip.
Kas ne taip teismo sprendime?
Po ilgų svarstymų pavyko suprasti, kas mane labiausiai liūdina šiame teismo sprendime. Priežastį trumpai apibūdinčiau taip: teismas paglostė Aplinkos ministeriją už deklaruojamų vertybių bei tarptautinių įsipareigojimų nesilaikymą ir taip įteisino jos valdininkų aplaidumą. Pateikiu savo svarstymus, atvedusius prie šios išvados.
1 teiginys: 250 vilkų į apskaitą įtraukta tik valstybiniuose miškuose, kurie sudaro tik 50% visų miškų . Bet juk privatūs miškai yra išsidėstę pramaišiui su valstybiniais, o vilkų užimamos teritorijos gana didelės (maždaug 200-300 kvadratinių kilometrų ploto arba 15 kilometrų skersmens) ir vilkai per dieną savo teritorijoje nukeliauja nemažą atstumą (vidutiniškai apie 20 kilometrų), tad tikrai tą pačią apskaitos dieną turėtų kirsti ir privatų, ir valstybinį mišką.
Pažvelgus į žemėlapį, kuris, beje, buvo pateiktas ir teismui, akivaizdu, kad apskaitos rezultatus taip paprastai padauginti iš dviejų nelogiška, o ir kokie nors kiti daugikliai abejotini, neatlikus labai rimto mokslinio tyrimo. Teismo sprendimas ignoruoti šį faktą man atrodo keistai, bet jaučiu, kad pagrindinė neteisybės jausmo priežastis glūdi visai ne čia.
2 teiginys: visuose medžioklės plotuose suskaičiuoti net 976 vilkai ir tai įrodo, kad jų tikrai daugiau nei 250 . Kas žinoma apie medžiotojų vykdomą apskaitą?
Tik tai, kad ji yra labai nepatikima. Tai pagrindžia visi mano skaityti moksliniai straipsniai, apie medžiotojų nuo lubų nurašomus skaičius nuolat kalbama žiniasklaidoje ir net Gamtos tyrimų centras savo rengtame vilkų populiacijos valdymo plane miškininkų apskaitą nurodo esant patikimesnę.
Tiesa, teismas galėjo to ir nežinoti, nes ministerija, pateikdama duomenis, pamiršo apibūdinti jų patikimumą.
3 teiginys: juk 250 – tik minimalus skaičius, o iš tiesų populiacija yra didesnė . Bet kodėl tokiu atveju reguliavimo plane numatyta minimalaus skaičiaus metodika?
Kas trukdė apsibrėžti patikimesnę apskaitos metodiką, ypač turint galvoje, kad „Baltijos vilkas“ ne kartą siūlė tai padaryti? Nesąžininga ginčyti metodiką, kai gauti nepalankūs skaičiai.
Taip pat teisybės dėlei reikėtų pažymėti, kad apskaičiuoti 250 vilkų nėra minimalus skaičius, nes komisija apibendrindama nesilaikė minimalaus skaičiaus nustatymo metodikos. Neatsitiktinai jos ataskaitoje parašyta, kad yra „apie 250” vilkų, o ne „ne mažiau kaip 250” – skirtingai negu lūšims, kurios skaičiuojamos tik pagal šviežius pėdsakus, kaip ir nurodo metodika.
Turėdama prieigą prie pradinių duomenų, aš žinau, kad šis mažas žodžių žaismas leido skaičių padidinti maždaug 30%, palyginti su tuo, kuris būtų gautas griežtai laikantis metodikos. Teismas apie tai buvo perspėtas, tačiau, matyt, nesusigaudė – juk ne biologai, kad suprastų visus niuansus.
Skaudu, kad patingėjo gilintis, bet jaučiu, kad mano nusivylimo esmė ir vėl ne čia.
4 teiginys: ministerijos argumentai, kad skaičiuota tik valstybiniuose miškuose, o medžiotojai suskaičiavo žymiai daugiau, galėtų įpareigoti atlikti tam tikrą skaičiaus korekciją į didesnę pusę . Gal, bet kas ir kada sutarė bei kur aprašė, kaip tai turi būti daroma?
Kur aš tokį aprašą galėčiau rasti ir susipažinti? Ogi niekur.
Palaukite, palaukite – niekur?! Jaučiu, kad būtent tas „niekur“ ir yra esmė.
Jeigu skaičius, gautas pagal aiškiai reglamentuotą metodiką, gali būti tikslinamas niekur neaprašytu būdu, tai reiškia, kad suinteresuota pusė visada gali jį pakoreguoti taip, kaip reikia. Praėjusių metų įsakymas dėl limito parodė, kad toks tikslinimas Lietuvoje laikomas normaliu, tad ar yra bent menka tikimybė, kad medžiokle suinteresuoti ministerijos valdininkai pritaikytų medžioklę ribojančias apsaugos priemones?
Tas pats įsakymas atsakė – ne. Taigi, Lietuva neturi skaidrios vilkų populiacijos vertinimo sistemos, ir viskas, kas parašyta reguliavimo plane apie apsaugą, yra tik akių dūmimas ir gražūs beverčiai žodžiai.
Manau, teismą turėjo bent jau sugluminti ministerijos pateikiami skaičių rebusai, kai metodika aiškiai aprašyta plane, o pataisos daromos remiantis nežinia kuo.
5 teiginys: gal ir tiesa, kad ministerija nesugebėjo sukurti skaidrios vilko populiacijos vertinimo sistemos, bet tada „Baltijos vilkas“, jei tokie gudrūs, galėjo pateikti tikslesnius skaičius. Labai daug lietuvių tenkina dabartinė sistema arba jiems vis vien, tad kodėl reikėtų ką nors keisti, kai tuo suinteresuota tik maža rėksnių grupelė?
Tegu patys už savo pinigus ir skaičiuoja. Bet ta grupelė gal ir ne tokia maža – juk peticiją pasirašė net 7 tūkstančiai...
Ir kažkur giliai jaučiu, kad tai nėra žmonių skaičiaus ar išleistų litų klausimas – tai pirmiausia susiję su vertybėmis. Ar kada bandėte skaityti kokią konvenciją ar direktyvą?
Tai dokumentai apie vertybes, o Lietuva, ratifikuodama juos, deklaruoja, kad visa, kas ten parašyta, yra ir Lietuvos vertybės. Taigi, atsiverčiu Buveinių direktyvą ir skaitau – širdis džiaugiasi, kaip jos tekstas atitinka mano poziciją ir siekius.
Direktyva teigia, kad biologinė įvairovė yra vertybė ir kad mes – europiečiai – norime ją išsaugoti. To siekdamos valstybės narės turi vykdyti rūšių apsaugos būklės stebėjimą, atkreipdamos ypatingą dėmesį į prioritetines rūšis, o vilkas tokia ir yra.
Taigi – ne maža grupelė susigalvojo, kad reikia kažką saugoti, o visa Lietuva deklaravo tai kaip savo vertybes ir dabar ministerija yra įpareigota jomis vadovautis. Ir tik ministerija, būdama vykdomoji valdžia bei turėdama galimybę skirstyti lėšas, gali ir privalo užtikrinti skaidrų svarbių rūšių būklės stebėjimą ir apsaugą.
Atsakomybę perkelti nevyriausybinėms organizacijoms yra mažų mažiausiai neteisinga.
O tai kuo čia galėjo padėti teismas? Į šį klausimą negaliu atsakyti, tik žinau, kad šis teismo tyrimas situaciją pablogino, nes ministeriją paglostė už vertybių ir tarptautinių įsipareigojimų nesilaikymą.
O galėjo leisti suprasti, kad už šią skaičių makalynę pirmiausia atsakinga pati ministerija ir ji privalo kuo greičiau susitvarkyti. Nuo šiol valdininkai žinos, kad gali atsakomybę perkelti nevyriausybinėms organizacijoms ir toliau nieko nedaryti, o gal net kenkti.
Taigi, šunys loja, o karavanas eina, bet ar deklaruotų europietiškų vertybių kryptimi?
Komentarai (3)
Mazuronis susitvarkys. Ši ministerija pakliuvo į geras rankas,nors aš tuo labai abejojau. Jaučiuos už tai šiandien nesmagiai.
teisesaugos mafija o teisesaugos mafija dengia politikus:) Tai ir yra KGB pedofiline banditu "chunta" kuria visi praso ivardinti gerbiamos N.Venckienes:) Ta jau mato ir paprastas Lietuvos pilietis :)
dirba teisejai ?