Tautiniai iškrypėliai – traukite savo purvinas vakcinuotas rankas nuo Lietuvos vaikų

Lietuvoje per šimondulkinius statytinius veikiantiems iškrypėliams jau atvirai gviešiantis į šalies vaikus, „Versmės“ leidykla pristato Geerto Vaneden Bossche‘o (Geert Vanden Bossche) interviu sesiją, vykusią 2021 m. lapkričio 6 d.

Geertas Vaneden Bossche‘as yra tarptautinis vakcinų ekspertas, buvęs Vokietijos vakcinų kūrimo biuro vadovas, „Univac“ vyriausiasis mokslo darbuotojas iš Huldenbergo, Belgijos.

Interviu moderatorius – gydytojas Philipas McMillanas [Philip McMillan] iš Jungtinės Karalystės.



Vaizdo įrašo originalas:

Dažniausiai Lietuvoje nepageidaujama ar, neretai, tiesiog draudžiama publicistika ir dokumentika – kiekvieną dieną rodoma „PressJazz TV“ kanale.

Vaizdo įrašo garso takelio tekstas

Philipas McMillanas:

Sveiki, aš esu gydytojas Philipas McMillanas. Sveiki atvykę į dar vieną interviu sesiją, ir šiandien mes turime dar vieną įdomią temą susijusią su Covid-19 skiepais vaikams ir koks gi galėtų būti jų poveikis vaikų imuninei sistemai. Šiandien kalbėsime su Geertu van den Bossche‘u. Svarbu pasakyti, jog aš atlikau daug interviu su žmonėmis iš viso pasaulio ir daugiausiai kreipiau dėmesį į autoimuninį organizmo atsaką Covid-19 ligai. Tai reiškia, jog aš tyrinėjau tai, jog virusas sukelia imuninį atsaką ir tai sukelia šiokią tokią sumaištį. Visa tai tęsiasi jau kurį laiką ir aš turėjau neeilinę galimybę kalbėtis su tarptautiniais ekspertais, ir šiandien mes turime galimybę dar sykį pasikalbėti su Geertu van den Bossche‘u iš Belgijos, ir jis tikrai yra tarptautinis vakcinacijos ekspertas. Geertai, labai tau ačiū, kad šiandien esi su mumis.

Geertas Vanden Bossche‘as:

Ačiū, Philipai, kad mane šiandien pasikvietei.

Philipas McMillanas:

Nuostabu, nuostabu. Manau, jog pirmas dalykas, kurį šiandien padarysiu – paprašysiu tavęs dar sykį prisistatyti, nes žmonės gali nieko nežinoti apie tave ar tavo patirtį.

Geertas Vanden Bossche‘as:

Gerai, taigi mano pirmoji patirtis ir veiklos fonas yra veterinarinė medicina, aš tuo užsiėmiau daug metų, bet tada perėjau į akademiją, kur studijavau molekulinę biologiją, virusologiją, imunologiją, daugiausiai tyrinėjau infekcines žmonių ligas. Ir aš tuomet tęsiau darbą ir dirbau su daugybe vakcinų kompanijų toje industrijoje, kur dirbau su vakcinų kūrimu, daugiausiai su virusinėmis vakcinomis. Tuomet pakeičiau veiklą į tyrimų sritį ir daugelį metų buvau atsakingas už adjuvantų pristatymo skyrių, adjuvantų kūrimą ir alternatyvų pristatymą, alternatyvius vakcinų pristatymo kelius. Aš taip pat dirbau su vakcina nuo herpio viruso. Tuomet labiau pradėjau koncentruotis į darbą su globaliomis vakcinomis, daugelį metų dirbau su Billo ir Melindos Gates fondu. Dirbau organizacijoje, kurioje buvau vyresnysis darbuotojas naujų vakcinų kūrimo srityje. Mes ten dirbdami stengėmės išrasti naujus vakcinų pateikimo būdus. Tuomet aš įkūriau savo paties nuosavą įmonę, kur daugiausiai koncentravausi į natūralias ląstelių žudikių vakcinas. Tuo pačiu metu dirbau GAVI – Globaliame vakcinų aljanse, kur buvau programos specialistas, atsakingas už Ebola virusą. Tais metais vyko skiepijimas nuo Ebolos viruso ir kova su juo Afrikoje, visa tai vyko prieš keletą metų. Šiuo metu esu „Biotech“ konsultantas ir dirbu ankstyvojoje vakcinų kūrimo stadijoje. Ir, žinoma, nuo praėjusių metų ir nuo šių 2021-ųjų metų pradžios aš labai koncentruojuosi į dabartinę Covid-19 pandemiją.

Philipas McMillanas:

Oho, tai tikrai neįtikėtina darbo patirtis. Ir štai kodėl mes šiuo metu kalbėsimės apie šią labai svarbią problemą – vaikų vakcinavimą nuo Covid-19 ligos būtent su tavimi. Noriu aiškiai pasakyti – aš manau, jog įstatymų leidėjams tai buvo tikrai sunkus sprendimas. Šiuo metu mes esame pandemijos įkarštyje, panašu, jog vaikams kyla didelė rizika dėl trečiosios bangos, tėvai yra išsigandę, o valdžia turi kažką daryti, norėdama numalšinti žmonių baimę ir padaryti teisingą sprendimą. Jei tu būtum tuose kabinetuose, Geertai, koks būtų buvęs tavo mąstymas? Juk būtų buvę daug politinio ir kitokio tipo spaudimo padaryti teisingą sprendimą, kuris leistų žmonėmis jaustis komfortabiliau ir aiškiau šioje situacijoje, matant, koks yra valdžios pasirinktas kelias, darantis poveikį ir jų pačių vaikams. Kokios tavo mintys?

Geertas Vanden Bossche‘as:

Mano mintys yra paprasčiausiai pagrįstos logiškai, kitaip tariant, kai tu nori įsikišti į žmogaus imuninę sistemą, tu privalai labai gerai suvokti imuninį viruso patogeniškumą. Jei tu iki galo nesupranti kaip virusas sąveikauja su imunine sistema – ir mes dabar turime situaciją, kai visa tai vyksta globaliu lygmeniu – mes atrandame daugybę faktorių, kurie irgi reiškia daug šioje situacijoje. Mes apie tai kalbėjome ir ankstesniuose pokalbiuose, jog atsiranda tokie faktoriai kaip žmogaus imuninės sistemos nesugebėjimas atpažinti viruso ir panašūs dalykai, kurie tikrai keičia viruso elgesį. Jei tu to pilnai nesupranti, kištis į tai yra tikrai labai pavojinga, ir šiuo atveju mes turime dvi stovyklas – viena pusė sako, jog mes turime vakcinuoti žmones, įskaitant ir vaikus, ir skiepyti juos visaip kaip tik galime, o tada yra kita pusė, pasisakanti, kad jei yra vienas dalykas, kurį mes turime nustoti daryti, tai yra tai, jog mes privalome sustabdyti masinį skiepijimą. Taigi, ar tai tiesiogiai neparodo, jog mes iki galo nesuprantame kas vyksta? Kaip gali ekspertai turėti tokias skirtingas nuomones, taip juk niekada anksčiau nėra buvę? Yra daug įvairių kalbų, net konspiracijos teorijų, spaudimo, specialių naratyvų ir viso kito, bet mano pagrindinė išvada yra ta, jog mes nesuprantame, kas vyksta ir todėl mes matome labiau paniką valdžios sprendimuose nei sprendimus, kurie yra tikrai ilgai ir aiškiai apgalvoti ir aiškiai suprantami. Taigi, dabar sprendimai yra priimami tiksliai nesuprantant, kas gi iš tikrųjų vyksta. Manau, jog šiuo metu yra atliekami labai pavojingi dalykai, mes tiesiog kišamės į šį reikalą nė nesuprasdami, kas vyksta, o man pagrindinis faktorius, kurio aš pasigendu, yra tai, jog šios pandemijos metu nėra imunologijos supratimo. Man tai yra didžiausias trūkumas. Mes žinome apie antikūnus, mes žinome, jog skiepydami padidinsime jų kiekį, bet ką mes žinome apie prigimtinį imunitetą – juk žinome labai mažai. Ir tai nėra veiklos sritis į kurią specialistai koncentravosi, nes toks imunitetas yra gaunamas gimstant, o vakcinos perduoti antikūnai nėra toks dalykas, kuris įgaunamas natūraliai. Taigi, tai yra didžiulis trūkumas, ir ypač šiam virusui, nes kaip mes žinome pagal aiškius įrodymus, šis virusas atėjo į mūsų šalis ir pradžioje didžioji dalis žmonių buvo paprasčiausiai apsaugoti, nors jie ir buvo „imunologiškai tyri“? Kaip gi taip gali būti? Tą ir apibūdina prigimtinis imunitetas, kuris yra faktorius, elementas, kuris buvo visiškai pamirštas šios pandemijos metu. Tai veda į neįtikėtiną pasimetimą ir netikslius sprendimus, kurie ne tik sukels žalingą poveikį sveikatai, bet ir prives prie situacijų, kai yra diskriminuojami nesiskiepiję žmonės, ir panašių dalykų, kurie, mano nuomone, ir remiantis mokslu, yra visiškai nepagrįsti. Tai yra iškart matomas rezultatas to, jog mes nesuprantame, kas vyksta.

Philipas McMillanas:

Taigi, tėvams tai yra sunkus metas. Tėvai, turintys mažų vaikų, kurie mokosi mokykloje yra išsigandę dėl to, kas vyksta su virusu – kai kurie vaikai suserga, nėra jokių ekspertų pasaulyje, sakančių, kad 5-11 metų amžiaus vaikai turi būti vakcinuojami nuo Covid-19. Yra labai didelė tikimybė, kad tai irgi taps privaloma, ir tai yra pirmieji žingsniai link to. Tėvai nežino, ką daryti, situacija yra labai komplikuota. Ar yra kažkoks būdas, kaip jūs galite mums paaiškinti principus ir laukiančius iššūkius kurie egzistuoja kalbant apie vaikų imunologiją būtent šio viruso fone?

Geertas Vanden Bossche‘as:

Na, vėlgi, jei mes neatsižvelgsime į prigimtinį imunitetą, ką mes būtinai turėtume padaryti, bet jei mes to nedarysime – aš aiškinsiu atsižvelgdamas, kad to nedarysime – tuomet situacija yra paprasta. Mes turime vaikus, kurie gali užsikrėsti šiuo metu, kurie yra neskiepyti, kurie net yra gana didelis infekcijos šaltinis – apie tai net nėra jokių abejonių. Mes turime vakciną, kuri, žinoma, remiantis duomenimis, kuriuos aš mačiau, daugiausiai duomenimis, kuriuos skelbia „Anglijos viešosios sveikatos tarnyba“ [„Public Health England“], gali sumažinti vaikų užsikrėtimo riziką. Taigi, kai kurie vaikai užsikrečia šia liga, ir jei yra įmanoma šią ligą sustabdyti, apsaugoti žmones, senyvus žmones, taip pat ir kitus, kodėl gi neskiepyti vaikų, netgi jaunų vaikų?

Philipas McMillanas:

Taigi, pagrindinis klausimas yra – žmonės kalba, jog vaikai yra infekcijos šaltinis, kuris kelia grėsmę senyviems žmonėms, ir patys vaikai rizikuoja užsikrėsti, taigi yra net gana akivaizdu, jog mes turėtume siekti vaikų vakcinavimo.

Geertas Vanden Bossche‘as:

Vėlgi, yra labai daug klausimų, kuriuos mes galime užduoti ir į kuriuos mes neturime atsakymo. Tai yra mano pagrindinė veikla ir koncentracija, aš nenoriu palikti jokių klausimų nuošalyje ir noriu suprasti, kas iš tikrųjų vyksta. Aš galiu jums duoti trumpą pavyzdį – mes žinome, jog vakcina neapsaugo nuo užsikrėtimo, ir kai mes žiūrime į duomenis, mes matome neįtikėtiną vaikų vakcinavimo poveikį užsikrėtimo procentų didėjimui. Kaip gi taip gali būti? Matote, yra daugybė dalykų, kurie negali būti paaiškinti tiesiog įtraukiant į mąstymą įgytą imunitetą ir tai, ką vakcinos daro – prideda mums virusus neutralizuojančių antikūnų. Mes žinome – jie juk nepadeda nuo užsikrėtimo. Tai taip pat buvo priežastis, kodėl kriterijai buvo pakeisti, tai nebesukuria masinio imuniteto, tai neapgina mūsų nuo sunkios ligos. Ir žinote ką – vaikų skiepijimas turi didžiulę reikšmę užsikrėtimų skaičių augimui. Taigi, man iškart akivaizdu, jog kažkas čia yra ne taip. Taigi, vaikai, pandemijos pradžioje metams ar net ilgesniam laikotarpiui buvo visiškai nepaveikti. Kai kurie iš jų net nepernešinėjo viruso, jau nekalbant apie susirgimą šia liga. Tai kodėl dabar vaikai suserga ir užsikrečia? Kas pasikeitė? Aš galiu pasakyti, kas pasikeitė. Pagrindinis pasikeitimas yra tas, jog atlikdami masinę vakcinaciją, mes užauginome, leidome klestėti labiau užkrečiamoms viruso atmainoms. Žinoma, tos atmainos jau egzistavo, bet yra labai akivaizdu, jog kai masinė vakcinacija buvo įvesta, gana akivaizdu, kad dideliu mastu išplito labiau užkrečiamos atmainos. Taigi, tai iškart man parodo, jog mes turėtume ieškoti ryšio tarp didesnio užkrečiamumo lygio – „infekcinio spaudimo“ populiacijoje ir šių netikėtumų, kuriuos mes matome dabar – kombinuodami skiepus ir visa tai mes galime sumažinti užkrečiamumo lygį tarp vaikų. Jeigu mes tik trumpai pažiūrime į užkrečiamumo lygį, mes galime pamanyti, jog jei vakcina turi kokį nors teigiamą efektą, mes turime ją naudoti. Niekas nepagalvoja apie ilgalaikį viso to poveikį ir niekas nė nežino, kaip tai paveiks vaikus, kalbant apie jų imunitetą. Mes kišamės į imuninę sistemą – ar mes taip paprastai manome, jog vaikų imuninė sistema reaguos lygiai taip pat, kaip reagavo suaugusių žmonių ar vyresnio amžiaus žmonių imuninė sistema? Mes žinome, jog jei mes kažką paskiepijame, nesvarbu, ar tai būtų vaikas, ar suaugęs, mes žinome, jog jie įgaus antikūnų, dėl to klausimų nėra. Žinoma, gali būti minimalių išimčių. Kalbant apie įgaunamus nuo skiepo antikūnus, atlikdami vakcinaciją mes gauname vienodą populiaciją, tačiau mes juk nesame vienodi pagal prigimtinį imunitetą.

Philipas McMillanas:

Taigi, kai jūs kalbate apie prigimtinį imunitetą, ar jūs sakote, kad tai yra natūrali įgimta imuninė sistema, kuri gamina antikūnus ir naudoja natūralias ląsteles, kurios kovoja prieš bet kokią infekciją?

Geertas Vanden Bossche‘as:

Taip, Philipai, tai yra labai logiška, mes kalbame apie virusą ir mes norime jį nugalėti, jį neutralizuoti – toks yra mūsų tikslas. Taigi, tuomet mes turime pagalvoti apie „imuninio efekto sukėlėjus“, arba, pavyzdžiui, antikūnus, kurie potencialiai gali neutralizuoti virusą ir kitas svarbias ląsteles, kurios gali pražudyti virusines ląsteles. Mes matome abi šias dalis pavaizduotas įgautame imunitete, apie kurį mes, vakcinologai, žinome labai daug. Bet žmonės pamiršta, jog dalyje prigimtinio imuniteto mes taip pat turime tokių svarbių dalelių, antikūnų, kurie yra prigimtiniai ir mes taip pat turime prigimtinių ląstelių, kurios gali nužudyti virusines ląsteles. Taigi, būtent šie komponentai yra mums labai svarbūs tuomet, kai mes norime nužudyti virusą arba nukenksminti infekcijos poveikį – mums reikia tokių dalelių, kurios gali arba neutralizuoti virusą, kad jis nebeplistų po organizmą, arba dalelių, kurios gali pražudyti viruso paveiktas ląsteles. Mes turime abi šias dalis, humoralinius ir ląstelinius antikūnus ir prigimtiniame imunitete ir įgautame imunitete.

Taigi, ar pandemijos metu mes daug girdėjome apie natūralias virusą žudančias ląsteles ar prigimtinį imunitetą, antikūnus? Aš tik sakau, jog tai neįtikėtinai svarbi dalis apsisaugant nuo viruso, tai yra pirmoji mūsų gynybos linija. Kai mes kalbame apie prigimtinį imunitetą su citokinais ir panašiais dalykais, aš juos vadinu „įgimtais žinutės skleidėjais“. Citokinas nėra pajėgus pats iš savęs neutralizuoti virusą ar nužudyti viruso užkrėstą ląstelę. Tai yra viskas, ką mes, vakcinologai, žinome apie įgimtą imunitetą, nes mes žinome, kad šie citokinai veikia kaip pagalbininkai, ir mums reikia tokios pagalbos, kad mes pilnai išvystytumėme imuninę reakciją. Bet svarbiausias natūralaus imuniteto elementas yra arba įgimtų antikūnų, arba virusus žudančių ląstelių skaičius ir, beje, jie yra tie faktoriai, kurie apsaugojo beveik visus žmones, arba bent jau tuos žmones, kurie buvo sveiki prieš prasidedant pandemijai. Žmonės buvo imunologiškai tyri, ir mes žinome, jog tie žmonės, kurie buvo pažeidžiami, buvo tie, kurie turėjo susilpnėjusį įgimtą imunitetą. Mes žinome, kad lėtinės ligos atsiranda juo dažniau, juo senesnis žmogus tampa, ir kuo žmogus yra senesnis, gaila, tačiau šansai turėti lėtinių ligų yra vis didesni.

Yra sąryšis tarp žmogaus sveikatos būklės ir jo įgimtos imuninės sistemos kokybės, šie duomenys yra ištirti ir vieši. Taigi, jei žmogus pasensta, suserga lėtinėmis ligomis, sveikata vis labiau silpsta, kaip ir silpsta įgimtas žmogaus imunitetas. Taip dažniausiai nutinka žmonėms, kurie yra pažeidžiami, taigi kodėl mes iškart iš to nepasimokėme ir nematėme šių žmonių, norėdami suprasti, kad įgimtas imunitetas išties buvo svarbiausias faktorius norint sukontroliuoti pandemiją nuo pat pradžių.

Philipas McMillanas:

Taigi, galima sakyti, jog mes priimame per daug trumpalaikius sprendimus šios pandemijos metu. Ar yra taip, jog mes matome tuos rezultatus, kurie yra visame pasaulyje, nes mes pernelyg stengiamės sustabdyti pandemiją, ir nė negalvojame apie ilgalaikes pasekmes, kurias gali sukelti mūsų sprendimai?

Geertas Vanden Bossche‘as:

Na, mano asmenine nuomone, manau, jog – apie tai esu kalbėjęs ir anksčiau – vakcinologų nuomone, kurie domisi vakcinų panaudojimu norint sustiprinti visuomenės sveikatą, mūsų nuomone mes naudojame vakciną norėdami sumažinti ligos efektą, ir mes tai darome labai sėkmingai. Mes pernelyg nesirūpinome – ar tuo metu esame pandemijos situacijoje, ar ne – mes pernelyg nesirūpinome visos populiacijos vakcinavimu, įskaitant bet kokio amžiaus žmones, mes to anksčiau niekada nebuvome darę, ir šie faktoriai buvo užmiršti. Taigi, mes naudojome vakcinas pandemijos metu lygiai taip pat, kaip mes jas naudotume ne pandemijos metu, kai mes vakcinuotume žmones, įsitikintume, kad jie turi pakankamą antikūnų kiekį ir yra apsaugoti prieš ligą.

Mes sakėme, jog faktas, kad mes tai darome pandemijos metu ir kad mes masiškai vakcinuojame žmones, ne įprastai pagal tikslines auditorijas (vakcinos vaikams, vakcinos suaugusiems – ir nė viena iš tokių vakcinų nebuvo naudojama masiniam skiepijimui), bet dabar mes sakėme, kad tai nesvarbu, vakcina yra vakcina, ir jos efektas, pridedant antikūnų, bent jau padės apsisaugoti nuo ligos. Toks variantas ir išliks nekreipiant dėmesio į tai, kad virusas yra dinamiškas ir per ilgą laiką kinta, atsiranda labiau užkrečiamos atmainos, jos pradeda dominuoti. Tai veda ir prie „imuninio spaudimo“ pakitimų, kuriuos sukelia populiacija. Tokia situacija realybėje yra labai skirtinga tai reakcijai, kurią mes matėme atlikdami bandymus, taigi mes paprasčiausiai tikėjomės, kad mūsų taikomi metodai ir toliau išliks veiksmingi jei situacija nesikeis. Tačiau situacija tikrai labai pasikeitė ir viruso evoliucionavimo ignoravimas ir naujųjų atmainų prisitaikymo ir galingumo ignoravimas būtų blogas sprendimas.

Philipas McMillanas:

Aš dabar parodysiu paveikslėlį, kuriuo tu su manimi pasidalinai. Aš noriu, kad tu kuo paprastesniais žodžiais paaiškintum, kas jame pavaizduota. Čia mes stebime vaikų situaciją ir tu esi sunerimęs dėl įgimto imuniteto atsako lyginant su dyglio baltymų atsaku vaikų aplinkoje esant įprastinei infekcijai. Čia rodoma nevakcinuoto vaiko situacija, ar tai tiesa?

Geertas Vanden Bossche‘as:

Taip, taip yra visada, kai mes prieiname prie sudėtingo vaiko skiepijimo klausimo. Kodėl aš sakau, kad šitas klausimas yra sudėtingas? Vaikas, žinoma, turi labai gerą ir stiprų įgimtą imunitetą, o dabar mes taip pat jam įduosime papildomą imunitetą, taigi, situacija tikrai sudėtinga. Iki kol mes tai padarysime, mes turime pradėti nuo lengviausių įmanomų dalykų. Taigi, mes pradedame nuo situacijos, kai mes susiduriame su asmeniu, kuris nėra paskiepytas, bet yra pandemijos situacijoje. Pradžioje mes turime suprasti kas vyksta, norėdami eiti toliau ir suprasti, kas nutinka žmogui, kuris yra identiškoje situacijoje, bet skiepijasi.

Philipas McMillanas:

Taip.

Geertas Vanden Bossche‘as:

Ši schema turi iliustruoti, tai, jog įgimtas imunitetas turi tam tikrą ribą, iki kurios jis gali žmogų apsaugoti. Aš jau sakiau, jog žmonės, turintys silpną sveikatą, daug lėtinių ligų, nutukimą turi ir prastesnę įgimto imuniteto reakciją, ir jie negalės apsiginti nuo viruso. Bet jei jie turi stiprią įgimtą imuninę sistemą, yra sveiki žmonės – vaikai – jie gali eliminuoti virusą pandemijos pradžioje. Taip yra dėl to, jog, tikriausiai, remiantis daugybe mokslinių straipsnių, tokią apsaugą lemia įgimti antikūnai. Kaip jau sakiau, tokie antikūnai gali neutralizuoti virusą ir tai yra plačiai aprašyta. Jei jie neneutralizuoja viruso, jie vis dar gali padėti organizmui apsiginti nuo viruso, atverdami kelią kitoms ląstelėms, kurios gali neutralizuoti virusą. Aš per daug nesiplėsiu, bet natūralūs antikūnai atveria kelią NK ląstelėms kitokiu būdu, nei tai padaro per vakciną įgauti antikūnai, kurie atveria kelią antikūnų pilnoms ląstelėms kelią link T ląstelių. Viskas yra panašu, bet veikia skirtingos ląstelės. Ką aš noriu pasakyti yra tai, jog įgimti antikūnai gali neutralizuoti virusą iš karto. Tipiškai tai yra situacija su vaikais, kurie pandemijos pradžioje pateko į šią virusinę situaciją ir net nepernešė viruso. Jie virusą neutralizavo iš karto. Arba mes galime imti situaciją su žmonėmis, kurie turi mažiau įgimtų antikūnų – virusas pateks į jų organizmą, bet kitos ląstelės įsikiš labai, labai greitai ir neutralizuos virusą. Žinoma, šie žmonės yra dalis tokių, kuriuos mes vadiname be simptomų užsikrėtusiais žmonėmis, taigi, jie nejaučia simptomų, nes virusas yra eliminuojamas taip greitai. Taigi, čia yra riba, kurią aš miniu kaip tokią, iki kurios žmogus turi gerą, stabilų įgimtą imunitetą. Taigi, kas dabar vyksta yra tai, kad pavyzdžiui mes turime „antidygliškų“ antikūnų ne dėl vakcinos. Taigi, kodėl žmogus turėtų „antidygliškų“ antikūnų, jei šis žmogus nė nebuvo susirgęs liga? Kaip jau sakiau, šie žmonės turi įgimtus antikūnus, pavyzdžiui, po susirgimo besimptome forma, kai žmogus pilnai nepersirgo liga, kaip jis gali įgauti šių antikūnų? Žmonės, kurie susirgo besimptome forma, neneutralizavo virusą iškart, bet jie užkrėtė savo ląsteles, kurios vėliau buvo pražudytos gynybinių ląstelių, taigi, jų imuninė sistema bent jau trumpam laikui buvo mačiusi virusą, jis buvo patekęs į tokio žmogaus imuninę sistemą, pateko į ląsteles, bet buvo greitai eliminuotas. Taigi, imuninė reakcija, kurią mes pamatysime yra trumpalaikė, pilnai neišsivysčiusi, tokia reakcija nesukuria ląstelių, kurios prisiminusios virusą, vėl gali su juo kovoti. Tokia reakcija sukuria žmogaus organizme antikūnus prieš dyglio baltymus. Taigi, jei kažkas turi šiuos antikūnus, jie išlieka žmogaus kūne 6–8 savaites, ir jie gali sukovoti prieš įgimtus antikūnus. Aš daugelyje straipsnių jau aprašiau, kaip tokia kova vyksta – abu antikūnai turi panašumų su Covid-19 viruso dalelėmis, jie sąveikauja vienas su kitu kitokiu būdu, ir jie kovoja vienas prieš kitą, norėdami susijungti su virusine ląstele.

Taigi, dabar jūs galite įsivaizduoti – jūs sergate besimptome forma, jūs esate sveikas žmogus, taigi kažkuriam laikui jūs turėsite savo organizme šių trumpalaikių antikūnų, šių antikūnų prieš dyglio baltymus. Jei šie antikūnai dabar gali suspausti jūsų įgimtus antikūnus, šie įgimti antikūnai nebūna sunaikinami, jie yra tarsi apeinami, nes antikūnai prieš dyglio baltymus prisikabina pakankamai stipriai prie Covid-19 viruso dalelių, prie kurių prisikabinti įgimti antikūnai praktiškai neturi šansų. Įgimti antikūnai nėra visiškai nukonkuruoti, jie gali prie kažko prisikabinti, bet jie pilnai to nepadarys. Taigi, jei jūs dabar įsivaizduojate, kad šie antikūnai, kurie įprastomis sąlygomis yra gyvi nuo šešių iki aštuonių savaičių, o aptariamas žmogus, turintis tokių antikūnų nuolatos kontaktuoja su virusu – juk taip nutinka jauniems žmonėms, kurie nuolat kontaktuoja su virusu. Ši delta atmaina yra tokia užkrečiama, kad tikimybė, jog žmogus vėl ir vėl kontaktuos su virusu tampa labai didele.

Kitaip tariant, trumpalaikiai dygliniai antikūnai neturi šansų arba beveik neturi šansų sumažėti skaičiumi. Jie gali iki tam tikro lygio konkuruoti su jūsų įgimtais antikūnais, ir kas tuomet nutinka? Philipai, prašau parodykite skaidrę vėl. Taigi, tai kas nutinka aš paaiškinau skaidrės apačioje. Taigi, žinoma, situacijoje pažymėtoje numeriu 1, kur apsisaugojimo, kurį žmogui suteikia įgimti antikūnai, lygis yra sumažėjęs iki tiek, kad jis nebesuteikia stabilaus imuniteto, nes antikūnų lygis yra žemiau reikalingos ribos, bet šie antikūnai vis tiek gali prikibti prie viruso. Taigi, ką visa tai padaro? Tai turi labai svarbų efektą, nes tai padės treniruoti įgimtą imunitetą. Netgi galima sakyti, jog įgimti antikūnai, kurie turi labai platų spektrą ir gali apsiginti nuo įvairių viruso atmainų, yra labai naudingi. Jų panašumas į virusą jau nebėra toks stiprus, kad jie prie jo prisikabintų, taip, kad virusą visiškai eliminuotų, nes, kaip ir sakiau, jų lygis yra žemiau reikiamos ribos. Atrodo lyg įgimta imuninė sistema bandytų pagerinti savo prisikabinimo prie viruso stiprumą, duodamą iš šių įgimtų antikūnų ir toliau siektų išlikti pilnai reaguojančia į virusą. Tai yra savotiška treniruotė, kuri reiškia, kad kai įgimta imuninė reakcija buvo iki tam tikro lygio suspausta „antidyglinių“ antikūnų, ji reaguos kažkokiu būdu, nes ji atpažino antikūnus, organizmas jau buvo matęs šiuos antikūnus ir pagerins savo prisikabinimo lygį prie Covid-19 viruso dalelės. Veiksmų eiga kaip tai vyksta yra tokia, jog šie antikūnai yra aktyvuojami nuo gimimo egzistuojančių virusą atsimenančių dalelių, kurios išskiria IGM. Tokiu atveju, mes matome du dalykus – pirmiausia tai, jog įgimta imuninė sistema tarsi pagerėja, nes ji dabar sukurs antikūnus, kurie dabar yra panašesni ir atskiria Covid-19 viruso ląsteles ir tai yra labai įdomi situacija, nes IGM antikūnai, kurie yra paslepiami plazminių ląstelių yra generuojami šio IGM išskirančio B – virusą įsimenančias ląsteles ir šios ląstelės vis dar yra polireaktyvios. Ir dar gali, kas yra labai svarbu gyvenimą tik pradedančiam vaikui, kad tos ląstelės vis dar atskiria labai didelį ir platų spektrą įvairių skirtingų patogenų. Tai yra labai nuostabus dalykas, ką atlieka imuninė sistema – ji išmoksta treniruoti savo imunines ląsteles, taip kad ji dabar gali geriau tvarkytis su bandančiu prasiskverbti patogenu neatskleisdama savo plataus spektro ir gali toliau kovoti su kitais patogenais lygiai tokiu pat būdu – per įgimtą imunitetą.

Philipas McMillanas:

Taigi, leiskite man suprasti – net ir vaikams tai galioja, kadangi delta atmaina yra daug labiau užkrečiama, ir jiems nuolat kyla grėsmė užsikrėsti, jų S baltymas nuolatos kovoja ir tai suspaudžia jų įgimtą imuninę sistemą. Taigi, tai dar labiau parodo, jog vaikai tuo labiau turėtų gauti iš vakcinų teigiamą rezultatą. Tai yra mintis, kurią aš suprantu iš jūsų kalbos, ar tai yra teisinga interpretacija?

Geertas Vanden Bossche‘as:

Na, ne, bet kadangi šie dalykai, gaila, tačiau yra labai sudėtingi, ir mes negalime praleisti nė vieno žingsnelio, taigi, atsakant į tavo, Philipai, pirmąją mintį – kai šių vaikų įgimtas imunitetas suspaudžiamas, iki tam tikro lygio, kai jis dar nėra visiškai nukonkuruojamas, įgimti antikūnai vis tiek atpažins virusą ir išsitreniruos. Tai yra atminties treniruotė – ar tu gali įsivaizduoti viso to vertę? Tai yra kažkas kas vis dar yra polireaktyvus ir kas dabar turi atmintį. Mes galime sakyti, ir tai, žinoma, bus tiesa, jog jei įgimtas imunitetas bus suspaustas per daug ir įgimti antikūnai negalės nė prikibti prie viruso, nes vakcinos „antidyglinio“ baltymo antikūnai bus prikibę taip stipriai, jog prigimtiniai antikūnai bus visiškai nukonkuruojami, tuomet, žinoma, virusas prasiverš pro įgimtą imunitetą ir vaikas susirgs šia liga. Bet tai taip pat yra dar vienas nesusipratimas. Visų pirma, tikimybė, kad taip nutiks priklausys nuo vaiko įgimto imuniteto būklės.

Pavyzdžiui, gripo pandemija 1918 metais – jauni 16, 17 metų amžiaus kareiviai kurie kovojo labai sudėtingomis sąlygomis. Jūs galite tik įsivaizduoti jų sąlygas – jų įgimtas imunitetas buvo labai silpnas, virusas neturėjo jokių problemų iškart prasiskverbti į tokio įgimto imuniteto saugomą organizmą ir priversti šiuos jaunus žmones sirgti. Jei mes žiūrime į situaciją dabar – vaikai, kurie užsikrečia liga, mūsų vaikai – jie šiuo metu yra daug sveikesni, jų mityba daug geresnė, ypač vakarų šalyse, žinoma. Jie turi labai gerą sveikatos būklę, ir virusui yra daug sunkiau prasiveržti pro tokią sveikatos būklę, ir tai yra pirma pamoka. Ar jūsų vaikas, kuris yra nevakcinuotas, gali susirgti? Žinoma, kad gali, bet tikimybė, jog jis susirgs sunkia forma yra labai maža. Ir mes turėtume atskirti susirgimus lengva ir sunkia formomis, nes nėra nenormalu susirgti, nes prisiminkite, jei vaikai suserga, kad ir tenka kelias dienas pragulėti lovoje, jie išsiugdo amžiną imunitetą. Tai yra labai aišku. Žinoma, jei jų įgimto imuniteto būklė yra labai bloga – tai taip pat gali būti dėl genetinio paveldėjimo ar lėtinių ligų – tuomet situacija yra visai kita. Šie vaikai žinoma susirgs, ir gali net susirgti sunkiai, bet mes turime turėti omenyje, jog normalioje situacijoje sveikas vaikas gali su tuo susitvarkyti ir perserga besimptome forma ir ištreniruoja savo imuninę sistemą ir tuo pat metu susitvarko su daug kitų patogenų. Tuomet situacija yra labai gera. Blogiausias įmanomas variantas yra tuomet, kai vaikas apsikrečia, tuomet jis įgaus gana didelę dozę apsaugos dėl įgytų antikūnų. Tai yra tiesa įprastinės situacijos atveju.

Philipas McMillanas:

Taigi, mes negalime sakyti, jog mes turime leisti vaikams apsikrėsti Covid-19, tai atrodo lyg pernelyg didelė rizika, ar ne? Mes žinome, jog yra dalelė rizikos, kai kurie iš jų gali sunkiai susirgti ir mirti, taigi, kodėl jų neapsaugoti vakcinomis?

Geertas Vanden Bossche‘as:

Na, dabar tai yra paradoksalu, bet vaikai niekada nebuvo labiau apsaugoti nuo ligų nei dabar. Tai yra labai keista. Kaip mes galime tai paaiškinti? Vėlgi, aš turiu grįžti prie to, jog, jei taip yra dėl įgimto imuniteto ir jei vaikas turi pakankamą įgimtą imunitetą, kai įgimtas imunitetas yra stabilus, jis eliminuos virusą, kovos su infekcija ir dėl to automatiškai vaikas bus apsaugotas nuo ligų. Taigi su sterilizuotu imunitetu, įgimtu imunitetu, apsauga nuo užsikrėtimo žengia koja kojon su apsauga nuo ligos. Norint susirgti, pirmiausia reikia užsikrėsti. Taigi, ką mes dabar matome yra tai, jog vaikai yra apsaugoti nuo ligų pagal „Anglijos viešosios sveikatos tarnybos“ [„Public Health England“] duomenis. Mes pastebime, jog grupėje iki 18 metų amžiaus ligos beveik nėra. Taigi, jauni vaikai šiais laikais beveik neserga jokiomis ligomis, bet jie tikrai nėra apsaugoti nuo užsikrėtimo. Labai didelis užsikrėtimo šaltinis šiuo metu kyla būtent iš neskiepytų vaikų. Tai iškart turėtų mums rodyti signalus, mes turėtume klausti – kas čia vyksta? Tai negali būti įgimtas imunitetas, nes tu gali būti apsaugotas nuo ligos tik tuomet, jei esi apsaugotas nuo užsikrėtimo. Čia situacija yra kitokia. Viena vertus, galima sakyti, ir aš nemanau, kad tai yra pagrindinė varomoji jėga pagalvoti apie vaikų vakcinaciją, ir aš kalbu apie tokias šalis kaip Jungtinė Karalystė, Jungtinės Amerikos Valstijos, Belgija – tai yra tos šalys, kurios turi aukštus skiepijimo procentus ir kur delta atmaina plinta labai dideliu greičiu ir dideliais kiekiais. Šiose šalyse galima pamatyti, jog vaikai yra labai gerai apsaugoti nuo ligų, ir todėl aš nemanau, kad pagrindinė varomoji jėga skiepyti vaikus šiose šalyse yra tai, jog norima juos apsaugoti. Tai yra daroma dėl to, nes yra norima sustabdyti jų keliamą viruso sklaidą. Tai yra tai, ką dar ne visi supranta – ar mes visą laiką nekalbėjome, jog vakcina neapsaugo nuo užsikrėtimo? Ir, kad tai nepadeda apsisaugoti nuo viruso pernešimo? Kita vertus, vaikų tarpe mes matome neįtikėtiną vakcinos efektą – paskiepytų vaikų užsikrėtimo lygiai yra neįtikėtinai žemi lyginant su neskiepytų vaikų užsikrėtimo lygiais. Taigi, čia visiškai nėra logikos, nebent yra sujungiamas įgimtas ir įgautas imunitetas. Kaip ir sakiau, jei vaikai nuolat sąveikauja su virusu vis labiau ir labiau, jie sukaupia „antidyglinio“ baltymo antikūnus, kurie yra trumpalaikiai ir gali visiškai nukonkuruoti įgimtus antikūnus. Taigi, kas čia gali nutikti? Gali nelikti jokios apsaugos, nes įgimti antikūnai buvo nukonkuruoti? Ne, antidygliniai antikūnai dažnu atveju taip stipriai prikibs prie viruso dalelių, kad jos nesugebės apsaugoti žmogaus nuo užsikrėtimo, bet gali apsaugoti nuo susirgimo. Taigi ši apsauga, kuria dabar mėgaujasi vaikai, ateina iš (aš kalbu apie neskiepytus vaikus) trumpalaikių „antidyglinių“ antikūnų, kurie visada yra organizme, ir jų skaičius negali sumažėti, ir jie visiškai nukonkuruoja įgimtus antikūnus. Ši situacija yra labai keista ir ji parodo, jog jei vyktų formavimas kažkokių grupių, arba amžiaus grupių, tuomet įprastiniu atveju susirgimo lygis būtų panašus į užsikrėtimo lygį, bet šiuo atveju jie yra visiškai nesusiję. Šie nepaskiepyti jauni vaikai yra apsaugoti nuo ligos geriau nei bet kada anksčiau, bet jie yra labai svarbus infekcijos pernešimo šaltinis.

Philipas McMillanas:

Taigi, koks yra sprendimas, Geertai? Kaip ir sakėte, jūs pabrėžėte labai keistą atvejį, kai vakcina apsaugo vaikus, ir ką gi tėvai daro?

Geertas Vanden Bossche‘as:

Na, mes turime žengti dar žingsnį į priekį. Dabar mes skiepysime vaikus, tiesa? Mes jau sužinojome, kad „antidygliniai“ antikūnai, kurie stipriai prisikabina prie viruso, gali visiškai nukonkuruoti įgimtą imunitetą, net ir kalbant apie tuos vaikus, kurie nėra paskiepyti, bet nuolat yra sąlytyje su virusu, šie trumpalaikiai „antidygliniai“ antikūnai gali prisikabinti prie viruso taip smarkiai, kad jie nukonkuruoja įgimtą imunitetą ir apsaugo nuo ligos. Taigi, jei mes pridedame dar vieną sluoksnį, kai mes dabar skiepysime vaikus ir įdiegsime jiems antikūnus, kurie prisikabina prie viruso net dar stipriau, nei trumpalaikiai antikūnai, kuriuos vaikai įgauna užsikrėtę besimptome forma. Tuomet, žinoma, įgimti antikūnai bus visiškai nukonkuruoti, tai yra vienas dalykas, o kitas, yra tai, jog šie iš vakcinos įgauti antikūnai stipriai prikibs prie viruso, bet ši kombinacija neleis vaiko įgimtai imuninei sistemai treniruotis. Šis vaiko įgimtos imuninės sistemos treniravimas yra labai svarbus, nes jis apgins vaiką nuo jauno amžiaus nuo įvairių kitų patogenų ir šie IGM antikūnai turi labai platų spektrą ir jei mes neleisime šiam treniravimuisi vykti, pirmiausia, vaikai kurie nėra vakcinuoti, bet nuolat sąveikauja su virusu įgaus didelį kiekį trumpalaikių antikūnų. Tuomet įgimto imuniteto reakcija taps suspausta ir virusas nuolat bus sąveikoje su žmogumi. Treniravimas vis dar gali vykti, bet jis bus labai ribotas Sars-Covid-2 atžvilgiu, nes tai yra antikūnas, kuris yra treniravimo procese visą laiką. Tai reiškia, jog net nevakcinuoti vaikai dabar, dėl didelio infekcinio spaudimo koncentruojasi į Sars-Covid-2 net ir turėdami ištreniruotą imunitetą, ir neturi pakankamai pajėgumų kovoti su kitais patogenais, su kuriais kitu atveju labai lengvai galėtų susidoroti būdami tokio jauno amžiaus. Jei dabar vaikai bus skiepijami, mes žengsime žingsnį į priekį, nes dabar bus pažabotas įgimtos imuninės sistemos treniravimasis, nes ji bus stipriai suspausta. Kiekvieną kartą, kai šis vaikas sąveikaus su delta atmaina, kuri cirkuliuoja aplink mus visą laiką, jis pagyvins savo antikūnus ir tas suspaudimas bus tęsiamas. Ši situacija tampa situacija, kai įgimtas imunitetas yra nuolat suspaustas, o virusas nuolat atakuoja vaiką. Kodėl taip yra? Taip yra todėl, nes mes žinome, jog per vakciną įgauti antikūnai, negali pažaboti viruso sklaidos, todėl vaikas nuolat sąveikauja su virusu, o įgautas imunitetas niekaip negali šiuo klausimu padėti, nes antikūnai neapsaugo nuo užsikrėtimo. Įgimta imuninė sistema negali būti treniruojama, nes įgimtos imuninės ląstelės buvo nukonkuruotos. Tuomet mes matome, kad vadinamieji naivieji vaikai, kurie turi sąlytį su patogenu, jie išskirs naivius antikūnus. Tai reiškia, jog mes neturime ištreniruoto imuniteto, taigi virusą atsimenančios ląstelės apie jį užmiršta ir jos nėra aktyvuojamos. Naiviosios IGM antikūnus išskiriančios B ląstelės dabar išskirs vis daugiau ir daugiau antikūnų. Šie antikūnai gali atpažinti panašius į save motyvus ir mes turime įsivaizduoti, koks gi yra šių įgimtų antikūnų tikslas. Labai svarbus šių įgimtų antikūnų tikslas yra tai, jog jie gali eliminuoti labai panašius komponentus, nes jei jie būna atpažinti B ir D ląstelių, tuomet įgaunamas auto imunitetas. Mes turime suprasti, jog mes visą laiką save atsinaujiname, prie to priveda apoptozė, ląstelės numiršta. Šiuos nuolaužos, sugriautos struktūros, baltymai jau nebėra vienodi, bet labai panašūs vienas į kitą. Šie antikūnai, naivūs antikūnai gali atpažinti šias panašias viena į kitą struktūras ir jas eliminuoti, nes jei jos taptų dar labiau skirtingos, jas galėtų atpažinti T ląstelės, B ląstelės ir taip toliau. Tai yra labai, labai svarbi funkcija. Kaip jau sakiau, vakcinuotų vaikų organizme nevyksta jokio treniravimosi, įgauti antikūnai nieko negali padaryti, o sąveika su patogenu vyksta nuolat. Šios naiviosios ląstelės išskirs dar daugiau antikūnų. Ir todėl, kad koncentracija tampa labai didelė, šios panašios ląstelės gali atpažinti struktūras. Ir, Philipai, aš esu visiškai užtikrintas, jog vaikų imunizavimas būtent dėl šios priežasties prives prie autoimuninių ligų cunamio. Ir nauda, kurią jie gaus dėl vakcinos, nebus didesnė, nei nauda bet kuriam kitam žmogui dėl vakcinos. Kai imuninė sistema nebesugebės atpažinti patogenų, virusas visiškai taps nebesustabdomas neutralizuojantiems antikūnams. Nesvarbu, ar tai vaikas, ar suaugęs, jis nebus apsaugotas. Kita vertus, mes skiepijame vaikus, ir šiuo metu su tuo nėra jokios problemos, ir jie beveik nesuserga, ir jei mes paprasčiausiai numuštume infekcinį spaudimą, tuomet mūsų įgimti antikūnai daugiau nebebūtų visiškai nukonkuruojami ir, daugų daugiausia, „antidygliniai“ antikūnai galėtų su jais pakovoti, bet jų nenukonkuruoti. Ir tai stimuliuotų įgimtos imuninės sistemos reakcijos treniravimą ir tai yra tai, ko mums reikia. Tai yra labai paprasta – mes negalime ir neturėtume jokiais atvejais skiepyti jokio vaiko. Štai ką mes turime daryti – sumažinti infekcinį spaudimą ir aš labai noriu įvardinti masinę priešvirusinę administraciją. Aš nevardinsiu vardų ir pavardžių, kurios gali būti už tai atsakingos, bet chemoprofilaktika yra antivirusas, kuris veikia 6-8 savaites ir gali sumažinti infekcinį spaudimą, ir vaikas gali puikiai su tuo susitvarkyti, jau apie tai kalbėjau. Galbūt vaikas gali nesunkiai susirgti, bet jis vis tiek įgaus amžiną imunitetą arba persirgs visiškai besimptome forma ir ištreniruos savo imunitetą. Treniravimas reiškia, jog kitą kartą organizmas jau atsimins virusą ir atakuos Sars-Covid-2 virusą ir vis tiek disponuos plačiu efektyvumo spektru prieš daugelį įvairių kitų patogenų. Tai yra labai svarbu jaunam vaikui. Šie dalykai yra sudėtingi ir visiškai ignoruojant įgimtą imunitetą mes prieiname prie labai trumparegiško ir labai pavojingo požiūrio, jog reikia skiepyti vaikus, kurie gali būti visiškai pilnai apsaugoti nuo įvairių atmainų dėl savo įgimto imuniteto, jei mes nesukelsime didelio spaudimo, kaip kad dabar darome su vakcinomis ir su nuolat sukeliama sąveika su labiau užkrečiamomis atmainomis. Taigi, mums reikia sumažinti infekcinį spaudimą ir tuomet problemų nebebus. Mes sugrįšime prie situacijos, kurią matėme pandemijos pradžioje, kai infekcinis spaudimas buvo mažas. Žinoma, mes skatinome vaikus dėvėti kaukes, įsitraukti į karantino ribojimus, kas buvo visiška nesąmonė, nes norint ištreniruoti savo imuninę sistemą reikia turėti sąlytį su patogenais. Ir tai yra optimaliausias taškas, kuris labai retais atvejais prives prie ligų ir sunkių ligų, bet tik tiems vaikams, kurie turi sveikatos problemų ir lėtinių ligų, bet, kitais atvejais jie persirgs lengvai, įgaus imunitetą ir ištreniruos savo įgimtą imunitetą ir sugebės įgauti tokią imuninę gynybą, kuri taip pat padės gintis prieš kitus patogenus.

Philipas McMillanas:

Aš manau, kad čia yra puiki mintis ir aš manau kad mes čia turime sustoti. Aš manau, jog dabar pasakei tai, apie ką aš niekada nebūčiau pagalvojęs, jog būdas sumažinti infekcinį spaudimą yra antiviruso naudojimas kartu su natūraliu užsikrėtimu efektu. Mes dabar turime keletą antivirusų, bet žinant, jog mes negalime nuspėti jų rizikos, juos naudoti sunku, bet taip pat yra kitų būdų, kaip mes galime numušti infekcinį spaudimą.

Geertas Vanden Bossche‘as:

Philipai, aš esu pilnai susipažinęs su ilgalaikiais šalutiniais poveikiais ir tu niekad manęs neišgirsi sakant, kad reikia naudoti antivirusą tik profilaktiškai ar ilgam laikui. Atmink, aš kalbėjau apie „antidyglinius“ antikūnus, kurie išlieka organizme 6–8 savaites. Jei tu sakai žmonėms pasėdėti namie 6-8 savaites tobulu atveju tam, jog šių antikūnų skaičius sumažėtų, ir tuo pat metu, kai skaičius sumažės ir jų galimybė pakovoti prieš virusą bus grąžinta. Per tą laiką, naudojant antivirusą, bus sumažintas infekcinis spaudimas populiacijoje, ir šie žmonės vėl gali socializuotis ir turėti kontaktą, nes viskas, ką jie gali padaryti, kadangi jų organizmo kovojimo apimtis yra sugražinta, jie tik dar labiau sumažins infekcinį spaudimą. Ir tai yra būtent tai, kas nutiko, kai Borisas Johnsonas liepos mėnesį sušvelnino karantino ribojimus. Žmonės saugojosi nuo socialinių kontaktų tam tikrą laiką ir antikūnų kiekis sumažėjo tiems žmonėms, kurie nebuvo paskiepyti, ir kai jie sugrįžo į visuomeninį gyvenimą, jie buvo tie, kurie sumažino infekcinį spaudimą be jokių antivirusų masinio panaudojimo. Jie patys per 2 savaites neįtikėtinu būdu sumažino infekcinį spaudimą ir mes turėtume pažiūrėti, kas nutiko su užsikrėtimu duomenimis liepos mėnesį, po liepos 21 d. kai, kiek atsimenu, buvo sušvelninti ribojimai. Tai buvo neįtikėtinas nuosmukis. To negalima daryti, kai infekcinis spaudimas yra aukštas, reikia jį sumažinti ir tuomet bus sugrąžinta visa organizmo gynybos apimtis, kurią turi nevakcinuoti asmenys dėl savo įgimto imuniteto, ir tuomet mes turėsime tokią pat situaciją, kokią turėjome pandemijos pradžioje. Žmonės nuvertina didelio infekcinio spaudimo pasekmes – mano nuomone tai yra išskirtinė, svarbiausia problema, kurią mes dabar turime. Kaip gi mes galime pabėgti nuo šio didelio infekcinio spaudimo, kuris netiesiogiai veda prie organizmo nesugebėjimo atpažinti virusą ir kuris gadina jaunų žmonių imuninę sistemą, taip, jog jie nebegali ištreniruoti savo imuninės sistemos.

Philipas McMillanas:

Nuostabu, nuostabu, Geertai. Aš manau, jog mums reikės dar vienos diskusijos, nes tai yra tokia sudėtinga tema, jog žmonės negali susigaudyti, kai tiek daug įvairių niuansų. Tačiau tu esi teisus, Geertai – mums reikia pradėti mąstyti kitaip, mums reikia galvoti apie ilgalaikį periodą tam, kad galėtume ištrūkti iš šios pandemijos. Aš noriu padėkoti visiems, aš noriu padėkoti Geertui, kad jis šiandien buvo čia su manimi ir prašau, domėkitės, sekite, aš manau, jog mes dar turėsime pasikalbėti apie šiuos dalykus su Geertu plačiau, kol mes bandome išspręsti šios Covid-19 pandemijos problemas. Ačiū jums labai.