Kada pagaliau suvoksime skirtumą tarp pinigų plovimo aferų ir tikrų investicijų kultūrai?

Įsijungti į diskusiją dėl būsimojo Ermitažo-Guggenheimo muziejaus paskatino netikėti šio ambicingo sumanymo vertinimai. Tai, kad į projektą itin skeptiškai žvelgia dabartinė Vilniaus valdžia, nenustebino („Graži idėja. O kas iš to?“ Vilniaus diena, 2008 04 10). Kur kas labiau nuliūdino daugelio rimtų apžvalgininkų a priori neigiamos nuostatos. Pavadinti šį muziejų nauju pinigų plovimo įtaisu (Vytautas Rubavičius, www.balsas.lt, 2008.04.15) arba politinės “šutvės verslu” (Algimantas Zolubas, www.bernardinai.lt 2008 06 17) tegali nuo pasaulinių realijų atitrūkę žmonės. Kita vertus, gal nereiktų labai jau stebėtis? Juk pernelyg dažnai mūsų vertinimus užgožia emocijos, todėl netgi į pasaulinės reikšmės projektus žvelgiama pro neapykantos konkretiems politikams akinius. Tuščio, niekur nevedančio sarkazmo netrūko netgi daug po pasaulį keliavusiems šiuolaikinio meno atstovams. Štai Nacionalinės premijos laureatas Gediminas Urbonas pasiūlė vietoje Zaha Hadid muziejaus “Guggenheimo vardo salę” įrengti… būsimuosiuose Valdovų rūmuose (Vilniaus diena, 2008 06 23). Ironiška? Mums, deja, nelabai. Geriau paklauskime gerbiamojo menininko kokias novatoriškas idėjas iki šiol pasauliui siūlė mūsų institucijos? Norime, kad ambicingos investicinės kultūros programos kiltų “iš apačios” - tačiau ar žinome nors vieną tokio pobūdžio Lietuvoje inicijuotą pavyzdį?

Atvirai prisipažinsime, jog šio projekto krikštatėviui Artūrui Zuokui nejaučiame ypatingos simpatijos (tinklapio www.ekspertai.eu naujienas sekantys skaitytojai tą patvirtins). Gerokai anksčiau, dar prieš pradėdami savo veiklą tinklapyje, mėginome priešintis ne vienai buvusio sostinės mero valdymo metu sumanytai aferai (pav., greitojo tramvajaus projektui). Mes solidarizuojamės su daugelio paminklosaugininkų nuogąstavimais ir savo pozicijas netrukus pagrįsime. Visgi pabrėžiame, jog į Ermitažo-Guggenheimo sumanymą sugebame pažvelgti ne per asmeninių simpatijų-antipatijų prizmę, bet racionaliai ir strategiškai - tiek geopolitiniu, tiek istoriniu aspektu. Suvokiame bet kokio miesto mero valdžios trumpalaikiškumą. Todėl manome, jog vardan aptariamojo muziejaus projekto visų pirma turėtų susitelkti pati visuomenė. Negalime leisti, jog dėl vienadienių politinių intrigų sužlugdytume unikalų istorinį Lietuvos šansą.

Džiugu, jog kultūros ministerija bei savivaldybė ilgai nedelsdamos sudarė darbo grupę multifunkcinio kultūros centro statybai organizuoti. Gal būt kai kam norėtųsi įsivaizduoti, jog ši darbo grupė tebus dar vienas fikcinis darinys, kaip iki šiol nutikdavo? Juk ne vienam turėjo pabosti jokia realia veikla neužsiimančios, aferų priedanga tapusios, meninio gyvenimo “koordinavimą” imituojančios institucijos (Vilniaus Europos kultūros sostinės taip vad. “taryba” arba stebėsenos komisijos). Skeptikus šiuo atveju turime nuraminti, jog multifunkcinio kultūros centro statybos organizatoriai tokiems dalykams tiesiog neturi šansų dėl pilno atsiskaitomumo kiekviename žingsnyje ir visiško veiklos skaidrumo. Juk bus paskelbti visi su statybų biudžetais susiję finansavimo šaltiniai, apskaičiuoti visi įmanomi ekonominiai rodikliai.

Reikia konkretumo? Tiems, kad vis dar netiki, jog Ermitažo-Guggenheimo muziejus yra racionaliai apmąstyta, sudėtingais apskaičiavimais pagrįsta investicija į kultūrą, siūlome atkreipti dėmesį į elementarius skaičius: muziejus sukurs 74mln. JAV dolerių išlaidų prieaugio Vilniaus miestui, atsiras 900 naujų darbo vietų, valstybės biudžetas pasipildys 10.1 mln. JAV dolerių papildomų PVM įplaukų ir 2.7 mln. JAV dolerių pajamų mokesčių įplaukų, o taip pat 900 tūkstančių JAV dolerių įplaukų iš juridinių asmenų mokesčių. Muziejaus atsiperkamumas įrodomas ne remiantis žurnalistų apklausomis ir viešųjų ryšių “triukais” (kaip pas mus, beje, įprasta), o rimtos ir patyrusios užsienio kompanijos “Booz Alen Hamilton” apskaičiavimais. Bet kuris, įtarinėjantis muziejaus projektą galimu neskaidrumu, gali tiesiog pasidomėti visiems prieinama informacija ir palyginti minimus metodus (jie taikomi išsivysčiusiose šalyse) su Lietuvoje vis dar egzistuojančia nedemokratine kultūros politika. Norint suvokti niekuo nepagrįstą ligšiolinį išlaidavimą vertėtų, pavyzdžiui, moksliškai apskaičiuoti jau beveik baigto statinio Vilniaus Arkikatedros bazilikos pašonėje poveikį aplinkai ir būsimus lankomumo rodiklius; tačiau šį kartą paliksime tai ateities tyrinėtojams.

Beje, neteigiame, jog mes patys be jokių išlygų pritariame dabartiniam muziejaus projekto variantui, kuris šiandien pristatytas visuomenėje. Nežiūrint architektūriniu požiūriu iš esmės tobulo pasaulyje garsios architektės Z. Hadid sprendimo ir aiškiais metodais apskaičiuoto muziejaus atsiperkamumo, abejojame pastato poveikiu konkrečiai urbanistinei aplinkai. Pernelyg arti Pilių teritorijos išdygsiantis ligi šiol neregėto mastelio urbanistinis darinys ateityje gresia ne tik transporto kamščiais, bet ir nepageidaujamais infrastruktūriniais pokyčiais senamiestyje. O jie nenaudingi ir besiplečiančiai turizmo industrijai. Todėl, nors ir nepritariame paminklosaugininko Rimanto Gučo iš esmės negatyviai ir ciniškai nuomonei apie muziejaus projektą, negalime nesutikti, jog “Vilnius turi savitą, nepakartojamą ir nuostabų veidą, kuris yra pripažintas kaip pasaulinė vertybė. Mes esame įpareigoti ir įsipareigoję jį saugoti.” (www.bernardinai.lt, 2008 06 03).

Nepamirškime ir to, jog pirmą kartą moderniosios Lietuvos istorijoje pasaulinio lygio projektą iš esmės numatyta įgyvendinti privačiomis lėšomis. Tai akcentuodami, negalime leisti, jog sumanymas keltų bereikalingus įtarimus. Šiuo metu galim pilnai paaiškinti muziejui numatytą 260mln. Litų sąmatą, kurią, tikslingai papildžius savivaldybės privatizavimo fondą ir racionaliai išnaudojant 0,2 proc. nekilnojamojo turto mokesčio tarifą iš esmės finansuos verslas. Tuo tarpu, žūtbūtinai “spraudžiant” kas savaitę tūkstantinius turistų srautus pritrauksiantį muziejų į teritoriją prie Baltojo tilto (šalia kurio turėtų būti plėtojama rekreacinė zona, plečiama miesto pliažo teritorija ir žiemos pasivaikščiojimų sodas), gerokai komplikuotume situaciją. Radikalūs infrastruktūros pokyčiai ateityje čia be abejonės pareikalautų nenumatytų valstybės biudžeto lėšų. Mes nenorime, kad šiuo metu visiškai skaidrus projektas ilgainiui taptų neskaidrus ir netiesiogiai pradėtų „ryti“ lėšas, kurios šiuo metu numatomos daugiabučių namų renovacijai, sporto aikštynų, želdynų įrengimams, vaikų darželiams naujuose rajonuose, etc.

Žvelgiant iš naujosios informacinės ekonomikos perspektyvos, dabar numatyta muziejaus vieta tikrai nėra stiprioji sumanymo pusė. Prisiminkime, jog tiek ES, tiek ir Lietuvos ateitį planuojantys strategai jau seniai yra numatę didžiųjų regionų, o ne, pav., tradicinių senamiesčių svarbą ateities ekonomikai. Deja, pas mus vis dar įprasta mąstyti greito ir trumpalaikio poveikio kriterijais, todėl mėginama kuo daugiau naudos “išpešti” iš istorinių miestų centrų. Būtų pats laikas suvokti, jog būtent Ermitažo-Guggenheimo projektas leidžią mūsų turizmo industrijai “atsiplėšti” nuo tradicinių vietinės reikšmės maršrutų ir tapti visų Baltijos šalių regiono lydere. Todėl naujas urbanistinis ateities ekonomikos darinys neturėtų būti kuriamas Vilniaus senamiesčio prieigose. Nesiūlome konkrečių sprendimų, nes manome, jog apie tai dar bus pagalvota. Visgi mums išnagrinėjus ilgalaikį (20-30 metų) muziejaus poveikį, aiškėja, jog šio statinio vieta turėtų būti integruota į ateityje besiformuojančio Vilniaus-Kauno dvipolio erdvę (viena iš galimų šiandien dar neišnaudotų vietų yra netoli Elektrėnų). Juk ilgainiui didėjančios pasirinkimo galimybės kultūrinio turizmo sferoje mes iššūkį iki šiol visiškai neišplėtotai mūsų transporto sistemai. Vilniaus oro uostas ilgainiui taps vietinės reikšmės objektu, tuo tarpu arčiau Kauno planuojamas naujas oro uostas kur kas efektyviau aptarnaus iš tolimų šalių atvyksiančius keliautojus, kuriuos tikrai domins ne vien objektai miesto centre, bet ir besiplėtojantis ekologinis turizmas, “betarpiškos patirties” (true experience) turizmas, etc. Daugelis žmonių norės lengvai, trijų-penkių dienų laikotarpyje aplankyti kelias Baltijos bei Skandinavijos šalis. Todėl ir pasaulinis Ermitažo-Guggenheimo muziejus, nuo kurio tokios kelionės prasidės, turi tapti ne transporto kamščiais sunkiai pasiekiama vizualine “atsvara” Lietuvos sostinės senamiesčiui (kaip tradiciškai vis dar galvojama), bet vartais į visą Baltijos regioną. Tik tokiu būdu sukursime išskirtinį kultūros ir ekonomikos akcentą globalių ateities rinkų tinkle.

Parenkant naują, geopolitiniu požiūriu tinkamą vietą projektui, nebūtų pažeidžiami teritorijai prie Baltojo tilto šiuo metu taikomi komplikuoti (aukštingumo ir kt.) reikalavimai. Taigi būtų išvengta trinties ir su taip vad. “pilietinių iniciatyvų” grupėmis, kurios, iš esmės teisėtais būdais gindamos įvairias senamiesčio prieigų erdves, šiandien nejučiomis ima stabdyti pozityvias šalies permainas. Čia laimėtume bent kelis dalykus. Viena vertus, ekonomiškai įsisavindami naują erdvę, parodytume, jog muziejus yra pilnai pajėgus įveikti naujus XXI a. iššūkius. Neabejotinai išaugtų ir būsimojo muziejaus reputacija kol kas vis dar skeptiškai nusiteikusioje tradicinių kultūrininkų visuomenėje. Kita vertus, plyno lauko investicinis sprendimas padėtų kur kas greičiau atlikti teritorijų planavimo dokumento parengiamuosius darbus ir techninio projekto parengimą pagal visus šiuo metu galiojančius įstatymus. Paskubėti verta, nes 2013 - tikrai ne už kalnų! Mes nenorime laukti, kol mus pralenks kiti - juk šiandien ta pačia kryptimi skuba ir Ryga, Talinas, Gdanskas…

Turime sukaupę nemažai informacijos apie Ermitažo-Guggenheimo projektą, todėl ir ateityje nesunkiai galėsime atsikirsti tiems, kurie, kalbėdami apie pasaulyje pripažintą muziejų remiasi išankstiniu, niekuo nepagrįstu priešiškumu. ekspertai.eu, beje, mano, jog neverta bereikalingai gaišti laiko ir energijos kovojant su nuolatos blogo linkinčiais skeptikais, mat nevaisingi ginčai tik sėja nepasitikėjimą visuomenės tarpe. Žinome įtikinamesnį būdą parodyti kad Lietuvos visuomenė šiandien yra pakankamai apsišvietusi, mat ne vienas asmuo privačiuose pokalbiuose mums yra prasitaręs, jog norėtų prisidėti prie kuo sklandesnio projekto  įgyvendinimo. Todėl pereiname prie darbų ir skelbiame, jog bus atidarytas visuomeninis kultūros investicijų fondas „Investicinės kultūros paskatos“ (IKP). Net ir nedidele auka prisidedant  prie šio sumanymo, kiekvienas mūsų galės parodyti, jog Lietuva ne tik įvykdys tarptautinius įsipareigojimus iki 2013m., bet ir realiai konkuruos globaliame šiandienos pasaulyje.