Grafiko Šarūno Surblio (1988-2013) atminimui atidaroma paroda „Sveiki atvyšvykę“

Rugpjūčio 7d. Vilniaus dailės akademijos parodų salėse „Titanikas“ atidaroma grafiko Šarūno Surblio personalinių darbų paroda „Sveiki atvyšvykę“. Menininko atminimui skirtoje parodoje bus eksponuojami Š. Surblio ankstyvieji darbai ir paskutinė jo darbų serija „Sindromas‘‘

Nėra jokio skirtumo, ką aš norėjau padaryti, esmė tai, ką tu matai. Š. Surblys

Daugiausia žmogus pasako likdamas savimi. Š. Surblys

Visa, kas negrįžtamai pasitraukia – laikas ir žmonės – nusidažo ypatingomis spalvomis. J. Aistis

Prieš metus tragiškai žuvusio jauno menininko artimieji, sužadėtinė ir draugai nusprendė pristatyti dviejų dalių Šarūno darbų ciklą, skirtą meninko studijų darbų apžvalgai ir paskutiniams jo kūriniams. Pirmoje ekspozicijos dalyje „Atvykęs“ pristatomi eskizai, akademinio piešimo bei grafikos darbai, sukurti ruošiantis studijoms, studijuojant ir baigus grafikos bakalauro studijas („Švytuoklės principas“, „Liga“, „Pokalbiai su močiute“). Antroji dalis „Išvykęs“ skirta paskutiniams Šarūno darbams: itin asmeniškiems, keliantiems laikinumo ir amžinybės, ligos ir akistatos su mirtimi klausimus. Vienas ryškiausių paskutinių grafiko darbų – taip ir neužbaigtas ciklas „Sindromas“.

„Prieš jus yra reiškinys, įsiveržęs į Lietuvos grafiką spontaniškai, bet tikėtai. Santūrus elgesiu ir ambicingas kūryboje Š. Surblys metodiškai skverbiasi į nežinią, kaip koks speleologas, be išgyvenimo garantijos“, – prieš parodos atidarymą 2010 metais apie tuomet dar studentą kalbėjo grafikos profesorius Rimvydas Kepežinskas. Dabar, 2014 metais, liko tai, kas menininkui buvo svarbiausia, – kūryba.

Šarūnas buvo talentingas grafikas, estampų kūrėjas, daugybės parodų dalyvis ir laureatas, spėjęs surengti ne vieną personalinę parodą. Vos įstojęs į Vilniaus dailės akademiją, ambicingas menininkas buvo iškart pastebėtas ir įvertintas dėstytojų. Jis itin daug dirbo, nebijojo eksperimentuoti, bandė įvairias technikas. „Konfliktas mano kūryboje – tai tradicijos derinimas su kuo nors visai kitu“, – sakydavo Šarūnas ir dažnai pats nustebdavo, kuo baigdavosi jo kruopščiai milimetrų tikslumu iš anksto suplanuotas darbas.

Jaunas menininkas, lyg nujausdamas, kad turi visai nedaug laiko, aistringai mėgavosi gyvenimu ir mėgo leistis į ilgas filosofines diskusijas su savo mokiniais ir bendraminčiais. Buvo ne vien menininkas: jo aistra − dviračių sportas, dalyvavo varžybose.

„Tai buvo vienas iš tų retų žmonių, kuris tikrai įkvėpė ir kurstė manyje aistrą kurti,  mokė pasijuokti iš gyvenimo ironijos ir iš savęs paties – visada kuklus, su paslėpta šypsenėle“, – apie talentingą grafiką ir savo bendraamžį Šarūną atsiliepė jo mokinė.

„Jis buvo tobulas mokytojas, bet išties į paskutines jo pamokas eidavau ne mokytis piešti, o su juo bendrauti“, – neįprastus žodžius, kurie galėtų tikti garbiam kūrybos klasikui, skyrė kitas grafiko mokinys.