Prof. P. Gylio pristatyti rinkimų programos metmenys DRĄSOS KELIUI (video)

Liepos 29 dieną įvykusiame politinės partijos DRĄSOS KELIAS rėmėjų susitikime Nepartinio demokratinio judėjimo pirmininkas profesorius Povilas Gylys, kurio vadovaujama organizacija yra sutarusi bendradarbiauti rinkimų klausimais su DK, pristatė savo parengtos programos metmenis. Skaitytojams pageidaujant susipažinti su šiuo platesnei auditorijai neskelbtu projektu, jį publikuojame. Taip pat pridedame vaizdo įrašą iš minėtos sueigos, apie kurią plačiai informavo žiniasklaida.

Primename, kad su galutiniu DK partijos rinkimų į Seimą programos projektu netrukus galėsite susipažinti ČIA.

PROGRAMOS METMENYS (projektas, ruošė P. Gylys)

Ateinam keisti, nekeršyti         

Lietuvoje yra susiklosčiusi kritinė situacija politikos, ekonomikos, kultūros, moralės, teisėsaugos ir kitose visuomeninio gyvenimo srityse. Nors elitas  kalba kitaip, sumaištis  valstybės  valdyme ir nusivylimas valstybe, masinis  skurdas, ekonominė  nelygybė, grėsmingus mastus įgavusi emigracija , tikro ,nefasadinio teisingumo deficitas rodo, kad būtini sisteminiai pokyčiai, kurių dabartinės sisteminės partijos atnešti  yra nepajėgios. Mes kaip alternatyvi , demokratinė, reformatoriška jėga siūlome esmines  permainas. Tų permainų kryptis ir turinį pateikiame šioje  programoje.
                                                                  
Politika

Lietuvos Konstitucijoje yra įtvirtinta nuostata, kad mūsų šalis yra demokratinė respublika, kurioje valstybę kuria Tauta, kurioje niekas negali trukdyti Tautai realizuoti (įgyvendinti) jo kaip Suvereno teisių, kurioje valdžia tėra Tautos atstovas, kuris turi tarnauti žmonėms.

Šių konstitucinių nuostatų įgyvendinimas  susiduria su rimtomis kliūtimis:
ribojamos žmonių galimybes dalyvauti šalies valdyme;
valdžios institucijos  prastai supranta viešųjų -nacionalinio ir bendruomeninio lygio- reikalų  turinį;
valdžia per daug dažnai viešuosius interesus ignoruoja ir juos paverčia grupinių ir individualių poreikių įgyvendinimo priemone.

Mūsų tikslas – stiprinti demokratinę šalies sąrangą , siekti  to, ką Antanas  Maceina vadino pilnutine demokratija. Plėsdami žmonių galimybes dalyvauti šalies valdyme  esame pasiryžę lengvinti referendumų sąlygas, plėtoti teritorinę ir kitokią savivaldą, sudaryti geresnes sąlygas nevyriausybinių organizacijų (NVO) veiklai. Viešojo intereso viršenybės privačių  interesų atžvilgiu įtvirtinimas taip pat prisidės prie šalies demokratinių pagrindų sutvirtinimo.
                                                            
Teisinė sistema

Mūsų valstybėje deklaruojamas teisės viršenybės principas, pagal kurį prieš įstatymą visi yra lygūs ir kad įstatymas yra aukščiau net už aukščiausius valstybės  asmenis.
Deja, šalyje įsigalėjus formalistiniam (pozityvistiniam) požiūriui į  teisę ir teisėsaugos  institucijas, jas įveliant į politinius  procesus, kovą dėl galios ir valdžios, stiprėjant klaniniam mentalitetui teisė  tolo nuo moralės ir plačiai suprantamo teisingumo. Teisingumą turinčios vykdyti institucijos dideliu laipsniu yra atitrūkusios nuo visuomeninės, nuo suvereno- Tautos. Todėl pastarasis faktiškai neturi galimybių įtakoti ir kontroliuoti tų institucijų. Jų  uždarumas veda prie teisėsaugos degradacijos, teisingumo deficito didėjimo.
Atsižvelgdami į aukščiau išdėstytus argumentus mes įsipareigojame:
stiprinti realią įstatymo viršenybę;
užtikrinti visuomenės dalyvavimą teismų veikloje;
įtvirtinti realią parlamentinę kontrolę teisėsaugai;
atlikti rezonansinių bylų auditą;
panaikinti senatį... byloms

Ekonomika (Ūkis)

Ekonomika-tai visuomeninio gyvenimo dalis, kur kuriamas ne tik materialus, bet ir žmogiškas, informacinis ir kitoks turtas. Ją sudaro du vienas kitą papildantys  sektoriai – privatus ir viešasis.
Privatus sektorius funkcionavimas pagrįstas privačiais interesais,  privačiais finansais ir konkurencija, o viešojo sektoriaus – viešaisiais interesais,  viešaisiais finansais ir solidarumu.
Mes sieksime atkurti balansą tarp šių dviejų ekonomikos dalių, suformuoti civilizuotus santykius tarp verslo ir valstybės.
Įgyvendinant šį tikslą bus:

-formuojama nauja ūkio strategija, kurioje būtų atsižvelgiama į sisteminius šalies plėtros tikslus, kurie apima ne tik materialinių (techninių), bet ir į žmogiškų, socialinių bei gamtinių išteklių pusę;
peržiūrima viešųjų finansų politika, pirma, siekiant sumažinti jos regresyvumą ir įvedant progresinius mokesčius ,antra, gerinant balansą tarp viešųjų ir verslo interesų sprendžiant subalansuotos ir tvarios ekonominės plėtros, socialinio teisingumo ir socialinės atskirties klausimus.
atsižvelgiama į  teritorinius  ekonominės plėtros  netolygumus didesnį  dėmesį  ir išteklius  skiriant periferijai;
mažinama turtinė ir pajamų nelygybė- reiškinys, kuris  stabdo ne tik socialinę, politinę, bet ir ekonominę pažangą.
                                         
Socialinė apsauga

Geri žmogiškieji  ir socialiniai  ištekliai yra ypatingai svarbūs ekonominės ir politinės plėtros veiksniai. Socialinės apsaugos sistema atlieka ne tik humanistinę , bet ir ekonominę funkciją palaikydama žmogiškų ir socialinių išteklių  efektyvų atkūrimą, stabdydama jų degradaciją, kokybės kritimą , kuris pasireiškia darbinių įgūdžių, darbinės motyvacijos smukimu, asocialiu, kriminaliniu elgesiu.
Socialinis draudimas yra  išbandytas socialines politikos instrumentas, todėl šią sistemą reikia stiprinti ją tobulinant ir atsisakyti jos privatizavimo, pakeitimo privačiomis finansinių institucijomis planų. Tiesa, žmonės individualiai gali dalyvauti privačiose pensijų fonduose, tačiau viešosios iš mokesčių mokėtojų surinktos Sodros lėšos neturėtų būti privatizuojamos.   
Valstybės priedermė yra teikti kategorinę prevencinę paramą tiems, kurie turi specialių poreikių dėl vaikų auginimo, sveikatos sutrikimų, mokymosi ir pan. ir kuriems yra iškilusi skurdo ir socialinės atskirties grėsmė. Tai kuria solidarumą tarp tų, kurie turi specialiuosius poreikius ir jų neturi, mažina skurdą ir socialinę atskirtį.
Valstybinė socialinė apsauga neatleidžia žmonių nuo jų asmeninės ar šeimyninės atsakomybės už savo gerovę, tačiau be tokios sistemos visuomenė būtų mažiau humaniška ir mažiau efektyvi plačiąja ekonomine prasme.                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                           
Sveikatos apsauga

LR Konstitucijoje sakoma, kad valstybė rūpinasi gyventojų sveikata ir kad ji užtikrina medicinos pagalbą ligos atveju. Deja, mūsų šalis nuolat tolo nuo šio konstitucinio įsipareigojimo, medicininės paslaugos laipsniškai  tampa vis didesniu laipsniu mokamos. Vyksta paslėpta medicinos sferos privatizacija. Dėl to sveikatos apsauga tampa vis sunkiau prieinama daugeliui, bet ypač mažesnes pajamas turintiems žmonėms. Mes esame pasiryžę stabdyti šį antikonstitucinį ir antihumanišką procesą ir tartis su visuomene dėl tikrų, o ne tariamų reformų šioje  srityje .         
                                                      
Švietimas ir mokslas

Šiandieninė švietimo ir mokslo sistema kenčia dėl jos „surinkinimo“, prasto finansavimo ir biurokratizacijos. Ji veiktų geriau, jeigu ji būtų valdoma remiantis ne rinkos fundamentalizmo principais (doktrina), o suvokiant, jog ji yra „mišri“ nes joje realiai pasireiškia tiek privatūs, tiek viešieji interesai, o kuriamas turtas, gėrybės turi tiek viešųjų gėrybių, tiek privačiųjų gėrybių požymius.
Švietimo ir mokslo sistemoje yra kuriama svarbi nacionalinio turto dalis – žinios, žmogiški ir socialiniai ištekliai, todėl valstybė turi prisiimti atitinkamą dalį atsakomybės ir reikšmingai prisidėti prie šios sistemos stabilizavimo ir gyvybingumo atstatymo. Permanentiškos ir ydingu paradigminiu (pasaulėžiūriniu) pagrindu vykdytos pertvarkos, klaidingai pavadintos reformomis nustekeno  sistemą. Tariantis su visuomene, mokytojų ir mokslininkų bendruomenėmis bus peržiūrėta visa švietimo sistema ir mokslo koncepcija, kurios pagrindinė orientacija būtų nacionalinių, institucinių, vietinių, šeimų ir asmeninių  interesų balanso atstatymas. Vienas iš variantų- naikinti ”krepšelinę“ sistemą, kuri apsunkina viešojo  intereso įgyvendinimą šioje  visuomeninio gyvenimo srityje, pavyzdžiui, užtikrinant  periferijoje veikiančių mokymo įstaigų gyvybiškumą.

Kultūra

Dabartinė individualistine pasaulėžiūra grįsta globalizacijos forma  ir vietinis rinkos fundamentalizmas yra grėsmė šalies kultūrinei egzistencijai ir plėtrai bent dviem požiūriais. Pirma, kyla pavojai, jog perimant pasaulinę, ne visada gerą kultūrą, per daug nukenčia  tautinė kultūrinė savimonė ir per šimtmečius formuotos tautinės vertybės, tautinės kultūros formos. Antra, individualistiniai stereotipai veda prie per didelės kultūros  „sukomercinimo“. Tačiau ne visos kultūros gėrybės turi prekinę išraišką, kai kurių kultūros produktų kūrimui būtina derama valstybės  finansinė parama. Mes pasiryžę teikti tokią valstybės paramą, nes matome kultūroje stiprų viešąjį  interesą. Atskiro valstybės dėmesio nusipelno periferijos kultūriniai poreikiai.

Užsienio politika

Pastaruoju metu  vis labiau pasigendama aiškios  mūsų šalies užsienio politikos vizijos svarbiausiais tarptautinio gyvenimo klausimais. Lietuva išlikdama ES ir NATO šalimi ir prisidėdama prie šių organizacijų bendrų tikslų įgyvendinimo turi aiškiau formuluoti ir ginti savo nacionalinius interesus, ekonomikos, kultūros, sisteminio saugumo ir kitose srityse. ES pergyvena nelengvą, pilną iššūkių laikotarpį, kurio metu teks spręsti bendrų šios bendrijos ir atskirų šalių narių  interesų subalansavimo problemą.  Mūsų šalis turi būti pasiruošusi aktyvioms tokio balanso paieškoms.

Problemiškų kaimynystės santykių srityje taip pat reiks naujo požiūrio. Teks derinti ryžtingą elgesį  nepagrįstų, neišprovokuotų informacinių, politinių ir kitokių kaimyninių šalių išpuolių atveju su laisva nuo kaprizų ir išankstinių neigiamų nuostatų derybine pozicija. Blaivus požiūris į savo tarptautines galias padėtų išlaisvinti mūsų užsienio politiką iš optimistinių iliuzijų iš vienos pusės ir iš vasališko nuolaidžiavimo iš kitos.
Santykiai su išeivija yra  atskira ir svarbi Lietuvos  valstybės politikos dalis, kurios tikslas –vienyti po pasaulį išsibarsčiusiu lietuvius ir puoselėti  jų ryšius  su Tėvyne.