Žurnalistai persekiojami. Nejaugi?

Kur jau daugiau negu pusę metų yra Seimo narė Neringa Veckienė su sūnumi, nei policija, nei prokuratūra, nei kas nors kitas Lietuvoje pasakyti negali. Tik VSD leidžia suprasti, kad Seimo narė yra saugi ir sveika. Parlamentarės asmeniniame tinklalapyje informacija nuolatos atnaujinama. Jūsų dėmesiui naujausias tekstas, pasirašytas N. Venckienės vardu. Ekspertai.eu.

Paskutiniųjų dienų naujienos, mirgančios žiniasklaidos puslapiuose – BNS žurnalisčių apklausos ir jų namuose atliktos kratos.

Neanalizuosiu, ar tai teisėta. Nespręsiu, ar šių žurnalisčių veiksmai atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 124 straipsnį “Neteisėtas disponavimas informacija, kuri yra valstybės paslaptis” arba 125 straipsnį “Valstybės paslapties atskleidimas“. Nediskutuosiu, ar jos turėdamos dokumentą su žyma “SLAPTAI”, privalėjo pačios kreiptis į teisėsaugą ir apie tai pranešti.

Šioje situacijoje įdomiausia yra tai, kad visuomenė visiškai nepalaiko žurnalistų. Prie STT būstinės žurnalistai plojo sau. Katučių akcija niekam, išskyrus pačius žurnalistus, nebuvo įdomi.

Kodėl taip atsitiko?

Dauguma žmonių neabejoja, kad beveik visa šiandieninė žiniasklaida Lietuvoje tarnauja korupcinėms teisėsaugos ir politikos sistemoms. Atspindi oligarchijos, korumpuotos valdžios požiūrį.

Žurnalistų pateikiami faktai labai dažnai neatitinka tikrovės. Skleidžiamas melas, šmeižiami ir žeminami žmonės. Žiniasklaidos monopolijos siekia pelno bet kokia kaina. Žurnalistams nerūpi tiesa.

Kiek Lietuvoje yra nepriklausomų žurnalistų? Kažin, ar tokių apskritai galima rasti. O jeigu rasi – suskaičiuosi ant pirštų.

Žodis “profesionalumas” žurnalistams netinka. Tinkamiausias apibūdinimas - už pinigus tarnaujantys ir atidirbinėjantys veikėjai.

Ko tikėjosi žurnalistai? Manė, kad lazda neturi dviejų galų?

Jiems padedant buvo susidorota su mano broliu Drąsiumi Kedžiu, su jo dukrele, mano tėvais, su Klonio gatvės šturmo liudytojais. O dabar atėjo žurnalistų eilė. Taip visada būna policinėse, klaninėse valstybėse. Jeigu negini kito teisių, tai anksčiau ar vėliau bus pasikėsinta ir į tavo paties teises. Nepriklausomai nuo to, koks buvai lojalus šuniukas.

Kėsinamasi į žodžio ir informacijos laisvę?

O kur jie buvo, kai buvo gesinama ir jaukiama pedofilijos byla? Kodėl tylėjo, kai buvo persekiojami Klonio gatvės žmonės? Kodėl jie nematė, kad vaiką iš namų prievarta išvilko tuo metu kaltinamojo pedofilija draugė ir jo advokatas? Kodėl nereikalavo vykdyti Vilniaus apygardos teismo galutinę ir neskundžiamą nutartį – pareikšti įtarimus L.Stankūnaitei? Kodėl šmeižė mano brolį Drąsių Kedį, jį ir jo dukrelę palaikančius žmones?

O mano brolio Drąsiaus siųstas laiškas žurnalistams? Ar jie jam padėjo? Turbūt – nuvaryti į mirtį.

Nei mėgti, nei gerbti žurnalistų nėra už ką. Manau, kad jie taip pat yra kalti dėl to, kas vyksta šiuo metu Lietuvoje. Jų dievinama “teisinė” valstybė atsisuko prieš juos pačius. Dabar turi teisę gintis garbinguose Lietuvos Respublikos teismuose.

O kodėl nepatinka teisėjo G.Viederio nutartis? Dauguma žiniasklaidos veikėjų nesuabejojo B.Varsackio, V.Kondratjevo ir A.Cinino sprendimais.

Žurnalistai yra privilegijuoti – už šmeižtą neteisiami. Privilegijos jiems ir šįkart – už piketą prie STT būstinės nebuvo nubausti. O juk turėjo būti taip, kaip “Drąsos kelias” partijos narei Irenai Malinauskienei, kuri už daugiau nei 15 asmenų susirinkimą prie Kauno vyriausiojo policijos komisariato pagrobtos mergaitės gimtadienio proga susimokėjo 1000 litų baudą.

Žurnalistai persekiojami. Nejaugi?

Tam, kad pajusti tikrąjį persekiojimą, reikėjo 6 valandą ryto vykdyti žurnalisčių apklausas ir kratas, išlaužti jų kiemo vartus, vėliau – garažo vartus, su benzopjūklu išpjaustyti duris ir langus, jų tėvus išmesti iš namo ir nuvešti į policijos komisariatą tapatybės nustatymui, laužti kambarių, kuriuose miega vaikai, duris, joms pačioms užlaušti ir sužaloti rankas, viešai pranešti, kad kratos metu žurnalistės vieną iš dalyvių suspardė, tačiau video medžiagos, kurią turi pareigūnai ir kurios reikalauja žurnalistės tiesos nustatymui, nerodyti, kieme stovinčius ir stebinčius žurnalisčių draugus ir pažįstamus sumušti, pripurkšti ašarinių dujų į akis, panaudoti elektrošoką, po to išvežti į policiją, žurnalistėms, jų artimiesiems ir draugams pradėti daugybę ikiteisminių tyrimų, kad kokius penkerius – septynerius metus neišeitų iš teismų, kad nespėtų mokėti baudų, taikyti joms kardomąją priemonę – suėmimą, surasti žalimų ir keršių, kurie duotų reikalingus parodymus...

O pabaigai – manau, kad žurnalistus pagąsdino ir tiek. Pagąsdino ateičiai. Kad korupcinei sistemai būtų dar labiau lojalūs.