Ariogala tapo sisteminių partijų bastionu?

Praėjusį šeštadienį (rugpjūčio 4 dieną) Raseinių rajono valdžia pagimdė alternatyvą tradiciniam, jau 22 metus rengiamam tremtinių, politinių kalinių ir Laisvės kovų dalyvių sąskrydžiui. Viduklėje popinantys pilną skrandį ir nerūpestingą gyvenimą vietos valdžios buvo pakviesti į Koldūnų šventę. Bent kartą pabuvoję Kėdainių kniaziaus ledų fiestoje suprato, kad taip Raseinių rajoną valdantys tvarkiečiai sumąstė pagausinti elektoratą, tuo labiau, kad savo gretose turi koldūnų gamybos procesusi artimą sielą - Petrą Gražulį. Galima tik spėti, ar nušniokštus rinkimų šurmuliui ir kitąmet vidukliškiai bei jų svečiai vaišinsis koldūnais, tačiau tradicinis Ariogalos sambūris vyks, nes to pageidavo per 7 tūkstančius renginio dalyvių.

Šių eilučių autorė per visą Ariogalos sąskrydžių istoriją dėl labai pateisinamos priežasties praleido tik vieną renginį, todėl gali lyginti, kaip kito ši politinių kalinių, tremtinių, jų šeimų narių, draugų bei bendraminčių susibūrimo šventė. Scenarijai beveik tokie pat, kasmet keičiasi tik kviestinių artistų pavardės ir, priklausomai nuo to, ar renginys vyksta rinkiminiais metais, politikų bei jų dalomosios agitacinės medžiagos kiekis.

Prieš 22 metus buvo daugiau tyro idealizmo, mažiau pykčio, nė nekvepėjo juodosiomis rinkimų technologijomis arba ten besirenkantieji to dar nepažino. Valstybės Nepriklausomybė buvo tokia jaunutė, kad reikėjo ją puoselėti bei saugoti nuo išorės priešų, turėjusių sąjungininkų šalies viduje. Pirmuosiuose sąskrydžiuose buvo galima pamatyti, kaip lininiais rūbais pasipuošusiusios, gintaro karoliais pasidabinusios moterys nešasi kartonines lenteles su užrašais „Karaganda“, „Archangelsko kraštas“, „Tomsko sritis“ ir pan. Išdidžios penkiasdešimtmetės ar septyniasdešimtmetės ieškojo tremties, įkalinimo draugų, bendramokslių, okupantų nusviestų toli nuo gimtosios šalies. Suradę likimo brolius ar seseris tuomet žmonės keitėsi adresais, dalijosi įspūdžiais, dainavo tremties keliuose užgimusias dainas. Ne vieno akyse mačiau džiaugsmo ašaras, kad išgyveno, sugrįžo, sulaukė Laisvos Lietuvos...

Logiška, kad šiandienos sąskrydžiuose tokių beieškančių beveik nebėra. Per du dešimtmečius daugelis išėjo anapilin, kiti pasiligojo, o patys stokodami sveikatos į Ariogalą kasmet deleguoja savo vaikus ir anūkus, kad išsaugotų istorinę atmintį, puoselėtų vienybės daigus, tiesiog pajustų tikrąją, toli nuo gimtųjų vietų išsaugotą nesavanaudišką meilę Lietuvai.

Kiekviename Ariogalos sąskrydyje lyderiaudavo Tėvynės sąjungos žmonės. Rinkiminiais metais jų atvykdavo masiškai, kitu laiku - vienas kitas. Kaskart dalyviai gaudavo gyvenimo aktualijų pamokas, tūkstantinio tremtinių choro koncertų pertraukose išklausydavo Lietuvą valdančių ar EP atstovaujančių parlamentarų kalbų. Visada žmonės būdavo įspėjami nerinkti buvusių komunistų, oligarchų, borisovų draugelių ir pan. Žodžiu, sisteminės partijos dar kovojo tarpusyje, iš esmės – dėl pamatinių vertybių.

Šiemet situacija yra pasukeitusi. Renginio metu buvo perskaitytas dokumentas, lyg ir anoniminis [jei nežinotum, kas Ariogalos sąskrydžiuose lyderiauja], kuriuo apibūdinama priešrinkiminė situacija Lietuvoje. Keistokoje rezoliucijoje rinkėjai nebekviečami saugotis visokių prokomunistinių, prooligarchinių, prosaugumietiškų ir pan. partijų. Nebuvo pranešta, kas šį dokumentą pasirašė, bet galima spėlioti, kad Seimo partijos - Tėvynės sąjunga, socdemai, visos liberalų atmainos, tvarkiečiai bei darbiečiai ir t. t. Žodžiu, sisteminės arba, anot žurnalisto Valdo Vasiliausko, biudžetinės partijos, t. y., mokesčių mokėjų finansuojamos politinės jėgos. Minėtoje rezoliucijoje lyg žemuogės ant vieno žolės stiebo suvertos sterblinės, turtingų žmonių įnoriu įsteigtos politinės jėgos bei piliečių judėjimuose susiformavę politiniai dariniai. Valdžios partijos pademonstravo panišką baimę, nes pajuto, kad gali prarasti įtaką žmonių protams. Vienintelis  Neringos Venskienės, Dariaus Kuolio vadovaujamoms partijoms ar susivienijimui „Už Lietuvą Lietuvoje“ metamas kaltinimas, kad jie neva neturi „rimtesnių programų, nei pakankamai konsoliduotų komandų, kad galėtų dalyvauti šalies valdyme“. Dėl straipsnio apimties nėra reikalo analizuoti sisteminių partijų programų bei jų komandų konsolidacijos lygį.

Tiesiog retoriškai paklauskime kiekvieno Lietuvos žmogaus - ar jį tenkina dabar šalį valdančių ir Seimo opozicijoje tūnančių partijų konsolidacinė veikla? Jeigu patinka dabartinis politinis, teisinis, socialinis valdžios elgesys su žmogumi, įsidėmėkite anoniminės Ariogalos rezoliucijos teiginius. Tačiau jei manote, kad šis dokumentas - dar vienas valdžiažmogių siekis apmulkinti rinkėjus, rinkimų dieną negalvokite apie jokius dabar Seime esančiųjų gąsdinimus, o spręskite savo galva. Laimėtume tik tuomet, jei nė vieno dabar Seime esančio šnekoriaus naujajame Parlamente neliktų.

Ariogalos sąskrydžio pavadinimas - „Su Lietuva širdy“. Pasitikrinkime, kiek dar likę Lietuvos kiekvieno mūsų širdyse. Pamąstykime, ar dar turi širdis mūsų sisteminių, t. y. valdžios partijų žmonės. Ir darykime išvadas – puolimas prieš naująsias pilietines partijas prasideda. Atakos aršės, nes biudžeto išlaikytinės yra turtingos. Susivienijimui liko savaitė. Gana trypčioti vietoje ir ieškoti priešų ten, kur jų nėra. Sisteminės partijos prašo konsoliduotis. Taip ir padarykim.