Viskas yra gerai(35)

Jakimavičiaus straipsnius perskaitau visus visada. Protingas, dvasingas žmogus. Taikliai, aiškiai ir konkrečiai rašo. Pagarba Jam. Tikrai žiauriai atrodo tas Sąjūdžio minėjimas su Grybe... Baiu. Lyg išsityčiojimas iš visko, kas tautai šventa...

Seimas valdo-ateina ubagai po kadencijos milijonieriai{didžioji dauguma},net ir Mazuronio nebegirdžiu taip mėgto ..."mieli Lietuvos žmonės...".Matomai už skalūnus pažadėtas otkatas,pakeitė mąstymą.

Kad mes nieko nerenkame,o tik balsuojame.Isrenka,o mes durneliai ir prabalsuojame uz parinkta prezidenta,uz seiman brukama ''tautos atstova''.Reitigais pudrina liaudziai smegenis,o mes,kaip tie oziai,ziurime i tuos reitingus ir balsuojame ne uz asmenybe,o uz reitinge uzimama vieta.Te gyvuoja Lenino anukai!!!!!!

kad proto tamsa yra labai tamsi...

Jums nebūtina būti Liudviko Jakimavičiaus advokatu, nes čia ne teismas ir niekas jo teisių čia nepažeidė. Jeigu jūs turite omeny žodį "advokatas", kaip ginėją, tai vėl gi nereikia jo ginti, nes jo niekas nepuola. Iš mano pusės buvo parašyta kritika dėl kartais aklo citavimo autoritetų, kas yra Lietuvoje ypač populiaru, ir būtent tai panaudojo savo straipsnyje Liudvikas Jakimavičius. Aš, vėl gi, nesu nusistatęs nei prieš autoritetus ar jų citavimą, nesu taip pat nusistatęs ir prieš Liudviką Jakimavičių ir aš gerbiu šitą žmogų už gana neblogus straipsnius. Bet kiek aš jį negerbčiau, duotu konkrečiu atveju yra prašauta pro šalį. Ir aš apie tai rašiau, kad autoritetai nėra absoliutai, kuriems užteko prasižioti ir iš jų burnų pasipylė vien tik išmintingi žodžiai arba vien tik tiesa, kaip ta Saulės šviesa. Žmonija vystosi ir autoriteto pasakyti žodžiai nėra amžini, o išgyvena tik tam tikrą laiko tarpą. Tokių autoritetų, kurių žodžiai yra amžini arba tokiais laikomi yra labai nedaug, tai gali būti kaip pavyzdys: Konfucijus, Lao Dzė, Buda, Zaratustra, Kristus, Mahometas ir dar galima būtų išvardinti 10 ar daugiau vardų. Bet, kaip ten bebūtų, šitie žodžiai, kas juos besakytų, yra skirti man. Ir aš turiu pilną teisę patikrinti ar jie atitinka dabartyje egzistuojančią tikrovę. Tad dabar aš parašysiu dar daugiau kritikos, nors nesiruošiau šito daryti. Štai autoriaus tekstas: "Ne visados viskas yra numatoma. Orų prognozės irgi nėra patikimos, nors prie kompiuterių monitorių dirba galingos sinoptikų brigados. O tikrovės tyrinėjimas yra nepelningas ir gana tuščias užsiėmimas, ypač kai tyrimo objektas yra politinė realybė. Gali išeiti į gatvę ir plika akimi pamatyti, kad realybė šiek tiek skiriasi nuo pasakojimo, kurį išgirsti per visuomeninio transliuotojo ar "Žinių radijo" kanalus bei laikraščius. Yra žmonių, kurie visu tuo tiki, bet yra ir Rene Descartes'o mokinių, kurie vadovaujasi jo taisykle „viskuo abejok“. Tai dabar būsiu labai griežtas. Šitoje autoriaus teksto dalyje nėra nei gramo tiesos. Paimkime nuo pradžių:"Ne visados viskas yra numatoma". Galima pasakyti, kad autorius parašė:"Ne visada šviečia saulė". Na ir kas iš to? Kokia šio sakinio prasmė? Kur visa tai veda? O veda, pasirodo, link šios idėjos: "O tikrovės tyrinėjimas yra nepelningas ir gana tuščias užsiėmimas, ypač kai tyrimo objektas yra politinė realybė". Štai čia man ir užkliuvo šita idėja, nes tai absurdų absurdas. Tikrovės tyrinėjimas yra net ne milijonus kartų, o milijardus kartų vertingesnis, nei gintaro rinkimas ar aukso kasyba. PROBLEMA YRA TAME, KAD ŠITO DARBO LIETUVOJE NIEKAS NEATLIEKA. O TAI REIŠKIA, KAD ŽMONĖS DIRBA, MOKA MOKESČIUS, TIE MOKESČIAI YRA VĖLIAU KAŽKUR KAŽKAIP PANAUDOJAMI, BET NEEGZISTUOJA NEI VIENOS ISNTITUCIJOS, KURI PATEIKTŲ ŠIO ŠIMTŲ TŪKSTANČIŲ ŽMONIŲ DARBO TRIŪSO ANALIZĘ. Todėl pilna Lietuvoje čekuolių-šnekuolių, kai persijojęs visas tas šnekas, negali atrasti nei kruopelytės to, ko reikia dabartiniam Lietuvos piliečiui. Susidaro įspūdis visiškai neracionalaus Lietuvos valstybės valdymo. Todėl man buvo apmaudu, kad maža to, kad politikai nenori atspindėti tikrovėje vykstančių dalykų, nes jie tai daro sąmoningai, kad nebūtų matyti jų darbo rezultatų, bet kai dar prie jų prisideda šiuo klausimu inteligentai, tai kas begali būti blogiau? Reikia pagaliau suprasti, kad tikrovė yra brangiau už viską, ir kad būtent tikrovės atvaizdavime menininkai sukuria šedevrus, o mokslininkai atranda naujus dėsnius. Dėka tikrovėje egzistuojančios lietuvių kalbos žmonės gali bendrauti tarpusavyje, planuoti savo gyvenimą, auginti vaikus ir atsigerti šalto mineralinio vandens karštą vasaros dieną. Ir tautos sėkmė priklauso nuo to, kaip tos šalies inteligentija, kartoju, ne politikai, nes retas politikas būna protingu žmogumi, sugeba atspindėti savo rašiniuose, poezijoje, moksliniuose darbuose tos tikrovės elementus ir jos visumą. Lietuviai palieka savo šalį ne dėl to, kad jiems norisi gyventi kitur, kur yra geriau, o todėl, kad šioje šalyje nebėra tikrų dalykų, t. y. tikrų vertybių. Nebėra inteligentijos, kuri yra "ne prosloika", kaip sakė Leninas, o vedančioji tautos jėga. Šioje šalyje žurnalistas, turėdamas VU diplomą, nesugeba parašyti straipsnio, kad žmonės gautų vertingą informaciją; valstybės tarnautojas nesugeba atlikti savo pareigų, bet maža to, kad jis jų neatlieka, jis dar įsigudrina padaryti mokesčių mokėtojui žalą, nors būtent mokesčių mokėtojo dėka jis gauna atlyginimą. O kur yra tie filosofai, kurie per 23 metus taip ir "nesuspėjo" įvertinti PAČIO FAKTO, KAS ĮVYKO SU TSRS IR TA PAČIA LTSR? Juk tai įvyko materialistinės filosofijos krachas. Tai, jeigu nepasitvirtino materialistinės filosofijos teiginiai, kuriuose buvo teigiama, kad JOS DIDENYBĖ TIKROVĖ yra tokia ir tokia, o iš tikrųjų, ji pasirodo yra kitokia, tai KODĖL REIKIA STATYTI LIETUVOS VALSTYBĘ ANT TOKIO PAT SUKIUŽUSIO MATERIALISTINIO PAGRINDO, KOKS JAU BUVO. PASIRODO, KAD UŽTENKA TIK PAKEISTI PAVADINIMĄ - KOMUNIZMĄ KEIČIAME Į KAPITALIZMĄ. Kad politikui neaišku, kad lipti ant to pačio grėblio yra neprotinga, tai čia nieko nuostabaus, nes jis įsitikinęs, kad už visus padarytus nuostolius sumokės tauta, o ne jis. Bet labai keista, kad šito dalyko nesupranta didžioji dauguma mūsų inteligentų. Neturi jokios perspektyvos valstybė, kurioje Materija yra statoma į pirmą vietą, o Žmogus į antrą. IR TSRS ISTORIJA, TAI BŪTENT TOKIOS KLAIDINGAI ŽMONIŲ PRIIMTOS UŽ TIKROVĘ, MELAGINGOS FILOSOFIJOS ARBA MELAGINGŲ IDĖJŲ ĮGYVENDINIMO ISTORIJA. Ko laukia ir dar tikisi Lietuvos piliečiai? Kad atsiras nors keletą inteligentų arba tautos lyderių, kurie, skirtingai nei dabar esantys inteligentai, neniekins tikrovės, ne menkins jos, nebėgs nuo jos, ne ignoruos jos ar ne spjaudys ant jos, o paims tą tikrovę arba jautį už ragų, pasakys tautai, kad šiandien yra taip ir taip, ir todėl darome taip ir taip. Ir iš tos blogos tikrovės padarys tinkamesnę ir priimtinesnę šiai tautai tikrovę. Tokia yra inteligento arba kaip senovėje sakydavo aristokrato pilietinė pareiga: rūpintis savo valstybės reikalais ir iš blogos tikrovės padaryti gerą tikrovę. O mūsų dabartiniai inteligentai Lietuvoje, - tai niurzgantys, nepatenkinti nei savimi, nei kitais burbekliai, kurie, jeigu pasakyti tiesą, TAI NORI, BET NEGALI, TODĖL VISKAS LIEKA KALBŲ LYGYJE. Koks nors apykvailis čekuoliukas metų metais šneka, šneka, šneka, šneka ir kas iš to? Taip žmogus ir prašneka tuščiai visą savo gyvenimą. Bet bobutės jo klauso, taip pat, kaip ir jaunos dvidešimtmetės ar trisdešimtmetės bobutės, kurios ištisomis valandomis sėdi prie televizoriaus ir klauso kokio nors čekuoliuko patarimų. Todėl L. Jakimavičiaus teiginys, kad "tikrovės tyrinėjimas yra nepelningas ir gana tuščias užsiėmimas" yra ne tik klaidinantis teiginys, bet ir absoliuti nesąmonė. Tikrovės tyrinėjimas yra pats didžiausias darbas, kurį atlieka dvasia arba ŽMOGUS. Žmogus tiria materija, gauna duomenis ir po to nusprendžia, ką jam su ta materija daryti. Materija žmogui yra priemonė, žaisliukas ir jis iš jos ką nors sumaigo. Tą dalyką jis vadina kūryba, kuo yra apdovanotas žmogus ir netgi paprastos gyvybės formos. Politikai taip pat gali būti žaidėjai, bet jiems reikia nubrėžti griežtas taisykles, nes dėl susireikšmininimo jie nenori joms paklusti. Bet, kad būtų žaidimas, politikams reikalingas teisėjas, kuris kontroliuotų, kad politikas savo žaidimo įkarštyje nepamirštų apie galiojančias taisykles. Todėl mes matome, kad buvo pakeistos materijos dalybų taisyklės, tačiau nepasikeitė tai, kas aprašyta Orwell'o "Gyvulių ūkyje". O TIKROVĖ yra tokia, kad psichiatrija yra VALSTYBĖS IDEOLOGINĖ PLATFORMA. O psichiatrai laiko žmogų už gyvulį. Psichiatrijos pusseserė psichologija gimė marksizmo laikais, t. y. šios materialistinės filosofijos plitimo laikotarpiu. Ir todėl Premjero Kubiliaus patarėju tampa psichiatras Alekna. Mokyklose mokytojus išstūmia psichologai, kurie aiškina mokiniams, kad visos problemos yra smegenyse, bet ne mąstyme arba požiūryje į materiją ir įvairius energijos apsireiškimus. Aišku, jie jokiu būdu jums nepasakys, kad psichiatrija ir psichologija yra pagrindinė mūsų valstybės bėda ir pati didžiausia problema. Jie prikimšo įvairiomis teorijomis televizijas, universitetus, mokyklas, politiką, teisinę sistemą, todėl niekas neveikia, nes tai yra teorijos, kurios neturi jokio realaus pagrindo. Paradoksas yra tame, kad materialistais save vadinantys žmonės, ir aršūs tos filosofijos propaguotojai - komunistai, psichiatrai ir psichologai, yra atitrūkę nuo realiai egzistuojančių dalykų materialiame pasaulyje, nes daugelis dalykų, jiems atrodo, kaip tiesa. Ir ko jie nesugeba padaryti? Tai patikrinti savo teorijų atitinkamumą realiai egzistuojančios aplinkos dėsniams. Štai tokio paprasto dalyko nepajėgia išmokyti mūsų tautinė švietimo sistema. O ji tapo neįgali tik todėl, kad ji tapo prikamšyta negyvų psichologinių teorijų ir jų sekamų pasakų, kad žmogaus problemos glūdi smegenyse.

mhm.has.it

Komunistai valdo, ir nėra norinčių juos nuversti. Jei jau visiškai tiksliai, tai jie valdo pakaitom su konservatoriais, bet esmė tame, kad konservatoriams komunistai ne priešai - tik dėl akių kartais palenktyniauja, kad "nesušaltų". Yra esminiai momentai, kurie įrodo kad konservatoriams komunistai TSKPistai yra visai priimtini. 1. Konserrvatoriai įkalbėjo TSKPistę iš aukštosios partinės mokyklos kandidatuoti į prezidento postą, palaikė jos kandidatūrą ir agitavo už ją balsuoti. 2. Konservatoriai būdami Seime valdantieji, į VRK vadovo postą naujai kadencijai nerado nieko geresnio už TSKPistą iš aukštosios partinės mokyklos Z. Vaigauską. 3. Kai valdėl komunistų vyriausybė (G. Kirkilo) - konservatoriai rėmė šią vyriausybę, pasirašė rėmimo dokumentą. 4. Konservatoriai būdami Seime valdantieji nepadarė nieko, kad TSKPistų tarnai - etatiniai okupacijos laikų KGBistai - būtų pašalinti iš aukštų postų Policijoje, Generalinėje prokuratūroje ir pan. // Politinių jėgų, pajėgių įveikti komunistų ir konservatorių TANDEMĄ - Lietuvoje kol kas nėra. Deja. Tai nereiškia kad nereikia siekti teisingumo. Reikia. Kova su blogiečiais yra bene prasmingiausias užsiėmimas gyvenime.

Sąjūdis kovojo būtent prieš gribauskaites ir kita sovetinią nomenklatūra. Kur mes atėjome. Komunistai švenčia Sąjūdžio metines.

Ponas Liudvikai, iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad esate teisus. Tačiau tik iš pirmo žvilgsnio. Ar Jums neatrodo, kad jau prasidėjo LR prezidento rinkiminė kampanija? Žinoma, valdantieji labai nori turėti sau ištikimą kandidatą,kad jie galėtų ir toliau daryti ką nori. Todėl neturėtų stebinti panašaus tipo straipsnių gausa. Aš nemanau, kad JE Grybauskaitė ideali Prezidentė. O gal Jūs galite pasiūlyti geresnį kandidatą? Deja, kaip čia kažkas jau minėjo, kalčiausi ne prezidentai ar kiti netikę pareigūnai. Kalčiausi mes, nes mes juos išrinkome.

Pagrindinė bėda - ne Seimas, pagrindinė bėda - mes patys: bailiai ir pinigų vergai.

13-tam komentarui: nesu Liudviko advokatas. Manau, kad sakant "abejok viskuo", turima galvoje ne neryžtingumas ir baimė priiminėti sprendimus, bet siūlymas visose situacijose bandyti rasti ir remtis pirminių šaltinių informacija

geras 1 komentaras /ne seimas pagrindine beda,esme yra begalinis zmoniu kvailumas/

geras skaicius 13 ir labai geras 13 komentaras

geras labai straipsnis/ idomiai su prezidente ,kuri daznai yra nei prie ko /ypac ,kai zmones kreipiasi su svarbiom problemom/pvz.del Garliavos mergaite ,kuri ikalinta kazkodel/ bet jokio susirupinimo vaiku is prezidentes puses,jokio supratimo ,kad tai maza mergaite ,kuria isnese klykiancia /nu zodziu baisu viskas lietuvoj ,todel zmones ir emigruoja neapsikente/

Gerai rase Gajauskaite. Lietuva neturejo tik viena lietuvi prezidenta ir tas buvo zemaitis. Tai jei zmones yra be savigarbos ir jam tas pats kas ji valdo rai apie ka galima sneketi?

ruošiasi atiminėti visų vaikus.Eina sau tas Sąjūdis prie ko privedė...Duokite tėvams dirbti,uždirbti,tada reikalaukite atsakomybės.

grietinėlę graibė ir graibo.Kiaulės akimis.

V.Landzbergis?Nė žodžio kritikos D.Grybauskaitei?Negi antžmogiškai neklystanti?

informaciją dėl Snoro?

o bevalė Lietuva.

youtube.com/watch?v=P-YP6jBw4A0 Kur Lietuvoje dingsta jaunuoliai?

"Ten buvo labai geros KGB instrukcijos, kaip jų agentams veikti visose Sąjūdžio grupėse. Kaip pavyzdžiui, buvo aiškinama, kaip veikti švietimo ... Šį pasakojimą radau po vienu straipsniu. Gal privers susimąstyti. - 2000 m. neva už pasikėsinimo į Konservatorijos direktorių Laimutį Vilkončių organizavimą buvo nuteistas kalėti šešerius metus Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos vicepirmininkas Kęstutis Milius, tuometinis L. Vilkončiaus pavaduotojas. K. Milius tuomet buvo šiuo metu taip pat teisiamo savanorio Algirdo Petruševičiaus padėjėjas. Kas nutiko tą 1998 m. vasario 10 d. , kai L. Vilkončius buvo sužeistas? Iš K. Miliaus kaltinamosios išvados galima pamanyti, kad “kaitinamasis M. Rimša, vykdydamas K. Miliaus užsakymą nužudyti L. Vilkončių, nukreipęs ****oleto laibgalį nukentėjusiam į krūtinę, vieną kartą iššovė į L. Vilkončių, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios - nes šūvio metu L. Vilkončius netikėtai atsistojo, dėl ko buvo sužaloti ne krūtinės ląstos gyvybiškai svarbūs organai, bet pilvas”… Policija priėjo- išvados, kad į L. Vilkončių iš keleto metrų atstumo šauta iš labai galingo italų gamybos ****oleto “Berreta”, tačiau jau tada ginklų žinovams kilo daug klausimu - kodėl iš arti šovus iš tokio galingo ginklo, kulka įstrigo poodiniame riebalų sluoksnyje, o sužeistasis jau kitą dieną buvo išleistas į namus. Kodėl Panevėžyje Okuličius analogišku ****oletu “Berreta” iššaudė būrį vyrų, ir beveik visi jo šūviai buvo mirtim, o čia - šauta iš kelių metrų atstumo - ir kulka įstrigo “poodiniame sluoksnyje”. Apie tai, ką mano apie šį pasikėsinimą, LL ir paklausė Kęstučio Miliaus: - Kodėl sakote, kad esate nekaltas? - Būdamas kalėjimuose, ten sutikau šimtus Lietuvos gynėjų, kuriems buvo sufabrikuotos bylos, kurie buvo susodinti į kalėjimus ir palikti likimo valiai. Iš pradžių aš galvojau, kad esu vienintelis, tačiau vėliau supratau, kad smarkiai klydau. Su manimi vienoje kameroje sėdėjo toks Gintautas Žemaitis, buvęs Kalvarijų muitinės posto vadas. Jis pasakojo, kad pirmaisiais Nepriklausomybės metais jie buvo sudaužyti OMONO, sukišti į vagonėlį, tikintis, kad jie ten visi sudegs. Tačiau muitininkai stebuklingai išsigelbėjo. Vėliau prokurorai, vadovaujami to paties dabartinio VSD šefo A. Pociaus, garantuotai jiems suorganizavo provokaciją. Kai į valdžią atėjo LDDP, jiems reikėjo pakeisti muitinių vadus, ir G. Žemaičiui pasakė, kad jis nekvalifikuotas, ir jį atleido. Po to jis nuėjo dirbti policijos įgaliotiniu, prieš jį buvo įvykdyta provokacija, jis buvo nuteistas dviem metams lygtinai, tačiau kadangi jis vis skundė šį sprendimą, tai galiausiai Aukščiausiasis teismas nuteisė jį septyniems metams kalėjimo, kad nesiskųstų ir nepasakotų, kaip prokurorai rengė prieš jį provokaciją. Tokių pavyzdžių aš galėčiau papasakoti šimtus. Todėl nusprendžiau papasakoti ir savo gyvenimo istoriją - ne dėl to, kad sukelti kokį skandalą, tačiau tam, kad suprastumėte šiuo metu teisiamo savanorio Algirdo Petruševičiaus atvejį. 1996 m. buvau išrinktas Savanorių sąjungos vicepirmininku. Tuo metu dirbau Vilniaus Konservatorijoje, kuriai tuo metu vadovavo kompozitorius Mikalojus Novikas. Konservatorijos ūkio dalies vedėju dirbo Šaulių sąjungos narys Kęstutis Vidžiūnas. Tuo metu Šiaulių sąjunga neturėjo pinigų net uniformoms nusipirkti, todėl Šiauliai vykdė apsaugos funkcijas ir taip užsidirbdavo. Pvz. , Vilniuje jie saugojo tuo metu garsią firmą” Minolta”. K. Vidžiūnas tuo metu buvo geras SKAT (savanoriškos krašto pasaugos tarnybos) nario Algimanto Valucko draugas. Jis kartu su kitais” A. Butkevičiaus vyrais tuo meru saugojo KGB rūmus ir vieną naktį tuose rūmuose sulaikė vieną bėglį, kuris nešėsi KGB dokumentus. Savanoriai tuos dokumentus atėmė ir laikė juos pas save, niekam jų neatidavė. 1997 m. pradžioje pas mane užėjo A. Valuckas. Nors aš jį ir pažinojau, tačiau nieko bendro su juo neturėjau. Jis man pasakė, kad aš esu penktas jo patikimas žmogus, pas kurį jis norėjo padėti KGB dokumentų kopijas. Nors tuo metu pas mus vyko remontas, tuos dokumentus įsidėjau pas save į seifą. Neturėjau net laiko paskaityti tų dokumentų. Tuo metu buvau visuomeninis Seimo nario A. Petrusevičiaus patarėjas. 1997 m. gegužės 19 d. , kaip man papasakojo K. Vidžiūnas, jam paskambino A. Valuckas ir paprašė padėti mane surasti, nes yra “didelių problemų” dėl tų KGB dokumentų. Po poros dienų K. Vidžiūnas man papasakojo, kad A. Valuckas staiga mirė, nors neseniai buvo praėjęs medicininę komisiją, ir medikai nenustatė jam jokių sveikatos sutrikimų. Kitą dieną, kai man paskambino, kad yra didelių problemų dėl KGB dokumentų, A. Valuckas išvažiavo į mokymus, atsigėrė arbatos ir krito negyvas. Pasklido kalbos, kad jis buvo nužudytas, nunuodytas, tačiau aš į tai nelabai kreipiau dėmesio. Tačiau po jo mirties savanorių tarnybą masiškai ėmėsi krėsti visokios revizijos. Kai po A. Valucko mirties aš atsidariau seifą, ir pažiūrėjau, kas ten per dokumentai, kuriuos buvo jis pas mane padėjęs. Ten buvo labai geros KGB instrukcijos, kaip jų agentams veikti visose Sąjūdžio grupėse. Kaip pavyzdžiui, buvo aiškinama, kaip veikti švietimo sistemoje - darželiuose, mokyklose, proftechninėse mokyklose, aukštosiose mokyklose ir t. t. Perskaitęs tas instrukcijas, supratau kuriuos žmones į Konservatoriją buvo infiltravusi KGB. Ten buvo ir KGB agentų sąrašai, tačiau jie buvo įrašyti slapyvardžiais ir dar pažymėti septyniais skaičiais. Vadinasi, neturėdamas kodo. negalėjai sužinoti jų pavardžių. Paskaitęs tuos dokumentus, sudėjau juos atgal į seifą. Tuo metu Konservatorijos direktorius Novikas man prasitarė, kad jis yra spaudžiamas atleisti mane iš darbo, tačiau galiausiai Konservatorijos direktoriumi buvo paskirtas L. Vilkončius. Po Kalėdų grįžau į darbą, atsirakinau seifą, ir pamačiau, kad tie KGD dokumentai dingo, o mano seifo durys yra įlenktos. Nuo to laiko ir prasidėjo mano košmarai - buvau teisiamas už pasikėsinimo į L. Vilkončių neva organizavimą, ir nuteistas… Apie mane buvo prirašyta visokių straipsnių. Galiausiai, kai išėjau iš įkalinimo įstaigos, pas mane atvažiavo vienas žurnalistas iš “Echo Litvi”, kuris buvo išvertęs “Durnių laivą” į rusų kalbą, ir jis man pasakė, kad “KGB iki šiol mano, kad A. Valuckas manimi pasitikėjo, ir kam jis man perdavė tų dokumentų originalus, ir kad jie iki šiol yra pas mane”. Šis žurnalistas man patarė nevaikščioti per pėsčiųjų perėjas, net ir degant žaliam šviesoforui. Aš tik nusišypsojau ir atsakiau, kad mane ir taip jau du kartus automobilis bandė partrenkti, vieną kartą nutrenkė, tačiau Dievas išgelbėjo: Jis man dar patarė su svetima kompanija į balius nevaikščioti ir neslankioti užkaboriais. “Pasikėsinimas prieš tave nebus organizuotas, tačiau nelaimingas atsitikimas lengvai gali įvykti”, - sakęs šis žurnalistas. - Kokią įtaką jūsų gyvenimui turėjo šis įvykis - prisilietimas prie KGB dokumentų? - Aš noriu pasakyti, kad mano gyvenimas yra taip sugriautas, kad jau nieko iš jo nebeliko. Vienas dalykas, esu apšmeižtas. Buvau nuteistas už tai, kad aš neva organizavau pasikėsinimą prieš L. Vilkončių - “Ekstros” straipsnis apie tai iki šiol yra internete, kad visi iki šiol jį galėtų paskaityti. Po to, kai išėjau iš kalėjimo, aplankiau ir teisėjus, kurie mane teisė, ir prokurorą Slapšinską, kuris mane kaltino, ir kuris dabar jau dirba Generalinėje prokuratūroje. Visi tik skėsčiojo rankomis. Nes pagrindinis liudininkas, pavarde Sudikas, kuris paliudijo, kad aš liepiau pasikėsinti į Vilkončių, žuvo man sėdint kalėjime. Jis buvo nušautas Estijoje. Todėl kai mane teisė dėl neva Konservatorijoje nerūpestingai atliktų pareigų, teisme prokurorams, sakydamas paskutinį žodį, pasakiau, kad kai išeisiu iš kalėjimo, visą likusį gyvenimą ieškosiu tų, dėl kuriu kaltės buvau nuteistas, ir išsiaiškinsiu, kas organizavo šią provokaciją. Po mano šių žodžių praėjus keliems mėnesiams išgirdau, kad pagrindinis mano bylos liudininkas buvo nušautas į gaivą. Teisme visi, kurie buvo kaltinami, buvo paleisti, nuteistas aš vienintelis, o tas, kuris šovė, ir taip jau buvo nuteistas penkeriems metams už kitus nusikaltimus, todėl jam sugretino bausmes, ir paliko tuos pačius penkerius metus. Man būnant kalėjime, prieš mane buvo iškelta dar viena byla - dėl tariamo piktnaudžiavimo tarnyba, ir nuteisė pagal straipsnį “nerūpestingas valstybės tarnautojo pareigų, atlikimas”. Aš nežinojau, kad mane gali nuteisti ir pagal ši straipsnį, nes aš buvau tik Konservatorijos direktoriaus pavaduotojas administracijai. Ir mane nuteisė už tai, kad Konservatorija taikė neva per mažas kainas patalpų nuomininkams, ir dėl to neva per šešerius metus padaryta žala - apie 140 tūkst. litų. Dėl to mane nuteisė dešimt mėnesių kalėti ir sumokėti 140 tūkst. litų menamos žalos. Teisme klausiau, kodėl tos neva žalos nepadalinote direktoriui ir buhalterei, tai man atsakė, kad vėliau bus ir jų eilė. Baigėsi viskas tuo, kad aš neturiu jokio turto, o antstoliai iš mano atlyginimo išieško pusę pinigų. O aš dirbo apsaugoje. Noriu dar pasakyti, kaip buvo išardyta mano šeima. Kol aš sėdėjau, mano žmona vienoje kavinėje susipažino su JAV Taikos korpuso savanoriu iš Majamio, tas pasiūlė ją vesti, kad visą šeimą išvežti į JAV, Tuo metu šeimoje augo du mano mažamečiai sūnūs. Žmona pasiūlė mums skirtis. Kiek supratau, jiems reikėjo, kad aš kalėjime pats nusižudyčiau, kad mane atvestų iki tokios būklės, kad aš nematyčiau kitos išeities. Mano visi draugai sakė. kad šeimos neišskirs, nes šeimoje du vaikai, vienam - dveji, kitam - treji metai. Kai buvo svarstoma ištuokos byla, teisėjas klausė, ar nenorime taikytis su žmona. Atsakiau, kad mes nesipykome, tik va - meilė iš pašalies. Po posėdžio teisėjas perskaitė nutartį - man padengti teismo išlaidas ir sumokėti 500 litų baudos, nežinia už ką, ir paskelbė, kad mūsų šeima išskirta, nes aš atseit nesu šeimos žmogus. Toks buvo sprendimo motyvas. Šeima išsikraustė, o tas amerikietis po poros savaičių dingo. Po kiek laiko mano žmona ji atsitiktinai sutiko kavinėje ir paklausė, kodėl jis ją paliko. Amerikietis atsakė, kad jis tuo metu norėjo dėstyti anglų kalbą, o jam nedavė leidimo, todėl jis ir sutiko pabūti provokatoriumi. Po kiek laiko jis išvažiavo į Rusiją. Žodžiu, viskas buvo daroma tam, kad kuo greičiau pakišti mane po velėna. Vėliau mano buvusi žmona dar kartą ištekėjo už verslininko, kuris bankrutavo, ir dabar gyvena sodo namelyje. Po skyrybų mūsų keturių kambarių butas buvo padalintas - trys kambariai jai skirti, o man - vienas kambarys. Aš nuomoju tuos kambarius, žmonai atiduodu pinigus. Antstoliai net buvo paskelbę aukcioną, kad parduoti mano kambarį, niekam nepranešę. Padaviau juos į teismą, ir jis dar nesibaigė. Žodžiu, puolimas prieš mane dar nesibaigė. O tas K. Vidžiūnas, kuris vienintelis žino, kur buvo padėtį KGB dokumentų originalai, buvo uždarytas į psichiatrinę ligoninę. Jis buvo paverstas psichiniu ligoniu, kad negalėtų būti liudininkas mano byloje. Tas jo invalidumas buvo nuolat pratęsinėjamas. Netgi Rusijos ambasados darbuotojai jo klausinėjo, kur yra tie popieriai, kuriuos jis turėjo. Nuėjau pas dabartinį Vidaus reikalų ministrą R. Šukį bei Seimo narį V. Žiemelį, nes jis mano apylinkėje išrinktas. Jo paklausiau, ką man daryli, kad mane paliktų ramybėje, nes aš nebeturiu jokių KGB dokumentų originalų. Aš. suprantu, kad kai kurie žmonės, kurie buvo Sąjūdyje, ir buvo užverbuoti KGB, galbūt, dabar sėdi aukštose kėdėse, ir dabar bijo, kad ta informacija nebūtų paviešinta ar perduota žurnalistams. Man pasiūlė nueiti į LNK pas Rūtą Grinevičiūtę. Tačiau ji man pasakė, kad jai ir taip jau dvi baudžiamosios bylos iškeltos už šmeižtą, ir todėl ji nebenori lįsti į tą istoriją. Mat liudininkas - K. Vidžiūnas sutiko dalyvauti laidoje tik su kauke ir anonimiškai. Jeigu jis dalyvautų laidoje, tai prarastų savo pragyvenimo šaltinį - invalido pensiją. Nuėjau net pas Paleckį į laidą “Prašau žodžio”, jis sutiko mus išklausyti, ir pažadėjo paskambinti, tačiau taip niekada ir nepaskambino. Todėl net ir aš patikėčiau, kad Petruševičius galėjo būti prisidėjęs prie J. Abromavičiaus žūties, jeigu pats nebūčiau praėjęs to pragaro… Aš manau, kad pagrindinis liudininkas prieš A. Petruševičių - Albertas Miceika - buvo pasamdytas saugumo kaip provokatorius, ir jis du metus įkalbinėjo Petruševičių parduoti jam tuos ****oletus. Ir vienu metu, kai A. Petrusevičius visai neturėjo pinigų, jis ir sutiko tai padaryti. Tuomet A. Petrusevičiui tas A. Miceika ir perdavė saugumo pažymėtus pinigus, ir iš karto ir jį suėmė. Taip ir susidorojama su žmonėmis. O man prieš išeinant iš kalėjimo saugumas mane dvi savaites bandė priversti liudyti prieš A. Petrusevičių, nes jis nė piršto nepajudino, kad man padėtų. Todėl saugumiečiai manė, kad aš ką nors melagingai prieš jį paliudysiu, tačiau aš atsisakiau. Nes prokurorai inkriminuoja A. Petrusevičiui net ir šovinių gamyklos pastatymą - tai traktuoja kaip nusikaltimą. Net ir santykius su Kuveitu prokurorai traktuoja kaip nusikaltimą. Aš jau nekalbu apie tilto per Bražuolę susprogdinimą. Išėjęs iš pataisos namų, aš įspėjau A. Petrusevičių, kad jį seka, tačiau jis pamanė, kad tai nesąmonė. Jis man sakė, kad nežino, ar aš kaltas, ar ne, ir kad jis nesigilino į tą dalyką. O Petruševičius man sakė, kad tas A. Miceika jį du metus įkalbinėjo parduoti ginklų, ir provokavo daryti nusikaltimą. A. Miceika net teisme nepasirodė, o teismas pasakė, kad užtenka jo parodymų. Net K. Vidžiūno draugas, jo buvęs klasės draugas 1989 m. dirbo KGB, ir mums dar tada sakė, kad “visi idealistai bus nubausti. Mūsų žmonės dirba visur - tiek Sąjūdyje, tiek ir kitur”. KGB žinojo, kad žlugs SSRS, ir jie sukūrė sistemą, kuri viską kontroliuoja. Tuomet iš tokių kalbų juokėmės, tačiau dabar matome, kad tai buvo tiesa. - Išvada tokia: neaišku kuriais metais mes gyvename. Estai jau seniai atsikratė KGB šleifo (tiesa, neseniai vienas skandalas iškilo dėl buvusio KGB rezervininko šnipinėjimo), o mes vis dar velkamės. Turėkime vilties. Kada nors ateis patikima valdžia ir bus įmanoma sudaryti normalią koalicija, kuri išviešins visus praeities faktus, kad visuomenė žinotų kas yra kas. Valstybės Saugumo Departamentas (VSD) dažniausiai užsiima šmeižimu. Tą mes žinome jau po Pakso apkaltos. Jeigu reikia, jie pasitelkia ir žiniasklaidos priemones, dirbtinius reitingus. Jie nenori leisti (o gal bijo) žmonių nuomonei pasireikšti. Manau, kad visas šis suikaupęs nepasitenkimas dabartine valdžia vieną dieną sprogs. Išsiverš tas katilas ir vieną dieną Lietuvoje viskas pasikeis. Sulauksime. Nieko neraginu kažko daryti. Tiesiog įvykiai parodo, kad žmonės bunda. Gal kai kurie ne savo noru, o kažkieno inicijuojami, bet vyksta. Klausimas tik vienas - kuria linkme viskas pasisuks? Prieš dešimt metų, imdamas interviu iš pabėgusio į Vakarus sovietinio žvalgo Viktoro Suvorovo, knygų „Ledlaužis“, „Akvariumas“, „Diena M“ autoriaus, klausiau, ar ir kuo Lietuva domina Rusijos žvalgybos tarnybas, mirties bausme nuteistas rašytojas nedvejodamas atsakė: „Žinoma, domina. Kad kuo daugiau veltėdžių pateisintų savo egzistavimą, išsaugotų praktiškai nekontroliuojamas darbo vietas, išsimokėtų premijas ir palaikytų visuomeninę nuomonę apie savo svarbą“. V. Suvorovas tada juokdamasis pridūrė, kad „rusai sukurs bet kokią legendą apie Lietuvą (kaip ir apie bet kurią kitą šalį), jog atrodytų, kad žvalgybos darbas pas jus yra ypatingai svarbus“. Kaip į vandenį žiūrėjo tas rašytojas. Dar šiais metais Jungtinėse Amerikos Valstijose – sprendžiant iš Rusijos žiniasklaidos – lig šiol aršiausioje priešiškoje valstybėje areštuotų dešimties rusų šnipų–„nelegalų“ veikla ir atlikti „žvalgybiniai“ reikalai tai tik patvirtino jo teiginį. Vertinant tai, ką „žvalgė“ tie nevykėliai žvalgai, belieka tik nustebti, kad tokiems niekams yra skiriama tiek dėmesio, lėšų ir laiko. „Stebėti JAV politiką Pietų Amerikos šalių atžvilgiu“? „Tirti visuomenines nuotaikas“? – argi tam trūksta ambasados darbuotojų? Nenuostabu, kad areštuotiems „žvalgams“ net nebuvo pateikti kaltinimai „šnipinėjimu svetimai valstybei“, o tik paniekinantis „vengimas užsiregistruoti kaip užsienio šalies agentais“… Nes jau seniai žinoma, kad Rusijos „išorinė“ žvalgyba, kad ir kokiame savo istorijos etape veiktų, visada pasižymėjo viena tobulai įvaldyta veikla – užsienio žiniasklaidos apžvalga. Jau nuo sovietinių laikų puikiai suvokdami, kad pačioje Rusijoje ne tik kad Hondūro, bet net ir Prancūzijos laikraščiai ar radijo bei televizijos laidos nėra prieinami, vadinasi, bet kokia informacija, paimta iš žiniasklaidos – puikiausia ataskaita „Centrui“, liudijanti apie sudėtingą ir aktyvią žvalgų veiklą. Skaitai kokio nors pabėgusio į Vakarus KGB šnipo Olego Gordijevskio memuarus, ir šalia glitaus jausmo, kuris apima išryškėjant tikro Tėvynės išdaviko motyvams, atsiranda ir nuostaba bei pasišlykštėjimas – „sunkus“ ir „atsakingas“ darbas, pasirodo, reiškė „įdėmią Danijos spaudos peržiūrą“. Nuo žvaigždučių kiekio antpečiuose raibsta akys, o darbo rezultatas? Ataskaita apie diskusijas Danijos parlamente, o po atšaukimo į Tėvynę – pabėgimas į Angliją?"

Gerbiamas Liudvikai Jakimavičiau, jūs kartais tikrai gerai parašote. Bet kai jūs ką nors cituojate, tai jums reikia pasitikrinti ar iš tikrųjų šitas žmogus sako tiesą. Pas mus Lietuvoje išsilavinimas kartais būna labai klaikus, nes jis grįstas ne mąstymu iš sveiko proto pozicijų, o vadovaujantis autoritetais: "Froidas pasakė", "Sokratas pasakė" ir t. t. Yra labai nedaug autoritetų, kurie nesuklydo. Tačiau yra autoritetų, kurie negalėjo nesuklysti, nes yra laikas, ir kartais autoritetas neperžengė savo laikmečio ribų. Ne viskas, ką pasakė autoritetas turi vertę. Yra dalykai, kurie yra būdingi tik tam laikmečiui. Pvz. , kad ir klumpės. Kažkuriuo laikotarpiu jos tarnavo, bet dabar savo atgyveno. Jūsų pateikta frazė:"Yra žmonių, kurie visu tuo tiki, bet yra ir Renė Descarteso mokinių, kurie vadovaujasi jo taisykle „viskuo abejok“, yra ne visur pritaikoma. Ją galima taikyti nebent perkant šnapsą nuo kokios nors nepažįstamos personos. Bet, jeigu šia fraze patikės koks nors akrobatas, vaikščiojantis lynu, arba kokia nors futbolo žvaigzdė, atsidūrusi vienas prieš vieną su vartininku, arba koks nors boksininkas, kuris kaunasi ringe, gal būt, net su labiau patyrusiu varžovu, tai kai jis pradės atsakingu momentu viskuo abejoti, tai nedelsiant bus nokautuotas. Pažįstu vieną moterį, kuri visą gyvenimą yra užsidariusi savo abejonėse, ir kai reikėjo gimdyti, ją apniko abejonės. Jos draugas arba būsimas tėvas, išsigandęs atsakomybės, pasakė, kad "ne dabar", ir ji pasidarė abortą. Deja, šiandien jau per vėlu, ir ji gimdyti nebegali. Ir tai nėra vienintelis atvejas, nes tų abejojančių Lietuvoje yra gana daug, t. y. abejojantys viskuo, tai nėra deficitas Lietuvoje. Deficitas Lietuvoje yra tame, kad trūksta, tiesiog mirtinai trūksta, ryžtingų, protingų, dorų ir žinančių savo reikalą žmonių. Jie abejojantiems neskirs net minutės laiko, nes žino, kokie tai yra laiko gaišintojai šitie pastovioje abejonių būsenoje atsidūrę žmonės. Kai kurie iš jų net bijo patys savęs. Lietuvoje kraštutinumų nemažiau nei Rusijoje. Mums šito netrūksta, būtent šito yra perteklius. Trūksta "AUKSINIO VIDURIUKO", kaip apie tai kalbėjo L. de Vinčis, Konfucijus ir kiti, jeigu jau kalbėti autoritetų kalba. Trūksta OPTIMALAUS VARIANTO arba GERIAUSIO VARIANTO apie ką, net galimai, 90% Lietuvos gyventojų net girdėti nėra girdėję, todėl net nežino su kuo šitą daiktą reikia valgyti ir kur iš viso jį galima panaudoti. Ir kam iš viso jis reikalingas, nes lietuviški baudžiaviniai įpročiai yra gana gajūs iki pat šiandien. O baudžiauninkui AUKSINIS VARIANTAS net per sapnus nebuvo apsilankęs. PADORUS ŽMOGUS yra AUKSINIS VARIANTAS tikroje valstybėje. Ant klaidingo pagrindo pastatytas namas arba sukurta valstybė nėra AUKSINIS VARIANTAS. Jeigu jūs valstybę pradėsite kurti pagal PADORAUS ŽMOGAUS koncepciją, tai jūs gausite idealiai dirbančius valstybės tarnautojus ir gerai dirbančią, išskirtinai tik visuomenės naudai, vyriausybę. Štai taip. O Renė Descarteso mokiniai galėjo ir paklausti savo mokytojo: "Mokytojau, o jums pačiam nekyla abejonių dėl šitos taisyklės teisingumo?" Jeigu jie nepaklausė, tai dar nereiškia, kad mes sau negalime užduoti šito klausimo. Seimas yra toks todėl, kad valdymo sistema yra kreiva. Ji yra nuplagijuota ir niekam tikusi Lietuvos atžvilgiu. Ji nėra LDK tęsinys. Reikia atrasti tą momentą, kai Lietuvos valstybė vystėsi sėkmingai, ir atrasti tą lūžį ir priežastį, dėl ko ji pradėjo degraduoti. Pašalinti tą priežastį ir pradėti kurti valstybę ne iš naujo, o paliekant tik tai, kas padeda šiai valstybei atsitiesti, susivienyti ir eiti klestėjimo keliu. Pirmiausia - Idėja, Planas, Organizuota politika, kuri nukreipta ne į vieno ar kito oligarcho interesus, o į visuomenės ineteresus, ir pirmyn. Ir tada tokia visuomenė, gali sau leisti, ir sukurti "Viskuo abejojančių parką", tegul jie ten ateina, gurkšnoja alutį ir viskuo abejoja, abejoja ir abejoja. Bet, humaniškumo tikslais, vis vien reikėtų kreiptis į savanorius, kurie ateitų į tą parką ir paaiškintų tiems viskuo abejojantiems: "Matote, vyručiai, su žmogumi kartais įvyksta tokie dalykai: kai jis mažai žino, tada jį apninka abejonės. Todėl išsiaiškinkite, ko jūs nežinote, kokių duomenų jums trūksta, papildykite savo atmintį žiniomis, kurios jums tiksliai padės surasti būtent tai, ko jums trūko, ir tada jūs aiškai pamatysite, o pamatę jau žinosite, ką ir kaip jums reikia daryti. Štai ir viskas. Tad atsiraitokite rankoves ir pirmyn!" Bet Lietuvoje tokių ryžtingų žmonių trūksta, todėl kalbos apie tai, kas yra blogai, liesis upeliais. Gal tai atves į revoliuciją, gal į maištą, bet atėję nauji į valdžią vėl darys tą patį, ir vėl lips ant to pačio grėblio. Kodėl? Todėl, kad Lietuvos elitą ištiko tokia nelaimė, kurios vardas Arogancija. Ta Arogancija parėjo nuo Lenkijos, nes ten šis reiškinys buvo paplitęs plačiau. Lietuvos elitas užsikrėtė šita zaraza ir nebegali iš to pasipūtimo išlįsti iki pat šiandien. Todėl AROGANCIJA draudžia tokiam žmogui pasimokyti ne tik iš savo klaidų, bet net iš artimiausių kaimynų klaidų. O klaida, nori ar nenori, patinka ar nepatinka, bet turi būti ištaisyta. Deja, Arogantiškam žmogui šis paprastas dalykėlis yra toks sudėtingas ir toks neįveikiamas barjeras, kad jis apsimes geriau, kad tų klaidų nemato.

kvailiuku nebuk. Sajudi kure daug ivairiausiu politiniu paziuru zmoniu. Ir tarp birzelio 3-iosios susirinkimu buvo ir suverenitetininku ir nepriklausomybininku. Kol gyvi - klausk to meto aktyvistu, o ne dabartine postkomjaunuoliska gebelsiasklaida ziurek. Ja butent ir tebevaldo "perestroikiniai" o ne patriotai. Todel ten ir nepamatysi nei Jakimaviciausm nei kitu antisisteminiu/antinomenklaturiniu jegu atstovu. O Janutiene - tik arkliukas diskreditavimui argumentuotu Z. Vaisvilos ar tiesos. lt straipsniu. Kaip ir JE - tiesiog uz vieno JAV universiteto slypincios NWO elitos projektas. Atsimerk!

Yra toks zmogus,kurio tevas Pietu Amerikoje komunistavo,o teta-partsekretoriui Petrui Griskeviciui kalbas rase.Vienu metu sis blondinas,kalbantis ispaniskai ir puciantis saksofona dirbo patareju pas Tapkini.Nezinia kuo neitiko Karalaitei,kad jo plati sypsena iskeliavo paskui Vygauda Usacka i Afganistana.Vietoj Ispanijos... .Kazin,kuo tas dantis rodantis zmogelis Karalaitei Grybauskaitei neitiko...

IDĖJŲ! Štai, ko neturi mūsų politikai. Nesavanaudiškų idėjų! Kaip tik tokių idėjų turi Jos Ekscelencija Dalia Grybauskaitė, o netradicinius sprendimo būdus jai diktuoja puiki, nekvestionuojama profesinė patirtis. Ir, kaip pažymėjo Audrius Butkevičius, – Prezidentė turi pasiutusį charakterį. Pasiutusį – reiškia, tvirtą. Asmenybę troškimai ir poreikiai nešioja kaip paklaikęs mustangas išgėrusį raitelį. Mes jų šiandieninėje politkoje matome į valias. Asmenybės (dažnai gana vidutiniško, vienpusio mentaliteto) prasiveržia į valdžią ir, pasitelkdamos žiniasklaidą bei televiziją, avantiūristiškais planais susuka žmonėms protą. Jie manipuliuoja demokratijos idėja bei gerai patikrintomis masių sąmonės valdymo technologijomis, ant kurių pakimba eiliniai tikros informacijos bei politinio pradžiamoskslio neturintys Lietuvos piliečiai rinkimų metu. Pasaulyje žinoma daug spalvingų, ryškių asmenybių, paskui kurias sekant visuomenei gresia nusileisti degradavimo laipteliais. Tačiau yra individualybės! Tokią individualybę Dievas davė Lietuvai – Prezidentę Dalią Grybauskaitę. Individualybė nesiekia sublizgėti, ji negyvena šiai akimirkai, ji mato toli į priekį ir aprėpia daugybę aspektų. Jai nerūpi kovoti su melagiais ar teistis su chamais. Ji niekam nesiaiškina ir nesiteisina, nes paprasčiausiai neturi tam laiko. Ji niekada sau neleis eiti į televiziją aiškintis, kodėl kelinti metai neišeina atostogų, nes ir taip aišku, jog to nenumato įstatymas. Tuo tarpu M. Laurinkus (atrodytų, lyg ir solidus žmogus) tarsi kokią filosofinę egzistencinę problemą narsto R. Janutienės laidoje Prezidentės neatostogavimo temą. Taip ir norisi paklausti – o ką esate surezgę nuveikti, jei ji išeitų atostogų?

Ar kartais ne jūs kalbas prezidentei rašote? Labai jau tvarkingai mintis dėstote...

Grįžtant prie laidos, noriu pasakyti, kad kai kuriems dalyviams pajutau simpatiją, nes jie nepasidavė žemoms vedėjos provokacijoms ir pademonstravo etiką bei solidarumą su Prezidente. P. Irenos Šiaulienės išmintingas santūrumas ir atviras p. Broniaus Bradausko juokas viską pasakė apie laidoje susiklosčiusią situaciją. Mes visi žinome, kiek kainuoja kokio pusblaivio žmogelio skambutis į laidą arba buki komentarai po įdomiu strapsniu, ir kad tie metodai laidoje buvo naudojami, akivaizdu. Ir tai – šiuo metu, kada Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskatė tvirtai žengia į pasaulio politikų gretą, darydama įtaką Europos ir – ypač -pokomunistinėms šalims svarbių ekonominių, energetinių problemų sprendimuose. Jai viešint JAV, po Garbės Daktaro vardo suteikimo JAV Džordžtauno Universitete, buvo sukurta JAV-Lietuvos Verslo taryba, kuri gali žymiai paspartinti mūsų ekonominį, technologinį, žemės ūkio pramonės augimą. Žemyn galva stovinti Lietuvos ekonomika kuo greičiau apsiverstų atgal, jei aukštieji ligšioliniai politikai būtų turėję pakankamai profesinių kompetencijų, visuminį padėties matymą ir idėjų

Ši ir prieš tai buvusi Prezidentę liečianti laida (dalyvaujant Balsiui, Laurinkui, Kuoliui, etc. ) – pats grubausias užsakomasis darbas, neradęs sau tinkamos formos, neįtikinantis argumentų pritemptumu, neturintis visuomenei priimtinos tikslo ašies. Populiarumo siekiančios akcijos tikslas turėtų būti universalus, nukreiptas į universalias vertybes, kurių tauta ilgisi, kurių užuomazgos yra kiekviename žmoguje. Šios Rūtos Janutienės laidos veikia visiškai atvirkščiai (prie savo tikslo laidos užsakovai žymiai sėkmingau priartėtų be saiko ir nemotyvuotai girdami Prezidentę). Tuo tarpu po šių laidų Lietuvoje tikrai atsirado daugiau Prezidentę gerbiančių ir ja pasitikinčių, nes nebuvo galima paslėpti, kieno ausys styro už vedėjos nugaros, ir kad tos ausys ne pačios švariausios

Teisingiau sakant – labai sunku. Beveik – nepavyksta. Priešpaskutinė šiame sezone Rūtos Janutienės laida – žemiau kritikuojamo lygio. Įtariu, kad ji melaginga nuo pradžios – pačios idėjos, iki pabaigos – jos ruošimo metodo. Akivaizdžiai matėsi, kad Seimo narė Irena Šiaulienė net nežinojo, koks laidos turinys, manau, kad buvo nuslėpta, jog laida skirta Lietuvos Prezidentės Dalios Grybauskaitės autoriteto žeminimui ir šmeižtui, ypač tam naudojant jos tėvo Grybausko pavardę. Laidos dalyviai, išskyrus vieną kitą, pasijuto nejaukiai, kai kurie net atvirai juokėsi iš pačioje laidoje susidariusių dviprasmiškų ar komiškų situacijų, ir to negalėjo nepastebėti žiūrovai. Žinoma, gal užsakovams, kurie, kaip galima susidaryti įspūdį, moka pinigus už savo nelabai švariam verslui pavojingos Prezidentės patraukimą iš valdžios viršūnės, ir galima pasiteisinti, kad “padariau laidą, ko jūs dar norite”, tačiau profesionaliai žiūrint, jų pinigai dirba prieš juos pačius.

birželio 3 yra Gorbio PERESTROIKOS sąjūdžio įkūrimo data. Ar matėt vakar filmuotą medžiagą kaip visas tas "perestroikos" jaunimas syu juozaičiais, laurinkais ir vaišvilomis tarėsi pas Lietuvos KGB vadovą? Tik vėliau Landsbergis su "Laisvės lyga" "perestroiką" pasuko link Lietuvos išlaisvinimo nuo Rusijos sąjūdžio. O dabar jau aiškiai matome kaip "perestroikininkai" ėmė pulti Lietuvos sąjūdį. Ar jie mus jau ves atgal į Rusijos sudėtį?

Ačiū Liudvikui už filosofinę būties apžvalgą.Manau,kad daugumai Lietuvos žmonių posakis "viskas yra gerai" sukelia nevalingą refleksą - šypseną. Gerai Lietuvoje tik tai,kad yra tokių šviesuolių kaip autorius.

jau prasklaide :)

Tokie tekstai turetu palaipsniui prasklaidyti tamsius debesis dar vis tamsiuose protuose

ne seimas yra pagrindine beda, esme yra begalinis zmoniu kvailumas...