Liūdesiai dėl Baltarusijos

Praėjusių metų vasarą teko lankytis Baltarusijoje. Tikslas – nufilmuoti Antrąjį pasaulinį karą išgyvenusių žmonių prisiminimus. Buvo įdomu. Minsko gigantiškas statybas matėm iš tolo, pravažiuodami, o provinciją – Ašmeną, Pinską, Bobruiską ir daugybę kaimų – iš arti. Ši kelionė mane sukrėtė.

Pirmas liūdesys

Šis liūdesys dėl istorijos. Jau gal dešimtį metų tyrinėju Antrąjį pasaulinį karą ir kas kartą atrandu ką nors nauja. Tai, ką išgirdau Baltarusijoje, mane visiškai pribloškė. Kalbu apie 1944 metų vasario mėnesį Gomelio srityje įkurtas Azaričių (rusiškai Ozaričių – aut. past.) koncentracijos stovyklas. Tai precedento neturintis Antrojo pasaulinio karo atvejis. Šiose koncentracijos stovyklose per keturias dienas buvo įkalinti Žlobinsko, Bobruisko ir Kirovo rajono gyventojai. Kadangi vyrų namuose nebuvo – visi arba su partizanais, arba šiaip pasislėpę – į lagerius suvarė aplinkinių kaimų moteris, vaikus ir senius. Pagal Niurnbergui pateiktus vieno lagerio dokumentus, vaikų iki 13 metų buvo 15 960, moterų 13 072 ir senolių 4 448. Kaip atrodė lageris? Tai buvo tiesiog spygliuota viela aptverta pelkė. Viskas. Kampuose sargyba, šaudanti į kiekvieną, kas mėgino prisiartinti prie tvoros ar užsikurti laužą. Jokių pastatų, maisto, vandens (tik lavonų kupinos pelkės). Bet naciai buvo išradingi – į stovyklas atvežė dar gyvus ar jau nebegyvus šiltine apsikrėtusius žmones tam, kad ja apsikrėstų visi koncentracijos stovyklos kaliniai. Tai ir įvyko. Taigi, nereikėjo nei krematoriumų, nei dujų kamerų. Kur nacių protas buvo anksčiau? Laukas, sniegas, šiltinė, moterys, vaikai ir seniai. Vasaris. Nei ugnies, nei duonos. Vokiečiai kartą per savaitę atveždavo suledėjusius kepalus, jei tai galima buvo pavadinti duona, ir mėtydavo juos kaliniams į galvas.

Koks buvo nacių tikslas? Artėjo frontas, ir šia gyva užtvara naciai norėjo sustabdyti puolimą bei užkrėsti rusų armiją šiltine. Vis dėlto kovo 17–18 dienomis koncentracijos stovyklos buvo išlaisvintos. Mačiau nušalusių kojas ir rankas, vaikų nuotraukas...

Beje, Niurnberge joks ypatingas sprendimas dėl tų lagerių nebuvo priimtas. Kažkokį generolą Georgą Richertą pakorė Minske ir kažkoks generolas fon Kusovskis gavo 25 metus... Tuo viskas ir pasibaigė. Kur tie sargybiniai?

Tai va, kalbėjausi su dviem tą pragarą išgyvenusiais žmonėmis. Jie pasakojo, kaip sėdėdavo ant mirusiųjų kūnų, nes taip būdavo šilčiau. Stengdavosi neužmigti. Utėlės ėdė taip, kad oda krito plaušais. Neteko brolių. Kažkokia moteris lageryje pagimdė...

Beje, lageriai per visą perimetrą buvo užminuoti. Kai Raudonoji armija atidarė vartus, daug žmonių žuvo užlipę ant minų. Iš lagerių išsilaisvino apie 30 proc. įkalintųjų, visi sergantys, apšalusiais organais, netekę artimiausių žmonių.

Šiandieną Azaričiuose stovi paminklas, juo rūpinasi aukos ir jų artimieji. Keliaudami per Baltarusiją, stabtelėkite. Nulenkite galvą nežmoniškai baltarusių kančiai.

Antras liūdesys

Nerasi svetingesnio žmogaus nei Baltarusijos kaime. Priims, pavaišins, apkabins. Ir nerasi baisesnio biurokrato nei baltarusis, įsikūręs prie valstybės stalo. Piktas, įtarus, nepaslaugus. Regis, vieta žmogų keičia.

Visur stovi leninai, gatvės – sovietskaja, komsomolskaja (malaja komsomolskaja arba labai didelė komsomolskaja), ir kaskart, išvykdamas iš viešbučio, privalai gauti antspaudą tokiame delno dydžio pasienyje išduotame lapelyje, kurį pametęs liksi visiems laikams Baltarusijoje, nes pareigūnai nesugaudys, kur tu ten nakvojai.

Provincijoje pusryčius surasti sunku. Kai pagaliau ateini į valgyklą, ten tavęs ne-laukia keletas įtartinų patiekalų. Tačiau, didelei nuostabai, prie kasos visada stovės taurelės ir degtinė tiems, kuriems reikia tikrų „pusryčių“. Net Piteryje juodžiausiais Brežnevo metais tokio dalyko neteko matyti.

Baltarusijoje geria daug ir labai daug. Ką? Degtinę. Vynas paprastai – bulgariškas arba moldaviškas. O jei rasi itališką, pažvelgęs į kainą, pamirši, ko norėjai. Kai Babruisko parduotuvėje paklausiau vyrų, kokią degtinę parvežti tėveliui, joje įvyko visuotinis simpoziumas – šita skani, o šita skaniausia. Nesuprantu, kaip degtinė gali būti skaniausia. Juk ne žuvis ir ne vynas... Geria visi: ir seni, ir jauni. Ant komsomolskajos gatvės suolelių. Fontanai išdžiūvę.

Jei po sunkios darbo dienos eisite valgyti į jūsų viešbučio restoraną (o daugiau – kur?), jums nurodys, prie kokio staliuko jums reikia sėdėti, ir įtaisys „kaimynus“, kokią nors jauną saldžią porelę, kuri būtinai stengsis sužinoti, ką jūs manote apie Baltarusiją. 

Kaimuose vyrų gyvenimas pasibaigia sulig keturiasdešimtmečiu. Ėmiau interviu apie karą bent iš dviejų moteriškių, jau palaidojusių savo sūnus, – atvirai pasakė, dėl gėrimo.

Kad Baltarusijoje visi keliai ir gatvės puikūs – mitas. Ten yra visaip. Maistas pigus? Mitas. Beje, mačiau parduotuvėse eiles, kaip seniau. Provincijoje sutikau pagyvenusius žmones, kurie, nuoširdžiai mūsų gailėdami, paklausė, kada mes prisijungsime prie Rusijos. Norėjau pasakyti, kad nebent kai vėl okupuos, bet ką atsakiau, nepamenu. Beprasmiška kalbėti.

O pabaigoje norėčiau pasidalyti puikiu valstietiškos agurkienės receptu iš Ašmenos apylinkių: išvirkite perlines kruopas, įmeskite kiek norite džiovintų nesmulkintų baravykų, galiausiai įpilkite raugintų agurkų rasalo ir patiekite su karštomis šviežiomis bulvėmis. Jei dar ne pasninkas, galite pagardinti spirgučiais ar kiaulienos odelėmis. Skanu!