Politinis debiliukas, Lietuvos prezidento V. Landsbergio anūkas, iš kantrybės išvedė net BBC vedėją

Net santūrios BBC vedėjas neišlaikė „anūko“ demagogijos: „Jūs sukūrėte dideles problemas kitoms Europos šalims, negi to nesuprantate?“



Lietuvos užsienio reikalų ministerijos internetiniame puslapyje, dėl nežinomų priežasčių, šio interviu vaizdo įrašo nėra, kaip nėra ir vertimo į valstybinę lietuvių kalbą.

Todėl ekspertai.eu kreipėsi į Lietuvos diplomatijos vadovą Gabrielių Landsbergį prašydami pateikti viso interviu turinį taisyklinga lietuvių kalba, tuo pat metu patalpinant minėtą interviu į ministerijos svetainę urm.lt.

O jūsų dėmesiui „Laisvo laikraščio“ skelbiama stenograma lietuvių kalba BBC televizijos „Hard talk“ laidos, kurioje dalyvavo garsusis Lietuvos prezidento Vytauto landsbergio anūkas-tautinis politinis debiliukas.

- Sveiki atvykę į BBC World Service laidą „Hard Talk“, kurioje kalbu aš, Stephenas Sackettas. Mano svečias kilęs iš šeimos, kuri atliko pagrindinį vaidmenį šiuolaikinėje Lietuvos istorijoje. Gabrielius Landsbergis šalies užsienio reikalų ministras. Jo senelis buvo pagrindinis Lietuvos nepriklausomybės judėjimo ir pirmojo posovietinio valstybės vadovo šviesulys, o įtampa, kurią kėlė Rusija, pastaruosius tris dešimtmečius buvo gana pastovi. Tačiau dabar jos pasiekė naują lygį – prie sienos su Ukraina sutelkta daugiau kaip 100 000 Rusijos karių. Daug spėliojama apie neišvengiamą puolimą ir karą, kuris sukeltų šoko bangą visoje Rytų Europoje ir už jos ribų. Baltijos šalys, atsižvelgdamos į savo istoriją ir geografiją, ragina kolegas NATO narius imtis griežčiausių atsakomųjų priemonių į Maskvos manevrus. Tačiau kaip tik vieningi Vakarai, didėjant įtampai, Atėnai kelia daug triukšmo ir kituose geopolitiniuose frontuose. Jis tapo prieglobsčiu Baltarusijos opozicijai, taigi ir Lukašenkos režimui, ir net kai kuriems Rusijos aktyvistams, nusiteikusiems prieš Putiną, Vilnius taip pat yra įsivėlęs į diplomatinę ir ekonominę priešpriešą su Kinija dėl jos pozicijos Taivano atžvilgiu. Apskritai, 2,8 mln. gyventojų turinčiai šaliai tai gana sunkus diplomatinis darbas. Ar tai išdidumas, ar išmintingas strateginis pozicionavimas? Dabar prie manęs prisijungia Gabrielius Landsbergis iš Vilniaus. Sveiki atvykę į „Hard Talk“. Sveiki, labas vakaras. Malonu, kad dalyvaujate laidoje. Užsienio reikalų ministre, vos prieš kelias dienas apie Ukrainą sakėte, kad esame įsitikinę, jog realus karas yra tikėtina galimybė, kad diplomatija vis dar tęsiama. Ar dabar švelninate retoriką apie karą?

- G. Landsbergis: Na, kad mūsų pastebėjimai apie karą yra iš to, ką matome vietoje, kariai vis dar telkiasi, ir ne tik Ukrainos pasienyje, bet ir Baltarusijoje, ir be karių, jų įranga, ginkluotė, viskas, ko reikia tikram karui. Taigi, jei Putinas norėjo sukurti patikimą grėsmę, manau, kad jis tikrai to siekia, kad mes, Ukrainos kaimynai ar regiono šalys, tikrai patikėtume, jog jis iš tikrųjų turi tokių ketinimų. Bet tai nereiškia, kad mes netikime, jog diplomatija vis dėlto gali nugalėti. Tiesą sakant, kaip matėme praeityje, žinote, net kai prasideda karas, kartais diplomatija vis tiek tęsiasi.

- Tiesa? Man tik įdomu, ar supratote, koks tonas, ar ne? Ar jūs iš tikrųjų padedate su visomis šiomis kalbomis apie karo tikimybę, nes Vladimiras Zelenskis, Ukrainos prezidentas, sako: klausykite, mums nereikia panikuoti. O jo štabo viršininko patarėjas sakė, pastovūs itin emocingi pranešimai, kaip didelis karas prasidės rytoj, poryt arba poryt, arba poryt. Jie mums kelia realią ekonominę riziką. Taigi, galbūt reikia permąstyti kada kalbame.

- Ir aš kalbu, žinote, ne tik kaip lietuvis, bet ir kaip žmogus, atvykęs iš Baltijos regiono, kai kalbame apie saugumo klausimus, mes kalbame ir apie savo saugumą. Ir mes manome, kad mes jau esame kitoje situacijoje, nei buvome, tarkime, praėjusių metų spalio mėnesį, nes kariuomenės telkimas ir vadinamosios pratybos Baltarusijoje, kur Baltarusijos ir Rusijos kariai aktyviai treniruojasi nuo vasario 10 d., iš tikrųjų turi įtakos mūsų saugumui, jeigu kariai liktų po vasario 20 d. Lietuvos pasienyje, Lenkijos pasienyje, tai sukuria saugumo deficitą mūsų regione. Ir tai taip pat yra labai svarbus dalykas, kurį mes čia, kaip Baltijos šalių politikai, stengiamės pabrėžti, kad Rusija ne tik kelia grėsmę Ukrainai, bet ir nori pakeisti viso regiono saugumo struktūrą. Ir tai mus tiesiogiai veikia.

- Apie tai kalbėsime plačiau. Man tik įdomu, ar jūs manote, kad Lietuva, kaip NATO narė, jaučiasi, kad NATO aljansas šiuo metu turi kokteilį, kaip reaguoti į Putiną, tiesa? Nes tas kokteilis iš esmės apima karių siuntimą. Bidenas paskelbė, kad per artimiausias kelias dienas į Rytų Europą nusiųs kelis tūkstančius papildomų karių, nusiųs tam tikrą karinę įrangą, o jūs, Baltijos šalys, siunčiate ribotą karinę įrangą Ukrainai, ir tada labai, labai griežtai kalbėsite apie sankcijas, kurios bus taikomos po bet kokios Rusijos karinės operacijos. Ar manote, kad dabartinis kokteilis yra tinkamas?

- Bet iš esmės esame situacijoje, kurią sukūrėme ne mes, ir kai kurie iš mūsų varto senas istorijos knygas ir bando ieškoti išmoktų pamokų. Šaltojo karo laikus arba dalykus, kurie įvyko po Šaltojo karo, ir ieškodami atsakymų, teisingų atsakymų į susidariusią situaciją, esu įsitikinęs, kad reikia padaryti keletą dalykų. Pirmiausia, turime siųsti paramą Ukrainai, ir ne tik žodžiais ir gražiomis mintimis, ji turi būti reali, praktinė, tada turime stiprinti šalis, kurios, kaip minėjau, turi, kaip mes vadiname, saugumo deficitą, ir matome, kad Jungtinės Valstijos būtent tai ir daro. Šiuo metu labiausiai nukentėjusios šalys yra stiprinamos. Pirma, mes tikimės, kad Baltijos šalys kris, tada, kai kalbame apie sankcijas, jei tikimės, ir sakome, kad jos turi būti nepakeliamos, jos turi būti nepakeliamos. Todėl Lietuvoje mes retai kalbame apie tai, kad raudonosios linijos gali būti, kad, žinote, tai, ko mes nedarytume realaus Ukrainos užpuolimo ar Baltarusijos anšlago atveju, iš esmės, visos galimybės turi būti ant stalo, nes mes nežinome, apie kokius konkrečius veiksmus gali galvoti Putinas ir jo kariuomenė.

- Ką jūs turite omenyje?

- Noriu pasakyti, kad, tiesą sakant, daugelis iš mūsų Vakarų šalyse manome, kad Baltarusija jau seniai yra praradusi savo vasalinį darinį. Bet prieš jį praėjusiais metais ir po, po, po 2020 m. rinkimų, Baltarusijoje nebuvo nuolatinio Rusijos tikrojo pagrindo, Baltarusija vis dar išlaikė savo sienų kontrolę. Bet tai, ką matome dabar, kariuomenės telkimas yra toks didžiulis, kad iš esmės jis gana smarkiai keičia situaciją Baltarusijoje, ypač jei matome, kad ta kariuomenė lieka. Ir tada kyla ir kils klausimas, ar Baltarusija vis dar yra suvereni šalis?

- Taigi, grįžtant prie klausimo, ar NATO tai suprato? Teisingai. Man tik įdomu, kai sakote, kad mūšis dėl Ukrainos iš esmės bus mūšis už Europą, ar manote, kad NATO atsisakymas siųsti kovinius dalinius į pačią Ukrainą yra teisinga strategija?

- Manau, kad Ukraina turi visas galimybes ginti savo šalį, savo teritoriją, nemanau, kad ji, šalis šiuo metu turi pakankamai laiko ir išteklių apsiginkluoti. Todėl tai yra pagrindinis dalykas, kurį turime susigrąžinti. Ir kaip jūs, kaip minėjote, Lietuva ir kitos Baltijos šalys, mes atliekame savo vaidmenį. Ir mes žinome, kad galime padaryti daug, bet galbūt mes siunčiame teisingą signalą kitiems partneriams Vakaruose, ką reikėtų daryti, teisingai.

- Bet jeigu jūs turite omenyje, kad norite, jog JAV ir Europos partneriai artimiausiu metu padidintų ginklų tiekimą Ukrainai. Būtent tai yra Rusijos mintis, kad tai, ką daro NATO, reiškia naują grėsmės lygį Rusijos pasienyje, Rusijos kaimynystėje. Tai ne tik nepriimtina, bet ir pažeidžia dar 1990 m. Rusijai duotus pažadus dėl NATO veiksmų Rytų Europoje.

- Manau, kad turime atskirti kelis dalykus, nes leisti žmonėms ir užtikrinti, kad jie galėtų apginti savo šalį, niekam nekelia grėsmės. Iš esmės tai yra užtikrinimas, kad šalis gins tai, kas, jos manymu, jai gyvybiškai svarbu. Ir aš manau, kad tai galioja bet kuriai šaliai.

- Jūs rimtai manote, kad toks ginkluotės lygis, kuris siunčiamas Ukrainai, ir 1000 ir 1000 papildomų karių, kuriuos NATO dislokuos Rytų Europos šalyse, kurios, žinoma, kadaise priklausė sovietų įtakos sferai, rimtai manote, kad tai nebus laikoma grėsme? Iš Maskvos?

- Pažiūrėkite, manau, kad grėsmę jau kelia Rusijos kariai, kurie jau yra Baltarusijos ir Lietuvos pasienyje, grėsmę kelia okupuotas Krymas, grėsmę kelia jo kariai Padniestrėje. Praėjusiais metais Ačėtijoje, kai kuriose Armėnijos dalyse ir kitur, manau, kad šie dalykai jau seniai kelia grėsmę jų stabilumui ir saugumui. Be to, nuo 2008 m., kai pirmą kartą per labai ilgą laiką buvo peržengtos faktinės sienos Europos regione, jos buvo peržengtos du kartus. Štai kas iš tikrųjų kelia grėsmę.

- Tiesa, bet aš noriu, kad jūs atkreiptumėte dėmesį į Vladimiro Putino naujausios istorijos suvokimą. Jis įsitikinęs, kad 1990 m. Vakarų valstybės NATO davė pažadus, galbūt žodinius, bet vis dėlto pažadus, kad NATO nemilitarizuos regiono, kuris iki tol buvo buvusi Sovietų Sąjungos imperija. Tai, ką matome dabar, yra militarizuota. neturėtų pirkti NATO. Ir iš tikrųjų, leiskite paklausti konkrečiai apie Lietuvą. yra du įtakingi parlamento nariai, kurie Lietuvoje parašė pranešimą, kuriame teigiama, kad jie nori, jog Vašingtonas jūsų žemėje įrengtų nuolatinę JAV bataliono dydžio karinę bazę. Tai nėra jūsų noras, jūsų strategija?

- Na, aš galiu pasakyti, kad su visu tuo, ką aš paminėjau, su šalimi, kuri aktyviai elgiasi kaip agresorė prieš savo kaimynus ir galvoja begalę argumentų, kodėl ji turi elgtis taip, kaip reikia, yra tik vienas dalykas, kuris gali padaryti Lietuvos žmones, kad Latvijos, Estijos ir kitų šalių žmonės būtų saugesni ir patikimesni, tai turėti su mumis partnerius, kurie gina mūsų teritorijas? Turbūt tai yra svarbiausias dalykas, kuris įvyko, mums atgavus nepriklausomybę. Įstojimas į ES – tai įstojimas į NATO, penktasis straipsnis ir mūsų partneriai, kurie mus gina.

- Taigi, jūs norite, kad būtų aišku, norite paversti savo šalį pagrindine nuolatine Jungtinių Valstijų karine baze?

- Mes manome, kad mūsų partneriai, padedantys mums ginti savo šalis, iš esmės gelbsti mus nuo bet kokių Rusijos bandymų bandyti ką nors avantiūristiško. Ant mūsų sienų. Lietuvoje yra diskutuojančių ir ne taip jau mažai. Kad jei ne NATO, ar neturėtume panašios situacijos? Tokią, kokia nutiko 2008 metais? Gruzijoje, nes karinė avantiūra tikrai tikėtina, ypač tose šalyse, kurios nepriklauso NATO. Taigi mes buvome,

- Turiu omenyje, taip, taip, girdžiu jūsų mintį. Aš turiu omenyje, bet aš turiu omenyje. Jūs esate užsienio reikalų ministras, jūs tikite, esu tikras, kad tikite diplomatijos galia ir kompromiso galia. Rusai yra atkaklūs. Ir jie sakė, kad neseniai JAV atsakymai į jų reikalavimus dėl NATO atsitraukimo iš Rytų Europos yra neadekvatūs, jie sakė, nes pagrindinis klausimas, kiek tai susiję su Maskva, yra ignoruojamas, o svirtis išjungti sako taip, JAV ir jų sąjungininkai turi suprasti principą, kad jie negali stiprinti savo saugumo kitos šalies saugumo sąskaita, aš skubu. Ar esate pasirengęs čia ir dabar pasakyti, kad klausotės Rusijos, suprantate, ką ji sako, ir kad yra tam tikrų nuolaidų, kurias jūs ir NATO partneriai galite padaryti?

- Žiūrėkite, kai sakėte, kad, žinote, Putinas nori grąžinti pasaulį į 1990 metus. Todėl manau, kad, žinote, mums iš tikrųjų reikia dar labiau grįžti prie jų galių sampratos, kai, žinote, didžiosios galios buvo pasidalijusios, suskirsčiusios žemėlapį į savo įtakos zonas. Ir esu visiškai įsitikinęs, kad šie laikai jau seniai, seniai, seniai baigėsi, turime būti tikri ir užtikrinti, kad šalys galėtų pačios pasirinkti savo saugumo galimybes. Kalbama ne apie įtakos zonas. Tiesą sakant, jei Rusija nori rimtai žiūrėti į tai, ką sako, pirmiausia reikia išvesti karius iš teritorijų, kurias ji šiuo metu laiko okupuotomis. Kalbu apie Rytų Ukrainą. Kalbu apie Krymą, Gruzijos teritoriją ir Moldovos teritorijas, būtent čia būtų pradėtos bet kokios prasmingos diskusijos, jos būtų pradėtos,

- Jūs užimate griežtą poziciją. Ir man tik įdomu, ar jūs nerimaujate, kad NATO ir Europos Sąjunga nėra vieningos dėl jūsų griežtos pozicijos. Turiu omenyje, jei pažvelgtume, pavyzdžiui, į Berlyną, matytume Vokietijos vyriausybę, kuri tvirtai pasiryžusi nesiųsti ginklų Ukrainai. Tiesą sakant, jie apsiriboja lauko ligonine ir keliais tūkstančiais šalmų. Ir girdime Kroatijos prezidentą sakant, kad iš tikrųjų Ukrainai ne vieta NATO. Taigi jūs, vaikinai, Europoje ir NATO esate labai toli nuo vienybės.

- Gerai, na, matant jus, vaikinai, atrodo, kad, žinote, mes tiek daug laiko praleidome atskirai, bet dar visai neseniai buvome ne jūs, vaikinai, o mes visi, vaikinai, ir aš vis dar tikiu, kad Vakarų bendruomenė ras atsakymą, nes Putinas žiūri ne į divizijas Europoje. Tai, ko jis iš tikrųjų norėtų pasiekti, yra pasidalijimai platesnėje bendruomenėje tarp ES Jungtinės Karalystės ir JAV, bandė rasti skirtumus, bandė rasti tai, kas mus skiria, ir tada parodyti likusiam pasauliui, kad žiūrėkite, šie vaikinai negali, žinote, apsispręsti, kokie kieti jie nori būti.

- Gerai, ar ne, tam tikru mastu tai yra tiesa. Imkime tik vieną konkretų atvejį, kai kalbėjote apie nepakeliamas sankcijas, kurios bus taikomos Rusijos ekonomikai, jei Putinas žengs dar vieną žingsnį Ukrainoje. Tiesa ta, kad Vokietija, pavyzdžiui, išreiškė didelį nerimą dėl galimybės, kad Rusijai būtų užblokuota galimybė dalyvauti tarptautinėje finansinių sandorių sistemoje „Swift“, nes nerimauja, kad tai padarytų pernelyg didelę žalą bendrai tarptautinei finansų sistemai. Vėlgi, nepakeliamos sankcijos, tai neįvyks.

- Na, apie tai kalbėjau prieš tai, kad iš savo vyriausybės, kurioje laikomės pozicijos, kad nereikia brėžti jokių raudonų linijų. Nes kai kalbame apie sankcijas, nes jos siunčia ne patį geriausią signalą Maskvai, turime būti atviri įvairioms galimybėms, priklausomai nuo to, ką daro Rusija. Tai reiškia, kad turėtume platų atsakymų į besiklostančią situaciją spektrą. Perskaičiau Kongreso rezoliuciją, galbūt ir jūs ją matėte. Joje taip pat yra kelios eilutės apie galimybę uždrausti naftos, anglies ir daugelio kitų išgaunamų prekių importą iš Rusijos. Tačiau joje taip pat yra eilutė, kad tai neturėtų sugriauti pasaulinių tiekimo linijų. Taigi iš esmės jie sako, kad mums tikrai reikia išnagrinėti visas galimybes ir pateikti jas visas ant stalo. Bet vėlgi, galų gale, žinote, jei tai kenkia, labiau, ypač labiau toms šalims, kurios taiko tas sankcijas, ir galbūt būtų galima rasti tam tikras ribas. Bet tokios diskusijos vyksta ne tik Vokietijoje, bet ir daugelyje, daugelyje, daugelyje kitų vietų.

- Kaip manote, ar išmintinga Lietuvai taip įkyriai tampyti Maskvą už uodegos? Tuo pat metu jūs griežtai kalbate apie Ukrainos krizę, bet taip pat savo šalį iš esmės pavertėte savotiška disidentų baze Baltarusijos politikams, kurie turėjo bėgti nuo, žiūrėk, genocido diktatūros. Ir, žinoma, esate labai ryžtingas ir garsus režimo pakeitimo šalininkas. Dabar Baltarusijoje, kurioje taip pat suteikėte prieglobstį vienam iš didžiausių Aleksino Valio sąjungininkų jo politiniame judėjime, kuris, žinoma, yra labai nusiteikęs prieš V. Putiną, kaip toli ketinate eiti, kad padarytumėte viską, ką galite, prieš V. Putiną?

- Kai reikia rinktis tarp oligarchų ir disidentų, mes renkamės disidentus. Štai ir viskas. Taip.

- Bet jūs esate šalis, kurioje gyvena 2,8 mln. žmonių. Ir šiuo metu jūs ėmėtės velniškai sudėtingos diplomatinių įsipareigojimų kovos, nes ne tik dalyvaujate tokiuose žodžių ir priešiškumo karuose su Rusija diplomatine prasme, bet tuo pačiu metu ėmėtės ir nesantaikos su Kinija. Ir jūs asmeniškai buvote to priešakyje, priėmęs sprendimą leisti Taivano vyriausybei atidaryti atstovybę, kurią jie vadina Taivano biuru, o ne Taipėjumi, kaip įprasta diplomatinė formuluotė. Kodėl nusprendėte taip pasipriešinti Pekinui?

- Na, mes nepasirinkome konfrontuoti su Pekinu, leisdami taivaniečiams atidaryti biurą būtent tokiu pavadinimu.

- Manau, kad pasirinkote todėl, kad visi kiti Europoje vis dar naudoja šią keistą diplomatinę formuluotę – Taibėjaus biuras, o jūs nusprendėte su tuo baigti ir pasakyti tiesiai šviesiai, kad tai yra Taivano biuras.

- Tai Taivano Taivano žmonių biuras. Galbūt mes semiamės įkvėpimo iš 1979 m. KLR ir Jungtinių Valstijų pasirašyto susitarimo, kuriame sakoma, kad Jungtinių Valstijų žmonės gali palaikyti kultūrinius ir ekonominius ryšius su Taivano žmonėmis. Taigi mums tas Taivano atstovavimas būtent tai ir reiškia. Ir mes buvome nusivylę, kad, žinote, šalis, kaip, pavyzdžiui, KLR, yra dėl to nusivylusi.

- Jūs taip pat sakėte, kad neteisingai supratote Kinijos reakcijos mastą, nes jūsų paties užsienio reikalų viceministras, ponas Dominykas, sakė, kad Kinija atsakė ne tik dvišalėmis prekybos sankcijomis, kurias pritaikė Lietuvai, bet ir de facto įvedė sankcijas ES bendrojoje rinkoje, nukreipdama jas prieš visas kitas Europos įmones, kurių produktų, kuriuos jos bando parduoti Kinijai, sudėtyje yra lietuviškų komponentų. Taigi, jūs sukūrėte didelę problemą kitiems žmonėms Europoje ir, atrodo, kad ji tapo nekontroliuojama taip, kaip niekada neįsivaizdavote.

- Na, tai vienas iš būdų tai pasakyti. Bet aš norėčiau perfrazuoti, kad tai ne mes padarėme ką nors blogo, mes niekada nieko nepadarėme. Neteisėta tai Kinija nusprendė eskaluoti ją į bendrąją rinką. Ir iš tikrųjų dėl to praėjusį kartą buvo surengtos konsultacijos PPO.

- Jūs sakote, kad nieko blogo nepadarėte, bet jūsų pačių prezidentas sako, kad padarėte klaidą pakeisdami pavadinimą, ir nori, kad jį atšauktumėte. Taigi, galite man papasakoti apie „Hard Talk“. Ar esate pasirengęs pasakyti, kad suklydau? Tai per didelis spaudimas Lietuvai. Mes ketiname pakeisti pavadinimą į Taipėjų?

- Ką gi, džiaugiuosi galėdamas jus pataisyti, kad mes su prezidentu esame susitarę, kad pavadinimo neatšaukiame. Ir jis lieka, nes esame įsitikinę, kad nieko neteisėto nepadarėme, o visa kita bus sutvarkyta per tą beprotybę, kurią aš paprastai naudoju tokiems atvejams. Taigi, teisingai.

- Didžiausias opozicinis blokas jūsų parlamente sako, kad reikia pradėti normalizuoti santykius su Kinija. Ir jis turi prasidėti nuo V. Landsbergio pašalinimo iš užsienio reikalų ministro posto, spaudimas jums didėja.

- Na, taip opozicija elgiasi bet kurioje demokratinėje šalyje. Ir aš džiaugiuosi, kad mes esame demokratija.

- Baigsime tą mintį, kad jūs esate demokratija viso šio pokalbio metu. Jūs pabrėžėte Lietuvos įsipareigojimą ginti laisvę ir demokratiją savo šalyje visoje Europoje. Jei norite, kad ši jūsų pozicija būtų patikima ir rimta, ar ne laikas Lietuvai pažvelgti į savo vidų ir pažvelgti į tai, kaip ji dešimtmečius ir dešimtmečius atsisakė pasakyti tiesą apie tai, ką lietuviai darė bendradarbiaudami su naciais žudant žydus Antrojo pasaulinio karo metais?

- Na, manau, kad Lietuva šiuo atžvilgiu tikrai žengia teisingus žingsnius. Ir kadangi istorija yra nepaprastai sunki bet kuriai šaliai, mes išmokome savo pamokas ir darome savo akimirkų.

- Na, ar buvote savo muziejuje, kuris anksčiau vadinosi Genocido muziejumi, dabar, manau, vadinasi Okupacijų ir laisvės kovų muziejumi, kuriame, kaip bebūtų keista, vienas mažas kambarys skirtas tam, kas nutiko žydams ir kaip lietuviai galbūt bendradarbiavo su naciais, bet iš tikrųjų trys pilni aukštai skirti tam, kas vis dar vadinama sovietų vykdytu genocidu prieš jūsų tautą. Tai neatrodo kaip noras teisingai papasakoti apie tai, kaip kai kurie net jūsų nacionaliniai didvyriai bendradarbiavo su naciais. Ar jau laikas keistis?

- Na, manau, kad tai yra gijimo procesas. Šalis turi išsigydyti daugybę žaizdų, kurios buvo padarytos mūsų šalies žmonėms, ir tam reikia laiko, ir aš norėčiau, kad tai vyktų greičiau. Bet, deja, jei norime, kad tai būtų tvaru. Turime leisti šaliai pasveikti, ir esu visiškai įsitikinęs, kad šiuo atžvilgiu sulauksime gerų naujienų. Kai kalbame apie muziejus.

- Ačiū.

- Ačiū už klausimus.

P. S. Interviu anglų kalba galima žiūrėti čia:

Susiję:

G. Landsbergis dar kartą perspėjo: Rusija tikrai ruošiasi karui ir daro tą rimtai