Z. Vaišvila: „Karas duotų greitesnį rezultatą“

Ekspertai.eu interviu su Lietuvos Nepriklausomybės akto signataru Zigmu Vaišvila.

Nuotr. facebook.com

- Panašu, kad lapkričio 13 d. Jūsų spaudos konferencija apie Sausio 13-osios bylos nutraukimą, įvykusį lapkričio 3 d. devyniuose bylos epizoduose Generalinei prokuratūrai buvo netikėta. Iškart po paties spaudos konferencijos paskelbtas Generalinės prokuratūros pranešimas spaudai, kad šioje byloje lapkričio 12 d. ikiteisminis tyrimas dalyje dėl 69 TSRS kariškių, kurių neišduoda Rusija, baigtas – 2015 m. gegužę ši bylos dalis keliaus į teismą. Ekspertai.eu po šios spaudos konferencijos paklausė Generalinės prokuratūros, kodėl apie tokį reikšmingą įvykį – lapkričio 3 d. įvykusį bylos nutraukimą – nebuvo paskelbta? Gavome Generalinės prokuratūros atsakymą, kad jie skelbė, tačiau tokio pranešimo niekur nėra, net prokuratūros interneto svetainėje.

- Prokuratūra savo atsakyme jums sužaidė procesiniu terminu „nutraukimas“ – lapkričio 12 d. taip pat įvyko bylos nutraukimas dalyje, tačiau dėl kitos priežasties. Byla nutraukta dalyje dėl 69 Rusijoje esančių kariškių, nes tyrimas šioje dalyje jau baigtas. Tačiau lapkričio 3 d. prokuroro nutarimas yra dėl kitokio pobūdžio bylos dalies nutraukimo – dėl to, kad devyniuose epizoduose, prokuratūros nuomone, tai nėra nusikaltimai, kurie atitiktų nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimams požymius. Formaliai jie jums atsakė. Įdomu, ar šį lapkričio 3 d. Generalinės prokuratūros nutarimą kažkas specialiai man atsiuntė, ar bendra tvarka kaip vienam byloje pripažintų nukentėjusiųjų? Neatmetu nė vieno varianto, nes mano susirašinėjimo su Generaline prokuratūra dėl šios ir kitų jautrių bylų patirtis nevienareikšmiška. Kaip signataras dėl Sausio 13-osios bylos prašiausi būti priimamas generalinio prokuroro dar 2011 m. Įstatymas valdininkus įpareigoja tuos „veltėdžius“ signatarus priimti neatidėliojant, tačiau „atsiminė“ tik po pernai metų mano kalbos sausio 13-ąją Seime.

Manau, prokuroras Gintautas Paškevičius, pasirašęs šį nutarimą, pats jo nesugalvojo. Kalbėkime ne tik apie profesinę ir pilietišką savigarbą, bet ir žmogišką. Tik robotas taip gali pasielgti – pasakyti, kad TSRS kariškių agresija prieš mūsų piliečius nėra nusikaltimai žmoniškumui ir karo nusikaltimai, vis tik tam reikia prarasti bet kokį žmogiškumą. Būtų bent vaidinę ir toliau tempę laiką, kol išmirsime visi gyvi liudininkai, kas daroma jau trečią dešimtmetį. Apie teisę aš jau nekalbu – po to, kai Europos žmogaus teisių teismas dėl šios bylos 2008 m. konstatavo, kad po 1991 m. kovo 11-osios mūsuose galiojo ne TSRS, o Lietuvos Respublikos įstatymai ir kad TSRS vykdė prieš Lietuvos Vyriausybę karinę agresiją, belieka tik įvertinti konkrečių asmenų veiksmus konkrečiuose epizoduose. Kad senaties šiems nusikaltimams nėra ir pati Generalinė prokuratūra lapkričio 12 d. pranešime nepamiršo paminėti.

- Tai prokurorą kažkas privertė pasirašyti? Bet Respublikos prezidentei visam pasauliui ir, svarbiausia, mūsų žmonėms šaukte šaukiant, kad rusai ir šiandien ne tik agresoriai, bet jau ir teroristai, iš kur toks prokuroro Gintauto Paškevičiaus „prezidentės politinio momento ir svarbos“ nesuvokimas? Juk prezidentė paskelbė, kad 140 mln. piliečių Rusijos valstybė yra teroristų valstybė.

- Prezidentė žino, prezidentė sako. Gal kas ir patikėtų ja, jei ji tą pačią dieną būtų atšaukusi Lietuvos ambasadorių iš Maskvos. Tokie Vakarų veiksmai, o mūsų valstybėlės vadovė su savo užsienio reikalų ministru tapo šios politikos vėliavnešiais, sukūrė paradoksalią situaciją – kaip niekad suvienijo rusų tautą su Rusijos valdžia, nors šios dauguma Rusijos piliečių iki šių įvykių tikrai nebuvo alpstantys nuo V. Putino vadovavimo jų valstybei. Tyčiojimasis, įžeidinėjimas, niekinimas, tautos paskelbimas teroristais – didžiulė parama V. Putinui įgyti savo tautiečių paramą. D. Grybauskaitės veiksmų dėka Lietuva atsidūrė, mandagiai pasakius, kvailio vietoje. Girdėjome ir Rusiją visą čečėnų tautą skelbiant teroristais, ir Izraelį, įsikūrusį Palestinos žemėje, palestiniečių tautą kasdien vadinant teroristais, ir Vakarus teroristais skelbiant ištisas valstybes Šiaurės Afrikoje, nesidrovint prieš tai iš jų buvusių vadovų savo rinkiminei kampanijai grynaisiais priimti įspūdingo dydžio paramą. Tad gyvename absoliučios veidmainystės ir pinigų valdomame pasaulyje, dėl kurio perdalinimo pradėta žiauri kova. Ukraina – tik viena aukų ant šio aukuro. Kol visa tai vyko kažkur toli, atrodė, kad gyvename kitame pasaulyje. O į Ukrainą dar nesenai skraidėme tiek verslo klausimais, tiek poilsio. Teko ne kartą būti Charkovo traktorių gamykloje, kurioje serijinei traktorių gamybai buvome įdiegę Mažeikiuose gamintus dyzelinius variklius. Traktorių (beje, ir tankų) gamyklos plotai tokio dydžio, kad tarp atskirų cechų reikia važinėti tramvajais.

Tačiau prokuroro Gintauto Paškevičiaus parašas, atrodytų, „iškrenta“ iš Respublikos prezidentės kakofonijos konteksto. Iš vienos pusės, anot p. Dalios Grybauskaitės, rusai puola, iš kitos pusės, jai pavaldžios jėgos ir teisėsaugos institucijos, piršto nepajudinančios be jos valios, vienu parašu nuo atsakomybės atleidžia tuos, kurie niekino mūsų paskelbtą Nepriklausomybę, iš jos tyčiojosi, naikino jos simbolius – tiek sieną, tiek pareigūnus, tiek Laisvės gynėjus. O apie kolaborantų vaidmenį išvis nutilome – faktas, kad po D. Grybauskaitės išrinkimo mūsų prezidente 15-ai iš 48 kolaborantų šioje byloje panaikinti įtarimai tuo pretekstu, kad jie patys nešaudė mūsų piliečių, kalba pats „už save“. Lapkričio 13 d. spaudos konferencijoje viešai paklausiau, ar po lapkričio 3 d. prokuroro G. Paškevičiaus nutarimo nepanaikinti įtarimai LKP/TSKP CK sekretoriui ir karjerą kolaborantų stovykloje po LKP atsiskyrimo tęsusios D. Grybauskaitės viršininkui Viniaus aukštojoje partinėje mokykloje Valentinui Lazutkai? Kolaborantų agresoriams visur ir visada reikėjo. Tačiau kolaborantų niekada nė viena tauta negarbino. Ir savo prezidentais niekada nerinko. Nekalbėkime apie norvegų Kvislingo (Vidkun Quisling) ar prancūzų maršalo Peteno (Philippe Petain) pavyzdžius, kurių pavardės tapo bendriniais terminais. Pakalbėkime apie mūsų „principingojo“ Vytauto Landsbergio laikyseną Sąjūdžio metais, Sausio 13-ąją ir dabar.

- Pakalbėkime. V. Landsbergio inicijuoto Vilniaus tribunolo nuosprendyje rašoma: „Komunistinių režimų komunistinės partijos yra represinės, nes jos tiesiogiai vykdė nusikalstamus veiksmus, darydamos nusikaltimus taikai, karo nusikaltimus žmoniškumui (genocidą)...“ V. Landsbergio inicijuotame Lietuvos valstybės teisės akte „Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio 1949 m. vasario 16 d. Deklaracija“ skelbiama: „Komunistų partija, kaip diktatūrinė ir iš esmės priešinga pagrindiniam lietuvių tautos siekimui ir kertiniam Konstitucijos nuostatui – Lietuvos nepriklausomumui, – nelaikoma teisine partija“. Ir staiga – V. Landsbergio projektas „Tebūnie Dalia – Lietuvos dalia!” Lapkričio 21 d. komentaras.lt interviu su V. Beriozovu buvęs antrasis LKP sekretorius teigia, kad D. Grybauskaitė negalėjo būti KGB agente, nes „dar N. Chruščiovas priėmė įstatymą – jeigu žmogus yra partijos narys, ir veiklus partijos narys, jo verbuoti negalima. D .Grybauskaitė kaip tik ir papuola į tą sritį – kurių verbuoti nebuvo galima. Ir jos niekas neverbavo.“ V. Beriozovas pasigyrė ir Z. Vaišvilai sakęs nesikabinėti prie D. Grybauskaitės praeities.

- Šnekučiavomės su V. Beriozovu prie kavos puodelio Seime po A. Brazausko mirties. Tik aš pamenu visiškai priešingą jo nuomonę apie D. Grybauskaitę. Kolega signataras iškraipė ir N. Chruščiovo laikais priimtą įstatymą – KGB neturėjo teisės domėtis komunistais, pasiekusiais aukštą partinį lygį, o jų KGB bylos buvo naikinamos. Ir nepamirškime esmės – ne komunistų partija dirbo saugumui, o KGB dirbo komunistų partijai. Nebesigilindamas į slepiamą ir vis kaitaliojamą D. Grybauskaitės biografiją, sutiksiu su V. Beriozovo pastebėjimu, kad per visą Lietuvos TSR laikotarpį TSKP CK Visuomeninių mokslų akademijoje Maskvoje studijavo vos 7 ar 8 Tarybų Lietuvos atstovai. Ir priminsiu, kad aukštosios partinės mokyklos buvo savarankiška partinio elito mokymo sistema, kurioje dėstė tik partinis elitas ir spec. struktūrų atstovai. Ir jokių išimčių nebuvo. Priminsiu ir tai, kad atidusis V. Landsbergis „pražiūrėjo“ Prezidento bei Seimo narių anketų turinį – liko neįrašyta vienintelė TSRS spec. tarnyba GRU, kurioje dirbo ir dirba tik profesionalai ir kurios privengė net garsioji KGB. Savo profesionalumą GRU šiemet demonstruoja Ukrainoje.

Atsiliepsiu į V. Beriozovo raginimą vertinti D. Grybauskaitės darbus. Ar pamiršote, kad 2009 m. tik išrinkta mūsų prezidentė dėl pirmosios Rusijos blokados mūsų maisto perdirbėjams ir pervežėjams kaltino ne Rusiją, o mūsų įmones, kad pagal rusiškų šaltinių viešai ir neviešai skelbtą informaciją Lietuvoje ji ieškojo ČŽV kalėjimų, kad toli toli pasiuntė JAV Prezidentą, atvykusį į Prahą pasirašyti su Rusija istorinės branduolinio nusiginklavimo sutarties, kad nekreipdama dėmesio į mūsų Tautos sprendimą 2012 m. referendume tebetęsia Visagino AE projektą, be kurio įgyvendinimo Rusija negalėtų statyti dviejų branduolinių reaktorių Karaliaučiaus srityje, kad jos išgarsintas norvegiškas „INDPENDENCE“ pasirodė besąs rusiškas „PUSTOZVON“ (lietuviškai – tuščiaskambis), po kurio atplukdymo į Klaipėdą Rusijai tikrai nebereikia rūpintis dujų kainų mažinimu Lietuvai. Svarbu, kad Lietuvos perkamų dujų apimtys nemažėtų, nes ir taip per 10 metų jos beveik dvigubai sumažėjo. Todėl ir įgyvendintas projektas, kurio dydis keliskart didesnis, nei mums net vakar reikėjo. O šiandien, dalykiškai žiūrint ir kalbant apie tikrą energetinę nepriklausomybę, tai reikia keisti dujas į biokurą ir kitas alternatyvas, mažinant jų poreikį. Na, o valstybės vadovo, faktiškai paskelbusio karą Rusijai, dar neturėjome nuo viduramžių. Nebežinau, ką ir begalvoti apie tokią personą. Arba tai vidinės psichologinės žmogaus problemos, arba didžiulė baimė, kad pasikeitus valdžiai drauge su bendrininkais teks atsakyti už valstybės vardu daromas milijardines aferas (padaryti taip, kaip konservatoriams pavyko pridengti „Williams“ aferą formaliai Seime jų daugumos balsais priimtais įstatymais, nepavyksta – nebent šantažuojant baudžiamąja atsakomybe tai pavyktų pasiekti), arba įsislaptinęs provokatorius. Visais atvejais, Rusijai pretekstą karui prieš Lietuvą ji jau suteikė.

- Prieš metus mūsų laikų Marytė Melnikaitė (Daiva Ulbinaitė) pasiaukojamai uždengė mūsų Prezidentę nuo Rusijos „antpuolio“. Kodėl gi Rusija, turinti visus duomenis apie tai, ką ir kada D. Grybauskaitė veikė, nedemaskuoja tokios didelės Rusijos priešės ar polonio porcijos nepasiunčia? Jus gi šiuo klausimu šiemet prieš Respublikos Prezidento rinkimus kalbino Rusijos NTV televizija?

– Po pirmojo trumpo mano interviu NTV televizijai, kurį puolė linksniuoti didžioji Lietuvos žiniasklaida, daviau išsamų interviu apie tai LNK televizijai. Neparodė. Bet įdomiausia yra kitkas. Netrukus, bet dar prieš pastaruosius rinkimus, į Vilnių atskubėjo didesnė NTV televizijos komanda. Vietą šiam išsamiam interviu parinkau tinkamą – prie Sausio 13-оsios memorialo prie Seimo, jų iniciatyva šiek tiek pasidalinau ir savo kukliomis žiniomis apie D. Grybauskaitę. Tačiau visa tai neišvydo TV ekranų.

- Kodėl? Rusai praleido progą demaskuoti „priešą“ ne savo, o Zigmo lūpomis?

- Manau, dėl dviejų priežasčių. Visų pirma, pasakiau, kad po to, į ką Rusija įsivėlė Ukrainoje, pati Rusija jau padėjo D. Grybauskaitei laimėti tuo metu dar artėjančius Lietuvos Prezidento rinkimus. V. Landbsergis ir jo mokinė nepraleido tokios progos mintinai išmoktai antirusiškai propagandai. Pasakiau NTV televizijai ir tai, kas taip pat nelabai jiems patiko – kad Rusijos valdžia turi daug daugiau informacijos apie šią ponią ir kada panorės, tada ir paleis ją viešumon. Mūsų neklaus. Ir nepadės nei mūsų VSD, nei V. Landsbergio „skiepai“. Esmė yra ta, kad viešai „deginamas“ tik nurašytas asmuo, iš kurio nieko daugiau nebesitikima. Kompromituojanti medžiaga yra veiksminga tik tol, kol ji viešai nepanaudota. Kai tai padaryta, tokios medžiagos paskelbimo bijantis asmuo jau nebeturi ką prarasti. Būsimos mūsų Prezidentės pirmųjų rinkimų vienas pagrindinių štabo asmenų patvirtino, kad labiausiai rinkimų metu jie bijojo jiems žinomos videokasetės pasirodymo mūsų TV ekranuose. O kasetę turi Lietuvoje ne vienas asmuo. Maksui Otui fon Štirlicui (Vsevolodui Vladimirovui) pagal legendą 1943 m. Vokietijos pusėje teko net prie Stalingrado didvyriškai kentėti Tarybinės armijos apšaudymą. Jei rimtai, tai man, Lietuvos piliečiui, labai skaudu, kai Rusija jau atvirai padarė mūsų valstybės vadovę pajuokos ir tyčiojimosi objektu, išvadino karštakoše komjaunuole. Bet nėra ko kaltinti. Pažiūrėkime patys į save veidrodyje.

- Tad turime nebeaišku kieno valdomą valstybės vadovę?

- Manau, labai svarbus yra ir mažai mums žinomas faktas, kad JAV antrajai G. Vagnoriaus Vyriausybei žodžiu buvo nurodžiusi, jog mūsų ambasadoje Vašingtone dirbusi D. Grybauskaitė per 24 valandas turi išvykti iš JAV. Jei tai neįvyks, tai Lietuva gaus oficialią notą. Visi požymiai ir mūsų prezidentės elgesys, po antrųjų rinkimų prasidėjęs atvirai diktatoriškas valdymas, net partijų vardu sodinant į Vyriausybę ministrus, kaip pirštines keičiant jų pavaduotojus, nebesuvaldant savo aikštingumo, kai kas nors dar pabando „nesuprasti“ šių užgaidų – visa tai rodo, kad mūsų šalies vadovė nėra laisvas žmogus. Įdomiausia ir svarbiausia žinoti, kas tie, kurie sukinėja šį mūsų valstybės vairą. Jei tai vienasmeniai jos sprendimai (kuo netikiu), tai nuo to nė kiek mums ne geriau. Matant taip vadinamą jos kompetenciją, beatodairiškus, ir politiškai, ir ekonomiškai, ir finansiškai Lietuvos valstybei pražūtingus sprendimus, kurių vis gausėja, jau darosi baisu.

- Negi abejojate mūsų prezidentės patriotiškumu? Ji gi visus mus, net šaulius, kaip Leninas, moko, moko ir dar kartą moko tikro patriotiškumo! Uolia jos patriotiškumo mokytojų yra net Lietuvos moterų lygos pirmininkė ir konservatorių partijos ištikima karė nuo pirmosios šios partijos įkūrimo šlovingąją istorinę 1993 m. gegužės 1 dieną – pati profesorė Ona Voverienė. Profesorė po lapkričio 13 d. Zigmo spaudos konferencijos dėl Sausio 13-osios bylos nutraukimo net susigraudino dėl Jūsų likimo, komentuodama Jūsų pranešimą Alkas.lt svetainėje: „Vargšas ZIGMUKAS…. Prezidentė saldainiuko nedavė ir galvelės nepaglostė…. Įsižeidė kūdikėlis. Ir susirgo. Negali jau gyventi, neišspovęs smalos gurkšnio į Prezidentės daržą. O kiti kvaišeliai Putino pasiilgo. Labai džiaugčiausi, kad pas jį išriedėtų visos Rasos, Rimai ir Juozai Prasauskai, lengvatikiai. Tokie ir pokario metais Lietuvą išdavinėjo, stribais tapo ir dabar nesigėdi demonstruoti stribinio mentaliteto. Ko gero, dar ir jauni žmonės. Vargšiukai. Geriau padirbėtų, pasimokytų, pradėtų šiek tiek orientuotis, kas Lietuvoje yra kas, ir nepiltų ant Lietuvą pardavinėjančių malūno. Tik paskutiniai nenaudėliai ir tinginiai, nesiorientuojantys, kas vyksta pasaulyje ir Lietuvoje gali sekti paskui tuos, kurie turi užduotis vykdyti ir skleisti paniką, drumsti žmonių protus Lietuvoje.“

- Nepažįstu šios profesorės, teko tik matyti sėdinčią ir gražiai besišypsančią LRT ekrane šių metų rinkimų kampanijos kandidatės D. Grybauskaitės užnugario sėdėtojų komandoje. Manau, kad pyktis ir profesorei blogas patarėjas, jis rodo nuomonės silpnumą.Profesorė viešai mėgsta kalbėti apie patriotiškumą, 2012 m. minint a.a. monsinjoro prelato Alfonso Svarinsko 87-ąsias gimimo metines, profesorė O. Voverienė pasakė labai gražius palinkėjimus: LAISVAS ŽMOGUS – VISADA NEPATOGUS VALDŽIAI. Ir priminė F. Nyčės eiles: „Tačiau tauta ko taip nekenčia, tarytum šunys vilko? Tai – laisvės dvasios ir ŽMOGAUS, kurs trauko pančius ir garbinti nelinkęs nieko... IŠSKYRUS DIEVĄ...“ Tačiau šių metų balandžio 9 d. Šiaulių sąjūdietės Irenos Vasinauskaitės „Skaudžiame monologe“ papasakotas nutikimas tikrai vertas dėmesio, kalbant apie tikrąsias vertybes, patriotiškumą ir pseudopatriotiškumą. Irenai po šių metų Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio suvažiavimo paskambino, kad išsisakytų, Albertas Špokas „praeityje – boksininkas, pedagogas. Sovietmečiu istorijos vaikus mokęs iš Adolfo Šapokos istorijos vadovėlio. Už tai išmestas iš mokyklos, sovietų saugumo kvotas iškentęs įsijungė į Lietuvos Katalikų bažnyčios kronikos platintojų gretas. Dirbo eiliniu darbininku, o naktimis restauravo ir atstatinėjo Lietuvos savanorių karių paminklus senosiose Šiaulių kapinėse... Mažne visą Nepriklausomybės laikotarpį A. Špokas vadovavo Šiaulių apskrities Kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungai, šiuo metu Parlamento gynėjas ... – Šiaulių miesto Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Prisikėlimo apygardos tarybos narys. Albertas pasiguodė: „Nežinau, su kuo pasikalbėti, tai skambinu tau. Ką tik grįžau iš Kaune vykusio Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio suvažiavimo. Širdį gelia tiesiogine ir perkeltine prasme,“– pradėjo skaudų monologą Albertas Špokas, iš pažiūros kresnas, tvirtas, nedejuojantis vyras ir atsidusęs tęsė: „Pirmą kartą per visą Nepriklausomybę partizanų suvažiavimas prasidėjo be Šv. Mišių bažnyčioje. Neatvyko nė vienas KAM vadovas – buvęs ar esamas. Nepasirodė nei Seimo pozicija, nei opozicija. Tiek rinkimų šiemet, tokia įtempta tarptautinė padėtis, o mes, senjorai, pasirodo, niekam nebereikalingi. Gerai, kad monsinjoras Alfonsas Svarinskas buvo suvažiavime. Pasimeldėme. Jis prisipažino, kad artėjančiuose Prezidento rinkimuose balsuos už Naglį Puteikį, labai apgailestavo, kad šis nepriklausomas kandidatas yra žiniasklaidos ignoruojamas. Pakvietė ir kitus balsuoti už Naglį. Ech... Kas vyko po to, buvo tikrai netikėta.

Penkiskart politiniam kaliniui, tiek nukentėjusiam nuo sovietų valdžios monsinjorui prieštarauti šoko profesorė Ona Voverienė. Savo agitacinėje kalboje už dabartinę šalies vadovę Dalią Grybauskaitę O. Voverienė ją prilygino…partizanams. Ir tai padarė garbiame Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio suvažiavime.

Kiekvienas turi teisę išsakyti savo nuomonę, turėti savo favoritų rinkimuose, tačiau tokią šventvagystę sunku nutylėti. Kas atsitiko mūsų žmonėms? Kodėl tokia nemąstanti tauta? Regis, šviesuolė, profesorė, o taip neapgalvotai žarsto palyginimus. Nėra šiuo metu Lietuvoje nė vieno politiko, verto sugretinti su LLKS dalyviais… O jei ir rastųsi, Grybauskaitei paskutinės vietos neskirčiau, nes jos darbinė biografija ir veikla valstybei to daryti neleidžia…“

- Buvote ne tik 1991 m. sausio 13-osios naktį išrinktas Ministro Pirmininko pavaduotoju, bet ir pat gavęs į kailį tiesiogine to žodžio prasme. Kaip taip greitai ir taip žemai pavyko mums nusivažiuoti?

- Jei vienu prokuroro parašu, kad ir priverstinai suraitytu, galima pabandyti nubraukti tai, dėl ko mūsų žmonės tapo vieningi savo siekyje, kurį – Nepriklausomybę – pasiekėme tik dėl to, kad pasitikėjome vieni kitais, tik dėl to, kad už tai žmonės guldė ir savo galvas, ir po viso to dar drįstame komentuoti, jog šios žūtys ir aukos „neturi nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų požymių“? Ar galima dar žemiau pulti? Anoniminiai komentatoriai, aiškinantys, kad tiek to, pamirškime tai, išlyskite, bailiai ir niekšai, viešumon iš savo bunkerių! Kaip ir mūsų Prezidentė savo „neveikimu“ ginsite mūsų Laisvės gynėjų žmogžudžius bei slėpsite kolaborantus, kurie „nekalti“, nes, anot, prokuratūros, jie patys tiesiogiai nešaudė? Ar suvokiate, kad pirmasis epizodas, dėl kurio nutrauktas tyrimas, yra Vilniaus aukštosios partinės mokyklos „išlaisvinimas“ nuo Vilniaus pedagoginio instituto dėstytojų ir studentų, ir perversmininkų veiklos štabo įkūrimas? Ar suvokiate, kad būsima Lietuvos Prezidentė šioje kolaborantų įstaigoje po LKP atsiskyrimo ne tik liko dirbti kitoje barikadų pusėje, bet ir tęsė karjerą, 1989 m. gruodžio 29 d. tapdama viena vadovių – moksline sekretore? Ar suvokiate, kad nuolatiniam D. Grybauskaitės melui ir biografijos kaitaliojimui negali nebūti priežasčių! Ar žinote, kad ir nepakeičiamas VRK vadovas Z. Vaigauskas yra jos kolega šioje įstaigoje iki pat jos egzistavimo pabaigos? Manau, Tauta Dalią Grybauskaitę įrašys į juoduosius savo istorijos puslapius. Ne tik už praeitį, bet, visų pirma, už tai, kas jos padaryta vadovaujant mūsų valstybei ir jos vykdomą valstybingumo naikinimą.

Dažniausiai taip vadinamą „sovietmetį“ keikia tie, kas norėtų savo buvusiose pareigose, straipsnių pavadinimuose dirbtinai pakeisti „Lietuvos TSR“ į „Lietuvos Respubliką“. Be abejo, penkiasdešimt metų trukęs šio stebuklo – Nepriklausomybės – laukimas ir atėjimas, toks netikėtai greitas ir svaiginantis, beveik be aukų, jis užliūliavo mus. Apsvaigę nuo laisvės pojūčio, nesugebėjome daug ką blaiviai vertinti, vis gyvenome geresnio gyvenimo iliuzija, kurią ant lėkštutės mums atneš nesvarbu kas išrinktas į valdžią. Norėjosi tik gero ir daug, ir greitai. Ir tikėjome vieni kitais. Ant šio tikėjimo aukuro paaukojome net tikrąjį mūsų laikų Lietuvos Nepriklausomybės simbolį a.a. Stasį Lozoraitį. Didžiausią pasitikėjimo kreditą buvome suteikę Vytautui Landsbergiui. Deja, jis šio egzamino – išbandymo valdžia – neišlaikė. Todėl jo asmeninė atsakomybė – didžiausia. Ačiū Dievui, 2012 m. ir šių metų Žemės referendumai atskleidė šio asmens esybę ir jau daugmaž atvirai ir įvairiapusiškai. V. Landsbergis nebesuvaldė ne tik savo pykčio protrūkio dėl neįgyvendintų asmeninių ambicijų, bet ir atskleidė savo veidmainiškumą. Šiandien to nemato tik tas, kas to nenori matyti.

Tačiau žiauriausias ir amoraliausias V. Landsbergio projektas yra „Tebūnie Dalia – Lietuvos dalia!“, šiandien artėjantis prie epogėjaus ne tik moralės ir dvasinių vertybių požiūriu, bet ir prie valstybės kracho finansų, ekonomikos, valstybės pardavimo ir net karo provokavimo srityje.

Praėjusią savaitę Seime sutikau kolegą Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Seimo tarybos narį ir signatarą. Kalbėjome apie kolegos V. Čepaičio likimą ir V. Landsbergio įvykdytą šio bendražygio paaukojimą ant aukuro. Dėl ko? Pokalbyje kolega netikėtai paklausė manęs, ar pastebėjau, kad Arvydo Anušausko studijoje apie KGB planą „Metelica“, paruoštą po Baltijos kelio, sąraše tų sąjūdiečių, kuriuos drauge su šeimos nariais valandą „X“ reikėjo sulaikyti ir internuoti, nėra Vytauto Landsbergio ir jo šeimos? Nebuvau atkreipęs į tai dėmesio. Pagal šį detalų planą buvo išsiaiškinti visi galimi mūsų slėpimosi variantai pas giminaičius ar pažįstamus visoje Lietuvoje, visose galimose mūsų slėpimosi vietose buvo numatyti konkretūs asmenys, kurie turėjo sulaikyti mus, mūsų šeimų narius ir tuos, pas kuriuos galėjome bandyti slėptis.

- Tai grįžtame prie klausimo V. Landsbergis ir KGB?

- Interviu nėra pakankamai laiko tai aptarti išsamiai. Šios šeimos istorija yra labai pamokanti, kaip vienas būdų išgyventi istorinių įvykių sūkuriuose. Ne bet kam priimtini tokie būdai. Mano nuostata buvo ir tebėra vertinti žmones pagal jų darbus. Ypač mažos tautos, Kovo 11-ąją apsisprendusios atkurti valstybę. Kiekvienas turi teisę apsispręsti, kurioje barikadų pusėje tu būsi, o praeitį vertinti tik pagal padarytus nusikaltimus žmoniškumui. Tai atspindėjo ir Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo, berods, 27 d. ar 29 d. kreipimesi į KGB darbuotojus, kviečiant juos apsispręsti ir išeiti iš šios struktūros. Tačiau stebint tolimesnius V. Landsbergio žingsnius, ypač atsiskleidusius 1990 m. kovą jį išrinkus XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos, skelbusios Nepriklausomybės atstatymo Aktą, Pirmininku, jo veiksmus, deja, tenka vertinti kaip bene pagrindinius sukiršinant ir supriešinant mūsų žmones. Tuo pat metu lygiagrečiai vyko valstybingumo, moralės, žmoniškumo, valstybingumo ir net teisės požiūriu nepateisinami veiksmai.

- Ką turite omenyje? Ar senai pastebėjote provokatoriškas V. Landsbergio manieras?

- Visų pirma, dvigubų standartų taikymas. Dėl žmonių nekalbėsiu, nes esu šališkas. Tačiau kalbėkime apie faktus – pavadinkime, jo „abejingumu“ KGB archyvų vagystei ir kruvinųjų sausio įvykių valstybinių komisijų medžiagos „dingimui“ iš Seimo ar dar tuometinės Aukščiausiosios Tarybos. Provokatoriškos manieros ryškėjo dar anksčiau. Po daugelio metų Angonita Rupšytė man papasakojo profesoriaus reakciją į LKP atsiskyrimą ir A. Brazausko bandymą iškart po to užimti XI-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo Pirmininko pareigas, kol mes, Sąjūdžio TSRS liaudies deputatai, Maskvoje buvome susirėmę su sistema dėl Ribentropo – Molotovo slaptųjų protokolų pripažinimo negaliojančiais TSRS liaudies deputatų suvažiavime. Kolegos Sąjūdžio deputatai po istorinio Lietuvos delegatų pokalbio su M. Gorbačiovu išsiuntė mane į Vilnių stabdyti šią A. Brazausko iniciatyvą. Kolegoms Kremliaus suvažiavimų rūmuose tęsiant diskusiją, kaip sustabdyti šią A. Brazausko iniciatyvą, V. Landsbergis, matyt vadovaudamasis šviežiais mūsų susitikimo su M. Gorbačiovu įspūdžiais, pasiūlė, kad sąjūdis praneštų Lietuvai, kad mus Maskvoje sulaikė. Tik Angonitos reakcija jį sustabdė. Angonita pasakė: „Profesoriau, ar pagalvojote, kaip į tai gali sureaguoti Jūsų žmona Gražina?“

- Tai KGB ar ne KGB?

- Kadangi vertinu tik faktus ir dokumentus, tai pakomentuosiu tik tai, ką viešai V. Landsbergis atsakė į kaltinimus, kad ir jis bendradarbiavo su KGB. Komentuodamas viešai paskelbtą dokumento dėl jo buvimo kandidatu verbavimui kopiją, V. Landsbergis pasakė, kad tik keletą kartų jį KGB konspiraciniame bute bandė verbuoti. Gal šiuolaikiniam jaunimui ši pasakėlė atrodys įtikinama, tačiau faktas yra tas, kad į konspiracinius KGB butus galėjo patekti tik šios sistemos asmenys. Priešingu atveju, po pašalinio apsilankymo konspiraciniame bute, šis butas jau nebebūdavo konspiracinis. Konspiracinio buto paruošimui ir legendos įgyvendinimui reikėdavo ne metų, kitų, o kartais ir penkerių. Todėl konspiracinių butų KGB nekeitė kaip pirštinių. Tačiau man svarbiau yra V. Landsbergio veiksmai, ne tik praeitis. Nes veiksmai patvirtina žmogaus tikruosius ketinimus. 2012 m. sausio 13-ąją Seime Vytauto Landsbergio padėkojau už tai, kad mums abiems teko būti tomis dienomis drauge, kad paklausė ir mano nuomonės, ar jam sprukti Audriaus Butkevičiaus paruoštu tuneliu ir lėktuvu į Lenkiją, kad po mudviejų pokalbio apsisprendė likti parlamente. Bet pateisinti jo paskesnį elgesį argumentų nerandu.

- Grįžkime prie Dalios Grybauskaitės, jos dabartinių veiksmų. Pasakėte, kad jos laukia vieta juodajame Lietuvos istorijos sąraše. Nepadės ir juodasis karatė diržas? Ji net moko mūsų patriotus šaulius patriotiškumo.

- Pamirškime šį neatsargų ir pigų rinkiminį juodojo diržo triuką. Pakalbėkime rimtai apie tai, kas tikrą, o ne butaforinę tautos pagarbą suteikia. Kalbant apie šaulius ir šimtus milijonų, kurių ko gero nebus iš ko surinkti kitąmet karo biudžetui, pakalbėkime apie Šveicarijos pavyzdį, kurį dažnai minėjome šiemet dėl referendumo peripetijų. Bet ne paviršutiniškai. Ar atsimenate, kada ši, seniausia demokratijos šalis Europoje, nuo XIX amžiaus deklaruojanti neutralitetą, įstojo į Jungtinių Tautų Organizaciją?

- Kada?

- Tai įvyko, po pritariančio referendumo tik 2002 m. birželyje.

- Negali būti. Ko jie laukė?

- Visų pirma, šveicarai galvoja apie save ir jų valstybės išlikimą. Pasakysite, bepigu jiems, bankų šalis, visiems reikalinga. Tačiau visa tai reikėjo sukurti. Ir jie tai darė ilgai ir nuosekliai. Ir šiandien jie žiūri ir siekia išsaugoti neutralitetą, o ne skelbti rusams ar dar kam nors karą. Be abejo, neutralitetas nėra sterilus instrumentas. Šveicarijoje ne tik paminklais garbinamas Anri Gizanas (Henri Guisan), kurį prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Šveicarijos parlamentas paskyrė savo kariuomenės vadu ir Vyriausybės vadovu, suteikęs jam generolo laipsnį. Beje, taikos metu Šveicarijos kariuomenėje generolų paprastai nebūna, yra tik jų pareigas atliekantys pulkininkai. Prisimenu ir mūsų kariuomenės pradžią ir nuolatinius ginčus dėl generolų laipsnių. Kaip Aukščiausios Tarybos Krešto apsaugos ir vidaus reikalų komisijos pirmininkas buvau užblokavęs daugiau generolų laipsnių, palikęs įstatyme tik vieną – generolo laipsnį. Tačiau po 1992 m. Seimo išrinkimo šios nuostatos buvo atsisakyta.

Taigi, šveicarai Anri Gizaną gerbia ne dėl to, kad jis generolas, bet dėl to, kad jis išvengė Šveicarijos įtraukimo į karą. Be abejo, teko daryti daug kompromisų ir su nacistine Vokietija, ir su sąjungininkais, ir su Tarybų Sąjunga. Šveicarijos oro erdvę labai dažnai pažeisdavo vokiečių, JAV bei britų aviacijos lėktuvai. Visos kariaujančios šalys apie tai žinojo, bet Šveicarija liko kiek tai yra įmanome, neutrali. Besibaigiant karui sąjungininkai „per klaidą“ bombardavo kai kuriuos Šveicarijos šiaurės miestus.

Šaltojo karo metais šveicarai taip pat sunkiai, bet stengėsi laikytis neutraliteto. Panašiai vyksta ir dabar – ši šalis be karo skelbimo taiko realias sankcijas Rusijai, bet karo jai neskelbia. Ir dabar jų nuomonė ir prioritetai yra tokie, kad būtina išvengti karo.

- Kaip mums elgtis? Ko galime pasimokyti iš Šveicarijos?

- Lietuvos unikalumas buvo tas, kad galėjome dėl finansinių paslaugų (Šveicarijoje ¾ dirba paslaugų sferoje) ir rusų kalbos žinojimo galėjome tapti labai reikalingi ir rusams, ir ukrainiečiams, ir baltarusiams, ir kazachams, ir uzbekams, ir ne tik rytuose nuo mūsų gyvenantiems. Bet kaip ir Ignalinos AE uždarymo atveju, mūsų valdžios aklai klausė vakarietiškų nurodymų, kurių esmė viena – turime tapti elgetomis ir prašytojais, bet ne savarankiškai užsidirbantys pragyvenimui. Paaiškinkite, kodėl reikia bijoti atsiskaitymų grynaisiais. Mums labai blogai, kad tiems patiems rusams mes būtume reikalingi dėl finansinių paslaugų, dėl poilsio Lietuvoje? Pirmąjį kvailą žingsnį šia kryptimi žengė dar A. Šleževičiaus vadovaujama Vyriausybė, po Lietuvos akcinio inovacinio banko krizės įvedusi reikalavimą pranešinėti mūsų spectruktūroms apie bet kokį veiksmą grynaisiais ir ne tik, jei mokam daugiau kaip 50000 Lt. Čėčėnai, prekiaujantys nafta, iškart išėmė grynais visus savo pinigus iš lietuviškų bankų ir pervežė juos į Latviją.

- Betgi negražu, mes ES nariai, leisime atsiskaitymus grynaisiais?

- O didžioji Lietuvos žiniasklaida ir buvusi Europos Komisijos finansų komisarė Dalia Grybauskaitė nežino apie naujojo Europos Komisijos pirmininko ir ilgamečio Liuksemburgo premjero Jean–Claude Juncker Liuksemburge sukurtas lengvatinio apmokestinimo ir kitokio pobūdžio finansines paslaugas? Kodėl Liuksemburgas gali gyventi iš finansinių paslaugų, o Lietuva turi ir toliau tik naikinti savo pramonę ir žemės ūkį, gink Dieve, neteikti rusamas ir kitiems finansinių paslaugų, o būti tik vergų ir tarnų šalimi.

Paskelbta, kad pernai vien pašto pervedimais mūsų tautiečiai iš užsienio 6 milijardais litų parėmė savo giminaičius, likusius Lietuvoje. O dar gi buvo pervedimai bankais, atvežti pinigai grynaisiais ir kitaip. Ar suvokiame, kad būdami ES nariais nusigyvenome tiek, kad mūsų naujieji tremtiniai iš Vakarų mums atsiunčia panašiai tiek, kiek skęstanti Sodra moka mūsų pensininkams. Pernai oficialiai emigravo 39000 mūsų tautiečių, šiemet – tiek pat pеr 10 mėnesių! O pernai jau ir oficialiai įsileidome 22000 imigrantų.

- Valdžia nesuvokia ar nenori suvokti šių procesų?

- Jei nesuvokia, tai ji nedelsiant turi trauktis iš valdžios. Manau, kad suvokia, todėl ir belieka skelbti karą, o jam prasidėjus su visais finansais sprukti iš Lietuvos. Ir kuo greičiau tai nutiks, tuo, matyt, karo kurstytojams naudingiau.

- O mes?

- Sparčiai tampame vergų ir tarnų šalimi, kuri nuo sausio 1 d. atsisveikins su paskutiniu realaus valstybingumo svertu – litu ir įpuls į visišką finansinės priklausomybės euro katilą. Prezidentė ką tik perspėjo Vyriausybę ir Seimą, kad paruoštas 2015 m. valstybės biudžeto projektas neatitinka jau konstituciniu tapusio mūsų įstatymo dėl ES finansinės drausmės. Kiek ši ponia patyliukais savo parašais drauge su aklai jai paklūstančiais Seimais jau atidavė mūsų valstybingumo?

- Lauksime Europrokuratūros?

- Lauksime. Bet karas duotų greitesnį rezultatą. Vokietijos E.ON Ruhrgas ir Rusijos Gazprom jau pardavė mums už trigubą kainą jiems priklausiusių Lietuvos dujų ir energetikos įmonių akcijų paketus, paskelbė, kad traukiasi iš Baltijos ir kitų Rytų Europos šalių rinkos. Klausimėlis mąstantiems – kodėl jie tai padarė, atsisakydami pelningiausio šios rinkos segmento, t.y. mažmeninės prekybos? Gal todėl, kad žino daugiau apie mūsų ateitį, nei mūsų Prezidentė mums skelbia? Ar norime Donecko patirties? Vokietijos ir Rusijos koncernus jų Vyriausybės konsultuoja. Lietuvos valdžia su mūsų žmonėmis nesišneka. Negi kalbės apie tai, kad vyksta pasaulio perdalinimas, o mūsų Prezidentė su savo užsienio reikalų ministru vykdo tik garsiakalbio funkciją. O Lietuva tik skolinasi ir skolinasi valstybės vardu ir pasirašinėja ekonomiškai pražūtingus ir beviltiškus projektus.