Konstitucinio teismo šarlatanai (I dalis)

Atsakomybė

LR Konstitucinis Teismas yra pagal LR Konstitucijos VIII skirsnį, suformuota teisminė institucija, kuri pagal Konstitucijos 102 straipsnį „... sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams”, o pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 1-mą straipsnį „…garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą, nustatyta tvarka spręsdamas, ar įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai neprieštarauja Konstitucijai, taip pat ar Respublikos Prezidento bei Vyriausybės aktai neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams.“

Kaip matome pagal LR Konstituciją LR KT „sprendžia“, o pagal Konstitucinio Teismo įstatymą, kuris privalo neprieštarauti Konstitucijai, LR KT jau „…garantuoja…. spręsdamas….“ Šios dvi funkcijos esmingai skiriasi. Spręsti ir garantuoti ką nusprendei yra visiškai ne tas pats. Sprendimo garantijų įgyvendinimui gali prireikti jėgos. Panašiai, kaip teismų sistemoje, jų sprendimų įgyvendinimui reikalinga jėga, kurią nebūtinai visada reikia panaudoti.

Pagal LR Konstitucijos 103 straipsnį:

„Konstitucinį Teismą sudaro 9 teisėjai, skiriami devyneriems metams ir tik vienai kadencijai. Konstitucinis Teismas kas treji metai atnaujinamas vienu trečdaliu. Po tris kandidatus į Konstitucinio Teismo teisėjus skiria Seimas iš kandidatų, kuriuos pateikia Respublikos Prezidentas, Seimo Pirmininkas ir Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, o teisėjais juos skiria Seimas.

Konstitucinio Teismo pirmininką iš šio teismo teisėjų skiria Seimas Respublikos Prezidento teikimu.

Konstitucinio Teismo teisėjais gali būti skiriami nepriekaištingos reputacijos Lietuvos Respublikos piliečiai, turintys aukštąjį teisinį išsilavinimą ir ne mažesnį kaip 10 metų teisinio ar mokslinio pedagoginio darbo pagal teisininko specialybę stažą.“

Kaip matome, Konstitucija aiškiai sako, kad į LR KT teisėjus Seimo gali būti skiriami nepriekaištingos reputacijos LR piliečiai, kuriuos pateikia Respublikos Prezidentas, Seimo Pirmininkas ir Aukščiausiojo Teismo pirmininkas.

Tai kaip čia taip realiai atsitinka, kad Respublikos Prezidentas, Seimo Pirmininkas ir Aukščiausiojo Teismo pirmininkas pateikia Seimui kandidatus, kuriuos Seimas paskiria į LR KT teisėjus, kurie paskui save parodo, kaip šarlatanai? Kaip taip iš viso gali atsitikti? Kas čia tokie parenka ir paskiria? Taigi atsakomybės požiūriu už LT KT teisėjų šarlataniškumą pirmiausiai atsakomybė krenta patiems LR KT teisėjams, o taip pat juos pateikusiems Respublikos Prezidentui, Seimo Pirmininkui, Aukščiausiojo Teismo pirmininkui, o taip pat Seimui, kuris juos paskiria teisėjais.

Atsakingų daug, o atsakomybės nėra.

Dvi pilietybės – konstitucinė vertybė

Kalba iš esmės eina apie vieną Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12-to straipsnio 2-ą dalį:

„Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.“

Kadangi LR Konstitucija kalba ir konstituciškai įteisina galimybę LR piliečiams turėti dvi pilietybes, tai yra LR piliečiams įgyti ir kitos valstybės pilietybę, todėl LR piliečių teisė į dvi pilietybes yra konstitucinė vertybė esant Konstitucijoje numatytoms aplinkybėms, atskiriems atvejams. Tegu tai būna įstatymo numatytais atskirais atvejais, tačiau vis tiek dvi pilietybės, t.y. Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietybės yra konstitucinė vertybė. Taip yra todėl, kad taip yra parašyta LR Konstitucijoje.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12-to straipsnio 2-os dalies reikšmė

Lingvistinis LR Konstitucijos sakinio aiškinimas

Lingvistinis yra dominuojantis teisės aiškinimo būdas, ir tai yra suprantama, nes jei nesuprasi lietuviškai parašyto teisės sakinio, tai negalėsi jo ir paaiškinti.

Ką gi toks sakinys „Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.“ reiškia?

Iš sakinio galime aiškiai matyti, kad Konstitucijos kūrėjai aiškiai apibrėžė, kad dviejų pilietybių, t.y. LR ir kitos valstybės pilietybės įgijimas yra galimas tiktai ir tiktai įstatymo numatytais atskirais atvejais, nes aiškiai pasakė „Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.“ Konstitucijos kūrėjai labai aiškiai tuo pasakė, kad Lietuvoje dviejų pilietybių klausimai gali būti sprendžiami įstatymais, o ir kitaip ir būti negali. Taigi turime labai teisingą Konstitucijoje įtvirtintą Konstitucijos kūrėjų tikslą įstatymais reguliuoti LR ir kitos pilietybės įgijimo klausimus. Nes jei būtų kitaip, tai reikštų, kad Konstitucijos kūrėjai pasisakytų prieš teisinės valstybės principus. Viskas turi būti daroma pagal įstatymus ir ne kitaip.

Tam, kad užtikrinti, kad kitaip nebūtų, tai Konstitucijos kūrėjai labai aiškiai pasakė, kad be įstatymo nustatytų atskirų atvejų, t.y. išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus tikrai ir labai tikrai niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Tai reiškia, kad Konstitucijos kūrėjai dviejų pilietybių klausimus pilnai priskyrė Seimo, įstatymų leidėjo, kompetencijai, nes įstatymus kuria ir priima LR Seimas. Tai jeigu labai atidžiai žiūrėti į tą sakinį, tai pagal Konstituciją įstatymų leidėjas dėl dviejų pilietybių gali priiminėti ne bet kokius įstatymus, tai yra paversti įstatymais ne bet kokius atvejus, aplinkybes, kada LR pilietis gali būti LR ir kitos valstybės piliečiu, o tik tokius, kurie gali būti įvardinti kaip atskiri, tai yra „atskirais atvejais“. Gal dėl žodžio „atvejis“ teisininkams nekils jokių abejonių, kad „atvejis“ yra tam tikrų aplinkybių visuma. Tai Konstitucijos kūrėjai aiškiai pasakė, kad dvi pilietybės galimos ne bet kurioms aplinkybėms esant, ne bet kokiems atvejams esant, o tik tiems atvejams, kurie gali būti pavadinti „atskirais“. Štai ir čia atsiranda taip vadinamoji problema: O ką reiškia „atskirais“ (daugiskaita), ką reiškia „atskiras“ (vienaskaita)? Kaip matome tai svarbus, raktinis žodis. Jeigu leisti kiekvienam fantazuoti, turėti savo nuomonę, tai sutarimo gal niekada ir nesurasime. Tai, kai to sutarimo nėra, o jo dabar nėra, tai yra vienintelė galimybė sužinoti sunormintą žodžio reikšmę, tai pasinaudoti Lietuvių kalbos žodyno pagalba, kuriame žodis „atskiras“ yra taip išaiškinamas:

„ãtskiras, -à adj. (3b)

1. atskirtas, atsiskyręs nuo kitų, pavienis: Draugės jis neieško, jis ãtskiras gyvena J.Jabl. Ir šuo ãtskiras vilko nepapjaus J.Jabl. Kam esat atskiri̇̀, būkiat iš vieno Plng. 

atskirai̇̃ adv.: Jo vieno atskirai̇̃ paklausk Gs. Atskirai̇̃ padėk kepurę, kad nesusimaišytų J. Dobilus sukraukiat atskirai̇̃ nu šieno Grg.

2. vien tam skirtas, specialus: Penimiams reikia ãtskiro tvarto Dkš. Tam darbui reikia ãtskirą žmogų turėt Rm. Reik atskirèsnio žmogaus, aš to darbo nepadirbsu, turu savo darbą dirbti Šts.

3. kitoniškas, skirtingas: Tę už Vilniaus daug atskirèsnė kalba Šmk. 

atskirai̇̃ adv.: Žmonės anapus upės gyvena atskiriaũ Dglš.

ǁ savotiškas, keistas: Tas vaikas dideliai ãtskiras: nei ans bovijas, nei ans rėka Trk.“

Atkreipsiu dėmesį, kad žodžio „atskiras” sunorminimas yra įvykdytas senai ir todėl negalima niekaip kaltinti kalbininko Jono Jablonskio (1860-12-30 – 1930-02-23), kad jis sunormindamas šio žodžio reikšmę galėjo būti įtakojamas kokių nors dabartinių politinių vėjų.

Dar kartą atkreipsiu dėmesį į analizuojamą Konstitucijos sakinį tam, kad tame sakinyje pamatyti du skirtingus dalykus, tai Lietuvos valstybę ir kitą valstybę, tai yra kviečiu pamatyti dvi skirtingas valstybes, kurios yra ne kartu, o yra atskirai. Taigi Konstitucija kalba apie dvi skirtingas valstybes, kurios yra atskirai, o ne apie kokią nors vieną “dvigubą valstybę”. Konstitucija kalba apie dvi skirtingas pilietybes, dviejų skirtingų valstybių pilietybes, o ne apie kokią nors vieną „dvigubą pilietybę“. Terminai turi būti tikslūs.

Kaip matome iš kalbininko Jono Jablonskio žodžio „atskiras“ išaiškinimo, kai kalba eina apie dvi pilietybes, kai kalba eina apie dvi valstybes, tai tos valstybės turi būti ne kartu, o atskirai. O tai reiškia, kad LR pilietis, kuriam Konstitucija suteikia galimybę įgyti ir kitos valstybės pilietybę, turi gyventi atskirai, ne Lietuvoje, reikia suprasti toje kitoje valstybėje, o ne kažkokioje kitoje valstybėje, kurios pilietybės jisai gauti nesiekia. Sąvoka „atskiras gyvena“ yra kalbininko Jono Jablonskio išaiškintas tam atvejui, kai atskirai gyvenama. Taigi čia nieko nereikia prigalvoti, kadangi žodis „atskiras“ yra jau labai senai sunormintas ir privalomas naudoti tai reikšme, kuri yra sunorminta. Tas buvo privaloma ir Konstitucijos kūrėjams, kurie, manau, taip ir padarė, į Konstituciją įrašė sunormintą žodžio „atskiras“ reikšmę. O kitokios reikšmės jie ir neturėjo teisės įdėti. Jeigu žodžiui „atskiras“ būtų buvusi suteikta kitokia, nei sunorminta žodyne žodžio reikšmė, tai tas turėjo būti atspindėta Konstitucijos tekste. Kaip matome galime daryti išvadą, kad tik tiems LR piliečiams, kurie atskirai gyvena, kitoje valstybėje, ne Lietuvoje gyvena, LR Konstitucija suteikia teisę įgyti ir kitos valstybės pilietybę. O jeigu tokią teisę LR Konstitucija suteikia, tai įgijus kitos valstybės pilietybę LR pilietis negali prarasti Lietuvos pilietybės, nes tą teisę turėti dvi pilietybes suteikia LR Konstitucija.

Dar kartą žiūrėkime į tą patį Konstitucijos 12-o straipsnio 2-os dalies sakinį. Net nekyla abejonių, kad LR Konstitucija kalba apie Lietuvos Respublikos piliečius, ne apie Anglijos ar kokios kitos valstybės piliečius. Ką tuo noriu pasakyti? Noriu pasakyti, kad LR Konstitucija apibrėžia, reglamentuoja, nustato tik jau esamų LR piliečių teisę gyvenant kitoje valstybėje įgyti tos kitos valstybės pilietybę ir niekaip nereglamentuoja kitos valstybės piliečių teisių įgyti LR pilietybę. Tie kitų valstybių piliečiai, kurie nori ar gali įgyti LR pilietybę patenka po LR Konstitucijos 12-o straipsnio 1-os ir 3-čios dalies reguliavimu, t.y taip kaip įstatymų leidėjas, Seimas įstatymais nustatys, tai yra pilnai Seimo kompetencijoje. Čia jokie LR KT išaiškinimai yra nereikalingi, nes tai pilnai Seimo kompetencijoje.

Taigi kokią išvadą galime padaryti po tokios atliktos lietuviškai suprantamo, lingvistinio LR Konstitucijos 12-o straipsnio 2-os dalies išsiaiškinimo:

LR pilietis, gyvenantis kitoje valstybėje, gali gauti ir kitos valstybės pilietybę.

Neįtikėtinai paprasta ir Konstituciją atitinkanti išvada. Gyvenantis atskirai kitoje valstybėje atitinka vieną atskirą atvejį. Kadangi visi LR piliečiai prieš įstatymą yra lygūs (29-as Konstitucijos straipsnis), tai reiškia, kad kiekvienas LR pilietis, kuris gyvena atskirai kitoje valstybėje, gali gauti ir kitos valstybės pilietybę. Tai dar kartą pasižiūrėkime vėl į tą patį LR Konstitucijos 12-o straipsnio 2-os dalies sakinį. Ką čia dar reikia matyti? Reikia matyti, tai kas juodu ant balto parašyta. O parašyta, kad LR pilietis gali gauti tik vienos kitos valstybės pilietybe, nes Konstitucijos sakinys pavartoja jungtuką „ir“, o išsireiškimas „kitos valstybės pilietis“ yra vienaskaitoje ir todėl nėra kalbos apie kitų valstybių pilietybes (daugiskaita). Taigi konstituciška yra tik tai, kai LR pilietis kartu gali įgyti tik vienos kitos valstybės pilietybę.

Taigi matome, kad aiškinantis lietuviškai LR Konstitucijos 12-ą straipsnį visiškai nereikėtų tiek daug metų ir tokiais plačiais LT KT išaiškinimais plėstis. O kokie tokių plačių LR KT išaiškinimų tikslai? Svarbiausiai, LR Konstituciją reikia suprasti lietuviškai, nes ji yra parašyta lietuviškai.

Šarlatanas

Kas tai yra šarlatanas? Šarlatanas žodžio reikšmė – šarlatãnas [pranc. charlatan < it. ciarlatano], nemokša, apsimetantis dideliu žinovu, specialistu; sukčius, apgavikas; šundaktaris.

LR KT nutarimai dviejų pilietybių tema

Čia kalbėsime apie LR KT teisėjus, kurie sudalyvavo dviejuose LR KT nutarimuose ir viename LR KT sprendime apie dvi pilietybes:

LR KT 2003-12-30 Nutarimas (Byla Nr.40/03) „DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO 2003 M. BALANDŽIO 11 D. DEKRETO NR. 40 „DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS PILIETYBĖS SUTEIKIMO IŠIMTIES TVARKA“ TA APIMTIMI, KURIA NUSTATYTA, KAD LIETUVOS RESPUBLIKOS PILIETYBĖ IŠIMTIES TVARKA SUTEIKIAMA JURIJ BORISOV, ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI IR LIETUVOS RESPUBLIKOS PILIETYBĖS ĮSTATYMO 16 STRAIPSNIO 1 DALIAI“,

2006-11-13 LR KT nutarimas „DĖL TEISĖS AKTŲ, REGULIUOJANČIŲ LIETUVOS RESPUBLIKOS PILIETYBĖS SANTYKIUS, NUOSTATŲ ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI“ (Byla Nr. 45/03-36/04),

ir dar vienas LR KT išaiškinimų išaiškinimas sprendimas „DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO 2003 M. GRUODŽIO 30 D., 2006 M. LAPKRIČIO 13 D. NUTARIMŲ NUOSTATŲ IŠAIŠKINIMO“ (Byla Nr. 40/03; 45/03-36/04).

Šių nutarimų ir sprendimo priėmime dalyvavo šie LT KT teisėjai:

Byla Nr.40/03: Armanas Abramavičius, Egidijus Jarašiūnas, Egidijus Kūris, Kęstutis Lapinskas, Zenonas Namavičiaus, Augustinas Normantas, Jonas Prapiestis, Vytautas Sinkevičius, Stasys Stačiokas.

Byla Nr. 45/03-36/04: Armanas Abramavičius, Toma Birmontienė, Egidijus Kūris, Kęstutis Lapinskas, Zenonas Namavičius, Ramutė Ruškytė, Vytautas Sinkevičius, Stasys Stačiokas, Romualdas Kęstutis Urbaitis.

Byla Nr. 40/03; 45/03-36/04: Toma Birmontienė, Pranas Kuconis, Gediminas Mesonis, Ramutė Ruškytė, Egidijus Šileikis, Algirdas Taminskas, Romualdas Kęstutis Urbaitis, Dainius Žalimas.

Taigi visumoje turime 17 skirtingų LR KT teisėjų, kurie veikdami ilgame 2003-12-30 - 2006-11-13 - 2013-03-13 laikotarpyje ir pasireikšdami trijose bylose pavirto šarlatanais. Kaip jie pavirto šarlatanais?

KT Teisėjų virtimas šarlatanais

Susipažinti nuosekliai su visa LR KT teisėjų virtimo šarlatanais eiga galima žemiau publikuotuose straipsniuose.

2017-04-27 straipsnį „Konstitucijos korifėjo bankrotas“,

2017-05-17 straipsnį „Konstitucijos korifėjaus bankrotas (II dalis)“,

2017-05-22 straipsnį „Šizofrenija Lietuvos teisėje“,

2017-05-27 straipsnį „Dainiaus Paukštės propagandinė ekspertizė“,

2017-07-08 straipsnį „Dvigubi idiotai siekia triumfo“,

2017-07-10 straipsnį „Dvigubi idiotai siekia triumfo (II dalis)“,

2017-07-16 straipsnį „LR KT dviejų pilietybių reveransai Seimo idiotizmui“,

2017-07-21 straipsnį „Ar dvigubi idiotai jau apginti“,

2017-07-24 straipsnį „Dvi pilietybės – konstitucinė vertybė“,

2017-07-28 straipsnį „LT KT išaiškinimų išaiškinimai apie dvi pilietybes (I dalis)“.

2017-07-31 straipsnis „LR KT išaiškinimų išaiškinimai apie dvi pilietybes (II dalis)“.

LR KT TEISĖJŲ VIRTIMO ŠARLATANAIS METODAI

Sąvokos „dviguba pilietybė“ netinkamas vartojimas

Pirmiausiai į akis rėžėsi gal iš pirmo žvilgsnio visai „nekaltas“ ir labai išplitęs termino „dviguba pilietybė“ vartojimas. Kaip taip gali būti? Kalba eina aiškiai apie dvi pilietybes, apie dviejų skirtingų valstybių pilietybes, o naudojamas terminas labai keistai naudoja vienaskaitą, kai turėtų būti daugiskaita. Toks dalykas parodo, kad tie, kurie vartoja sąvoką „dviguba pilietybė“ nėra jau taip labai linkę gerai pagalvoti ką jie kalba. Tai žmonės įvairiai kalba. Tačiau kai pamatai, kad net „nepriekaištingos reputacijos“ LR KT teisėjai net savo nutarimuose, išaiškinimuose naudoja tokį nevykėlišką terminą, tai atsiranda tokios labai jau neramios mintys, kad gal ir su visais tais išaiškinimais yra ne viskas tvarkoje. Nes nepriekaištingos reputacijos LR KT teisėjai privalo labai tiksliai naudoti sąvokas, nenuklysti į lankas turėdami „aukštąjį teisinį išsilavinimą ir ne mažesnį kaip 10 metų teisinio ar mokslinio pedagoginio darbo pagal teisininko specialybę stažą.“

Tai ir paskatino pažvelgti į tą dviejų pilietybių problemą kritišku žvilgsniu. Taigi pirmoji išvada yra tokia, kad LR KT teisėjai, o jų jau 17, naudoja tą netinkamą sąvoką daugiau nei 10 metų. Kažkas tragiško, labai nenormalaus jų protavime tikrai yra. Netgi Valstybinė lietuvių kalbos komisija aiškindama apie „dvigubą specialybę“, prikergė be paaiškinimo „dviguba pilietybė“, lyg nesugebėtų atskirti vienaskaitos nuo daugiskaitos. Apie tai skaitykite 2017-07-21 straipsnį „Ar dvigubi idiotai jau apginti“. Kiekvienas kuris dabar pažvelgs į analizuojamą Konstitucijos sakinį, tai tikrai nesuras tokios sąvokos, kaip „dviguba pilietybė“. Kadangi Konstitucija turi būti aiškinama per pačią Konstituciją, neįvedant naujų žodžių, naujų sąvokų, tai termino „dviguba pilietybė“ įvedimas yra antikonstituciškas, kadangi Konstitucija labai aiškiai kalba apie dvi pilietybes.

Naujų žodžių, naujų sąvokų įvedimas aiškinant Konstituciją

Kaip žinia, prof. Vytautas Sinkevičius, byvęs LR KT teisėjas yra apsiginęs moklų daktaro disertaciją Vilniaus universitete „2001 m. lapkričio 30 d. VU Teisės fakultete apgynė disertaciją „Lietuvos Respublikos pilietybės teisinis reguliavimas 1918-2001 metais: raida ir dabartinio teisinio reguliavimo problemos“ (doktorantūros komiteto pirmininkas, darbo vadovas – profesorius Mindaugas Maksimaitis), kai iki pirmo LR KT nutarimo 2003-12-30 pilietybės klausimais buvo dar du metai, tai atmesti labiausiai kvalifikuoto asmens nuomonę pilietybės klausimais LR KT ko gero nei norėjo, nei sugebėjo. Tuo labiau prof. V.Sinkevičius savo kvalifikaciją demonstruoja ir savo 2002 metais išleistoje knygoje „Lietuvos Respublikos pilietybė 1918-2001 metais“, 207 psl. Todėl ypatingai svarbu paanalizuoti ką gi prof. V.Sinkevičius aiškina moksliškai apie dvi pilietybes. Apie tai yra 2017-04-27 straipsnis „Konstitucijos korifėjo bankrotas“. Profesoriui V.Sinkevičiui buvo sudaryta galimybė sukritkuoti šiame straipsnyje pateiktus teiginius ir jis tai galimybe pasinaudojo. Apie tai, kaip prof. V.Sinkevičiui pavyko sukritikuoti yra aprašyta 2017-05-17 straipsnyje „Konstitucijos korifėjaus bankrotas (II dalis)“.

Naujų žodžių, naujų sąvokų įvedimo genezė.

Imkime prof. V.Sinkevičiaus mokslinio darbo „DVIGUBA PILIETYBĖ: PASIŪLYMO PAPILDYTI KONSTITUCIJOS 32 STRAIPSNĮ ANALIZĖ“ tokią ilgą, tačiau labai esminę citatą:

„Atskleidžiant Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies nuostatos „išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“ sampratą negalima apsiriboti vien lingvistiniu (verbaliniu) teisės aiškinimo metodu ir remiantis tik kurio nors vieno minėtoje nuostatoje esančio žodžio – nagrinėjamu atveju žodžio „atskiras“ – lingvistine prasme aiškinti visoje nuostatoje nustatytą teisinį reguliavimą. Būtų beprasmiška ginčytis, kad žodis „atskiras“ lietuvių kalboje reiškia „tam tikras, vien tam skirtas“ [20, 58], kad žodis „išimtinis“ reiškia „išskirtinis, ypatingas“ [20, p. 234], o žodis „retas“ reiškia „atsitinkantis, pasitaikantis didesniais laiko tarpais“ [20, p. 655]. Tačiau ar nurodyta žodžio „atskiras“ lingvistinė prasmė reiškia, kad Konstitucijos 12 straipsnio nuostatoje „išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“ yra įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, kad įstatymų leidėjas gali Pilietybės įstatyme nustatyti labai daug minėtų „atskirų“ atvejų, kai absoliuti dauguma Lietuvos piliečių, nesvarbu, kur jie gyvena – Lietuvoje ar kitoje valstybėje, tuo pat metu gali būti ir kitos valstybės piliečiai? Norint atsakyti į šį klausimą pirmiausia būtina išsiaiškinti, ar Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies nuostatoje yra įtvirtinta kokia nors speciali taisyklė, susijusi su dvigubos pilietybės ribojimu, ar tokios taisyklės joje nėra. Jeigu nuostatą „išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“ aiškintume kaip reiškiančią, kad Konstitucijos kūrėjai tikrai norėjo joje nustatyti, kad įstatymo nustatyti dvigubos pilietybės atvejai nebūtų labai reti – išimtiniai, kad dviguba pilietybė gali būti plačiai paplitęs reiškinys, tai reikštų, kad Konstitucijoje įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, kurio laikydamasis Seimas turi įgaliojimus nustatyti tiek daug tokių „atskirų“ atvejų, kai visi ar beveik visi Lietuvos piliečiai, nesvarbu, kur jie gyvena – Lietuvoje ar kitoje valstybėje, tuo pat metu gali būti ir kitos valstybės piliečiai. Taip aiškinant Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies nuostatą reikėtų konstatuoti ir tai, kad joje įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, kai spręsti, ar leisti dvigubą pilietybę ir kiek plačiai ją leisti, yra įstatymų leidėjo prerogatyva, kad Konstitucija įstatymų leidėjui nenumato jokių apribojimų šioje srityje, kad įstatymų leidėjas turi neribotą diskreciją. Tačiau toks Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo aiškinimas būtų visiškai nepagrįstas. Jeigu Konstitucijos kū- rėjai tikrai norėtų Konstitucijoje įtvirtinti nuostatą, kad įstatymo nustatyti dvigubos pilietybės atvejai nebūtų labai reti – išimtiniai, kad dviguba pilietybė gali būti pla- čiai paplitęs reiškinys, į Konstitucijos 12 straipsnį apskritai nebūtų įrašyta nuostata „išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“. Tam visiškai pakaktų Konstitucijos 12 straipsnio 3 dalies, kurioje nustatyta, kad pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato įstatymas – turėdamas įgaliojimus nustatyti Lietuvos pilietybės netekimo pagrindus Seimas kartu galėtų spręsti, ar įstatyme numatyti ir tai, kad Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama įgijus kitos valstybės pilietybę. Netgi sutikus su teiginiais, kad pagal Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalį įstatymų leidėjas esą turi įgaliojimus nustatyti daug atskirų atvejų, kai dviguba pilietybė bus ne retas, bet plačiai paplitęs reiškinys, kad Konstitucijos 12 straipsnyje nuostata „išskyrus įstatymo numatytus at- 20 skirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“ esą įrašyta ne dėl to, kad norėta drausti nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kai dviguba pilietybė būtų plačiai paplitęs reiškinys, o tik dėl to, kad norėta atskirai aptarti galimybę turėti dvigubą pilietybę, negalima nepastebėti, kad tokie samprotavimai vis tiek būtų nepagrįsti. Vien dėl to, kad jeigu Konstitucijos kūrėjai tikrai norėtų Konstitucijoje įtvirtinti nuostatą, kad įstatymo nustatyti dvigubos pilietybės atvejai nebūtų labai reti – išimtiniai, kad dviguba pilietybė gali būti plačiai paplitęs reiškinys, Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje nebūtų įrašyti žodžiai „atskirais atvejais“, taip pat nebūtų akcento „niekas negali būti ir kitos valstybės pilietis, išskyrus (...)“. Būtų pasirinkta kitokia tekstinė išraiška, kurioje žodžio „atskirais“ nebūtų. Pvz., tokia: „išskyrus įstatymo numatytus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“ arba tokia: „įstatymo nustatytais atvejais Lietuvos Respublikos pilietis tuo pat metu gali būti ir kitos valstybės pilietis“. Paminėtina, kad būtent tokia teisinės išraiškos forma vartojama įvairiuose Konstitucijos straipsniuose įtvirtinant nuostatą, kad atitinkami santykiai ar teisinės pasekmės atsiranda „įstatymo nustatytais atvejais“. Konstitucijos 9 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad „įstatymų nustatytais atvejais referendumą skelbia Seimas“, Konstitucijos 123 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad „įstatymo numatytais atvejais ir tvarka savivaldybės teritorijoje Seimas gali laikinai įvesti tiesioginį valdymą“. Pažymėtina, kad formuluotė „įstatymo nustatytais atskirais atvejais“ vartojama tik Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje – kituose Konstitucijos straipsniuose, kuriuose yra nuostata, kad atitinkamus atvejus nustato įstatymas, žodis „atskirais“ nėra vartojamas. Taigi Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje vartojamo žodžio „atskirais“ vien lingvistinė prasmė nėra joks pagrindas teigti, kad šioje dalyje yra įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, kai Seimas turi įgaliojimus įstatymu nustatyti tiek daug tokių „atskirų“ atvejų, kai visi ar beveik visi Lietuvos piliečiai, nesvarbu, kur jie gyvena – Lietuvoje ar kitoje valstybėje, tuo pat metu gali būti ir kitos valstybės piliečiai. Pažymėtina, kad Konstitucijos 12 straipsnyje, kaip kituose Konstitucijos straipsniuose, nėra beprasmių žodžių, kad kiekvienas iš jų turi savo paskirtį ir reikšmę. Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje įrašytas žodis „atskirais“ taip pat nėra atsitiktinis, jo paskirtis – atspindėti, kad įstatymo numatytų atvejų, kai Lietuvos Respublikos pilietis tuo pat metu gali būti ir kitos valstybės pilietis, negali būti daug, kad dviguba pilietybė negali būti plačiai paplitęs reiškinys. Kitoks žodžių „atskirais įstatymo numatytais atvejais“ interpretavimas iškreiptų Konstitucijos kūrėjų ketinimus ( minėta, kad Konstitucijos koncepcijos metmenyse buvo numatyta, kad rengiant Konstitucijos projektą bus vadovaujamasi nuostata, jog „tik išimtiniais atvejais, nustatytais Konstitucijoje, Lietuvos Respublika pripažįsta dvigubą pilietybę“), taip pat iškreiptų dvigubos pilietybės konstitucinio reguliavimo paskirtį ir prasmę.”

Matome, kad prof. V.Sinkevičius teigdamas „negalima apsiriboti vien lingvistiniu (verbaliniu) teisės aiškinimo metodu“ yra jau iš karto pasirengęs atmesti pagrindinį, dominuojantį lingvistinį teisės aiškinimo metodą, nes teigia…„negalima“. Kodėl yra pasirengęs atmesti, pamatysime toliau.

Labai atidžiai žiūrėkite į kitą prof. V.Sinkevičiaus teiginį „Būtų beprasmiška ginčytis, kad žodis „atskiras“ lietuvių kalboje reiškia „tam tikras, vien tam skirtas“ [20, 58], kad žodis „išimtinis“ reiškia „išskirtinis, ypatingas“ [20, p. 234], o žodis „retas“ reiškia „atsitinkantis, pasitaikantis didesniais laiko tarpais“ [20, p. 655].“ Kas nematote, kas čia juodu ant balto parašyta, tam paaiškinu. Prof. V.Sinkevičius ima ne pirmą žodžio „atskiras“ reikšmę, o ima antrą ir dėl kažkokių, ogi tų pačių paprasčiausių priežasčių, siekdamas pakeisti LR Konstitucijos turinį ir įvykdyti šarlatanizmą, ima ir teigia: „žodis „atskiras“ lietuvių kalboje reiškia „tam tikras, vien tam skirtas“. Visai dėl to ginčytis iš tikro reikia ir nereikia? Kalbininkas Jonas Jablonskis vieną žodį „atskiras” apibūdino trimis žodžiais, trejomis reikšmėmis (žiūr. aukščiau tekstą), tai reiškia, kad nė viena aiškinamojo žodžio „atskiras“ reikšmė pilnai neatspindi žodžio „atskiras“ reikšmę, o tik visos kartu. Taigi prof. V.Sinkevičius atmeta pirmą sunorminto žodžio „atskiras“ reikšmę, o tai jau šarlatanizmas. Šarlatanizmas padvigubinamas, kai tos jo išsiaiškintos žodžio „atskiras“ reikšmės „tam tikras, vien tam skirtas“ niekur nepanaudoja aiškindamas analizuojamą Konstitucijos sakinį. Tai čia taip prof. V.Sinkevičius elgiasi su Konstitucijos analizuojamame sakinyje esančiu lietuvišku žodžiu „atskiras“. Šio žodžio prasmę galime aiškintis ir per antonimą: tas kas nėra kartu, tas yra atskirai.

Toliau, prašau skaitytojo dėmesio. Prof.V.Sinkevičius aiškinasi žodžius, kurių nėra analizuojamame Konstitucijos sakinyje „…kad žodis „išimtinis“ reiškia „išskirtinis, ypatingas“ [20, p. 234], o žodis „retas“ reiškia „atsitinkantis, pasitaikantis didesniais laiko tarpais“ [20, p. 655].“

Tai kaip galima aiškintis Konstituciją per pačią Konstituciją, jeigu aiškinimui yra panaudojami žodžiai, sąvokos, kurių nėra Konstitucijoje. Tai jau trigubas šarlatanizmas. Atkreipkite dėmesį, kad žodis „atskiras“ reiškia tai, kas nėra kartu, kas yra atskirai, kas „atskiras gyvena“ (žiūr. J.Jablonkio sunorminto žodžio reikšmę), t.y. žodis apibrėžiantis erdvės, vietos sąvoką, o žodis „retas“ yra laiko sąvoka. Ir pamatysite toliau, kaip Konstitucijos aiškinime atsiranda toks junginys „reti(atskiri)“. Tai aiškiai parodo erdvės ir laiko sąvokų sumaišymą. Žodis „atskiri“ jau pateka į skliaustelius, o žodis „reti“, kuro nėra Konstitucijoje jau išeina į pirmą vietą. Po to prikergiama „išimtinis, išskirtinis, ypatingas“ ir t.t. vykdomas šuleriškas, šarlataniškas Konstitucijos teksto išniekinimas žodžiais, kurių iš viso nėra Konstitucijoje, ir LR Konstitucijos 12 str. 2-je dalyje.

Kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių. Prof. V.Sinkevičius toliau teigia: „Tačiau ar nurodyta žodžio „atskiras“ lingvistinė prasmė reiškia, kad Konstitucijos 12 straipsnio nuostatoje „išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“ yra įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, kad įstatymų leidėjas gali Pilietybės įstatyme nustatyti labai daug minėtų „atskirų“ atvejų, kai absoliuti dauguma Lietuvos piliečių, nesvarbu, kur jie gyvena – Lietuvoje ar kitoje valstybėje, tuo pat metu gali būti ir kitos valstybės piliečiai?“

Ar matote, kaip prof. V.Sinkevičius sugeba žodžio reikmę „atskirai gyvena“ paversti „nesvarbu, kur jie gyvena“. Tai berods ketvirtas šarlatanizmo pasireiškimas. O tai esmingai didelė klaida. Padarius tokią klaidą, kitos valstybės gali Lietuvoje prigaminti savo piliečių, tuo tarpu Konstitucija kalba apie LR piliečius, kurie atskirai kitoje valstybėje gyvena.

Kažin ar jau laikas, po keturių šarlatanizmų, Vilniaus universitetui atimti iš prof. V.Sinkevičiaus mokslinį laipsnį už šarlatanizmus?

Prof. V.Sinkevičius aiškindamas konstituciją nori įsigilinti į Konstitucijos kūrėjų norus: „Jeigu Konstitucijos kū- rėjai tikrai norėtų…“ Tai dar vienas penktas šarlatanizmas, nes visiškai nesvarbu ką Konstitucijos kūrėjai norėjo, galėjo norėti ar norėjo kiekvienas iš jų skirtingai. Negalėjo gi visi galvoti ir norėti vienodai. Konstitucija tai įvairių norų kompromisas. Todėl Konstitucija turi būti aiškiname ne pagal kažkieno spėjamus norus, o tik taip kaip juodu ant balto parašyta. Konstitucijos kūrėjai tai ką norėjo ir gavo kompromiso būdu tą ir juodu ant balto užrašė.

Taigi pratęskime visą sakinį „Jeigu Konstitucijos kū- rėjai tikrai norėtų Konstitucijoje įtvirtinti nuostatą, kad įstatymo nustatyti dvigubos pilietybės atvejai nebūtų labai reti – išimtiniai, kad dviguba pilietybė gali būti pla- čiai paplitęs reiškinys, į Konstitucijos 12 straipsnį apskritai nebūtų įrašyta nuostata „išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“.

Matome, kad prof. V.Sinkevičius neišsiaiškinęs, kitaip tariant šarlataniškai pakeitęs žodžio „atskiras“ reikšmę, taip išprotauja, kad jeigu būtų taip, kad dvi pilietybės būtų plačiai paplitęs reiškinys, tai „apskritai nebūtų įrašyta nuostata „išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“. Tai taip ir yra, kad Konstitucijos kūrėjai tikrai norėjo ir kaip norėjo taip parašė, kad būtų tie apribojimai, kad ne visi LR piliečiai, o tik tie, kurie gyvena atskirai, t.y. jų gyvenimas atskirai yra tas atskiras atvejis, atvejai, kai LR pilietis gali įgyti ir kitos valstybės pilietybę. Bandymas įstatymo, Konstitucijos normos taikymui suteikti tam tikrus ribojimus „retai, plačiai paplitęs reiškinys“, neatlaiko elementarios kritikos. Nes įstatymas yra taikomas visiems, kurie tenkina tas aplinkybes, atvejus, kada tas įstatymas, Konstitucinė norma yra taikytina. Tai jokiu būdu negali būti apribojama, kad tarkim pirmam 100 norma dar taikome, o jau antram 100 ar 1000 ta pat įstatymo norma yra jau netaikytina. Visi prieš įstatymą yra lygūs, ir jeigu yra ta įstatymo norma yra taikytina vienam, tai reiškia ir visiems, kurie tenkina tas įstatymo normos aplinkybes, atvejus.

Man atrodo, kad Konstitucijos kūrėjai labai protingai, labai lanksčiai Konstitucijoje įtvirtino nuostatą, kad tik tie LR piliečiai, kurie gyvena atskirai, kitoje valstybėje, gali įgyti ir kitos valstybės pilietybę. Tai labai realistiška. Visiškai yra akivaizdu, kad jokių tokių pabrauktų sąvokų „dvigubos pilietybės atvejai nebūtų labai reti – išimtiniai, kad dviguba pilietybė gali būti pla- čiai paplitęs reiškinys…“ visiškai nėra LR Konstitucijoje. Tai tiesiai pasakant, šarlatano prof. V.Sinkevičiaus fantazija.

Toliau prof. V.Sinkevičius analizuoja kas būtų, jeigu būtų: „Pvz., tokia: „išskyrus įstatymo numatytus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“ arba tokia: „įstatymo nustatytais atvejais Lietuvos Respublikos pilietis tuo pat metu gali būti ir kitos valstybės pilietis“. Tai suprantama, jeigu būtų taip, kaip čia rašo prof. V.Sinkevičius, tai iš tikro įstatymo leidėjas, Seimas, turėtų pilną diskreciją reguliuoti pilietybės klausimus. Tačiau Konstitucijos kūrėjai juodu ant balto parašė, kad tik įstatymo numatytais atskirais atvejais LR pilietis gali būti ir kitos valstybės piliečiu. Tai yra, kai LR pilietis gyvena atskirai, kitoje valstybėje. Lietuvoje gyvenantis LR pilietis neturi konstitucinės teisės įgyti kitos valstybės pilietybės. Štai kaip efektingai, protingai, atsakingai Konstitucijos kūrėjai apsaugojo Lietuvą nuo išorinių valstybių galimos daryti įtakos per pilietybės institutą. Berods prof. V.Sinkevičiui to neįmanoma suprasti, nes turi visai kitokį tikslą išsityčioti iš LR Konstitucijos ir atimti LR piliečių, kurie gyvena kitoje valstybėje jų konstitucines teises. Tą ir daro be perstojo jau daug metų su savo antikonstitucinę propaganda per radiją, televiziją, internetą. Gina savo šarlatanišką mundurą.

Gal čia per griežtai pasakyta? Kai tai liečia apie vieno milijono LR piliečių konstitucines teises, kurias savo šarlatanizmu atiminėja, apvagia LR piliečius, tai čia galimai pats švelniausias įvertinimas. Išdarkyti LR Konstitucijos nuostatas, tai Lietuvos priešų darbas, penktosios kolonos darbas.

Visiškai pilnai, be jokių išimčių, galima ir privaloma sutikti su prof. V.Sinkevičiaus aukščiau pateiktoje jo citatoje panaudota nuostata, kad „Konstitucijos straipsniuose, nėra beprasmių žodžių, kad kiekvienas iš jų turi savo paskirtį ir reikšmę.“

Tačiau prof. V.Sinkevičius pats save paneigia toje pačioje aukščiau pateiktoje jo citatoje šią, iš tikro svarbią, nuostatą tokiais žodžiais: „Taigi Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje vartojamo žodžio „atskirais“ vien lingvistinė prasmė nėra joks pagrindas teigti,…“. Matome, kad prof. V.Sinkevičius ne tik, kad “nepastebėjo” pagrindinės, pirmosios sunorminto žodžio „atskiras“ reikšmės, ne tik, kad parodė, kad aiškindamasis žodžio „atskiras“ reikšmę, paėmė tik antrą aiškinamąjį žodžių junginį „tam tikras, vien tam skirtas“, ne tik nepanaudojo ir tų aiškinamųjų žodžių aiškindamas Konstituciją, bet ant galo paėmė ir atmetė žodžio „atskiras“ lingvistinę reikšmę iš viso. Tai esminis Konstitucijos išniekinimas, pakeitimas. Tai dar vienas, kuris jau, šeštas, šarlatanizmas? Atmeta Konstitucijoje įtvirtinto senai sunorminto lietuviško žodžio lietuvišką reikšmę. Ar jau pakankamas pagrindas Vilniaus universitetui atimti iš šito šarlatano mokslinį laipsnį? Dar ne? Jeigu dar ne, tai tęskime toliau.

Prof. V.Sinkevičius teigia: “Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje įrašytas žodis „atskirais“ taip pat nėra atsitiktinis, jo paskirtis – atspindėti, kad įstatymo numatytų atvejų, kai Lietuvos Respublikos pilietis tuo pat metu gali būti ir kitos valstybės pilietis, negali būti daug, kad dviguba pilietybė negali būti plačiai paplitęs reiškinys. Kitoks žodžių „atskirais įstatymo numatytais atvejais“ interpretavimas iškreiptų Konstitucijos kūrėjų ketinimus ( minėta, kad Konstitucijos koncepcijos metmenyse buvo numatyta, kad rengiant Konstitucijos projektą bus vadovaujamasi nuostata, jog „tik išimtiniais atvejais, nustatytais Konstitucijoje, Lietuvos Respublika pripažįsta dvigubą pilietybę“), taip pat iškreiptų dvigubos pilietybės konstitucinio reguliavimo paskirtį ir prasmę.“

Kaip akivaizdžiausiai matome, prof. V.Sinkevičius atmetęs lingvistinę žodžio „atskiras“ reikšmę, tą žodį transformuoja į tokias sąvokas: „negali būti daug“, „negali būti plačiai paplitęs reiškinys“. Visiškas idiotizmas. Tai galima sakyti septintas šarlatanizmas. Dar to negana? Tai jei prof. V.Sinkevičius nori save apsiginti nuo kaltinimų, kuriuos čia išsakau, tai privalo Lietuvių kalbos žodyne surasti žodžio „atskiras“ tokias sunormintas reikšmes: „negali būti daug“, „negali būti plačiai paplitęs reiškinys“. Suprantama, kad nesuras, nes to žodžio „atskiras“ yra visai kita reikšmė. Tas kas yra atskirai, tas nėra kartu.

Prof. V.Sinkevičius toliau taip teigia besiremdamas Konstitucijos kūrėjų ketinimais iš Konstitucijos koncepcijos metmenų teigia, kad „rengiant Konstitucijos projektą bus vadovaujamasi nuostata, jog „tik išimtiniais atvejais, nustatytais Konstitucijoje, Lietuvos Respublika pripažįsta dvigubą pilietybę“. Na ką gi, akivaizdžiai matome šarlatanizmo aštuntą atvejį, nes Konstitucijos kūrėjai atmetė tokį išsireiškimą „tik išimtiniais atvejais, nustatytais Konstitucijoje“ ir paliko taip, kaip dabar Konstitucijoje juodu ant balto parašyta: atskirais atvejais. Ne Konstitucijos kūrėjų ketinimai yra Konstitucija, o Konstitucija yra tai, kas juodu ant balto Konstitucijoje yra parašyta. Jei kam nepatinka, tai tegu organizuoja referendumą ir keičia Konstituciją. Tačiau šiuo atveju Konstitucijos keisti ne tik nereikia, bet ir negalima. Tai būtų eilinė LR KT afera, šarlatanizmas.

Taigi trumpai peržvelgę konstitucinės teisės profesoriaus, mokslininko V.Sinkevičiaus aiškinimus visai nesunkiai net nelabai trumpoje jo citatoje, kuri pateikta aukščiau, aptikome net aštuonis šarlatanizmus. Mano supratimu, tai tikrai yra pagrindas atimti teisės mokslinį laipsnį iš nedvejotinai profesionalaus šarlatano. Ar tuo užsiims Vilniaus universitetas, kuris tą mokslinį laipsnį suteikė? Garbės reikalas. Pasikartosiu, jei tai liestų tik vieną asmenį su jo visomis kvailybėmis, tai tiek to. Čia yra klausimas apie vieno milijono Lietuvos Respublikos piliečių konstitucines teises. Čia yra klausimas apie materialines sąnaudas, kurias naudoja Pasaulio lietuviai, Seimo nariai ir pagaliau patys Konstitucinio Teismo teisėjai, kai reikia „maudytis“ šiame šarlatanizme. Tai yra atlikta didžiulio mąsto konstitucinė afera, nusikaltimas prieš Lietuvos valstybės piliečius. Ar kas nors bus nubaustas už tai? Ar bus laikomasi ir toliau šarlatanizmo principų Lietuvos teisėje? Tų klausimų gali kilti ir daugiau.

Vertėtų atkreipti dėmesį, kad taip kalba Vilniaus universitete apsigynęs daktaro laipsnį, dabar MRU profesorius V.Sinkevičius. Ir ką Jūs pasakysite, kad visi 17 teisėjų 10 metų vis tą patį, tuos pačius šarlatanizmus kartoja. Tai ar tenai LR KT yra teisėjai ar šarlatanai? Kam tada reikalinga Konstitucija, jeigu jos žodžiai yra išmetami iš Konstitucijos arba aiškinami atvirkščiai ar net nežinia kaip?